Ketvirtadalis Lietuvos gyventojų geria vandenį iš šulinių ar negilių gręžinių, tai yra vartoja gruntinį vandenį. Šiuos duomenis pateikia Valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba, ir jais nėra ko džiaugtis, mat gruntinis vanduo nėra saugus vartoti.
Saugotis reikia patiems
„Į šulinius, negilius gręžinius vanduo patenka iš arčiausiai žemės paviršiaus esančio vandeningo sluoksnio, taigi jo kokybė labai priklauso nuo šulinio (gręžinio) vietos, įrengimo, priežiūros ir, žinoma, ūkinės veiklos“, – svarbiausius veiksnius vardija Vilija Galdikienė, Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos (VMVT) Maisto skyriaus vyriausioji specialistė.
Pagal šalies teisę gyventojai, kurie vandeniu apsirūpina individualiai, turi patys pasirūpinti ir namų ūkyje naudojamo geriamojo vandens sauga ir kokybe, tinkamai įrengti ir naudoti šulinius, apsaugoti juos nuo taršos. O VMVT juos kontroliuoja – tikrina, ar saugus bei kokybiškas individualiai naudojamas geriamasis vanduo. Tikrina pagal programas, parengtas su savivaldos institucijomis, ar tiriant vartotojų skundus dėl geriamojo vandens saugos. Taip pat tarnyba atlieka šachtinių šulinių tikrinimus ir informuoja nuo vandentiekių sistemos nepriklausomus gyventojus, jei per geriamąjį vandenį plinta ar įtariama, kad gali plisti, užkrečiamosios ligos; gyventojai būtų perspėti, jei atsirastų cheminio vandens užteršimo pavojus. O taršos tikimybė padidėja potvynių, liūčių užliejamose vietose, esant avarijoms.
Šulniakasių dairytis vietoje
Šulinio vietos parinkimas iš dalies lemia vandens kokybę, tad kaimų naujakuriams šis sprendimas gana atsakingas, kaip ir šulniakasių pasirinkimas. „Šulniakasys atsivežė moteriškę, kuri iš pradžių paklausė, kurioj sklypo vietoj noriu šulinio, tada su virgulėm pavaikščiojo ir nurodė, kur kasti. Kiti šulniakasiai patys tą moka padaryt… Bet mano atveju visai nepataikė. Iškasė 6 metrus, tada dar bandė pagręžt gilyn, pavyko dar 3 metrus prasigręžti iki tokio sauso biraus smėlio, ir sustojo, nes kiek gręžia, tiek užbyra“, – apie nepavykusį pirmojo šulinio kasimą pasakoja Tomas, turintis sodybą už Kruonio, Kaišiadorių rajone.
Vėliau į sodybą buvo atvažiavę kiti gręžėjai, bandę giliau kastis. „Išgręžė maždaug iki 15 metrų. Smėlis, vėliau žvyrukas darėsi vis drėgnesnis, kol galų gale vėl atsirėmė į molį, – tęsia Tomas. Šis pakartotinis bandymas baigėsi tuo, kad vietoje geriamojo vandens ten šeimininkai įrengė nuotekų šulinį. – Tada gręžėm kitoj vietoj, kiemo vidury, kur vyšnios šakelė rodė drėgmę. Ten tas pats sausas gruntas prasidėjo už 7 metrų… Tada dar sutariau, kad trečioj vietoj pabandytų, pagręžtų. Buvau įsitikinęs, kad ten yra vandens, bet vėl nieko nerado.“
Savo vandens šaltinį norinčiam turėti sodybos savininkui neliko nieko kito, kaip gręžti gilų gręžinį. Pirmajam šuliniui kasti samdęs alytiškius, dabar Tomas patartų rinktis vietinius žmones, nes jie dažnai būna geriausi šulniakasiai, žinantys, kokie gruntai vyrauja apylinkėse, kur ir kaip reikia kasti.
Gręžinio vanduo saugesnis
Gręžinys dažnai esti naujakurių pasirinkimas, tačiau Elektrėnuose įsikūrusios bendrovės „Eldeiromas“ gręžėjas Romualdas Nedveckis priduria, jog gręžinį nutaria gręžti ir seniai įsikūrę gyventojai. „Šie namai jau seniai pastatyti ir gyventojai naudoja šulinio vandenį, bet paprasčiausiai to šulinio vandens jiems nebeužtenka. Nusiperka skalbimo mašiną, įrengia tualetus. Kai jau pradeda geriau gyventi, nebeužtenka šulinio debeto, reikia gręžti“, – kylančios gerovės pranašu gręžinį pristato R. Nedveckis. Šeimos versle dirbantis vyras sako, kad nei labai girtis pertekliumi, nei verkti dėl darbų trūkumo netenka.
Nusipirkusiems sklypus ir statybas toliau nuo miesto pradedantiems žmonėms kartais nėra galimybių prisijungti prie miesto vandentiekio, todėl tenka rinktis – šulinys ar gręžinys. Be didesnio kiekio vandens, pirmenybė gręžiniams teikiama ir dėl vandens saugumo, ir dėl įrenginio ilgaamžiškumo.
Remiantis VMVT specialistais, prie vandens saugos prisideda tinkamas šulinio ar gręžinio įrengimas. „Eldeiromo“ gręžėjas pabrėžia keletą svarbiausių dalykų, užtikrinančių vandens švarą: „Begręžiant reikia naudoti vandenį ne iš pakelės, bet imt švarų – iš upės, ežero, kad neužterštų. Paskui būtina hermetizuoti gruntinį sluoksnį nuo giluminio, aplinkui vamzdžius, koloną ir molio tarpą užpilti granulėmis. Jos išbrinksta, tada vėl galima pilti smėlį. Gręžinį reikia gerai išvalyti.“
Vėliau gręžiniui jokia priežiūra nereikalinga. Jei gyventojai sodyboje būna ne nuolatos, pravartu kartais nuleisti porą kubų vandens, kad išbėgtų nenaudojamame gręžinyje dėl oro tarpų iškritusios geležies nuosėdos.
Sukelia vėžį
Ne veltui naujieji kaimiečiai pirmenybę teikia gręžiniams. Šachtinis šulinys – ne pats saugiausias pasirinkimas, patvirtina VMVT tyrimai.
„Pastaruosius dvejus metus atliekami planiniai šachtinių šulinių geriamojo vandens tikrinimai. Pernai laboratorijose buvo ištirtas 631 šachtinių šulinių geriamojo vandens valstybinis patvirtinamasis mėginys. Iš jų reikalavimų neatitiko 45 % mėginių“, – didelius nukrypimus nuo normos konstatuoja vyr. specialistė V. Galdikienė. Pusė mėginių buvo tikrinami dėl mikrobiologinių rodiklių, kita pusė – dėl cheminių. Didesnio masto problema yra mikrobiologinė tarša, 58 % mėginių turėjo E. Coli bakterijų, žarninių enterokokų. Bet šis gana aukštas procentas vis tik žymi smarkų padėties gerėjimą, nes 2010 m. net 87 % mėginių, tirtų dėl mikrobiologinio užterštumo, buvo nesaugūs. Per vandenį plintančios ligos gali būti bakterinės, virusinės, parazitinės kilmės, tokios kaip vidurių šiltinė, šigeliozė, ūminis gastroenteritas su viduriavimu ir kitos.
Cheminė tarša nustatyta trečdalyje 2011 m. tirtų mėginių, užpernai cheminės taršos rodiklis buvo šiek tiek aukštesnis. Daugiausia vanduo užterštas nitratais, taip pat nitritais. Geriamajame vandenyje leidžiama nitratų norma yra 50 mg/l, tačiau perviršio be tyrimų pajusti neįmanoma, nes nitratais ar nitritais užterštas vanduo neturi specifinio skonio, kvapo ar spalvos. Didelės nitratų dozės, gaunamos su geriamuoju vandeniu, gali būti toksiškos organizmui. Ypač nitratai pavojingi kūdikiams iki trijų mėnesių amžiaus, nes dar nesusiformavusi jų fermentinė nitratų redukavimo sistema. Nitratams taip pat jautrios besilaukiančios moterys, žmonės, kuriems trūksta tam tikrų fermentų. Nitratų poveikiui jautresni infekcinėmis ligomis sergantys vaikai, senyvo amžiaus žmonės, taip pat sergantieji kraujotakos bei kvėpavimo sistemos ligomis, anemijomis. Specialistė remiasi patvirtintais duomenimis, jog dalis nitratų tam tikromis sąlygomis organizme gali virsti nitritais, o šie jungtis su aminais ir sudaryti kancerogenines medžiagas – nitrozaminus.
Užginta vartoti
„Taigi cheminė tarša geriamajame vandenyje nustatyta vidutiniškai 4 iš 10-ies tirtų šulinių, mikrobiologinė – 6. Nustačius, kad vanduo nesaugus, buvo informuojami vartotojai, savivaldos institucijos, visuomenės sveikatos centrai. Taip pat žmonės informuojami apie priemones užtikrinant jų naudojamo geriamojo vandens saugą ir kokybę“, – pasakoja VMVT Maisto skyriaus tarnautoja.
Mikroorganizmai sunaikinami išvirinus vandenį, o nitratai ar pesticidai nepašalinami nei virinant, nei filtruojant vandenį buitiniais filtrais. „Vanduo, užterštas cheminiais teršalais, netinkamas gerti, maistui ruošti. Jokiu būdu negalima šio vandens naudoti kūdikių maistui gaminti. Todėl ši problema turėtų būti sprendžiama naudojant fasuotą vandenį, specialius filtrus nitratams šalinti, pasirenkant kitą vandens šaltinį“, – sprendimo būdus siūlo V. Galdikienė. Jei gyventojai nuolatinio vandens pirkimo nelaiko išeitimi, tenka gręžti gilesnį ar naują gręžinį kitoje vietoje, jei įmanoma – prisijungti prie viešai tiekiamo geriamojo vandens tinklų. Šiuos nepatogumus ir papildomas išlaidas sukelia netinkama, nedarni gyvensena, mat labiausiai gruntinį vandenį teršia dirbamų žemių organinės ir mineralinės trąšos.
Saugo besilaukiančias
Būtent pažeidžiamiausių gyventojų – nėščiųjų ir kūdikių iki pusės metų – geriamąjį šulinių vandenį tikrina visą Druskininkų savivaldybės teritoriją aptarnaujantis Alytaus visuomenės sveikatos centro Druskininkų skyrius.
„Mums iš poliklinikos praneša apie šulinius, kurių vandeniu naudojasi arba nėščiosios, arba šeimos, auginančios kūdikius iki pusės metų. Mes važiuojame nurodytu adresu, imame mėginius. Tai valstybinė programa ir šie tyrimai apmokami iš valstybės biudžeto. Ištyrę pranešame gyventojams, koks jų geriamasis vanduo. Jei nustatoma cheminė tarša, būtent nitritų, nitratų kiekis, teikiame rekomendacijas, kaip sutvarkyti šulinį“, – pasakoja skyriaus vedėjas Andrius Augustinavičius. Jie gyventojams užterštą šulinį pataria išsemti, išvalyti, metaliniu šepečiu pašveičiant sienas. Išsėmus vandenį šulinį reikia dezinfekuoti. Tai galima padaryti paprasta kempine, pamirkyta į mikrobus naikinantį tirpalą. Dezinfekavus atliekami tyrimai ir dažniausiai po minėto švarinimosi šulinyje naujai susirinkęs vanduo būna saugus vartoti.
A. Augustinavičius aiškina, jog dezinfekcijai gaminami specialūs tirpalai: „Galima pasirinkti pagal žmogaus kišenę, pagal galimybes – tinka chloramino, chlorkalkių tirpalai, dar rinkoje yra daug kitų dezinfekuojamųjų medžiagų. Teko girdėti, kad kaimuose naudojamos balinamosios priemonės, kurių sudėtyje yra aktyvaus chloro, – visokios beliznos ir t. t. Aišku, mes tokių dalykų nerekomenduojame, bet žmonės iš savo patirties kartais naudoja tas medžiagas.“
Pernai iš 22 Druskininkų savivaldybėje patikrintų šulinių tik trys buvo užteršti. Apsinuodijimų, nėštumo komplikacijų ar apsigimimų bent jau pastaraisiais metais iš viso nepasitaikė.
