V.Bagdonavičius. Kultūra kaip būtiškoji duotybė žmogui

2007 m. balandžio 13 d. LR Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetas kartu su Kultūros ministerija, Lietuvos kulūros fondu, Kultūros, filosofijos ir meno institutu, Vydūno, Lietuvos Rericho bei „Ethos“ draugujomis Kultūros dienos proga Seime surengė  konferenciją  – XII Etikos forumą „Ar taps kultūra prioritetu valstybės gyvenime.“ Iš to, kaip šiandien formuojama nauja Kultūros ministerijos vadovybė, susidaro įspūdis, kad kol kas naujajai Lietuvos valdžiai labai toli iki supratimo, jog kultūra turėtų būti prioritetu valstybės gyvenime. Kultūra jai atrodo kaip pats pigiausias pinigas, labiausiai apgailėtina užkrosnio pelenė. Konferencijoje skaitytas dr. V.Bagdonavičiaus pranešimas, kurį pateikiame, bent turėtų priminti, kad kultūros vaidmuo yra toli gražu ne toks, kokį regėjo naujoji Lietuvos vyriausybė, beieškodama Kultūros ministro, taip tinkamo ir neįžiūrėjusi iš daugybės kultūrai atsidavusių, jos misiją šventai vykdančių Lietuvos šviesuolių.

Kultūrą įpratome laikyti viena iš žmogaus ir visuomenės raiškos sferų. Viena iš daugelio, viena šalia kitų – ekonomikos, politikos, verslo, teisės, prekybos, technologijų ir panašiai. Šalia kitų poreikių tenkiname ir kultūros poreikius – skaitome kny­gas, lankome teatrus, muziejus, koncertus, kartais ir patys ban­dome eiliuoti ar ką kita rašinėti, dainuojame, muzikuojame, piešiame. Kai nesame kūrėjai-profesionalai, tai darome pagal savo polinkius. O atitinkamų sričių tikrieji kūrėjai mums patei­kia kultūros poreikiams tenkinti reikalingų dalykų – įvairiausių knygų, visokios muzikos, paveikslų, skulptūrų, teatro renginių, koncertų ir dar daug ko. Atsiranda nemaža sukurtų kultūros da­lykų pasiūla, o esant paklausai – ima veikti jų rinka.

Tokiame kontekste kultūrą galima būtų traktuoti kaip kokį buities priedą – kam svarbų, kam ne taip svarbų, kam būtiną, o kam ir visai nereikalingą. Tačiau retai tepagalvojame, kad kul­tūra mūsų gyvenime funkcionuoja ne tik, o gal ne tiek, kaip buities puošmena, kaip laisvalaikio užpildymo priemonė, kaip įvairaus pobūdžio pramogų, atsipalaidavimo galimybių arsena­las. Tiesiog nepastebime, kad kultūra į mūsų būtį (o ne į buitį) įeina kitaip negu su duona kasdienine susijusių poreikių komp­leksas, ir kad be jos apskritai mums, kaip žmonėms, labai daug ko nereikėtų, kad būtent ji sąlygoja ir visus kitus mūsų porei­kius bei jų tenkinimo pobūdį. Nepagalvojame, kad be kultūros mes tiesiog būtume ne žmonės, o tik instinktų valdomi gamtos padarai, sudarą vieną iš biologinių rūšių. Tiktai kultūros dėka mes ir esame žmonės – protingos ir dvasingos esybės, pažįstan­čios ir įvaldančios pasaulį, jį sąmoningai keičiančios, nuolat besiskverbiančios į būties slėpinių gelmes, nuolat kuriančios pačios save, besistengiančios rūpintis ne tik savimi, bet ir savo artimu. Ateidami į šį pasaulį, kultūrą, kaip ir daug ką kita, jau randame, ją gauname kaip duotybę, kaip sąlygą mūsų žmogiš­kajai egzistencijai. Tačiau pati savaime kultūra neatsirado, neužgimė gamtoje, ir pirmykštis žmogus jos negavo, kaip ją gauname mes. Kultūra ėmė rastis kartu su pirmaisiais homo sapiens žingsniais. Įvaldydamas aplinkinį pasaulį bei savo instinktus, t. y. gamtiškąją savo prigimtį, kurdamas save kaip sąmoningą esybę, žmogus neišvengiamai kūrė ir kultūrą kaip savo žmoniškosios egzistencijos bei tolesnės raidos sąlygą.

Toje tolesnėje raidoje kaip biologinė būtybė žmogus be­veik nesikeitė, tačiau jis augo ir tvirtėjo, darėsi sudėtingesnis ir subtilesnis kaip mąstanti, kaip pasaulį vis labiau savo proto ga­liomis valdanti ir keičianti, kaip dvasingumo įgaunanti ir dvasi­niais išgyvenimais turtėjanti ir tobulėjanti esybė. Kiekviena nauja žmonių karta atėjusi jau rasdavo ankstesnių kartų su­kauptą kultūrinės patirties paveldą, kuriame esančiomis verty­bėmis galėdavo naudotis savo būčiai įprasminti ir jų pagrindu kurti savas vertybes bei jomis praturtintą tąjį paveldą palikti ki­toms kartoms naudotis ir turtinti. Žmonių visuomenėje užgimu­siam ir joje augančiam individui nebėra įmanoma netapti žmo­gumi, o kad juo taptum yra būtina priimti tai, ką toji visuomenė teikia kaip neišvengiamą duotybę. Kultūra ir yra toji duotybė – žmogaus esmingumą arba esmingąjį žmoniškumą maitinanti, jo augimą sąlygojanti vertybių visuma, dvasinė terpė. Nuo tos terpės kokybės priklauso tiek atskiro žmogaus, tiek visuomenės dvasinė jausena bei gyvenimo kokybė, politinių bei socialinių santykių darna.

Kultūros lygis savo ruožtu priklauso nuo pačių žmo­nių dvasinio lygio, nuo sugebėjimų naudotis turimomis verty­bėmis bei jas turtinti, nuo dvasinės jų brandos. Visada buvo ir yra nuolatinė žmogaus ir kultūros sąveika. Žmogus kuria kultū­rą, kultūra kuria žmogų. Kultūra yra tarsi oras žmogaus sociali­nei ir dvasinei egzistencijai palaikyti, jo kūrybinėms galioms skleistis, o šios besiskleisdamos savo ruožtu gaivina atmosferą, kurioje pačios tarpsta.

Visa, ką padaro žmogus, būtų galima laikyti kultūros pro­duktais, nes visu savo veikimu, visais savo gaminiais jis reali­zuoja savo žmoniškąją esmę, išreiškia save kaip kultūros sufor­muotą esybę. Tačiau kalbėdami apie kultūrą, nesame linkę jos sutapatinti su visa žmogaus veikla bei visa jo valdoma gamyba. Esame linkę jai, kaip ir kitoms veiklos sferoms, teikti atskirą vietą tiek žmogaus veikloje, tiek vartojimo sferoje. Vieni kuria­me kultūros vertybes, kaipo tokias, t y. užsiimame kultūrine veikla, analogiška gamybinei veiklai, kiti tomis vertybėmis naudojamės. Šiuo teiginiu lyg ir grįžome prie to, ką sakėme pradžioje – prie kultūros kaip gamybos, vartojimo komplekso analogijos suvokimo. Kartu konstatavome, jog toks kultūros suvokimas neapima viso šios sąvokos turinio, jog tame komp­lekse kultūra vis dėlto neišsitenka, jog į kultūrą reikėtų žiūrėti kitaip negu su buitimi susijusių reikmių sferą. Ieškodami kultū­ros vietos, jos paskirties žmogaus būties kontekste, turime pasakyti, kad ji persmelkia visą tą būtį ir yra visur, kur tik reiš­kiasi žmogus. Tačiau ir suvokdami, kad žmogaus kultūrinė raiška yra tarsi visa apimanti, kartu pripažįstame ir jos teisę turėti dar ir nuosavą veikimo sritį bei savo specifinę paskirtį. Negalima paneigti, kad egzistuoja kultūriniai žmogaus porei­kiai kaipo tokie ir kad jie neištirpsta kitokių poreikių tenkini­mo kultūringame pobūdyje, pavyzdžiui, kad turime kultūringai maitintis, kultūringai rengtis, kultūringai sutvarkyti supančią aplinką, laikytis elgesio, gamybos, prekybos, eismo ir dar ko­kios tik nori kultūros. Šiais visais požiūriais galime būti lyg ir kultūringi, tačiau tuo pačiu būti gana nekultūringi pačia savo esme. Specifinių kultūrinių poreikių kaip svarbių neturėji­mas ar paviršutiniškas, tik parodomasis jų demonstravimas yra aiškus tokio nekultūringumo požymis. Jausdami būtinybę ten­kinti kultūrinius poreikius, juos tenkindami, jaučiame savyje esant gyvą dvasinę esybę, kurią stengiamės stiprinti kultūros vertybėse susikaupusia dvasios energija. Specifinės kultūros vertybės yra būtent dvasinės vertybės ir jos tiesiogiai skirtos dvasiniams poreikiams tenkinti. Kultūra iš esmės yra žmogaus dvasios raiška jį supančiame pasaulyje. Tą žmogumi besireiš­kiančią dvasią galime pavadinti žmoniškumu. Būtent jis, žmo­niškumas, valdo visą žmogaus veikimą, lemia jo santykius su kitais žmonėmis, su pasauliu, su visa būtimi. Kiek žmoguje yra žmoniškumo, koks yra jo skaidrumo laipsnis, tiek yra darnos tuose santykiuose.

Grynąjį, išoriniam pasauliui oponuojantį, dvasingumą žmoguje labiausiai palaiko ir gaivina religija – žmogaus sąlyčio su Dievu sfera. Kaip sakė mūsų išminčius Vydūnas, „tame, kas tikrai žmoniška, dieviškumas ir žmoniškumas sutampa“. Gali­ma sutikti ar nesutikti su šia vydūniškąja žmoniškumą ir dieviš­kumą tapatinančia mintimi, tačiau sunku nepripažinti, kad Dievo (nesvarbu ar jis suprantamas kaip transcendentinis, virš pasaulio ir virš mūsų esantis, ar kaip imanentinis, pasaulyje ir žmoguje esantis) pajauta žmogų veikia ypatingai ir turi lemian­čios įtakos jo visokeriopam reiškimuisi. Didžiąja dalimi tą Dievo pajautą ir galima laikyti žmogaus dvasios būsena, tiesiog jo grynojo dvasingumo pasireiškimu. Toji pajauta yra tarsi vi­dinė žmogaus galia, kurios dėka jis jaučiasi žmogumi ir viską daro taip, kad nežemintų savojo žmoniškumo. Tą pajautą gali­me vadinti ir sąžine. Jos balso tikintis žmogus klauso kaip Die­vo balso, netikintis – kaip žmoniškumą išreiškiančio vidinio imperatyvo.

Dvasingumas žmogų pakylėja virš to, kas jį prirakina prie materialiojo pasaulio dalykų kaip svarbiausių vertybių suvo­kimo. Dvasingam žmogui, nesvarbu, ar jis išpažįsta Dievą, ar ne, aukščiausios žmoniškumą išreiškiančios vertybės akumu­liuojasi dorovėje. Jos imperatyvų dvasingas žmogus negali paminti niekaip. To jam neleidžia daryti mūsų jau minėtoji są­žinė. Dorovė yra žmogaus dvasingosios esmės persvara prieš visa, kas žmogų tempia žemyn į nežmonišką elgseną, kuria ten­kinami nevaldomi instinktai ar perdėm egoistiniai interesai. Tąją persvarą įprasta apibūdinti kaip gėrio persvarą prieš blogį. Kur tos persvaros nėra, kur ima nusverti ne gėris, o blogis, prasideda nebe žmoniškumo, o moralinio nuosmukio arba tiesiog nužmogėjimo valdos. Jose dorovė tarsi nustoja galios ir nebesuvaldo nei gaivališkųjų instinktų, nei iš vidaus nevaržo­mos egoistinės savivalės. Nužmogėjimas reiškia tai, kad žmo­guje yra eliminuojama tai, kas jame jau buvo žmoniška, ką jis bent kiek sukultūrinto jau buvo įsigijęs, nuo gimimo įsigyven­damas į žmonių visuomenę. Galima sakyti, kad tokiais atvejais žmogus išeina iš kultūros, iš tos atmosferos, kuri per visą žmo­nijos istoriją kūrėsi būtent tam, kad galėtų egzistuoti žmogus kaip žmogus. Tokiam iš kultūros išėjusiam žmogui dvasinės vertybės praranda prasmę. Vertinga jam lieka tai, kas susiję su materialiu vartojimu. Tokio žmogaus egzistencija tampa nepa­vydėtinai nyki.

Dorovė yra žmogaus ir visuomenės kultūringumo kvinte­sencija. Ją galima laikyti kultūros šerdimi. Aukštą žmogaus bei visuomenės kultūros lygį akivaizdžiausiai parodys dorovinis elgesys bei doroviniai žmonių tarpusavio santykiai, bekompro­misinis dorovės principų laikymasis. Kur nepaisoma dorovės principų ir normų, ten netenka prasmės visos kitos kultūros vertybės, nes paprasčiausiai ten jos neturi žmoniškumą palai­kančios ir stiprinančios galios. Kitaip tariant, be dorovės tiesiog nėra kultūros. Dorovė yra būtiniausioji sąlyga tam, kad žmogus šioje žemėje gyventų būtent kaip žmogus, o gyvendamas steng­tųsi šviesinti savo dvasią ir ja įsilieti į pasaulio šviesinimą. Kultūros vertybės ir yra tam, kad tvirtai ant dorovės pamatų stovintis žmogus iš jų imtų energijos tolesniam savo dvasios šviesinimui.

Kaip teigė Vydūnas, „žmogaus uždavinys tegali būti di­dinti žmoniškumo reikšmę gyvenimui, arba kitaip sakant, kelti kultūros turtų vertingumą. […] Todėl du dalyku žmogui turi rūpėti, būtent: savo esmę nešti į gyvenimą ir ją tam gyvinti ir stiprinti. O abu vyksta kartu, jei daromu kuo nuoširdžiau. Ir abejaip aiškėja kultūra“. Šią mintį dar papildyčiau – Kul­tūra žmogui yra ir duotybė, ir užduotis.

Kultūra yra kaip gyvybė, kurios palaikymo ir globos nega­lima atidėti nė akimirkai, kaip negalima atidėti pavasarį sėjos ar rudenį derliaus dorojimo. Juk žmogus, kaip dvasinė esybė, gyvena ir veikia kiekvieną akimirką ir prarastas, iš dvasinės jo būties atimtas laikas, yra egzistencinis praradimas. Susiforma­vęs žmogus gali leisti ir egzistencinių nuosto­lių, nes gali smuktelti ir vėl pakilti, atsitiesti. Tačiau nesusto­jančiam laiko sraute gimsta ir auga naujos žmogiškos būtybės. Nuo atsira­dimo akimirkos jos kvėpuoja ne tik oru, bet ir jas supančia kultūros, žmoniškosios būties atmosfera. Būtent joje žmogiškos būtybės formuojasi kaip žmonės. Tam formavimuisi reikš­minga kiekviena diena, kurios neatidėsi ir niekuo nepakei­si. O jei tas dienas, mėnesius, metus auganti būtybė turės mai­tintis skurdžiu dvasios maistu, kvėpuoti užteršta kultūros atmo­sfera, nematyti tikrų žmoniškų santykių? Toms būtybėms tikro­ji žmoniškoji egzistencija gali tapti negrįžtamai prarasta. Jokie turtai to praradimo nekompensuos. Kokia gali būti tokiomis sąlygomis ūgtelėjus naujai kartais tautos ateitis? Ir ar neturi didžioji dvasinių investicijų dalis būti skirta tai ateičiai? Ir ar tos investicijos yra tik piniginės?

Tokie klausimai man kilo prieš keliolika metų. Šiandien norėčiau paklausti: ar toji didžioji investicijų dalis mūsų valsty­bėje vis dėlto buvo skirta? Ir ką galėtume pasakyti apie jau nepriklausomybės laiku augusios kartos dvasinį mentalitetą? Ar jai yra dvasinės kultūros poreikiai prioritetiniai?

Autorius yra Vydūno draugijos pirmininkas

Iš leidinio: ŽMOGUS – KULTŪRA – VALSTYBĖ

Etikos forumų – tarptautinių konferencijų Lietuvos Respublikos Seime (2007 m.) ir Panevėžyje (2008 m.) pranešimai. -Vilnius, 2008, p.12 – 17.