V.V.Landsbergis. Vėl gegužio žiedai

Yra tokie sena pasaka apie žmogų ir angelą, kurie vaikščiojo po žemę. Užėjo pernakvot pas godų žmogelį, o tas paguldė juos rūsy – ant šlapių, šaltų grindų, net nepavaišinęs. Atsikėlė rytą angelas ir žiūri, kad rūsio lubose žioji ištrupėjęs kaminas – tai užsimaišė skiedinio ir suremontavo tą kiaurymę. Kai jie jau išėjo iš goduolio namų, žmogus, nakvojęs kartu, ir klausia angelą:

– Kodėl taip padarei? Juk šeimininkas mus priėmė nesvetingai, nepavaišino, o tu – net remontą jam padarei?

– Ne viskas yra taip, kaip atrodo, – atsakė jam angelas ir juodu nuėjo toliau. Vakare apsistojo pas neturtingą žmogų. Tas pavaišino kuom turėjo ir paguldė juos į savo lovą, o pats prigulė ant grindų. Rytą išeidamas angelas pamatė karvę, stovinčią už vartų – mostelėjo ranka ir karvė krito negyva.

– Kodėl taip padarei? – vėl stebėjosi žmogus, kai jiedu nuėjo toliau, – tas žmogelis priėmė mus, pavaišino, paskutiniais trupiniais pasidalino, o tu užuot atsidėkojęs, vienintelę jo karvę užmušei!!!

– Ne viskas yra taip, kaip atrodo, – nusišypsojo angelas ir paaiškino: – matai, ano godaus šeimininko rūsio lubose aš pamačiau beiškrentančią puodynę su pinigais. Tai ir užtaisiau skylę, kad pinigai neiškristų. O kai išėjom iš antrojo žmogaus namų, išvydau giltinę už vartų, atėjusią nukirsti to neturtėlio. Aš sutariau su ja, kad gerąjį žmogelį paliktų gyventi, o pasiimtų karvę.

II

Šią istoriją prisiminiau, sulaukęs nepažįstamos damos skambučio, kuri prisistatė kaip buvusi, bet nūnai nusivylusi mano gerbėja – kaip aš galėjęs važiuoti į Garliavą??? Piktinosi, kad drįsau ten koncertuoti ir norėjo paaiškinti, kaip ir kas, anot jos, Garliavoje yra iš tikrųjų. Kai ir aš panorau išdėstyt savo argumentus, ji griežtai nutraukė, esą tai jai visiškai neįdomu. Tad pokalbio ir neįvyko… Kaip ir daug kur, kai norima tik pasakyti, bet nenorima (o gal nebemokoma?) girdėti. 

Bet jei yra norinčių ir girdėti, tai pabandysiu dar sykį paaiškinti savo poziciją: mūsų (kelių menininkų ir visuomenininkų) nuvykimo į Garliavą tikslas buvo pilietiškumo premijos įteikimas bendruomenei, kuri organizuojasi pati, kad taikiai apgintų savo nuomonę, įsitikinimus. Tai yra savybės, kurių išvažinėjančiai ir viskuo nusivylusiai Lietuvai labiausiai trūksta Ten suvažiuoja savanoriai mažne iš visos Lietuvos, budi, keičiasi pamainomis, nors juos niekina, tyčiojasi, vadina patvoriniais ir t.t. O juokingiausia, kad tokius epitetus vartoja žurnalistai, kurių žargone ir požiūryje į paprastą žmogų mužikiško patvoriškumo ir yra daugiausia. 

Mes, ten nuvykusieji, nesam teismas ir nesiruošiame to daryti, aiškindamiesi, kas ir kaip. Mes tik galime palaikyti protestuojančių mintį, jog jie turi teisę nepasitikėti ir neatiduoti mergaitės, kol nėra aišku, kaip ten iš tiesų viskas buvo. 

III

Lietuvoje vyksta nemažai kontraversiškų reiškinių, apie kuriuos galima būtų pasakyti angelo žodžiais – „ne viskas yra taip, kaip atrodo“. Tiriama, bet metų metais kažkodėl neištiriama daugybė rezonansinių bylų, tad natūralu, kad žmonės ima nebepasitikėt. Pvz., kodėl tiek metų vilkinama V. Uspaskicho byla? Arba kodėl snoro kvapeliu atsiduodanti žiniasklaida vis bando įpiršti mintį, jog Gardine a.a. V.Pociūnas užsimušė, netyčia iškritęs girtas, besišlapindamas pro viešbučio langą? O A.Ūsas važiavo motociklu, paskui netyčia nukrito ir prigėrė kelių centimetrų balutėj… O ką, jeigu yra „kitaip negu atrodo“? 

Nereikia itin didelio įžvalgumo, kad suprastum, jog per daug baltais siūlais viskas susiūta. Ir tada atsiranda natūralus poreikis reikalauti išaiškinimo – gal net tarptautinių ekspertų. (Nes šiam „švogerių krašte“ bemaž visi savi, net ir teisėjai – kursiokai, bendradarbiai, kolegos… )

IV 

Bet gal Lietuvoje yra ir kitokių teisėjų, kurie – kaip policininkai – galėtų pasikabint ženkliuką „aš neimu kyšių“… Arba – „Aš tarnauju Lietuvai“. Kur jie, tie sąjūdiniai? Firminiai? 

Kartais norėtųsi, kad imtų rastis alternatyvi teisėsauga, žiniasklaida, kultūros ministerija – kaip atsvara prosovietinei. Viskas, kaip Sąjūdžio laikais. O prasidėti ji galėtų nuo alternatyvaus visuomeninio prisiekusiųjų teismo. ( Tai ypač aktualu po to, kai pasimetusiam Seime pritrūko valios bei proto įsteigti „ypatingojo prokuroro“ pareigybę.) 

Nesunku būtų įsivaizduoti kelių garbių teisininkų-pensininkų „prisiekusiųjų“ teismą, kuris imtų ir pradėtų domėtis (rezonansinių ir kt.) bylų eigomis, idant nuimtų visuomenėj nereikalingą įtampą. Net jei jų balsas į dangų ir nenueitų, tai būtų itin stipri paspirtis dirbti sąžiningiau ir atsakingiau tiems, kurie nenori būt įvardinami kaip klanas. 

O jei šių bylų imtųsi K.Motieka, V.Greičius ar kiti visuomenėj autoritetą turintys teisininkai! Jei tokie imtų ir susiburtų į kokį nors (pvz.„Sąjūdžio garbės teismą“) ir imtų informuoti visuomenę, kas ir kaip yra tose bylose, kurios labiausiai jaudina žmones. Gal grįžtų pasitikėjimas valstybe, jos tarnautojais, o tada ir jos įstatymais. 

P.S. 

Mažne būtų neprošal imti ir dar kartą perskaityti – už ką ir kam Garliavoj buvo suteikta nominacija – idant nebūtų spekuliacijų, kas ten važiavo ir kodėl. Taigi: 

UŽ PILIETIŠKUMĄ 

“Tie žmonės, kaimynai, budėję ir budintys prie mergaitės namų ne už atlygį, be jokio savanaudiško intereso, niekinami politikų, teisėsaugininkų, pravardžiuojami nesąžiningos žiniasklaidos – yra iš tiesų ryškiausias pastarasiais metais lietuviško pilietiškumo pavyzdys. 

Prezidentė, aukšti pareigūnai sykiais kartoja tą pilietiškumą kaip magišką formulę, o iš tikrųjų – štai jis, tas retai aplodismentais pasitinkamas, dažniau pašiepiamas autentiškas pilietiškumas – Iš kurio kilo mūsų savanoriai, partizanai, pogrindžio savivalda, Sąjūdis” 

Kun. Robertas Grigas 

Mes, laisvi nepriklausomos Lietuvos menininkai, išpažindami pamatines pilietines vertybes, priedermę ir įsipareigojimą ginti tiesą ir laisvę, mūsų įsteigtą nominaciją “Už Pilietiškumą” šiais, 2012 metais, skiriame už mergaitę ir Lietuvą budinčiai Garliavos bendruomenei. 

Pasirašo: 

Kunigas Robertas Grigas, Poetė Erika Drungytė, Poetas Robertas Keturakis, Kino režisierius Arūnas Matelis, Aktorė Rimantė Valiukaitė, Režisierius Jonas Vaitkus, Kino režisierė Ramunė Rakauskaitė, Kino režisierė Agnė Marcinkevičiūtė, Aktorius Šarūnas Puidokas, Rašytojas Vytautas V. Landsbergis, Rašytojas Liudvikas Jakimavičius, Aktorius Audrius Nakas, Aktorė Vitalija Mockevičiūtė, Režisierius Augustinas Gricius, Aktorius Ainis Storpirštis, Foto dailininkas Juozas Valiušaitis, Aktorius Rytis Saladžius, Aktorė Diana Anevičiūtė-Valiušaitienė, Literatūrologė Inga Stepukonienė , Valdas Kubilius, Nijolė Sadūnaitė, Skulptorius Algimantas Sakalauskas, Kino režisierius Audrius Stonys.