Kovo 23 d. vakarą Vilniaus etninės kultūros centras pakvietė visus susiburti Šventaragio slėnyje – čia buvo tradiciškai pažymėtas Pavasario lygiadienis.
Vilniaus moksleiviai ir studentai įžiebė „Deivės Paukštės Laimos“ pėdutes, muzikavo folkloro ansambliai „Ratilio“, „Mindrė“, „Kūlgrinda“, dūdmaišiais grojo Gvidas Kovėra ir Vytautas Linkevičius, skambėjo improvizacijos būgnais ir jūros akmenėliais, buvo šokami ugnies šokiai.
Pavasario lygiadienis – diena lygi nakčiai, šviesa lygi tamsai. Nuo pavasario lygės tamsa tirpsta lyg sniegas, užleisdama vietą šviesai, vis ilgesniam saulės ratui. Tai – atskaitos taškas, kai saulė pateka tiksliai rytuose, o leidžiasi vakaruose. Nuo lygiadienio žemdirbiai pradėdavo skaičiuoti naujus metus.
laukiam nesulaikiam pavasario
woodoo people ….
NUOSTABU.
Aišku, Ugnis tikriems lietuviams Dievų galiomis šildo sielas. Ši energija didėja ir kaupiasi atpildu ir Laimei – per “pėdučių” ženklus.
Tikiu, kad lietuviai susigrąžins ir Vilniaus katedros rūsiuose slepiamą Amžinosios Ugnies Aukurą.
Ar galima Deivės Paukštės Laimos pėdutės ženklą panašume sieti su lietuvių Gyvybės Medžio ženklu, ar čia tik atsitiktinis panašumas ?
žinote ką, man labai knieti išsiaiškinti. Ar tikrai antikos laikus menanti Lietuva ir jos žyniai garbino ragus.
Turint omeny šitą nesąmoningą pavadinimą – Šventaragis. Aš labiau linkęs vyriausią Žynį, Krivį vadinti Šventaregiu. Juk tik jis galėjo regėti, numatyti ateitį ir t.t.
Juk galėjo lenkai , rusai, vokiečiai ir suklysti.
Prieštaraukit.
Šventaragis,mėslėjo Vėlins.
“Šventaragio” žodžio reikšmė metraščiuose perteikiama įvairiai – kaip šventagūbrio, sudeginimo vieta. Atmetus pokrikštines užneštas supratas, gali būt, kad Baltiškos “mistikos” sąsajose nuo V-VI a. žodžio Šventaragis šaknis ”rag” suprantama kaip iškili šventa vieta, iškyšulys, į vandenį įsirėžusi kranto “rago” dalis, kur, šiuo atveju, Vilnelės ir Neries švent-(sant)-akoje iki XIV a. užnešto krikšto deginamas anapilin ėjusių (ne mirusių !) pagonių luomas.