N.Kavaliauskaitė-Hunter. Emigranto ilgesys

Dėkoju tau, Lietuva, kad tu esi, tokia maža ir tyli, savyje nurimusi ir susitaikiusi su viskuo: būti paniekinta, išsižadėta, palikta. Pasiryžusi iškęsti bet kokią išdavystę tam, kad tik išliktum savų vaikų atmintyje kaip laukianti ir mylima Motina.

Kas naktį išverkusi savo ašaras ir apsigobusi skarele, tu kukli ir kantri tarsi lietuvė motina, kuri po darbo, švariai nusiplovusi rankas, jas sudedi maldai ir prašai palaimos savo šeimai. Savo vaikams-lietuviams, kurie galbūt ieško kitos motinos. Bet jos dažnai neradę atsigręžia į tikrąją. Tuomet Tavo širdis, be jokios nuoskaudos, juos priima. Yra atvira ir tebelaukianti: klajūnui sutikti, priglausti ar leisti atgulti į tavąjį juodžemį. Tavyje randamas amžinasis poilsis, giliai užmiegama tarsi Motinos glėbyje, kuri apglėbusi saugo kaulelius ant kurių skleidžia žiedus našlaitės.

Dangus į tave žiūri, o tu į jį. Be tavęs jis būtų kaip namo stogas be pamatų. Kartais ir jis apsiverkia. Tuomet jo ašaras surenki ir leidi tekėti į vieną upę. Jis nekalba. Jam neduota prabilti užuojautos kalba. Dangus neišlaiko apsiverkia, o tu ne, tu stipresnė.

Kryžius tau padeda susisiekti su Dangumi. Jo pradžia tavyje, o viltis danguje.

Kad apsaugotum nuo bado savo vaikus, atiduodi dvigubai. Prieš atsėlinant maitvanagiams speigams, apdalini lapams nukritus. Priglaudusi vieną gumbą, randi jėgų užauginti daug daugiau. Tu tikra Motina, pasiaukojanti, kuri niekuomet nelieka skolinga. Kur kitą tokį dosnumą surasi?

Širdis mano ilgisi lietuviškų dilgėlių, kurioms kūną palietus, pajunti, kad dar gyveni, esi Lietuvoje. Jos nekanda, ir nekvepia, bet išdidžiai stiebiasi tarsi žaliaskarės eglės.

– Dilgėlynuose šnypščia, neik. Jose tūno piktoji dvasia, kuriai reikia pikto dalgio.

Nereikia, netiesa, dilgėlės – žemės druska. Jos ir dygsta tam, kad pajustum sūrų prakaito lašą. Jo neragavęs nebūsi žmogumi.

Rūtos – gražiausios gėlės, eitum per platų pasaulį, tik Lietuvoje jas sutiktum. Palinkusios prie medinės tvoros glaudžiasi, jaučiasi prastesnėmis. Mano, kad joms trūksta grožio ir ponios puokštei netinka. Jos tikros, neišvestos jokiose laboratorijose ir nesukryžmintos su nieko, Jos – Lietuvos žemelėje gimusi gėlė.

Bitės užgimtas noras prasmingai nugyventi dieną. Atiduoti visas jėgas darbui, kad tik judėtum. Kitos prasmės nėra. Ir taip iki tol, kol nukris pervargusi. Niekas šermenų nekels, tik jos vienišas kūnas ilsėsis ant Žemės, o avilys dirbs kaip dirbęs.

– Dirbk, nes rytoj galbūt jau būsi miręs! – byloja avilio išmintis.

Skruzdėlės – Lietuvos žemės liokajai tamposi, kad tik sunkesnę naštą sau ant pečių užsikėlus. Savęs negaili ir užuojautos nesusilaukia. Nesirūpina, kad nėra gražuolės, kad kojos į šalis eina, svarbu kad jos veda, svarbu, kad dar per grumstą perlipa. Neprašytos ateis, per verandos slenkstį perlips, bet nieko nepaims.

Ąžuolai į Lietuvą šaknis įleido, upės vandenis atplukdo,  paukščiai parskrenda. O žmogus, mintimis lekia į ten, kur tėvų kapai, kur motulės akys įstrigusios stikle, kur ilgesys stipresnis nei geismas.