V.V.Landsbergis. Lietuvos vynas

I

Vakar buvo graži žiemos diena. Nusitrenkiau iki Puntuko aplankyti šventųjų ąžuolų. Jie auga kaip augę, tik nūnai jiems padarytas „euroremontas“, t.y. – už Europos pinigus jie sutvarkyti ir papuošti. Aplink medžių šaknis į žemę įleisti bei įmūryti cementiniai pamatai, o ant jų (dviem apskritimais) suguldytos masyvios grindys, idant prie ąžuolo galėtum prieiti kojų nė nesusitepdamas. Tiesa, abu ąžuolai dar apverti geležinėm grotom, kad koks nors nenaudėlis nesugalvotų prie jų prisiglausti, apkabinti.

Kartu keliavo bičiulis, šioks toks gamtos mokslų žinovas. Pamatęs šį „euroremontą“ jis nustėro – juk ąžuolai numirs, negalima ant jų šaknų nieko mūryti ir juos dengti. Ypač tai pavojinga senajam ąžuolui, vieninteliam tikrajam, per stebuklą išlikusiam „šventuoliui“, kuris ir taip jau sunkiai serga.

Ir papasakojo apie Stelmužės ąžuolo gelbėjimo operaciją. Ten, pamačius, jog senasis milžinas irgi sunkiai serga, buvo išsikviesti užsienio specialistai, kurie patarė kaip pratęsti ąžuolo gyvastį – medis buvo aptvertas kelių metrų spinduliu ir žemė aplink papurenta ir „sumulčiuota“, kad stelmužiškis kuo geriau pasisavintų visas jam reikalingas medžiagas.

Anykščių ąžuolas, regis, gelbėjamas priešingai, kad jo kuo greičiau neliktų…

Gal būta ir gražių ketinimų: įsisavinti Europos pinigus, žmonės gavo darbo. Tačiau kita medalio pusė nykoka – patys savo rankom naikinam tautos ir tikėjimo simbolius, nė nesusimąstydami. O gal tai sąmoningas aktas?

II

Panašią, tik dar kvailesnę istoriją, papasakojo apie Alytaus prieplauką Nemune, kur irgi už Europos milijonus miesto valdžia buvo įpareigota pastatyti niekam nereikalingą prieplauką. (Juk laivybos Nemune kaip ir nerasta). Bet centrinė valdžia, matyt, gerai „priplaukusi“ – įsakė, vietinė pastatė, išsidalino pinigus – regis, tiek ir būta rūpesčių. Tačiau pasirodo ne: po metų prieplauka ėmė trūnyt, lūžinėt… Reikia remontuot, o pinigų savivaldybėje tokioms reikmėms nėra. Ačiū visagaliui Dievui, pavasarį ledonešis viską nunešė ir praplovė Europos pinigėlius – tikrąja to žodžio prasme. Ten problemos lyg ir baigėsi.

Gaila, kad Anykščiuose Šventoji taip toli nuo šventųjų ąžuolų teka, sunkiai nuplaus tas beprasmes, šventus ąžuolus žudančias grindis… O pagalvojus ūkiškai – juk nemažai ir naudingų darbų buvo galima už tuos pinigus padaryti?

Beje, bus irgi įdomu – o kas ir už ką taisys kitąmet medinius paupių takus ir šį parketą aplink šventuosius ąžuolus? O gal išties jau esam tokia pasiturinti, prabangi valstybė? Tąsyk smagu.

III

 Populiari šių dienų tema – „varyti“ ant Uspaskicho. Tačiau man, kaip pasakų rašytojui, vis tiek norisi gražią pabaigą sukurti, net ir Viktorui. Bet norint sukurti, pirmiausia reikia įsivaizduot – ne tik pačią pasaką, bet ir jaudinančią finalinę pasakos būseną.

Tad ir bandau įsivaizduot: o ką, jei visa Lietuva imtų melstis (su pačiu V.Tomaševskiu priešaky), prašydami Viktorui Aukščiausiojo malonės. Senojo tikėjimo žmonės galėtų degint šiaudines mores, giedoti Viktorą apsaugančias giesmes, kad tik Uspaskichas ir šaunieji jo juodosios buhalterijos bendražygiai pavirstų gražiais žmonėmis, tikraisiais Lietuvos patriotais. Juk dievams nieko nėra neįmanoma.

Juolab ir psichologija teigia, kad sąmoningas, apsisprendęs blogis kitąsyk daug greičiau transformuojasi į gėrį, nei koks drungnas, neapsisprendęs žmogelis. Jei kas netiki, galėtų pasiskaityt populiarų bestselerį „Stipriau už neapykantą“ – buvusio užkietėjusio žmogžudžio autobiografiją, kurioje atskleista būtent tokios transformacijos galimybė – iš nusikaltėlių į pasišventėlius.

Norėtųsi po penkerių metų paskaityt nušvitusio ir atgailą atlikusio, didžios dvasios žmogaus, kultūros mecenato, našlaičių ir senelių globotojo bei doro, ištikimo vyro Viktoro panašią atsiminimų knygą. Dievaži, labai norėtųsi…

IV

Po rinkimų su bičiuliais vis pasišnekam apie naujų vynmaišių teoriją. Jei pilant naują vyną į senus vynmaišius, jis ten prarūgsta, tai ir politikoje manding galioja panašūs dėsniai. Pagrindiniai partiniai vynmaišiai nekeičiami nuo pat Nepriklausomybės pradžios. Nebent atsiranda keistų, naujų (gal net slapta eksportuotų?) vynmaišių, bet juos gaminantys vyndariai stengiasi vidun pilti itin pigų ir greitai nukvaišinantį iliuzijų vynelį, skirtą pavargusiems nuo gyvenimo.

Tad kas Lietuvoje galėtų sukurti naują – sąmoningos, atviros, padorios ir nearogantiškos politikos vynmaišį? Klausimas retorinis – ar gali į senas partijas įsilieti nauji jauni, profesionalūs žmonės ir pakeisti vyno gaminimo tradicijas, ar turi kurtis nauji politiniai dariniai.

Nauja vynmaišių gamintojų karta gali būt ir specialiai auginama, brandinama – ypač regint, jog Kubilius ar kitos senosios partijos tokiam darbui dar nepasiruošę. Tarkim, atsirastų moksleivių parlamentas prie Prezidentūros, susirenkantis į sesijas kartą per mėnesį ir svarstantis įstatymus, siūlantis… Paskui geriausi moksleivių parlamento nariai dalyvauja TV ar parlamentinėse diskusijose, siūlydami naujos, geresnės Lietuvos modelius. Reikia Lietuvą kuo greičiau atiduoti į jų rankas. Mes jau įrodėme, kad priklausome senųjų vyndarių kartai – tiek kairieji, tiek dešinieji, tiek tvarkiečiai, tiek darbiečiai… Gal dėl to Lietuvos vynas nebeskanus, tik vietiniams girtuoklėliams betinkamas?

Spausdinti