Kultūros tarybos įstatymo svarstymuose buvo išsakoma prieštaringų nuomonių: vieni abejojo tokios tarybos reikalingumu, esą puikiai susitvarko Kultūros ministerija, kiti buvo šio pokyčio entuziastai.
Reikia priminti, kad Valstybės kontrolė savo rekomendacijose yra pasiūliusi kurti skaidresnę valstybės kultūros sektoriaus finansavimo sistemą taip, kad ministerijai tektų strateginiai, politikos formavimo klausimai, o kultūros ir meno projektų finansavimo dalykais rūpintųsi kita įstaiga. Pasak Seimo Tėvynės sąjungos-Lietuvos krikščionių demokratų frakcijos seniūno pavaduotojo Valentino Stundžio, tokiu būdu ir paramos sistema būtų skaidresnė, ir ji būtų mažiau priklausoma nuo politikų. Tokios pertvarkos nuostatos buvo įtvirtintos ir Kultūros politikos kaitos gairėse: jas rengė Prezidentės sudaryta darbo grupė, o patvirtino Seimas. Kultūros tarybos įstatymo svarstymai ir tobulinimai Seime užtruko bene pusantrų metų, kol galų gale 2012 m. rugsėjį jis buvo priimtas.
„Daug kam nesitikint buvo kartu padidintos ir Kultūros rėmimo fondo lėšos: vietoj vieno, apsispręsta dėl trijų procentų akcizo pajamų, gautų už alkoholį ir tabaką, pervedimų į fondą. Taigi fondo dydis nuo 17–18 mln. šoktelėjo iki bene 46 mln. litų“, – sakė V. Stundys.
Šį fondą pagal Kultūros tarybos įstatymą nuo šių metų administruoja jau ne Kultūros ministerija, o Kultūros taryba. Ji turi perimti ir dalį kitų Kultūros ministerijos administruojamų programų bei joms skirtas lėšas. Pagal Kultūros rėmimo fondo įstatymą fondo lėšos naudojamos kultūros ir meno projektams, programoms ir kitoms priemonėms, atrinktoms viešojo konkurso būdu, finansuoti, o kultūros ministras tvirtina tokių projektų teikimo gaires, kuriose nustatomos rėmimo sritys, jų prioritetai, rėmimo ir vertinimo kriterijai, paraiškos formos ir kt.
Tačiau parlamentaras atkreipė dėmesį, kad gera idėja įgavo ne visai skaidrų pavidalą: „Kas atsitiko? Visai paprastas dalykas. Paskelbusi viešą konkursą pirmajai fondo lėšų daliai, 17 mln. litų, Kultūros ministerija visomis kitomis lėšomis, o jų dar prisidėjo apie 29 milijonai, uždengė ministerijos administruojamas programas arba paskirstė Kultūros politikos kaitos gairių įgyvendinimo priemonėms. Visiškai suprantamas kultūros ir meno bendruomenės nusivylimas – ji tiesiog liko apgauta, nes jau nebelieka ir antrojo viešojo konkurso. Atkreiptinas dėmesys, kad nebuvo jokių konsultacijų ir diskusijų nei dėl finansavimo sričių, nei dėl prioritetų, nei dėl finansavimo proporcijų. O tokie ministerijos veiksmai jau diskredituoja dar tik pradedamą kurti Kultūros tarybą“.
Įvertindamas susidariusią situaciją, V. Stundys akcentavo, jog Kultūros ministerija privalo peržiūrėti savo veiksmus, priimtus sprendimus bei juos pakeisti, kad nebūtų paneigta Kultūros tarybos esmė – daugiau skaidrumo, sektoriaus savireguliacijos ir viešumo. Taip pat ministerija privalo susitelkti Kultūros tarybos kūrimo darbams taip, kad parengiamasis darbas užtikrintų sklandžią tarybos veiklos pradžią.
