Pirk, mė­gau­kis, iš­mesk

Zyg­munt Bau­man. Var­to­ja­mas gy­ve­ni­mas.
Iš an­glų k. ver­tė Kęs­tas Kir­tik­lis ir Gied­rė Ka­džiu­ly­tė. V.: Apo­stro­fa, 2011. 336 p.

Pre­ky­bos cen­trai mū­sų am­žiu­je pri­lygs­ta šven­to­vėms. Juo­se lan­ko­mės daž­niau nei kur ki­tur, sek­ma­die­nių (ir, ži­no­ma, ne tik jų) po­pie­tės pa­ski­ria­mos tu­ri­nin­giems pa­si­vaikš­čio­ji­mams „Ak­ro­po­lio“ gat­ve­lė­mis, dar tu­ri­nin­ges­niems ap­si­pir­ki­mams la­bai fir­mi­nių, la­bai ma­din­gų ir vi­saip kaip gar­siai šau­kian­čių nu­pirk ma­nerū­bų par­duo­tu­vė­se.

Daž­niau­siai ei­na­me pirk­ti, kai mums nie­ko ne­rei­kia, nes jo­kios gy­vos bū­ty­bės po­rei­kiai ne­ga­li bū­ti to­kie di­de­li. Ži­no­ma, sa­ky­da­ma „po­rei­kiai“, tu­riu ome­ny­je ne tri­jų iden­tiš­ko mo­de­lio si­jo­nė­lių pir­ki­mą vien dėl to, kad ski­ria­si jų spal­va (da­bar dau­ge­lis žmo­nių tei­gia be­si­ren­kan­tys die­nos, ne, vei­kiau pus­die­nio ap­ran­gą pa­gal nuo­tai­ką – kas bus, jei nuo­tai­ka ge­ra, o si­jo­nė­lis juo­dos spal­vos?). Tu­riu ome­ny­je tik­ruo­sius po­rei­kius, ku­riems pa­ten­kin­ti, pa­si­ro­do, rei­kia vi­sai ne­daug. Tad ko­kią tuš­tu­mą mė­gi­na­me už­pil­dy­ti mi­ria­dais ne­rei­ka­lin­gų pir­ki­nių? Aki­vaiz­du, kad ne įsi­vaiz­duo­ja­mą tuš­tu­mą spin­to­je.

Pa­na­šio­mis įžval­go­mis da­li­na­si vie­nas iš­ki­liau­sių da­bar­ti­nio pa­sau­lio mąs­ty­to­jų Zyg­mun­tas Bau­ma­nas. „Var­to­ja­mas gy­ve­ni­mas“ yra da­bar­ties kny­ga, tai mū­sų, kaip var­to­to­jų ir kaip pre­kių, ana­li­zė.

„Dau­gu­mo­je ap­ra­šy­mų pa­sau­lis, ku­rį su­kū­rė ir pa­lai­ko var­to­to­jų vi­suo­me­nė, yra aiš­kiai pa­da­lin­tas į tuos, ku­riuos ren­ka­si, ir tuos, ku­rie ren­ka­si; pre­kes ir jų var­to­to­jus; var­to­ja­mus daik­tus ir juos var­to­jan­čius žmo­nes“ (p. 27).

Ta­čiau kaip at­skir­ti var­to­to­jus nuo pre­kių, kai mi­nė­to­sios per­sky­ros blun­ka? Pre­kė yra ne tik si­jo­nė­lis, bet ir jį dė­vin­ti mo­te­ris. Tik šį­kart ne apie pro­sti­tu­ci­ją.

Su­vok­da­mi tai ar ne, esa­me įsuk­ti į ne­su­stab­do­mą vi­sa­pu­siš­kos kon­ku­ren­ci­jos ra­tą. Mū­sų įsi­vaiz­duo­ja­ma ta­pa­ty­bė tam­pa vaiz­duo­ja­ma ta­pa­ty­be. No­ri­me bū­ti ge­res­ni už vi­sus ki­tus ir va­do­vau­ja­mės kaž­kie­no su­kur­tais to­bu­lu­mo mo­de­liais, kad tai pa­siek­tu­me. Ne­be­at­ski­ria­me pra­ne­ši­mo nuo triukš­mo, brau­te įsi­brau­nan­čio į mū­sų są­mo­nę. Nai­viai pa­ti­ki­me ir lai­ko­me ne­kves­tio­nuo­ti­na tie­sa tai, kad „var­to­ji­mas yra in­ves­ti­ci­ja į vis­ką, kas svar­bu in­di­vi­do „so­cia­li­nei ver­tei“ ir sa­vi­gar­bai“, nors iš tie­sų svar­būs ki­to­kie da­ly­kai. Jiems, sa­vai­me su­pran­ta­ma, ne­tu­ri­me lai­ko.

Bū­tent apie lai­ką, jo tu­rė­ji­mą, ne­tu­rė­ji­mą, pra­ra­di­mą, iš­lo­ši­mą (gal­būt ne­tu­rin­tiems lai­ko ver­tė­tų jo ieš­ko­ti lo­te­ri­jo­se?) Z. Bau­ma­nas kal­ba kaip apie vie­ną rim­čiau­sių var­to­to­jiš­kos kul­tū­ros pro­ble­mų.

Žmo­nėms nuo­la­tos trūks­ta lai­ko, to­dėl jie sku­ba. Be to, sku­bė­ji­mas tu­ri šio­kių to­kių tei­gia­my­bių. Pa­vyz­džiui, sku­ban­tis žmo­gus nie­kuo­met ne­ran­da lai­ko siel­var­tui. Tai vei­kia kaip nar­ko­ti­kas, pa­de­dan­tis už­si­mirš­ti. Es­mi­nis skir­tu­mas, ski­rian­tis sku­bė­ji­mo nar­ko­ti­ką nuo ki­to­kių, kiek la­biau ap­čiuo­pia­mų, ma­no ma­ny­mu, toks – sku­bė­ji­mo nar­ko­ti­ko veiks­min­gu­mas trun­ka ge­ro­kai il­giau, kai kam gal net vi­są gy­ve­ni­mą.

Tai­gi, joks tik­ras var­to­to­jas nie­kuo­met ne­iš­drįs gy­ven­ti lė­čiau ir su­stab­dy­ti vi­suo­ti­nai įsi­ga­lė­ju­sio pirk, mė­gau­kis, iš­mesk cik­lo. Joks tik­ras var­to­to­jas nie­kuo­met ne­bus pa­ten­kin­tas sa­vi­mi, ne­svar­bu, ke­lio­mis ar ke­lio­li­ka plas­ti­nių ope­ra­ci­jų bus pa­to­bu­lin­tas jo kū­nas, nes vi­suo­met at­si­ras dar kas nors, ką rei­kė­tų pa­to­bu­lin­ti. Mes ir to­liau sėk­min­gai nau­do­si­mės sa­vo pri­vi­le­gi­jo­mis, ku­rios iš tie­sų yra prie­vo­lės, ir ne­tu­rė­si­me lai­ko apie tai pa­gal­vo­ti, nes „tai, kas pra­si­de­da kaip pa­stan­ga pa­ten­kin­ti po­rei­kį, tu­ri baig­tis ma­ni­ja ar pri­klau­so­my­be“.

Apie pri­klau­so­my­bes bei ki­to­kius var­to­to­jiš­ko gy­ve­ni­mo at­ri­bu­tus ir kal­ba Z. Bau­ma­nas. So­cio­lo­gi­jos kla­si­ko min­tis pui­kiai per­tei­kia Kęsto Kir­tik­lio ir Gied­rės Ka­džiu­ly­tės ver­ti­mas. Ma­nau, la­bai tei­sin­gas spren­di­mas pa­lik­ti su­skliaus­tus tam tik­rus ter­mi­nus an­glų kal­ba, aiš­ku­mas – ge­ras da­ly­kas.

Na, o kny­gą de­rė­tų per­skai­ty­ti kiek­vie­nam, ku­ris lai­ko sa­ve var­to­to­ju. Tiems, ku­rie sa­vęs to­kiais ne­lai­ko, – per­skai­ty­ti bent po­rą kar­tų.