R. Ozolas. Pagiriamasis žodis Valdemarui Tomaševskiui

Bravo, Valdemarai! Šaunuolis! Gražiai tu išdūrei maskolius, lenkiškai katalikiškai – nė vieno nepraleidai į Seimą! Apie litvinus nė nekalbu: kokie buvo, tokie ir bus – durniai. Ne tik tavo patronas už rubežiaus, bet ir mūsų ne vienas šiapus bus patenkintas: ten sugriežtins, čia sušvelnins savo dvigubas kalbeles, o tai tau labai pravers, supranti šitai gerai.

Kodėl reikalauji tik keturių ministerijų? O kas pataria nusileisti net iki dviejų? Ką tu veiksi be užsienio reikalų, švietimo, energetikos, finansų tik su kultūros ir dar kokia nors atlieka? Tarp tų tavo Seimo galvų, atrodo, yra ir pusgalvių, jei nesupranta, kad lenkui svarbiausia – principingumas? Laikykis, Valdemarai, ir laimėsi – juk matai, kad tavo korta auksinė! Viktoro komanda jau byra, Rolando dar neatsipeikėjo, neatgavo apetito, tai ką tie persidažę eldėdėpistai vieni darys, – grius į glėbį konservams ir leisis už nosies vedžiojami? Tik penkios ministerijos, Valdemarai, – i došč! A, taip, ir Seimo vicepirmininkas. To tak.

Pagalvok gerai, Valdemarai, kaip į tave žiūrės Varšuva, jeigu tu nesugebėsi laikytis kiečiau už savo tėvus donorus! Tiek pinigų injektuota, tiek akcijų surengta, tiek tarptautinės pagalbos sukelta, o tu čia klumpi ant atliekinės valdžiukės! Arba viskas, arba nieko! Viskas – tik laiko klausimas, ir tai ne tiek nuo Viktoro ar Rolando pareina – visi litvinų prekybos centrai ir turgūs jau pritutinti lenkiškos produkcijos, degalų rinką patikimai prižiūri baltai raudonas orlenas, nafta, dabar ir skalūno dujos irgi perimti, Lenkija tuoj koją įkels į Visaginą. Ką ji bedarys, ta amžinai besispyriojanti lietuviška ožka? Pagalvok! Neatvažiuos ji į mūsų neprigulmybės šventę?! O mes atvažiuosim. Ir važiuosim tol, kol litvinai švęs. Ir jie bus laimingi, jeigu sutiksim, kad Vilniaus gatvių pavadinimai būtų užrašyti dar ir lietuviškai.

Nepagalvok, Valdemarai, kad čia tave kas moko. Išmanai politikos meną geriau už bet kurį jėzuitą. Daug pagyrimo žodžių galima būtų pasakyti dėl tavo laikysenos švietimo klausimais, nors ir neišnaudojai visų Gintaro Steponavičiaus tau parodytų palankumo ženklų. Užtat kalbos inspektorių su visais jo inspektoriukais vienu mostu pavertei baimingai čirškiančių žvirblių pulkeliu dulkėse. Gerai, tak deržatj, kaip sako tavo pusbroliai rytiniai slavai.

Čia reikėtų kiek nukrypti nuo aukštų gaidų ir išreikšti nerimą. Nedidelį, bet vis dėlto. Neužsižaisk pernelyg su tais savo rusais, nebevažiuok tuo pačiu vežimu. Išmesk tu juos kaip nors taip humaniškai, kaip musę iš barščių – kad neprigertų, bet kad ir nuo grindų nebepakiltų. Litvinai, kad ir kokie baisūs mužikai, vis dėlto kartais gudrūs kaip žalčiai. O tie gerai atsimena tavo Visockio, Jankelevičiaus ir kitų pirmtakų Mostiškėse kurtą Raudonąją autonomiją – tuoj ims kliegti, kad Tomaševskis su penktąja Putino kolona čia naują Maskvos rezervatą tveria – bus sunkiau ir Briusely paramą organizuoti. Litvinai turi dar stipresnę alergiją rusams, jų atmetimo reakcija dar audringesnė, tai kol dar tavęs neperkando, kol tie varguoliai dar mano, kad Varšuvos elitas sau, o tu sau, pasisaugok, mokėk pažaisti, pakentėti. Toks tau patarimas. Su visa pagarba.

Galima būtų kalbėti ir kalbėti, seikėjant tau pagyrimus, tiesiog liaupses. Bet tu pats gerai žinai, ko esi vertas. O ko nežinai – sužinosi, laiko dar gražaus turi.

Nenusimink, net jeigu tektų likti opozicijoj. Ten taip pat daug būdų litvinus paimti už miego arterijų. Švelniai, bet kietai.