N. Venckienė. Mano tėvynėje Lietuvoje vaikai turi būti laimingi

Akivaizdu, kad šiandieninės Lietuvos teisinė sistema išgyvena siaubingą krizę.

Mano brolis, sužinojęs apie dukters seksualinį išnaudojimą, parašė daugiau  kaip 200 prašymų teisėsaugos institucijoms, bet užuot sulaukęs deramo  teisėtvarkos dėmesio, kuris neabejotinai būtų parodytas besikreipusiajam bet  kurioje demokratinėje pasaulio valstybėje, buvo rastas negyvas pamario  pašlaitėje. Savo ruožtu aš, jo mažametės dukrelės globėja, nuolat patiriu  didžiulį spaudimą iš Lietuvos teisėtvarkos institucijų – daugybė drausmės bylų, siekis panaikinti mano teisinę neliečiamybę yra ne kas kita, kaip tam tikrų jėgų siekis palaužti mano valią ir sveikatą, sugriauti pedofilijos bylą ir atimti  mažametę, laisva valia atsisakančią vykti gyventi kartu su biologine motina.

Todėl pasikartodama noriu viešai pareikšti visuomenei:

Teisingumas ir jo vykdymas yra vienas svarbiausių valstybės gyvavimo  principų. Savo darbe, kurį dirbu jau daugiau nei 10 metų, visuomet ištikimai  laikiausi teisėjo priesaikos, duotos Lietuvos Respublikai; priimdama teisinius  sprendimus, nuosekliai vadovavausi įstatymais, rodžiau pagarbą etikai ir žmogaus  teisėms. Niekada neėmiau kyšių, nerėmiau korumpuotų valdžios klanų, nesipyniau į jokius neskaidrius ir nesąžiningus bei antiįstatymiškus sandorius. Man visuomet  buvo svetima tai, kas ardo harmoningą visuomenės gyvenimo pagrindą, diskredituoja teisėjo, o kartu ir Lietuvos piliečio etiką, nesiderina su žmogaus  sąžine ir jo orumu.

Kadangi mano brolis ir jo dukrelė pateko į sudėtingą ir painią egzistencinę bei teisinę situaciją, aš, kaip sąžiningas ir tiesos siekiantis žmogus, stojau  ginti jų interesus. Šiuo metu itin dramatiškai vyksta mano brolio Drąsiaus  Kedžio dukrelės gyvenamosios vietos nustatymo proceso klausimai, kuomet ir  Kėdainių, ir Panevėžio teismai priėmė sprendimus, kurie akivaizdžiai nesiderina  nei su LR Konstitucija, nei su įstatymais, nei su Lietuvoje ratifikuota  Jungtinių Tautų Vaiko teisių konvencija bei žmogaus teisių gynimo  principais.

Sąmoningas mergaitės nuomonės išsakymo nepaisymas, akivaizdžios prokurorų ir  teisėjų pastangos neįsiklausyti į naujus jos pareiškimus anstoliui, liudijančius  buvus grupinę nusikalstamą seksualinę veiką, yra didžiulis žmogiškų vaiko  teisių, jo teisės į teisingą teismą pažeidimas. Atsakingai pareiškiu, jog  visuomet buvau ir esu prieš tokius teisinius nusižengimus, jų negaliu toleruoti  nei kaip teisininkė, nei kaip Lietuvos Respublikos pilietė, ir manau, kad  pareigūnai, priėmę tokius sprendimus, turi sulaukti drausminės ir baudžiamosios  atsakomybės. Juo labiau, man visiškai nesuprantamas aukščiausių Lietuvos  teisėsaugos institucijų siekis eliminuoti mane iš teisinės sistemos, bet kokia  kaina (šantažo, prievartos, melagingų liudijimų būdu) priversti nusivilkti  teisėjos mantiją – tai traktuoju ne kaip šių institucijų norą pasiekti ir įgyvendinti tiesą, bet kaip susidorojimą bet kokiomis priemonėmis, siekiant  tiesą užgniaužti, neištirti sudėtingų rezonansinių nusikaltimų, paslėpti  brutalių nusikaltėlių veiksmus. Ir visa tai įgyvendinti LIETUVOS RESPUBLIKOS, už kurią tauta sudėjo daugybę aukų, vardu.

Taip pat atsakingai pareiškiu, kad man visiškai nesuprantamas yra aplaidus,  nesąžiningas ir nekompetetingas, netgi nusikalstamas Vaiko teisių apsaugos  tarnybos darbas, kuris nukreiptas ne ginti vaiko interesus, bet tarnauti nežinia  kam. Dėl šios priežasties nėra galimas veiksmingas ir teisingas vaiko teisių  įgyvendinimas valstybėje, griaunamos jo asmenybės savivertės bei harmoningos  raidos prielaidos. Todėl esu giliai įsitikinusi, kad šiai veikiančiai sistemai  reikia skubių permainų, o šių darbuotojų priimtiems sprendimams – skubios ir  atsakingos peržiūros.

2012 m. kovo 23-osios įvykiai mano tėvų namuose atskleidė siaubingą faktą – tai, kad mūsų valstybėje įteisinamas smurtinis teisingumas. Kėdainių apylinkės  teismo nutartimi buvo teigiama, jog vykdant teismo sprendimą, prievarta prieš mažametį asmenį negalima. Tokią nuostatą yra pabrėžusi ir Lietuvos Respublikos  Prezidentė Dalia Grybauskaitė. Nepaisant to, kovo 23 d. anstolei Vaicekauskienei  atėjus į mano tėvų Kedžių namus, mergaitė imta prievarta – filmuotuose kadruose  visa Lietuva išvydo šešiasdešimties policininkų žiedu apjuostą kiemą, o namuose – juodai vilkinčių kaukėtų apsaugininkų rankomis grobiamą, tąsomą ir gniaužomą mergaitę.

Akivaizdu, kad vaikui tai buvo realus paties siaubingiausio scenarijaus  išsipildymas, koks galbūt galimas siaubo ir smurto filmuose. Mergaitę, lig tol  kieme linksmai važinėjusią su dviratuku, prižiūrint seneliui, ir nieko blogo  nenujaučiant, atėjusi valstybės įgaliotųjų nutarties vykdytojų draugija su Laima  Stankūnaite priešakyje, įvedė į namą ir po neilgai trukusio pasibuvimo su  biologine motina, pradėjo protu nesuvokiamą teroro aktą. Visų garbingų Lietuvos  bei Europos piliečių nuostabai, vaikas, nesutinkantis eiti su motina gera valia,  buvo „imamas“ kaip mafijos nusikaltėlis, Al Qaedos teroristas – netikėtai  atbudus motinystės jausmui, “nekaltai“ L.Stankūnaitei staiga prireikusi ir  kažkada išsižadėta mažametė mergaitė. Apsaugininkams išguldžius ant grindų ją prižiūrėjusias močiutę ir jos seserį, jas mušant, išdaužant aplinkos daiktus.  Vaiko klykimas, jo garsus „nenoriu!“ buvo girdėti aplinkinėse gatvėse. Tai buvo  klaikus smurtinis scenarijus, kuriam iki visiško išsipildymo trūko tik keleto  dalykų – kumščio į burną, kad nesigirdėtų spiegimo, spyrio į galvą, kad  apsvaigtų, ir gal “kaldros“, kad netabaluotų kojomis ir rankomis. Ir viskas – XXI amžiaus teisingumas įvykdytas.

Tai, kas įvyko – ne tik neteisiška, bet elementariai amoralu, nežmogiška,  tiesiog barbariška, necivilizuota – taip iš tiesų šį anstolės pareigybinį  „profesionalumą“, pagrįstą vienintele praktine galimybe – smurtu, fizine ir  psichologine prievarta, nesuderinama su jokiu “teisingumo įtvirtinimu“, įvardijo  atvykę ir filmuotus kadrus išvydę Vokietijos žurnalistai, pasijutę ne XXI  amžiaus demokratinėje ir katalikiškoje Europos šalyje, bet džiunglėse. O tai  savo ruožtu reiškė viena – vakariečių pasibaisėjimą mūsų valstybės teismų ir  vaiko teisių apsaugos tarnybų bei kitų su šiais klausimais susijusių institucijų profesiniu lygmeniu, nekalbant apie elementarią bendražmogišką pareigūno  etiką.

Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 2 dalis reglamentuoja, kad  vykdydamas teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo, antstolis vykdymo veiksmus  atlieka dalyvaujant išieškotojui ir valstybinės vaiko teisių apsaugos  institucijos atstovui. Taigi akivaizdu, kad valstybinės vaiko teisių apsaugos  institucijos atstovas privalo iš anksto būti informuotas apie būsimus vykdymo  veiksmus ir tai turi padaryti sprendimą ketinantis vykdyti antstolis.

Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 4 dalis reglamentuoja, kad  priverstinai perduodant vaiką, policijos atstovai tik pašalina kliūtis  sprendimui įvykdyti, o valstybinės vaiko teisių apsaugos institucijos atstovai  vaiką paima ir perduoda išieškotojui. Iš šios teisės normos turinio akivaizdu,  kad priverstinai vykdant teismo sprendimą dėl vaiko perdavimo Vaiko teisių apsaugos institucijos atstovo dalyvavimas yra būtinas, nes tik jis gali paimti  vaiką ir perduoti jį išieškotojui.

Civilinio proceso kodekso 764 straipsnio 6 dalis reglamentuoja, kad vykdant šiame straipsnyje nurodytus sprendimus, turi būti užtikrinta vaiko teisių apsauga.

Sprendimų vykdymo instrukcijos, patvirtintos Lietuvos Respublikos teisingumo  ministro 2005 m. spalio 27 d. įsakymu Nr. 1R-352, 25 punktas  reglamentuoja sprendimų dėl vaikų perdavimo vykdymą CPK 764 straipsnyje  nustatyta tvarka. Instrukcija dar kartą pakartoja, kad vykdant kitus nepiniginio  pobūdžio teismo sprendimus, kuriuose numatyti veiksmai, susiję su nepilnamečiu  asmeniu (vaiku) (teismo sprendimus, kuriais nustatoma vieno iš tėvų bendravimo  su vaiku tvarka ir kt.), apie priimtą vykdyti vykdomąjį dokumentą antstolis  praneša vaiko gyvenamosios vietos valstybinei vaiko teisių apsaugos  institucijai.

Įvertinant nurodytas teisės normas akivaizdu, kad priverstinai vykdant teismo  sprendimą dėl vaiko perdavimo, nei vaiko motina L.Stankūnaitė, nei mažametės  apsaugą nuo nusikalstamo poveikio organizuojantys ir vykdantys pareigūnai  neturėjo teisės naudoti fizinės prievartos ir smurto mažamečio vaiko atžvilgiu,  o tai matydami antstolė Sonata Vaicekauskienė bei Kauno apskrities VPK  pareigūnas Tauris Stauskis turėjo nedelsiant imtis veiksmų fizinio smurto  naudojimui nutraukti, bet to nedarė, dėl ko mažametei ne tik buvo padarytas  sveikatos sutrikdymas, bet ji patyrė ir didelę psichologinę traumą. Vaiko teisių apsaugos tarnybos kontrolierė turėjo suvokti šiuos pažeidimus vaiko atžvilgiu ir  juos viešai pasmerkti. Tačiau ji padarė atvirkščiai – viešai Edmundo Jakilaičio  televizijos laidoje apkaltino mane teismo sprendimo nevykdymu ir vėliau pasiūlė man atimti globos teises, ko ji aktyviai siekia iki šiol. Tokia pareigūnės  reakcija į įvykius ir iškreipta jų interpretacija bei neadekvatus požiūris į situaciją žemina institucijos pareigūno vardą ir diskredituoja pačią instituciją, piktina Lietuvos žmones.

Dėl visų mano minėtų teisinių pažeidimų, kylančių ne iš mano, bet iš kitų atsakingų Lietuvos Respublikos pareigūnų nederamų veiksmų, aš neturiu pagrindo  atsistatydinti iš Kauno apygardos teismo teisėjos pareigų.

Apibendrindama noriu pabrėžti: visoje šioje situacijoje man, kaip mažametės  globėjai, visuomet svarbiausi buvo jos interesai, ir bet koks siekis iškreipti šią tiesą yra bjaurus melas. Aš visuomet deramai rūpinausi ir rūpinuosi savo  brolio vaiko dvasine gerove, jo saugumu, mažametės siekių išsipildymu. Būdama  teisininkė, o kartu moteris ir motina, aš visuomet klausiau ir klausysiu vaiko širdies kalbos, nes ji pasako viską. Vaikas turi teisę pasakyti, su kuo jam  gera, ir su kuo jis nori gyventi, ir bet koks kaukėto asmens maišas, užmautas  jam ant galvos, yra šlykšti prievarta bei neteisiškas ir protu nepateisinamas  mažamečio grobimo aktas. Tai negali vykti save teisine vadinančioje valstybėje.  Todėl kaip motina ir teisininkė visuomet ginsiu vaiko asmenybę, jo laisves ir  dvasinius interesus bei priešinsiuos bet kokiai jam gresiančiai prievartai.

Noriu atsakingai pareikšti, jog kai kurių kalbėtojų bandymai teisinius ginčus  dėl vaiko suvesti vien į buitinių bei asmeninių konfliktų ašį taip pat yra tam  tikrų jėgų siekis nukreipti tautos dėmesį nuo valstybėje egzistuojančio  pedofilijos nusikaltimo ir akivaizdžiai dezinformuoti visuomenę. Todėl kovosiu,  kad tikroji tiesa paaiškėtų ir būtų atskleista.

Esu giliai įsitikinusi, kad mano tėvynėje Lietuvoje vaikai turi būti  laimingi, o ne prievartaujami ar savo namuose tąsomi civilizacijos nepažįstančių kaukinių.