Tautininkai Lietuvos užsienio reikalų ministrui įteikė „tikro lenko širdį“

Vasario 13 d. Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos (LTJS) ir Tautininkų sąjungos atstovai (TS), norėdami pabrėžti, kad Lietuvos užsienio reikalų ministro pono Lino Linkevičiaus atsiprašymas tikrai neatspindi visos lietuvių tautos nuomonės, apsilankė Užsienio reikalų ministerijoje ir įteikė ponui Linkevičiui skirta „tikro lenko širdį“ ir  parėdymus (instrukciją) kaip reikia tikrai, laikantis baudžiauninko protokolo,  atsiprašyti.

Tautininkai su lenkiškais plakatais ir savo vėliava išsirikiavo ant Užsienio reikalų ministerijos (URM). Policininkai ir ministerijos apsaugininkai paprašė nelauktų svečių  atsitraukti toliau nuo ministerijos.

Tautininkų sąjungos pirmininkas Gintaras Songaila perskaitė ministrui L.Linkevičiui teikiamus „parėdymus“  ir pristatė pliušinę tikro lenko širdį.

Širdis ir „parėdymai“ buvo perduoti URM priimamojo darbuotojams prašant juos perduoti  ministrui L. Linkevičiui. Vienu metu ministerijos koridoriuje šmėstelėjo ir ministro šešėlis, tačiau vėl greitai nuslinko į kabinetų prietemą.

Ši tautininkų viešnagę buvo surengta dėl to, kad Lietuvos Respublikos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius, neturėdamas tam jokių teisių ir įgaliojimų, 2013 metų vasario 7-ą dieną atsiprašė lenkų tautos už tai, kad 2010 metais Lietuvos Seimas nepasidavė Lenkijos šovinistų spaudimui įteisinti įrašus lenkų kalbą Lietuvos piliečių asmens dokumentuose valstybinės kalbos įrašų sąskaita.

***

Skelbiame tautininkų parengtus „parėdymus“ (instrukciją) ministrui:

Lietuvos Respublikos Užsienio reikalų ministrui

p. Linui Linkevičiui

Vilnius, 2013 m. vasario 13 d.

SEPTYNI GYVENIMIŠKI PARĖDYMAI KAIP TEISINGAI ATSIPRAŠYTI

Kaip paaiškėjo, Lietuvos diplomatinėje tarnyboje labai svarbu mokėti atsiprašyti. Nepadaryti klaidų padeda gyvenimiška patirtis, o labiausiai – senoji, neblėstanti baudžiauninkų išmintis.

Pirmasis parėdymas:

Be pono neįmanoma. Kai turi poną, tau žymiai ramiau, nes žinai, kad jis visuomet teisus, nori tau tik gero, o tu visuomet esi kaltas. Taigi, jausk savo kaltę visuomet, o ne tik tada, kai jau pamatai savo poną,

Antrasis parėdymas:

Apie nieką daugiau negalvok – tik apie jo šviesybę. Tuomet išmoksi atspėti ko jis norėtų. Labai padeda, jei nuolatos jautiesi dulke po jo kojomis. Visuomet džiaukis, kai tave užmina ir tada labai atsiprašyk.

Trečiasis parėdymas:

Kai tik jau pamatai savo poną, nusilenk ir lauk, ką jis palieps, o gal ką ir numes nuo savo stalo. Nusilenkti kiekvieną kartą būtina kelis kartus. Jei ponas į tave teikėsi pažvelgti, iš karto atsiprašyk, jei kas ne taip, jei sutrukdei, jei ne vietoj pasimaišei. Nebūk šuo ir nežiūrėk ponui į akis.

Ketvirtasis parėdymas:

Visada atsimink, kad lietuviai nebūna ponais. Tai nenatūralu – prieštarauja prigimčiai. Ponais dažniausiai būna lenkai, rusai, vokiečiai, Briuselio europiečiai. Kartais ir žydai ar amerikonai. Prieš atsiprašant dėl ko nors, pirmiausia reikia atsiprašyti, kad gimei lietuviu ir kad neištveri – vis dar ką nors pratari pagoniška kalba.

Penktasis parėdymas:

Taigi, jokiu būdu ir niekada nekalbėk lietuviškai. Atsiprašydamas visada paminėk, kad jau mokaisi taisyklingai kalbėti aukštųjų ponų, tai yra tikrųjų žmonių kalba. Nepamiršk atsiprašyti, kad esi toks negabus.

Šeštasis parėdymas:

Visą laiką ieškok progos aiškiai parodyti, kad tarnauji sąžiningai, kad esi atsidavęs pono valiai. Ir visuomet atsiprašyk už kitus, kad jie nemokėjo, nemoka ir nemokės ponui patarnauti. Pats pirmasis pranešk ponui ką žinai apie jų neištikimybę. O jei nežinai, vis tiek pasakyk teisybę, kuri ponui maloni.

Septintasis parėdymas:

O jei kada nors tau laimė nusišypsotų ir ponas ką nors pavestų tavo valiai, prižiūrėk, kad tie šunsnukiai galvos nuo žemės nepakeltų, kad vykdytų visus parėdymus ir lupk, vis lupk ir lupk tuos prasčiokus. Ypač lupk, jei neatsiprašo, kad lupi. Jei atsiprašo, dar labiau lupk.