E. Merkytė. Keturi sūnūs išėjo į mišką…

„Tūkstantis devyni šimtai keturiasdešimt ketvirtųjų metų liepos mėnesio pabaiga. Sekmadienio popietė.

Sėdim prie stalo įprasta tvarka: tėvas gale, motina dešinėj, tarnaitė Ona greta jos, mes penki broliai užustaly. Pietų metas. Tėvas betylėdamas pradeda srėbti žaltbarčius. Nenoromis pasekam juo.

Orą skrodžia minosvaidžių sviediniai, keliomis kryptimis kryžiuodamiesi viršum mūsų galvų. Jie nuolat drebina trobos stiklus, kažkur paliesdami taikinius. Tvanku… Nerimas gaubia mūsų veidus, belaukiant žiaurios tikrovės. Nerimo pilna troba, nerimo pilnas oras…“, – taip Juozo Daumanto slapyvardžiu prasideda 1950 m. Paryžiuje parašyti Juozo Lukšos memuarai apie partizaninę kovą Lietuvoje „Partizanai už geležinės uždangos“.

Būtent legendinis partizanas Juozas Lukša tapo pirmąja knyga, pasauliui pranešusia apie ginkluotą lietuvių pasipriešinimą sovietiniam okupaciniam režimui. Tapusi chrestomatija knyga „Už geležinės uždangos“ išversta į anglų, švedų ir vokiečių kalbas. Greitu metu ją ketinama išleisti ir gruziniškai. „Sakoma, kad kai susiskaldžiusi išeivija ėmė kurti sotų gyvenimą, sovietinis saugumas tikėjosi Lietuvos izoliacijos ir savo pergalės; ta Juozo Lukšos knyga, jo atvežtos į Vakarus partizanų dainos skatino išeivius aktyviau dalyvauti „laisvės byloje“. Lukša tapo legenda, Lietuvos patriotizmo simboliu. Žmonės galėjo įsitikinti, kad knygoje Juozas Lukša dokumentiniais faktais liudijo apie okupantų savivalę, žiaurumus, žudymus, ko niekas negalėjo paneigti.“ (Stasys Abromavičius).

Lukšų šeima

Lukšų šeima buvo įsikūrusi gražiame Juodbūdžio kaimo (Prienų r., Veiverių valsčius) vienkiemyje. Aplink pievos, tolėliau – Mozūriškių miškas, 33 ha dirbamos žemės.  Nelengva dalia teko žinomų partizanų tėvui Simanui (1864–1947). Per Pirmąjį pasaulinį karą sudegė namai. Pasiligojusi mirė jauna žmona Marija Valentaitė. Su ja Simanas buvo susilaukęs trijų vaikų – Marijos (1898–1994), Angelės (1900–1930) ir Vinco (1905–1993). Karo nusiaubtas ūkis neleido ilgai svarstyti: Simanas vedė antrą kartą, jau būdamas 59-erių. Pasirinko neskubėjusią ištekėti, sąžiningą moterį Oną Vilkaitę (1886–1960), kuri nuoširdžia motiniška meile apgobė ne tik savo vaikus, bet ir pirmosios vyro santuokos atžalas. Lukšai susilaukė dar keturių sūnų: Jurgio (1920–1947), Juozo (1921–1951), Antano (g. 1923 m.) ir Stasio (1926–1947).

Jurgis ir Juozas, pasimokę Mozūriškių mokykloje, vėliau Veiverių keturklasėje, baigė „Aušros“ berniukų gimnaziją ir įstojo į Vytauto Didžiojo universitetą. Jurgis Technologijos fakultete studijavo mechaniką, Juozas – architektūrą Statybos fakultete.  Pasak vienintelio iš brolių likusio gyvo Antano Lukšos, abu broliai baigė visas studijas, buvo belikę tik diplomus gauti…

– Juozui lemtis skyrė ypatingą kelią, – pasakoja A. Lukša. – O aš mamos svajonėse buvau numatytas kunigo misijai, mat visi pastebėjo, jog turiu gerą balsą ir polinkį dainuoti, tik ne kitas kunigui būtinas savybes. Bet motinos žodis šeimoje buvo šventas, todėl, baigęs penkias Veiverių gimnazijos klases, išvažiavau mokytis į Kauno „Aušros“ berniukų gimnaziją. Deja, mano kartos planus ir svajones pakeitė karas. Visi, kas ryžosi pasiaukoti Tėvynei, pasirinko kovos kelią. (Janina Semaškaitė, „Kovos už laisvę kelyje“, XXI amžius, 2004).

Vėliau Antanas baigė Kauno mokytojų seminariją, studijavo Vytauto Didžiojo universitete geodeziją.

Jauniausias Stasys mokėsi Veiveriuose, vėliau baigė Kauno dailiųjų amatų mokyklą („Buvo labai gabus, įstojo be jokių egzaminų“, – pamena Antanas), įstojo į Vilniaus universiteto Chemijos fakultetą.

Vyriausias Vincas buvo numatytas ūkio įpėdiniu. Sesuo Angelė, sulaukusi vos trisdešimties, mirė nuo plaučių ligos. Marija laimingai nutekėjo į gretimą kaimą už Prano Tūtlio.

Grįžę į namus atostogų nė vienas nebijojo jokio darbo, net virtuvėje pavaduodavo mamą ir tarnaitę. 89 m. Antanas Lukša atsimena: „Kai paaugom, pas mus nebuvo mados „ramanėlius“ skaityt. Visi už dalgių, už pjūklų – ir pjaudavom.“

Kai sudegė tetos Vilkienės sodyba, kaimynai po kurio laiko išvydo naujutėlaitę gryčią. Laiminga teta pasakodavo: „Per savaitę broliai Lukšos pastatė. Vyrai auksines rankas turi.“ Reta talka apseidavo be darbštuolių Lukšų. Ne viena mergaitė pasvajodavo apie išvaizdžius, klasikinių bruožų veidais, romantiškai banguojančiais plaukais brolius.  „Turėdavom draugių. Tačiau tos draugystės būdavo gražios ir romantiškos. Pas mus buvo taip įprasta – tik po vestuvių. Taip buvom išmokyti.“ Antanas pamena ir kelias Juozo drauges – jo ryšininkę Mortą Linkaitę: „Mortulė… Graži mergaitė buvos labai, kasos didžiulės. Juozas ja labai pasitikėjo ir rimčiausius dalykus rašydavo laiškuose. Jinai buvo įsimylėjus į Juozą kaip supratau. Juozas? Sunku pasakyt. Ji keikdavo, kad jis apsiženijo… Ją irgi išvežė į Sibirą, iš kurio ji grįžo invalidė. Mergaitė jauna, be praktikos. Darė pas ją namuose kratą čekistai ir rado Juozo laišką. Jis ir buvo tas baisus įrodymas jos nusikaltimo“, – prisimena Antanas Lukša.

„Studijų laikais Juozas draugavo su tokia Regina Budreikaite. Tačiau vėliau ją užverbavo čekistai. Paskui ji ištekėjo už enkavedisto“, – atgyja brolio gyvenimo akimirkos Antano prisiminimuose.

J. Daumantas savo memuaruose rašo: „Šiuo metu mums, trims milijonams, buvo pasilikę dvi alternatyvos: ar likti savo žemėj ir toliau tęsti kovą, pradėtą prieš ketverius metus, visame krašte, visomis jėgomis ir visomis priemonėmis, ar trauktis iš kovos apkasų krašte į Vakarus su viltimi pasiekti išlaisvintus Vakarų demokratinius kraštus. <…> Mūsų šeima apsisprendė pasilikti dar tada, kai frontas kiek stabilizavosi ant Nemuno krantų. <…>“

Tad palaiminti ir peržegnoti motinos visi keturi sūnūs išeina į mišką… Kovoti su sovietų tironija.

Pamatęs žuvusį sūnų tėvas išprotėjo

Stasys Lukša ir Jurgis Lukša

Pirmasis iš brolių žūva Jurgis, turėjęs Piršlio slapyvardį. Tragiškoji 1947 metų birželio 13-oji. Tačiau to dar niekas nenujaučia. Antaninės – vieno iš brolių vardinės. Bet į tėviškę parvažiuoja kitas brolis – Jurgis, ir ne vienas o su būsimąja marčia Kazimiera Kižyte. 4 valandą ryto, dvi NKVD kareivių mašinos puola Lukšų sodybą ir kulkosvaidžio serija nušauna ten besislapstantį sūnų Jurgį. Slėptuvė buvo sodybos klėtyje, tad pamatęs kareivius Jurgis bandė trauktis į Mozūriškių mišką, tačiau kulkosvaidžio serija pavijo jį rugių lauke…

Atpažinti žuvusįjį ištempė iš lovos tėvą Simaną: „Ar čia tavo sūnus?“ Aštuoniasdešimt ketverių tėvas buvo ištiktas šoko: jo sūnus nužudytas… Tėvas suklupo ir ėmė kažką nesuprantamo šaukti… Stribai ir kareiviai tai palaikė išsisukinėjimu, seną žmogų mušė ir murgdė sūnaus kraujo klane. Žaizdos ir sumušimai buvo labai sunkūs, tėvą teko nunešti į trobą ir paguldyti į lovą.

„Gi jis iš lovos nesikėlė – jeigu iššokdavo, kaip mamelė pasakodavo, tai išbėgdavo į kiemą ir šaukdavo: „Kur mano vyrai? Kur mano vyrai?“ Tuos kelis mėnesius taip ir prasikankino. Kankinio mirtim mirė tėvukas, visą gyvenimą šitaip sunkiai dirbęs. Baisus dalykas“, – skausmingai vėl išgyvena tėvo mirtį Antanas Lukša. Simanas Lukša mirė spalio 12 dieną nuo sumušimo taip ir neatgavęs nuovokos… Algimantas Tūtlys – vyriausias Marijos Lukšaitės-Tūtlienės sūnus – prisimena: „Laidotuvės – be galo liūdnos. Šalia karsto nebuvo artimųjų. Karstas, kuriame senelis Simanas gulėjo pašarvotas, buvo skirtas ne jam, o sūnui Jurgiui. Tai mažai kas žinojo, kad, Jurgiui žuvus, mes nutarėme sukalti karstą, nes tikėjomės sužinoti, kur stribai užkas Jurgio palaikus ir juos perlaidoti karste, kaip dera žmogui – krikščioniui.“

Jurgio palaikus stribai išvežė į Veiverius išniekinti. Mama susėmė į drobę žūties vietoje sūnaus kraują ir užkasė ją darželyje po bijūnu. Mirus vyrui į jo karstą žmona įdėjo ir šią drobulę: „Priimk, tėveli, savo sūnelį.“ Vėliau artimieji išsiaiškino, kad Jurgis buvo užkastas Skausmo kalnelyje (sovietai šių apylinkių partizanų aukas sumesdavo į prie Veiverių užsilikusius karo laikų apkasus, ant kurių sovietiniais metais slaptai buvo statomi kryžiai. Atgimimo laikotarpiu čia supiltas Skausmo kalnelis, kuriame palaidoti 75 žuvę partizanai). Ten Jurgiui Lukšai (ir dar dviem jo broliams, kurių palaikai nerasti) jau nepriklausomoje Lietuvoje pastatytas paminklas.

Jurgio žūtis itin sukrečia brolį Juozą. Pirmąkart jis save regi bejėgį, nes nesugebėjo išsaugoti brolio, su kuriuo buvo „artimiau suaugę, negu tai įmanoma kovos ar kraujo broliams“. Tokia pat nesaugi šią valandą jam atrodo ir tauta, už kurią aukojosi brolis. Tačiau miško tyloje Juozas pakartoja priesaiką „nesigailėti nieko pradėtai likiminei kovai“.

Tą pačią birželio tryliktąją saugumas suima Antaną Lukšą – Arūną. Po trijų savaičių tardymo, t. y. kankinimų, jį išveža į Sibirą (interviu su vieninteliu iš Lukšų šeimos likusiu gyvu Antanu Lukša – kitame straipsnyje).

Tą pačią dieną suimamas ir į Vorkutos lagerį išvežamas ūkį prižiūrėjęs Vincas – „už banditų šelpimą“. Po dešimties metų jam parvyko grįžti gyvam į Lietuvą. „Saugumiečiai atėjo į Lukšų sodybą persirengę partizanų uniformomis. Paprašė valgyti. Vincas padarė jiems valgyti, priėmė kaip svečius, gal ką ir prasitarė, tai ir buvo priežastis jį areštuoti, – sako Antanas.

Vienintelė namuose gyva likusi mama priversta slapstytis ir kampo prašytis pas kaimynus, giminaičius ir pažįstamus.

Jauniausias sūnus Stasys, aukštas, lieknas, iš pažiūros švelnus ir nedrąsus meniškos sielos vaikinas, partizanų būryje tapo Juodvarniu, kulkosvaidininku. Po kelių mėnesių, 1947 metų rugsėjo 12 dieną, Kazlų Rūdos miškuose jis žuvo didvyriškai apgynęs partizanus, laikančius egzaminus puskarininkio laipsniui gauti.

– Visiems pavyko pasprukti, žuvo tik jie du – Stasys ir dar vienas partizanas, kurie dengė savo bendražygius“, – apie jauniausio brolio žūtį pasakoja Antanas Lukša.

„Sesers neišvežė. Nors jų šeima gyveno visai greta. Jų gal specialiai nevežė, galvojo gal Juozas ten užeis, mamelė ten kurį laiką gyveno…“, – svarsto Antanas Lukša.

Laisvės rūmų architektas

Plačiau apie Juozo Lukšos biografiją nesiplėsiu, nes, manau, ji puikiai žinoma tiems, kurie bent kiek domisi pokarine rezistencija. Visą savo trumpą gyvenimą jis paskyrė Lietuvai. Nuo pat studijų laikų, kai įsitraukė į pasipriešinimą SSRS okupacinei valdžiai, iki pat savo žūties.  Jis studijavo architektūrą, tačiau likimo užgaida lėmė, kad jis taptų vienu svarbiausiu pasipriešinimo sovietinei okupacijai architektu. Dar 1941 m. už dalyvavimą Lietuvos aktyvistų fronte, kuris ruošėsi rengti sukilimą prieš okupantus, Juozas pateko į Kauno sunkiųjų darbų kalėjimą. Laimė, iš jo jam pavyko pabėgti. Partizanaudamas Juodžio, Daumanto, Vyčio, Kęstučio, Skirmanto, Skrajūno, Mykolaičio slapyvardžiais besivadinęs Lukša prasiveržęs per geležinę uždangą su jam Lietuvos laisvės kovotojų pavesta misija, jis buvo ruošiamas grįžimui atgal tęsti pradėtą kovą su okupantu. Rizikuojant gyvybe tai padaryti J. Lukšai su bendražygiais pavyko net du kartus. Tokiu būdu buvo perduotas popiežiui adresuotas Lietuvos katalikų laiškas, memorandumas Jungtinių Tautų Organizacijai bei Keturių Ministrų konferencijai, dokumentai apie masinius gyventojų trėmimus ir areštus, rinkimų klastojimą, partizanų nuotraukos. J. Lukšos pastangomis pasaulį pasiekė žinios apie kovojančią ir nepasiduodančią Lietuvą.

Apie „miško brolius“ Juozas Daumantas savo knygoje rašo: „Ir kaip mišrios šios eilės: studentai, gimnazistai, tarnautojai, ūkininkai ir darbininkai. <…> Visus juos subūrė ta pati Tėvynės meilė ir pareiga ginti tėvų žemę ir savo seses, brolius nuo beatodairinio rytų barbaro teroro. <…> ginti ir gintis, visiškai atsižadant savo asmeninio gyvenimo, kol kas pasitikinti tik savo jėgomis ir budrumu, paslapčiomis rusenant vilčiai, kad pagaliau tie, kurie dar taip neseniai kalbėjo apie teisingą pokario sutvarkymą, pajus atsakingumą prieš žmonijos ateinančias kartas ir pašalins barbariją, terorą ir vergiją, visu nuogumu kultivuojamą didesnėje Europos ir Azijos dalyje.“

Dvi mylimosios

Prasiveržęs į Vakarus, 1948 m. Prancūzijoje studijuodamas žvalgybos mokykloje, Juozas susipažįsta su pabėgėle iš Lietuvos, medike Nijole Bražėnaite, kuri, beje, netrukus suserga tuberkulioze. („Vieną dieną Skrajūnas sužino, kad medikė, kuri viena gali išgydyti jo dvasines žaizdas, pati sunkiai serga. Džiova!“) (V. U. Ruseckienė). Keista, romantiška ir skausminga ši meilės istorija. Praėjus vos savaitei po vestuvių su Nijole, Juozas vėl grįžta į Lietuvą tęsti kovos su sovietų agresija. Nes jis turi dvi mylimąsias. Žmona tebuvo antroji, o pirmoji jo mylimoji – Lietuva.

Nijolė Bražėnaitė, dabar gyvenanti Niujorke, pasakoja: „Šiaip sveikam protui tokios vedybos turbūt yra nelabai suvokiamas dalykas. Apie ateitį mes galėjom tiktai pasvajot. Galbūt vestuvėmis tiesiog buvo įteisintas labai stiprus ryšys tarp dviejų žmonių, kurie suprato, kad tikrai yra vienas kitam skirti. Tuo laiku mudviejų gyvenimas negalėjo būti „normaliai“ planuojamas – Juozas ruošėsi grįžt atgal į Lietuvą, viskas buvo Dievo rankoj. <…> Žinoma, buvo didelė tikimybė, kad jis Lietuvoje žus, bet tuo metu mes labiau tikėjomės, kad jam pavyks dar kartą prasimušt per sovietų sieną į Vakarus. Ir tada mes galėsim pradėt galvot, kaip gyventi toliau…“ (Iš V. V. Landsbergio filmo „Partizano žmona“)

„Baden Badene (Vokietijoje) per velykinius pietus Juozas ryžtasi užsiminti kažkuriam iš šefų apie ketinimą vesti. Kaip? Ar galima „rizikuoti susijungti su mylimu žmogumi ir vėliau jį palikti tokiems pergyvenimams“, – ėmė auklėti pašnekovas. Tačiau Juozas nusprendė – jis ves ją ir daugiau nebus vienišas šioje žemėje. <…> O ateitis? Ja tiki abu. Po kentėjimų ir netikrumo visada ateina ramybė.“ (V. U. Ruseckienė) Vestuvės įvyksta Vokietijos miestelyje Unterhausene 1950 m. liepos 23 d.

„Mudviejų laimė neįmanoma be tėvynės laisvės“….

Kadangi dėl saugumo sumetimų susitikimai įsimylėjusiųjų nebuvo dažni, jie vienas kitam rašydavo krūvas laiškų, iš kurių matyti, kad abu svajojo apie laisvą Tėvynę: „Džiaugiuosi, kad aš tave sutikau – su tokiomis pažiūromis į gyvenimo prasmę ir laimę, Didžiuojuosi, kad tau tinka lietuvės patriotės vardas ir kad „mudviejų laimė neįmanoma be tėvynės laisvės“ („Laiškai mylimosioms“). Nijolė rašo: „Juk žinai, kad ne kliūtim kovai už laisvę, bet tik jos skatintoja norėčiau būti ir kartu su tavim viskuo, mūsų džiaugsmais ir skausmais, dalintis.“

Praleidę vienintelę bendro gyvenimo savaitę, atsisveikindamas su žmona, lyg nujausdamas savo likimą, Juozas pakartojo, ką buvo rašęs viename iš daugybės laiškų Nijolei: „O jei kartais likimui patiktų mane fiziškai sunaikint, tai Tu, Niliuk, tąsyk padaryk mane kažkur egzistuojantį laimingu, susikurdama sau vėl laimingą gyvenimą. Nėra negalima, kad ir aš nepavirsčiau mūsų tėviškės kruvinos žemės dulkėmis. <…> (1950 m. rugpjūtis). Išvykus Juozui Brazaitis atnešė Nijolei jos vyro lagaminą, kuriame ji rado jai rašytą mylimojo eilėraštį.

Lauk manęs

Lauk manęs, aš sugrįšiu
Bet lauk labai!
Lauk, kai lietus krinta
Pilkas, liūdnas ir sunkus.
Lauk, kai sniego audros dūksta
Ir kai vasara sužėri.
Lauk, kai kiti jau seniai
Nuo laukimo pavargo.
Lauk, kai iš toli
Tavęs laiškas nepasiekia,

Ir kai nieks daugiau šioj žemėj
Laukti nebegali… <…>

„Ar galima sakyti, kad laimėjo viena iš jo mylimųjų? Lietuva? – Jos glėbyje Juozas dabar miega. Nijolė? – Jos širdyje Juozas tebegyvena. Abidvi ir laimėjo, ir prarado.“ (Gabrielius Žemkalnis, „Laiškai mylimosioms“)

Ištraukos iš V. V. Landsbergio ir A. Marcinkevičiūtės filmo „Partizano žmona“ (2011)

httpv://youtu.be/Lg4QkX_tyXs

Vienui vieni

Ilgai lauktos pagalbos iš Vakarų ar net prognozuoto Trečiojo pasaulinio karo Lietuvos partizanai nesulaukia. Vakarai tyli. 1950 m. spalį Juozas parašiutais su kitais partizanais nusileidžia į Tyrelių mišką. Tačiau į Tėvynę iš Vakarų grįžęs Juozas savo miško broliams parveža liūdną žinią – esame palikti vienui vieni.

Per visus vienuolika kovos metų vienam narsiausių Lietuvos partizanų vadų daugybę kartų pavyko išvengti šalia tykojusios mirties, tačiau 1951 m. rugsėjis jam lemtingas.  Išduotas buvusio bendražygio J. Kukausko-Dzykio, kuris kartu su juo buvo apmokytas žvalgų mokykloje, Pabartupyje (netoli Garliavos, Kauno r.), jis patenka į sovietinio saugumo agentų smogikų pasalą ir per susirėmimą žūva. „Jei Dzykis mūsų nepardavė, tai susitiksim, o jei išduoti – tada žūsi­me“, – tokie buvo paskutiniai J. Luk­šos atsisveikinimo žodžiai. Pasikabi­nęs ant krūtinės dvi paruoštas gra­natas jis žengė į pražūtį. Kur čekistai paslėpė kūną – neaišku iki šiol. Išdavikas Juozas Markulis-Erelis, kurio išdavystes išsiaiškino Juozas, pasak kai kurių šaltinių, yra užsiminęs, kad J. Lukšos kūno niekas niekada neras, nes jis atiduotas anatominiams tyrinėjimams (Juozas Markulis dirbo Vilniaus universiteto Medicinos fakulteto Anatomijos katedros vedėju).

Ištraukos iš Jono Vaitkaus meninio filmo „Vienui vieni“ (2004)

httpv://youtu.be/2hdP5yvPzBY

Iš kur tiek stiprybės ir tikėjimo, kad jų auka nebeprasmė?

Dabar vis kyla klausimas, kas paskatino Lietuvos jaunuomenę įsitraukti į tokią herojišką, tragišką kovą už laisvę? Anot Adolfo Damušio, pirmiausia rezistentai norėjo likti savo tėvynės sargyboje ir ginti, kiek įmanoma, Lietuvą nuo okupanto vykdomo genocido. Antra, jie pagrįstai tikėjosi sulaukti išvadavimo iš Vakarų. Kai toji viltis nepasiteisino, jiems teko rinktis – vergauti ar kovoti? Tačiau šiandien dažnas iš mūsų gali paklausti: ar dera save aukoti, kai realistiškai svarstant nebuvo galimybių laimėti, o pragmatiškai mąstant tokia auka neturėjo prasmės? Kęstučio apygardos rezistentų vadas Visvydas yra sakęs: „<…> daugumas lietuvių per daug mylėjo savo laukus, savo gimtuosius namus, kad būtų ryžęsi juos palikti. Su savo kraštu juos siejo tokie dvasiniai saitai, kurie buvo stipresni už pavojų gyvybei ar bet kokius kitus išskaičiavimus.“ Tad tas tragiškai susiklosčiusias Lietuvai sąlygas jie pasitiko herojiškai, palikdami ateities kartoms savo pavyzdžio testamentą, kaip kovoti už laisvę ir teisingumą. Už vertybes, kuriomis jie tikėjo ir kurių siekė savo tautai.

Trumpai apie Rezistenciją

1940–1990 m. Lietuvoje vykęs Pasipriešinimas (Rezistencija) buvo lietuvių tautos ir Lietuvos valstybei ištikimų piliečių laisvės kova už valstybinę nepriklausomybę, laisvę ir demokratiją. Ši kova vyko tiek karinėmis (1941 m. Birželio sukilimas, 1944–1953 m. partizaninis karas), tiek taikiomis priemonėmis. Pasipriešinimo ypatybes labai nulėmė tai, kad buvo kovojama su dviem agresoriais – Vokietija ir Sovietų Sąjunga – susirėmusiais pasauliniame kare.

1944 m. liepos mėn. Sovietų Sąjungai antrą kartą įsiveržus į Lietuvą ir ją užgrobus, šalies gyventojai ėmė kurti savarankiškus karinius dalinius – partizanų sąjūdį. Partizanai siekė ginti kraštą ir sukelti tautoje ilgalaikius, pastovius laisvės siekius, sudaryti okupuotoje teritorijoje tokias sąlygas, kad okupantai nepajėgtų valdyti krašto. Partizanai kovojo slaptais, staigiais ir netikėtais antpuoliais, pasalomis.

Visuotinis partizanų karas vyko iki 1953 m., kai žuvo paskutinis apygardinis laisvės kovotojų štabas Žemaitijoje. Kovų pradžioje partizanų veiksmai buvo reguliaraus karo pobūdžio, kurį nulėmė žiaurus okupantų teroras, lietuvių patriotizmas, dar nacių okupacijos metais susikūrusių pogrindžio organizacijų (Lietuvos Laisvės Armijos) veikla bei palankios tarptautinės aplinkybės (buvo spėjama karo tarp Vakarų demokratijų ir komunistinio bloko galimybė).

1945 m. pavasarį Lietuvoje su okupantais kovojo 30 000–35 000 partizanų, susijungusių į karinius dalinius, kurie sudarė kuopas, rinktines, apygardas.

1945 m. įvyko didžiausi mūšiai su okupantu: Antazavės Šilo, Paliepių, Labanoro girios, Eimuliškio-Ažagų, Kalniškės, Varčios, Virtukų kautynės. Partizanai puldavo valsčių centrus neleisdami įsitvirtinti okupantų administracijai, saugojo gyventojus nuo valdžios plėšimų ir smurto.

1945 m. vasarą patyrus daug nuostolių ir daliai kovotojų pasidavus apgaulingai okupantų „amnestijai“, partizanų skaičius sumažėjo, tačiau kovos įtampa pasiekė aukščiausią tašką. Miškuose liko geriausiai organizuota partizanų dalis pasiryžusi kovoti iki pabaigos. Jie slapstėsi miškuose, gyventojų sodybose įrengtose slėptuvėse. Toks slėptuvinis (bunkerinis) karas neturi pavyzdžio pasaulinėje istorijoje.

1949 m. partizanai galutinai susivienijo į pasipriešinimo organizaciją – Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdį, užmezgė ryšius su užsieniu tikėdamiesi paramos.

Tačiau Lietuva buvo palikta kovoti vienų viena. Šioje kruvinoje kovoje žuvo 20 000–25 000 kovotojų su ginklu, Sovietų Sąjungos kalėjimuose buvo kalinama 70 000–90 000 politinių kalinių, buvusių partizanų, jų ryšininkų, rėmėjų, pogrindžio organizacijos narių.

Partizanų karas turėjo didžiulę įtaką tautos sąmonei ir jos laisvės troškimui, kuris buvo įgyvendintas taikiomis priemonėmis.

Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos informacija

Ištraukos iš švedo Jono Ohmano ir Amerikos lietuvio Vinco Sruoginio dokumentinio filmo „Nematomas frontas“ (filmo premjera Lietuvoje turėtų pasirodyti kitų metų pradžioje)

httpv://youtu.be/y8uIPg7pF-A

Šaltiniai:

Pokalbis su Antanu Lukša, 2012 09 23.
Juozas Daumantas, „Partizanai“, Vilnius, 1990.
Juozas Lukša – Daumantas, „Laiškai mylimosioms“, Kaunas, 1994.
Ona Voverienė, „Žymiosios XX amžiaus Lietuvos moterys“, Kaunas, 2000.
Stasys Abromavičius, Juozo Lukšos knygos „Partizanai“ vertimai, „Voruta“, 2012 08 28.
Vida Uršulė Ruseckienė, „Laisvės rūmų architektas“, Kaunas, 2007.
Janina Semaškaitė, Kovos už laisvę kelyje, „XXI amžius“, 2004 12 22.
Partizanų tėvo Simano Lukšos žūtis, „Tremtinys“, 2011 03 04.

„Lietuvos kūrėjai“