V.Turčinavičius. Gerbkime praeitį, dirbkime ateičiai

Galingieji geopolitikos projektuotojai jau  20 amžiuje ir dabar 21-ajame su mažomis valstybėmis, jų politikais ir publicistais elgiasi kaip šeimininkas su šunimis: numeta jiems kaulą ir jūs ten peškitės tarpusavyje. Patriotiška ir kupina įvairios veiklos Vinco Krėvės asmenybė dažnai tampa ginčų objektu, panašiai kaip dabar peštynių „kaulu“ yra numestas lenkiško raidyno diegimas Lietuvos valstybėje.

Panašiam šunų vaidmenyje dažnai atsiduria ir kai kurie mūsų publicistai, politikai: jie istoriją aprašinėja lokaliai, žvelgdami tik iš Lietuvos vidaus situacijos, dažniausiai nagrinėdami vienas ar kitas asmenybes, jų poelgius, ne to meto istorinių įvykių ir kataklizmų plotmėje, bet jas tik neigdami ar išaukštindami. Juk šie asmenys gyveno ir elgėsi būdami šių virsmų dalyviais ir net nenutuokė, juolab, nežinojo kuo visa tai baigsis. Mūsų istorijografijos tyrėjai dar dažnai nesiekia atsakyti į klausimus: kodėl ir kaip, bet į istoriją žvelgdami iš šios dienos savo žinių ir patirties, imasi smerkti praeities asmenybių poelgius, o pačius asmenis kaltinti ir teisti.

Stebėtina, kad ir istorikai, savo valia ar kažkieno kito valia, patenka ant šio kabliuko. Panašiu peštynių „kaulu“ paverčiama lietuvių literatūros klasiko Vinco Krėvės asmenybė, gyvenusio prieštaringu ir tragišku 20 a. laikotarpiu, kai Lietuva  atsikūrė, bet vėl patekusi į geopolitikos mėsmalę buvo okupuota ir aneksuota.

Akivaizdu, jog ne visi žmonės gali nusikelti į tuos laikus ir gan objektyviai vertinti mūsų valstybės vyrų poelgius, tai gali daryti tyrėjai iš prigimties, turintys istorinio-analitinio mąstymo dovaną. Juk Krėvė gyveno ir veikė savo istoriniu laiku, jis neturėjo tos istorinės patirties, kuri vyko ateityje, kurią mes patyrėme ir gerai žinome dabar. Žodžiu, kaip dar Homeras yra pasakęs, kad po įvykio ir kvailas tampa protingu, todėl tik nusikėlę į tuos laikus ir ištyrę ano meto istorines, geopolitines aplinkybes galime pakankamai objektyviai vertinti Lietuvos įžymių asmenybių poelgius.

Varijuojama sovietinio diplomato dienoraščio įrašu[1], kaip 1939 m. rugsėjo 17 d., Raudonajai armijai užpuolus Lenkiją ir lenkų okupuotą Vilniaus kraštą, Vincas Krėvė ir Justas Paleckis apsilankė pas Maskvos ambasadorių N. Pozdniakovą ir Paleckis paklausė: „Ar eis Raudonoji armija tik į Vilnių ar ir  toliau – į Lietuvą?“ Ši žinia paimta iš Maskvos ambasadoriaus N. Pozdniakovo dienoraščio, surasto istoriko Zenono Butkaus Maskvos archyvuose. Tačiau Antanas Terleckas pakeičia Butkaus citatą: – kad 1939 m. rugsėjo 18 d. Raudonajai armijai artėjant prie Vilniaus, Rusijos pasiuntinybę aplankę svečiai J. Paleckis ir V. Krėvė-Mickevičius prašė pasiuntinį N. Pozdniakovą, kad RA ateitų į Kauną. Neabejoju istoriko Maskvoje surastos archyvinės medžiagos tikrumu, gal tik abejočiau bolševikų veikėjų, ypač Stalino laikų, mintimis, žodžiais, užrašais dienoraštyje.

Dabar mes žinome, kokia buvo oficiali Sovietų skleidžiama propaganda – neva Lietuva pati prisiprašė priimama į Sovietų imperiją (apgailėtina, kad ši netiesa ir dabar vyrauja Rusijos informacijos sraute). Todėl Sovietų diplomatas ir rašė dienoraštyje, nenukrypdamas nuo oficialios propagandinės linijos, lyg parodydamas intelektualų pritarimą Sovietų okupacijai, nes priešingai pasielgęs būtų užsitraukęs  Stalino susidorojimą. Dabar mums aišku, kad bolševikai vienaip kalbėjo, kitaip rašė, o trečiaip darė, todėl Stalino laikų veikėjų mintys, žodžiai, užrašai dienoraštyje negali būti vertinami, kaip tikroviški faktai, dokumentai. Pernelyg naiviai mūsų publicistai viską, ką aptinka „vyresniųjų brolių“ ar didesnių kaimynų tekstuose, priima už tikrą tiesą, todėl čia norėčiau skaitytojams pateikti keletą klausimų ir faktų, kurie galėtų praskaidrinti miglotas įžvalgas apie Krėvės veiksmus 1940-1944 metais.

Žvelgiant į Arno Lukšo straipsnį „Naivumo kaina“[2], tai Krėvės apsisprendimą įeiti į „Liaudies“ vyriausybę pateisinti tik naivumu negalima, nes šioje vyriausybėje taip pat dalyvavo patyręs politikas, buvęs Lietuvos Vyriausybių narys ir Ministras pirmininkas Ernestas Galvanauskas. Juos siejo nepasitenkinimas buvusia Smetonos valdžia, bet svarbiausia priežastis – žinojimas, kad tuoj, tuoj prasidės nacionalsocialistinės Vokietijos ir komunistinės Sovietų sąjungos karinis susidūrimas ir gal dar pavyks išgelbėti nors formalią Lietuvos nepriklausomybę. Visiška Lukšo klaida yra teigimas, kad 1928 m. „Lietuvos draugiją SSRS tautų kultūrai pažinti“ įkūrė Krėvė. Priminsiu, kad Draugija įsteigta 1929 m. Lietuvos Užsienio reikalų ministerijos iniciatyva ir buvo finansuojama iš jos lėšų, o pirmininku išrinktas prof. Mykolas Biržiška išbuvo septynetą metų. Analogiškos draugijos Baltijos ir kitose valstybėse buvo įsteigtos dar anksčiau. Panaši draugija veikė net  JAV.

O kas dėl Vinco Krėvės, tris metus buvusio Draugijos pirmininku, vėliau pavaduotoju ir dalyvavimo „Liaudies“ vyriausybėje, tai jis sutiko dalyvauti tik patartas buvusių vyriausybių narių Ernesto Galvanausko, Stasio Šilingo, Vaclovo Sidzikausko ir pačio Antano Merkio, einančio Prezidento pareigas, kuris ragindamas Krėvę ganėtinai išraiškingai pareiškė: „Tu neisi, kitas neis, tai kas gi eis pagaliau?.. Negi sutikti, kad Vyriausybės priekyje atsistotų renegatas ir parsidavėlis Sniečkus, kaip bolševikai mums pasiūlė?”[3] Vis tiek Krėvė dar nesutiko būti Dekanozovo nurodymu formuojamos vyriausybės nariu ir iškėlė Maskvos emisarui  sąlygą, kad  finansų ministru būtų pakviestas Ernestas Galvanauskas ir čia Dekanozovui teko Krėvės reikalavimui nusileisti.

Birželio 17 d. vadinama „Liaudies“ vyriausybė. prisiekė laikinajam prezidentui Merkiui.

Birželio 22 d. „Prezidento“ Paleckio aktu buvo įvestas „sustiprintos valstybės apsaugos metas, suteikęs labai plačius įgaliojimus vidaus reikalų ministrui. Tai buvo paranku valdžią į savo rankas ėmusiems komunistams: svarbiausi nutarimai buvo priimami ne kolegialiai, „Liaudies“ vyriausybėje, o dviejų asmenų, besąlygiškai vykdžiusių V.Dekanozovo štabo nurodymus – prezidento pareigas einančio Justo Paleckio ir vidaus reikalų ministro  Mečislovo Gedvilo.”[4] Manytina, kad „Liaudies“ vyriausybės kai kurie posėdžių protokolai iki liepos 21 d. buvo V.Krėvės pasirašomi tik formaliai, nes iki šios datos komunistams svarbiausius ir visus vėlesnius Vyriausybės priimtus nutarimus už V. Krėvę-Mickevičių pasirašinėjo  M.Gedvilas  arba Povilas Pakalnis.  Galima teigti, kad Krėvė, „Liaudies“ vyriausybės užsienio reikalų ministras ir ministro pirmininko pavaduotojas, iki derybų su Sovietų komisaru V.Molotovu Maskvoje (1940.07.01), tomis sąlygomis veikė kaip tikras Lietuvos patriotas. Nei pirmas asmuo J.Paleckis, nei kiti neturėjo drąsos vykti į Maskvą ir derėtis dėl Molotovo duotų oficialių patvirtinimų, kad įves tik kariuomenę vakarinėms sienoms apsaugoti ir nesikiš į Lietuvos vidaus reikalus, bet tikrovėje Sovietų veiksmai buvo visiškai priešingi, ir tik Krėvė, nuvykęs derybų į Maskvą, išsiaiškino tikruosius sovietų grobikiškus tikslus Lietuvoje ir visoje Europoje net iki Atlanto. „Esame tvirtai įsitikinę <…>, jog Antrasis pasaulinis karas padės mums įsigalėti visoje Europoje, <…> manau, kažkur netoli Reino įvyks paskutinis tarp proletariato ir sudūlėjusios buržuazijos mūšis, kuris ant visados nulems Europos likimą. Negali gi toli užnugaryje pasilikti maža salelė (Lietuva – V.T.) su santvarka, kuri turės išnykti visoje Europoje.“[5] – pareiškė Krėvei komisaras Molotovas. Grįžęs pasistengė apie tai pranešti finansų ministrui E.Galvanauskui, kurie abu iš „Liaudies“ vyriausybės 1940 m. liepos 6d. atsistatydino (tiesa, „Prezidentas“ Paleckis Krėvės neatleido, bet suteikė atostogas dėl sveikatos).

Atkreiptinas dėmesys, kodėl Vincas Krėvė iki 1940 m. liepos 21 d. formaliai būdamas „Liaudies“ vyriausybės vadovu, rugpjūtyje nevažiavo į Maskvą su kitais kolegomis parvežti „Stalino saulės“? Ar tai nerodo, kad Vincas Krėvė po Seimo rinkimų įstatymo priėmimo, kuriam jis prieštaravo (1940 m. liepos 5-6 d. ir atsistatydino), buvo visiškai išstumtas iš „Liaudies“ vyriausybės veiklos ir komunistų ignoruotas kaip nepatikimas asmuo, tačiau dar kurį laiką jiems reikalingas, kaip tautos gerbiamas asmuo, makiaveliškiems komunistų veiksmams, nuo tautos ir Vakarų viešosios nuomonės, pridengti.

Taip pat iškyla klausimas, kodėl, prasidėjus nacių Vokietijos ir Sovietų sąjungos karui, rašytojas kartu su kitais buvusios „Liaudies“ vyriausybės nariais nespruko į Rytus? Tai būtų priimtina Vincui Krėvei, pagal kai kurių autorių priskiriamus jam 1940 metų darbus, ir priešingai – Krėvei pasilikti nacių okupuotoje Lietuvoje, buvo labai pavojinga, tačiau jis pasiliko ir profesoriavo Vilniaus universitete iki jo uždarymo (1943) bei tęsė veiklą Lietuvos mokslų akademijoje, tik iš jos pirmojo prezidento tapęs Akademijos nariu.

1942 m. rugpjūčio 30 d. Kaune įvyko buvusių  „Liaudies“ seimo narių ir buvusios „Liaudies“ vyriausybės nario V.Krėvės-Mickevičiaus viešas susirinkimas. Jis priėmė svarbią rezoliuciją, atskleidusią Sovietų sąjungos bolševikų klastą ir nusikalstamą veiklą 1940 metais okupuojant ir inkorporuojant Lietuvą į Sovietų imperiją. Rezoliuciją pasirašė prof. Vincas Krėvė-Mickevičius, dr. A. Garmus, L. Dovydėnas ir kt. Rezoliucija buvo plačiai paskelbta Vakarų pasaulyje, tokiu būdu daugeliui vakariečių atvėrė akis apie Stalino propagandos klastą ir bolševikų nusikaltimus. Akivaizdu, kad ši oficiali rezoliucija Vincui Krėvei ir kitiems pasirašiusiems buvo net pavojinga, nes tuo metu vokiečiai jau buvo triuškinami prie Maskvos ir kitur, vadinasi, galėjo būti suvokimas, kad sovietai gali grįžti, bet tiesa jiems buvo svarbesnė. Štai kelios rezoliucijos ištraukos:

„4. (…) Liaudies seimas negalėjo išreikšti ir neišreiškė lietuvių tautos valios: a) Liaudies seimo sudėtis buvo iš anksto nustatyta komunistų partijos, diriguojant Maskvos atstovui V.Dekanozovui ir Sovietų Sąjungos pasiuntiniui N.G.Pozdniakovui (…); c) visa eilė asmenų (…) grasinimais buvo priversti būti atstovais ir balsuoti už prisijungimą prie Sovietų Sąjungos; (…) atstovų balsai  nebuvo skaičiuojami ir kartu su atstovais balsavo sėdėję tarp jų, pašaliniai asmenys. (…)

7. Pats Liaudies seimas (…) pasakęs: „Dabar liaudis, galingosios Raudonosios armijos padedama, nuvertė smetoniškųjų pavergėjų jungą ir įsteigė savo valstybėje tarybų valdžią. (…) “

Ši rezoliucija galėtų būti paaiškinimas publicistams, apie Krėvės tikrąsias politines nuostatas. Be to, dar 1942 m., vokiečių okupacijos metais, bolševikų juoduosius darbus rašytojas aprašė straipsnyje „Bolševikų invazija ir Liaudies Vyriausybė“, išspausdintame dienraštyje „Į Laisvę“.

Kalbant apie „Trojos arklį“ – Sniečkaus komunistų partijos 2000 narių, tai jie ir buvo Sovietų okupantų užmačių pagalbininkai ir vykdytojai, o „Liaudies“ vyriausybės nariai  Vincas Krėvė-Mickevičius ir Ernestas Galvanauskas, pagal Stalino emisaro Dekanozovo sumanymą, buvo paskirti komunistų nusikaltimų uždangos nuo tautos  vaidmeniui. Jau 1940 m. birželio 19 d. „Prezidentas“ Justas Paleckis VSD direktoriumi paskyrė Antaną Sniečkų, o šiek tiek vėliau URM sekretoriumi paskyrė komunistą Pijų Glovackį, kuris sekė kiekvieną ministerijos raštą ir patį ministrą Krėvę. Todėl žvelgdamas į Terlecko cituojamą ambasadoriaus Šveicarijoje Jurgio Šaulio antrąjį laišką Krėvei, tenka priminti, kad Šaulys parašė du laiškus ir nei į pirmąjį (jame nebuvo prakeiksmų), nei į antrąjį  Užsienio reikalų ministras neatsakė, nes visa ministerijos korespondencija ėjo per sekretorių  Glovackį, vadinasi, šių laiškų Krėvė nematė. Kadangi į pirmąjį ambasadoriaus laišką Krėvė negalėjo atsakyti, nes jo nematė, todėl Šaulys parašė Krėvę smerkiantį antrąjį laišką. Laiškai neseniai surasti Pijaus Glovackio archyve.

Apie ano meto situaciją URM, byloja ambasadoriaus, įgaliotojo ministro Berlyne Kazio Škirpos atsiminimai, kai jis 1940 m. birželio 25 d. rizikuodamas atvyko į Kauną (iškviestas Užsienio reikalų ministro V.Krėvės-Mickevičiaus telegrama) išsiaiškinti kaip diplomatams ginti Lietuvos nepriklausomybę tarptautiniame forume: „Nors ir neturėjau nė mažiausio pagrindo jo (Krėvės – V.T.) giliu patriotizmu netikėti, tačiau prieš eidamas pas jį prisistatyti, susitikau su man artimesniais URM centro aukštais pareigūnais, <…> Visi, su kuo ta jautria tema šnektelėjau, vieningai tvirtino, jog jie V.Krėve-Mickevičiumi pasitiki visu šimtu procentų ir kad todėl pataria man pokalbiuose su juo nesivaržyti. Buvau tik įspėtas, kad būčiau atsargus kalbėdamasis su P.Glovackiu, URM naujuoju generaliniu sekretoriumi, paskirtu į tas pareigas vos prieš kelias dienas. Su V.Krėve-Mickevičiumi, dalyvaujant P.Glovackiui, turėjau bene tris pasikalbėjimus, vis negalėdamas intymiau išsiaiškinti su Krėve-Mickevičiumi vienu“[6]. Tik pakvietus P.Glovackį prie telefono į kitą kambarį ir „likus mudviem su V.Krėve-Mickevičiumi vieniems, jis atsiskleidė man, <…> jis pasiūlė, kad užeičiau pas jį į Ministerių Kabineto rūmus tą pačią birželio 28 d. popiet, pusvalandį prieš pat „Liaudies vyriausybės“ narių susirinkimą posėdžiui, kad tuo būdu sujaukus A.Sniečkaus slaptųjų seklių kortas. V.Krėvė pridėjo, jog jis su E.Galvanausku taip pat esą slaptosios policijos (Sniečkaus saugumiečių –V.T.) sekami.

Sutartu laiku atvykus man pas V.Krėvę-Mickevičių, jis glaustai man papasakojo, kaip diena po dienos padėtis krašte darėsi vis sunkesnė, kad laukiama areštų ir teroro, kad netrukus numatomi rinkimai į Seimą pagal kažkokį už Vyriausybės nugaros paruoštą naują rinkimų įstatymą, kad esama pavojaus, jog iš Seimo bus pareikalauta nutarti, kad Lietuva būtų prijungta prie Sovietų Rusijos. Tai būtų sulaužymas V.Dekanozovo garantijų, duotų V.Krėvei-Mickevičiui paties Stalino vardu, jog Lietuvos nepriklausomybė ir mūsų krašto vidaus santvarka nebus paliesti. Todėl yra paskutinis laikas tam visam griežtai pasipriešinti. Tam tikslui V.Krėvė-Mickevičius tikisi vykti į Maskvą ir derėtis su V.Molotovu. Jei reikalas būtų nebepataisomas, tai juodu su E.Galvanausku protestuodami numato iš „Liaudies vyriausybės“ pasitraukti, kad visuomenė iš to galėtų spręsti apie tikrąją tos vyriausybės padėtį…”[7]

Pravartu čia priminti, kad ambasadorius K.Škirpa Kaune Sniečkaus seklių taip pat buvo sekamas, o kai sovietų ambasadorius Lietuvoje N.Pozdniakovas per V. Krėvę prašęs, kad jis dar pasiliktų pokalbiui su juo, tai Škirpa paaiškino Krėvei, „jog bet kokios diskusijos dėl manęs su N.Pozdniakovu galėtų tik paskatinti jį imtis realesnių priemonių sukliudyti man grįžti į Berlyną“. Nepriklausomybės karų didvyris, pulkininkas K.Škirpa, pajutęs N.Pozdniakovo klastą, tą patį vakarą kitu maršrutu – per Jonavą ir Kretingą traukiniu atsidūrė Vokietijoje. „Vėliau, jau būdamas Berlyne, sužinojau, jog netrukus po mano pasišalinimo iš namų, kur buvau laikinai apsistojęs, jau slankiojo A.Sniečkaus pristatyti slapti sekliai: vienas iš gatvės pusės, kitas iš kiemo šono. Bet A.Sniečkus pavėlavo: manęs jau ten nebuvo“. [8]- rašo K.Škirpa.

Tikiuosi, kad šie Kazio Škirpos atsiminimai nušvies publicistų susikurtą vaizduotę apie literatūros klasiką kita spalva, o dėl istorinių aplinkybių tapusį politiku, Vincą Krėvę – didelį Lietuvos patriotą, tik jau be kabučių.

Artėjant Raudonajam frontui Krėvė su šeima pasitraukė į Vakarus. Iki 1947 m. rašytojas gyveno Austrijoje, karo pabėgėlių (DP) stovykloje. Antrasis pasaulinis karas Austrijai dar nebuvo pasibaigęs, ten dar iki 1949 m. viešpatavo Raudonoji armija ir sąjungininkų – JAV ir D.Britanijos kariuomenė, o Stalino šnipai ir agentai zujo po visą Europą ir net JAV. Dar didesnė kilo grėsmė rašytojui, kai 1946 metų sausio 18 dienos nutarimu nr. 31a, okupuotos ir aneksuotos Lietuvos komunistinė vyriausybė, vadovaujama Mečislovo Gedvilo, atėmė iš profesoriaus ir Mykolo Biržiškos akademikų vardus ir paskelbė juos „Tėvynės (Sovietų sąjungos) išdavikais“. Visa laimė, kad Krėvė atsidūrė Austrijoje sąjungininkų zonoje, nes priešingu atveju Sovietų agentų būtų suimtas ir sušaudytas, nes kaip žinome „tėvynės išdavikus“ bolševikai (komunistai) sušaudydavo.

Šiomis įžvalgomis stengiausi nors kiek ištaisyti tendencingas, o kai kur ir melagingas mintis apie V.Krėvės politinę veiklą, kurios kartais prasiveržia dabartinėje spaudoje. Norisi padaryti išvadą, kad mūsų istorikai, publicistai rašydami apie Lietuvos istorinius įvykius vis dar vadovaujasi „vyresniųjų brolių“, stipresnių kaimynų nuomonėmis, nuolankiai patarnaudami jiems. Ar ne dėl šio nuolankumo mūsų valstybė ir tauta išnyko iš Vakarų pasaulio sąmonės, pradedant nuo Liublino unijos – 1569 metų, kada dvi valstybės, savarankiški subjektai, susijungė, o tai rodo ir naujo darinio, Dviejų Tautų Respublikos (Žečpospolitos) lygiavertis herbas su  Vytimi ir Ereliu, bet deja, po 200 metų Vakarų (dalinai ir Rytų) pasaulis žinojo tik Lenkiją (Poland arba Žečpospolita Polska). Tai štai koks likimas ištinka tautą ir valstybę, kai informacija valdoma kitų valstybių, o jos pobūdis vienpusiškas ir tendencingas. Senoji išmintis sako: kas valdo informaciją, tas valdo viską – galioja ir šiandien.

Vis dar publicistai linksniuoja tik 1939 m. rugpjūčio 23 d. Molotovo – Ribentropo pakto pirmąjį protokolą, kukliai nutylėdami Lietuvai svarbesnį antrąjį, rugsėjo 28 d. slaptąjį protokolą, kuriuo du vanagai Lietuvą sudraskė į dalis ir iš Vokietijos įtakos zonos ją atidavė Sovietų įtakai.

2012 m. spalio 19 d.