R. Dediala. Traidenis ir istorinė atmintis

Alkas.lt tęsia naują skiltį – „Lietuvos Kūrėjai“ apie žmones kuriančius Lietuvoje, kuriančius Lietuvai ir kuriančius Lietuvą. Skiltį remia Lietuvos spaudos radijo ir televizijos rėmimo fondas.

Visi esame girdėję apie istorinės sąmonės tyrimus, bet retai susimąstome, kad tie praeities archetipai formuoja mūsų sąmonę ir istorijos suvokimą. Iš tiesų, o jeigu tyrinėjamas viduramžių objektas daro įtaką moderniajam žmogui? Šioje vietoje tinka ir XX amžiuje iškelto Vytauto kulto pavyzdys. Tuomet verta žvilgtelti į aplinkybes, kad ir neturinčias sąsajų su tuo dalyku jo egzistavimo metu, t. y. į tam tikru laiku suformuotą vaizdinį.

Yra tokia nerašyta istorikų taisyklė – nesiskųsk šaltinių stoka. Visgi tokį šaltinių „badą“ jaučiame Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio (1268–1282 m.) valdymo laikotarpyje, o ir apie XIII a. pab. Lietuvą kažką pasakyti ne ką lengviau, nes tai reikalauja begalės įvairių fundamentalių tyrimų, kurie dar nėra atlikti.

Tačiau įdomiausios ne istoriografijos ar šaltiniotyros problemos, o kokį Traidenį mes matome, kai išgirstame jo vardą? Štai čia ir prasideda įdomumas, aptikus, jog bet kokioje sintezėje yra pateiktas trafaretiškas ir dažnai klaidingas vaizdinys dėl įsivyravusių istorinių klišių, kurias trumpai apžvelgsime ir žvilgtelėsime į Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio atminimą mūsų istorijoje.

Už borto

Prieš dvejus metus minėjome Žalgirio mūšio 600-ąsias ir Durbės mūšio 750-ąsias metines. Kartais minime daugiau ar mažiau svarbias Lietuvai atmintinas datas, kurios susijusios su viduramžių istorija. O jeigu ir neminime, tai bent jau įprasminame istorines epochos figūras gatvių ar skverų pavadinimais. Tačiau akivaizdu, kad ne visi istoriniai veikėjai mūsų atmintyje išsilaikė taip tvirtai, kaip Vytautas, Mindaugas ar Kęstutis.

Visų pirma svarbu atkreipti dėmesį į tai, jog 1979 m. Kernavėje pardėti sistemingi archeologijos tyrimai, vykdyti Reginos ir Prano Kulikauskų. Taigi, lygiai po 700 metų nuo pirmojo Kernavės paminėjimo 1279 m. Eiliuotoje Livonijos kronikoje. Tai, žinoma, simboliška ir prasminga, bet pagrindinė Kernavės asmenybė liko už laivo (sąmonės) borto. Traidenis – vienas iš mažiau tyrinėtų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių, kuris istorikų tyrimuose pasireiškia ne taip dažnai, o grožinėje literatūroje – dar rečiau.

Iki 2009 metais išleistos Artūro Dubonio monografijos „Traidenis. Monarcho valdžios atkūrimas Lietuvoje (1268–1282)“, plačiausiai Traidenio klausimą nušvietė lenkų medievistas Henrikas Paškevičius (Henryk Paszkiewicz), kurio studija „Jogailaičiai ir Maskva. T. 1: Lietuva ir Maskva XIII ir XIV amžiais“ (Jagiellonowie a Moskwa. T. 1: Litwa a Moskwa w XIII i XIV wieku) buvo išleista dar 1933 m. Be galo kruopščiai parašytas tik 27 puslapių apimties šio darbo skyrius apie Traidenį tapo kone trafaretiniu ateities tyrėjams. Apie kitų istorikų įdirbį sunku iš viso ką nors pasakyti, nes tai pavieniai paminėjimai keliais sakiniais arba nedideli straipsniai.

Visgi mūsų tema – Traidenio atminimas, o su juo šiek tiek kebliau. XIII a. Traidenis apibūdinamas kaip blogio įsikūnijimas. Prisiminkime tendencingą jo aprašymą Ipatijaus metraštyje, kur šis valdovas prilyginamas Romos Neronui, Sirijos Antiochui, Jeruzalės Erodui. Metraščio autorius pažymi, kad Traidenio nedorybės tokios didelės, jog net rašyti gėda. Bet ir 1287 m. Rygos arkivyskupo Jono II laiške teigiama, kad vieno konflikto metu Traidenis lietuvių pirklius išvadino kaimiečiais ir šunimis (lot. Quid tales curo rusticos atque canes). Tuo tarpu Eiliuotosios Livonijos kronikos autorius į Traidenio lūpas įdeda žodžius, vertus tikro kario nusiteikimo: „Aš tą skausmą / Nešt turiu savo širdy. / Jūs, lietuviai, patikėkit, / Ta pilis (Daugpilis – aut. past.) pastatyta / Mano širdies vidury. / Kol tiktai aš būsiu gyvas, / Žiaurią širdgėlą kentėsiu“.

Įvairių laikų istorikų darbuose šie vieninteliai paminėjimai tapo atrama nusakyti Traidenio asmenį, o kaip interpretuoti šiuos žodžius (teigiamai ar neigiamai), pasiliko kiekvieno asmeninis reikalas.

Renesanso laikais Traidenis įgauna žiauraus, aršaus, tačiau nepaprastai sėkmingo kario įvaizdį, atitinkantį krašto gynėjo idealą. Toks dualistinis paveikslas padeda amortizuoti neigiamus asmenybės bruožus, parodant įprastą kovą tarp gėrio ir blogio pradų. XVI a. pradeda atsirasti pirmieji (nors ir netikri) Traidenio aprašymai, kurių turinys kone trafaretiškas.

Italijoje gimusio Aleksandro Gvanjinio (1538–1614) kronikoje „Europinės Sarmatijos aprašymas“ (lot. Sarmatiae Europeae desscriptio) randame Traidenio imaginacinį (įsivaizduojamą) portretą. 1611 m. A. Gvanjinis Krokuvoje išspausdino „Europinės Sarmatijos kroniką“ (lenk. Kronika Sarmacyi Europskiej). Joje Traidenis – aktyvus kovotojas su rusėnų kunigaikščiais ir kryžiuočiais, ir toks galingas, jog priešai valdė savo žemes su didele baime.

Tame pačiame XVI a. parašoma legendinė Lietuvos metraščių dalis – Bychovco kronika. Mes iš mokyklos laikų žinome joje papasakotas garsiąsias legendas apie Palemoną, Gedimino sapną. Čia, žinoma, minimas ir Traidenis. Šioje kronikoje nerasime išsamaus šio kunigaikščio būdo aprašymo, tačiau mums įdomus kitas aspektas – minima, jog Traidenis vedė Mazovijos kunigaikščio dukterį ir su ja turėjo sūnų, vardu Rimantas. Šis tikrovės neatitinkantis siužetas suklaidins net žinomą XX a. istoriką Zenoną Ivinskį, o ką jau kalbėti apie ankstesniais laikais rašiusius autorius. Puikaus renesanso paminklo – Bychovco kronikos – žinutė išpopuliarėjo XIX a. romantizmo terpėje, tačiau iki to vedybų aspektą pakartojo žymus XVI a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės rašytojas humanistas, teisininkas ir istorikas Augustinas Rotundas (1520–1582) savo Trumpojoje Lietuvos kunigaikščių istorijoje.

Dėl neaiškių priežasčių XVII a. rašęs Albertas Vijūkas-Kojelavičius žinutę apie tariamas vedybas praleido, tačiau savaip modifikavo Traidenio asmenybės aprašymą: „Tais pačiais metais, mirus Narimantui, Lietuvos valdovu tapo Traidenis, kurį jau ir anksčiau visi troško matyti soste, nes nors ir jaunesnis už brolius, karine šlove žymiai juos pralenkęs. Mat iš mažumės įpratęs prie karo stovyklos, ilgainiui jis subrandino savo karinius gabumus; suaugęs daugelyje žygių parodė ne tik kario, bet ir vado sugebėjimus, rengdamasis karui ir vesdamas kariuomenę. Elgdavosi jis nesantūriai, ypač įpykęs, todėl nugalėtiesiems ir prasikaltusiems paprastai kuo žiauriausiu būdu rodydavo savo galią; be abejo, tai didžiulė valdovo yda, tačiau laukinių žmonių ji laikoma dorybe ir žadina jeigu ir ne meilę, tai bent nuostabą ir pagarbą“.

Puikiai žinomas istorikas Motiejus Strijkovskis (lenk. Maciej Stryjkowski, XVI a.) savo rašytoje „Lenkijos, Lietuvos, Žemaičių ir visos Rusios kronikoje“ parodo Traidenį buvus aršų karį, nes iš visų pusių jį supo priešai. Dažniau pasiekdavo pergales negu pralaimėjimus. Jis buvęs tokio tironiško būdo kunigaikštis, jog su savais elgdavosi panašiai, kaip su nugalėtais kalaviju. Žinoma, M. Strijkovskis pakartoja jau minėtą Ipatijaus metraščio žinutę.

Kaip matome iš šių aprašymų, Traidenis įgauna pikto, aršaus, tačiau teisingo valdovo įvaizdį, kaip jau anksčiau minėta, dualistinio vaizdinio pagrindą.

XIX a. romantizmo viražai

1855 m. Vladislovas Sirokomlė (žinomas kaip Liudvikas Kondratovičius, lenk. Ludwik Kondratowicz) Vilniuje išleido poemą lenkų kalba „Piastų duktė“ („Córa Piastów“), kurios pagrindinis veikėjas – Traidenis. Šis (dar XVI a. Bychovco kronikoje atsiradusios žinutės pagrindu) vedybų būdu susisaisto su Piastų gimine.

Pirmasis „Piastų duktės“ vertimas į lietuvių kalbą pasirodė Tilžėje 1884 m. išleistos „Aušros“ 7–12 numeriuose. Vertimą atliko Petras Trupinėlis (Armino slapyvardis), o 1897 m. išėjo atskirame Petro Armino „Raštų“ leidinyje (perleistas 1907 m.), kuriame randamas „Piastų duktės“ vertimas su nežymiais pakeitimais.

Yra dar ir Balio Sruogos vertimas, kurio ištrauką čia pateikiame:

„Traidenis apyaušry paskleidė gandą,
Kaip aidas, per kalnus, per upes, girias,
Valdovo šaukimas sau kelią suranda.
Perdien apibėgo erdves jis plačias.
Visi vakarop Lietuvos pakraščiai
Jau žino, kad renkas į kovą kariai.
Iš girių, kalnų, tartum šmėklos besotės,
Karingos esybės pradėjo vyniotis:
Tai gandą valdovo išgirdę staigiai,
Suskato Kernavėn Traidenio kariai.
Ir išvirkščiais kailiais, kaip meškos, jie gaubias,
Ir kirvį prie šono, trimitą, kabinas.
Jų rankose – smogtai; o vietoje kepurės
Lyg vilko, lyg aitvaro kaktą jie turi.
Kiti dar baisiau pasipuoš ties ausim:
Kas – tauro ragu, o kas – šerno iltim.
Žirgai lietuvių, karnomis apkloti,
Kanopoms dunda, it griaustinis spiria…
Regi juos – ir negali suprasti, žinoti,
Kas padarai išsineria iš girios?
Žmogaus neįžvelgs čia nustebus akis, –
Pajus gal tik karį baugioji širdis…“

Pagal V. Sirokomlės poemoje pateiktą legendinį siužetą Mykolas Elvyras Andriolis (lenk. Michał Elwiro Andriolli, 1836–1893) nutapė paveikslą „Traidenis ir Ona Mazovietė“. Nenustebkite, pamatę šį paveikslą internetinėje erdvėje, kur jis kartais traktuojamas kaip atitinkantis realius XIII a. įvykius.

Žinomas XIX a. romantizmo epochos istorikas Teodoras Narbutas Traidenį apibūdina kaip gerą vadą, laimės ir narsos turintį karį, išmintingą, puikų valstybės stiprintoją. Žinoma, nepraleidžiama Ipatijaus metraščio žinutė apie neregėtą despotiškumą, bet tam randamas įdomus paaiškinimas: „Pats augęs grobuonių karo stovyklose, jis negalėjo būti nuolaidus valdovas“. Remdamasis netikromis kronikų žiniomis, T. Narbutas vėlgi pateikė pasakojimą apie dramos vertą Onos Mazovietės susitikimą su Traideniu.

Kaip matome, XIX a. vedybų epizodas buvo labai gajus, tačiau XX a. istorikų darbuose į Traidenio istoriją pažiūrėta kritiškai. Visi literatūriniai topai buvo eliminuoti; pasirodė, jog apie šį valdovą ne tiek ir daug žinome.

Šiame kontekste reikėtų pastebėti, kad neigiamą įtaką, siekiant istorinio tikslumo, darė tautinės politikos nulemtas požiūris. Pirmojoje Lietuvos Respublikoje (1918–1940) tautinės propagandos tikslams buvo iškeltas kunigaikščių kultas. Pirmuoju smuiku grojo Vytautas Didysis, kurio spindesio pikas buvo 1930 m., kai Lietuvą apėmė milžiniškas vajus, minint 500-tąsias šio didžiojo kunigaikščio mirties metines.

Visgi susidurta su didele problema – Vilniaus kraštas su istorine sostine Vilniumi ir Trakais buvo atskirti nuo Lietuvos. Čia iškilo netoli nuo demarkacinės linijos esantis Kernavės miestelis – ideologinių kovų vieta, kurią galima buvo susieti tik su Traideniu. Tačiau, nors ir paradoksalu, Traidenis neįgavo didesnės reikšmės ir tai, matyt, lėmė ne tik akivaizdus Vytauto kulto ryškumas, bet ir kelios objektyvios priežastys. Visų pirma, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valdymo laikotarpis nebuvo tinkamai ištirtas. Antra, nors kunigaikščių kultas klestėjo, tačiau, anot Vytauto Kavolio, kunigaikščių Lietuva ir savo mastu, ir problemomis buvo tiesiog per daug skirtinga, kad su ja būtų įmanomas autentiškas ryšys (nors Vilnius tapo ta mobilizacijos priemone tautai jungti ir iškelti svarbias LDK asmenybes), o „etninės prigimties“ paieškos vedė prie pastovesnių atramos taškų, kaip antai kalba ir artojiška pozicija. Visgi, čia susiėjo visi minėti aspektai.

Reiktų sau užduoti klausimą: ką tarpukario Lietuvos žmonės galėjo žinoti apie šį valdovą? Atsakymas būtų labai įdomus, nes paprastai didieji kunigaikščiai, kaip matėme iš ankstesnių pavyzdžių, buvo vaizduojami kaip puikūs karvedžiai ir šalies gynėjai. Pavyzdžiui, net dabar sunku būtų rasti darbą, kuriame Traidenis (kaip ir kiti kunigaikščiai) nebūtų paminėtas kaip puikus karvedys, nors Traidenio dalyvavimas kariniuose veiksmuose šaltiniuose aptinkamas tik vieną kartą – 1274 m. datuojamoje Daugpilio pilies apgultyje (beje, nesėkmingoje). Žinoma, atmesti Traidenio vaidmenį, kaip pagrindinio veiksmų koordinatoriaus Karusės ir Aizkrauklės mūšiuose, būtų tiesiog absurdiška. Čia visgi susiduriama jau su minėta problema – šaltinių stoka, nes tiesiog negalime nei pagrįsti, nei paneigti Traidenio karinių sugebėjimų, jo narsos ir panašių asmenybės bruožų. Visgi, manytume, jog išlaikyti status quo šiuo atveju būtų teisingiausia, nes bet koks teiginys apie kunigaikščių karinius ir valdymo sugebėjimus reikalauja įrodymų, o jų Traidenio laikų šaltiniuose nerasime.

1939 m. Zenonas Ivinskis patriotiniame šaulių žurnale „Trimitas“ paskelbė publikaciją, pavadinimu „Traidenis ir jo tautinė politika“. Pats Z. Ivinskis įvardija savo šio darbo tikslą – sudominti žmones šio kunigaikščio istorija, tačiau gana aplaidžiai (o gal ir tyčia) kelis kartus pakartoja standartines klišes apie energingumą, gabumą ir pan., nors ir pasiremia H. Paškevičiaus studija. Įspūdžio sustiprinimui priskiria Karusės mūšį (1270 m.) Traidenio tiesioginiam vadovavimui, o niūrią Ipatijaus metraščio žinutę apie Traidenį palenkia jam naudinga linkme: „Bet visi tie Traideniui priešų skiriami palyginimai iš dalies daro jam garbės, nes tas faktas, kad apie jį taip priešų rašoma, aiškiai parodo, kad Traidenis buvo karingas ir veiklus kunigaikštis“.

1932 m. „Vilniaus rytojaus“ priede vaikams „Aušrelė“ pasirodė lengvo turinio pamąstymai apie Traidenio valdymą. Čia tautinės politikos aspektai pasireiškia dar ryškiau. Be viso ko, Traidenis tampa be galo išmintingu valdovu, tėvynės gelbėtojo idealu.

1939 m. Vanda Daugirdaitė-Sruogienė mokyklai skirtame darbe, kuriame dagiausia rėmėsi H. Paškevičiumi, pateikė gana objektyvų Traidenio paveikslą, bet neapsėjo jau tradicija tapusių frazių, tik čia nuskamba nuosaikesnė pozicija: „Didžiojo kunigaikščio puolimų jėga ir drąsa jungiasi su dideliu atsakingumu“.

Nevertėtų pamiršti, jog jau minėta poema „Piastų duktė“ neprarado savo populiarumo ir puikiai papildė kuriamą, nors ir miglotą, Traidenio vaizdinį.

Sovietmečiu šio kunigaikščio veikla buvo išanalizuota daug nuodugniau to paties Z. Ivinskio (emigracijoje) ir kitų istorikų darbuose, o ir stipriai išreikštos tautinės ideologijos liko žymiai mažiau.

Šioje vietoje reiktų prisiminti ir gražų poetinį akcentą. 1987 m. „Kultūros baruose“ (Nr. 7) pasirodė Juditos Vaičiūnaitės eilėraštis „Kernavė“, kurio siužetas sutraukia beveik visus galimus Traidenio laikų personažus ir įvykius:

Broliai ten, broliai – Svalkenis, Sirputis…
Trys iš jų mūšį jau žuvo,
Šiurpu
šaukti vardais nuo piliakalnių – miega
vyrai Traidenio, jiems gera namie –
grįžę iš Saremos, Daugpilio, Aizkrauklės
ilsis kariai, bet jų miegas beaistris –
tik ąžuolai, įšakniję ir stiprūs,
apgaubia žiemgalius, jotvingius, prūsus,
skundžias tik vėjas, pakriaušėmis ošiantis,
mirga tik laiškas pro rūką ant tošies.

Modernumo gūsiai

Šių dienų Lietuvoje Traidenio vaizdinio formuotojų vaidmenį (be kelių profesionalių istorikų) užėmė ir dailininkai. Štai A. Liupšys 2007 m. sukūrė paveikslą „Lietuvos didysis kunigaikštis Traidenis“. Žinoma, toks Traidenis galėjo atsirasti tik autoriaus fantazijos gelmėse, nes paveiksle esantys elementai neatitinka XIII a. konteksto. Galima nesunkiai pastebėti „gvanjiniškus“ bruožus – taip kopijuojama naujųjų laikų tradicija.

Panašų variantą galima išvysti ir mokyklose naudojamuose plakatuose, kur kunigaikščiai išvardinti chronologine tvarka. Lietuvos tūkstantmečio direkcijos paremtame plakate „Lietuvos valdovai nuo XIII a.“ aptinkame Pauliaus Juškos nupieštą Traidenį. Dėl tokių paveikslų kuriamo vaizdinio jau išsakėme nuomonę ir daugiau neturėtume ko pridurti, tačiau po šiuo portretu slypintis užrašas – „Pagoniškosios Lietuvos stiprintojas, sėkmingai kovojęs su Kalavijuočių ordinu“ – šiek tiek kelia nerimą, nes Traidenio laikų Lietuvai nebeteko kovoti su kalavijuočiais, kurie po Saulės mūšio (1236 m.) buvo sujungti su Kryžiuočių ordinu. Nebloga mokymo priemonė mokinių įžvalgai lavinti…

Trumpai aptarus literatūros ir dailės kūrinius, galima „peršokti“ į funkcionalesnį valdovo įprasminimą. Alvydas Nikžentaitis rinkinyje „Kryžiaus karų epocha Baltijos regiono tautų sąmonėje“ (2007 m.) paskelbtame straipsnyje aptarė šios epochos reikšmę Lietuvos kultūrinėje atmintyje. Čia pateiktas istorinės atminties tyrimams įdomus dalykas – suvestinės lentelės su miestų gatvėvardžiais, kuriose siekiama išaiškinti istorinių asmenybių vardų pasikartojimus gatvių pavadinimuose. Viena lentelė paskirta būtent viduramžių veikėjams ir įvykiams. Joje, be abejo, pirmauja Vytautas Didysis, o paskutines vietas užima Treniota su Vykintu, kurių vardais pavadinta po tris gatves visoje Lietuvoje. Čia, deja, visai nepelnytai nepateko Traidenis, kurio vardu Lietuvoje pavadintos taip pat trys gatvės, esančios Vilniuje, Šauliuose ir Kernavėje.

Panaši situacija ir 2009 m. Lietuvos nacionalinio muziejaus išleistoje Algimanto Miškinio kolekcijoje „Lietuvos istorija atvirukuose ir fotografijose nuo seniausių laikų iki XX a. vidurio“. Šiame rinkinyje, žinoma, Traidenio nėra, tačiau įvade autorius pažymi, jog sudėti tik 25 procentai turimos medžiagos. Todėl sunku pasakyti, ar nėra šiam kunigaikščiui skirto nė vieno atviruko (beje, Vytenio irgi nerandame).

Pabaigai turime liūdnai konstatuoti – ir istorinės sąmonės tyrimai pamiršta Traidenį. Dvi didelės pergalės prieš Vokiečių ordino livoniškąją šaką, aktyvi kova su Haličo-Voluinės kunigaikščiais, bet, Eiliuotosios Livonijos kronikos žodžiais tariant, „karaliaus Traidenio“ atminimui tenka brautis per istorijos barus ir ieškoti sau vietos bei objektyvaus įvertinimo žmonių atmintyje.

„Lietuvos kūrėjai“