Tarptautinė gotika Lietuvoje

Įasmeninti galima bet ką – net ir pačią migločiausią, sunkiai akademiniame diskurse sukonkretinamą sąvoką ar reiškinį, todėl tarptautinės gotikos fenomenas mūsų vaizduotėje galėtų įgauti aiškius pavidalus ir bruožus. Juolab kad šiam dalykui konkretus mokslinis turinys buvo suteiktas dar XIX amžiuje – epochoje, kai lyg pagal policijos fotorobotą buvo ne atkurti, o veikiau sukurti ir kitų Vakarų kultūros epochų bei stilių – renesanso, baroko, manierizmo – portretai.

Tarptautinė gotika įvairiais keliais bandė patekti į Lietuvą. Akivaizdu, nes tokią jos savybę (internacionalumą) suponuoja paties apibrėžimo užprogramuota prigimtis, fenomenalu, nes Lietuva (tiksliau – Didžioji Kunigaikštystė) žengė tik pirmuosius naujakrikštystės žingsnius. Būtent dėl to šią lūžio epochą Lietuvoje nebūtų tikslu vadinti vėlyvaisiais viduramžiais arba viduramžių rudeniu. To, kas Lietuvoje vyko 1387–1430 metais, tikrai negalima laikyti šios valstybės ir jos visuomenės rudeniu. Čia tuomet pačiomis ryškiausiomis spalvomis žydėjo tarptautinės gotikos pavasaris.

Tarptautinės (internacionalinės) gotikos (Le gothique international) terminą suformulavo XIX amžiaus prancūzų kultūros istorikas ir muziejininkas Lui Kuražo (Louis Courajod), kaip vieną svarbiausių šio reiškinio bruožų nurodydamas universalumą (tai „universalioji gotika“, plitusi visoje vakarietiškoje Europoje XIV amžiaus pabaigoje–XV amžiaus pradžioje dėl monarchų ir magnatų dvarų ryšių) ir lokalizuodamas geografinę kultūrinę jo tėvynę – prancūziškas-flamandiškas žemes.

Pabandykime apibrėžti, kas yra tarptautinė gotika Lietuvoje (toks šių svarstymų tikslas). Tarptautinė gotika visų pirma – dailėtyrinis apibrėžimas. Dailės kūriniuose ji ypač ryški. Šį stilių apibūdina tokios savybės kaip puošnumas, grakštumas, dekoratyvumas, ekspresyvumas, grafinio prado ryškinimas. Architektūroje tarptautinė gotika reiškėsi liepsnotosios gotikos (Flamboyant) kalba, skulptūroje ir tapyboje (ypač manuskriptų iliuminacijose) – minkštuoju stiliumi. Turinio požiūriu nuo ankstesnių gotikos etapų šis skyrėsi pasaulietiškesniu pobūdžiu, ypač populiari buvo monarcho, magnato tema, nors sakralinė dailė, žinoma, išsaugojo savo pozicijas. Tačiau net religinio pobūdžio kūriniuose ryškinti emociniai, psichologizuoti dalykai – tai, kas nebuvo labai įprasta ankstesnei gotikinės dailės (nebent skulptūrai) fazei.

Tarptautinė gotika kaip reiškinys pasižymėjo ir specifiniais kultūros, socialinės sanklodos, politinių santykių bruožais (ką jau sėkmingai artikuliavo L.Kuražo). Tai dvarų kultūra, kurioje klestėjo įvairūs kurtuaziniai aspektai (pavyzdžiui, specifinė panegirinio pobūdžio literatūra, iki smulkiausių detalių ištobulinti etiketo mechanizmai). Politiniai centrai tuo laikotarpiu taip pat ryškėjo įvairiuose dvaruose (šv. Romos imperatorių Karolio IV dvaras Prahoje, Zigmanto – Budoje, Prancūzijos karalių Karolio V ir VI dvarai Paryžiuje, Burgundijos kunigaikščio Pilypo II dvaras Dižone, popiežių rezidencija Avinjone, Viskončių dvaras Milane), o intensyvūs kontaktai tarp jų skatino tarptautinės gotikos sklaidą visame žemyne.

Prieš kurdami tarptautinės gotikos lietuviško varianto viziją, nustatykime, kokiais būdais tarptautinė gotika galėjo atkeliauti į Lietuvą ir paduoti jai savo ištįsusią ir išbalusią ranką (taip atrodė save gerbiančios gotikinės damos ranka). Žinodami, kokiu būdu ji čia atkako, galėsime įžiūrėti ir jos liauną figūrą, vos vos tešmėžuojančią Lietuvos istorijos ūkuose.

Atėjimo kryptis aiški – ateita iš Vakarų, pačių tarptautinės gotikos centrų Vidurio Europoje – iš Prahos, Budos. Vienas svarbiausių šio reiškinio taškų – Paryžiaus karališkasis dvaras – buvo tolokai, ryšiai silpnesni, tačiau kryžiuočių dėka jo atstovai reguliariai pramogavo kryžiaus žygiuose. Su Avinjonu – Romos popiežiaus dvaru – taip pat komunikuota, bent jau diskutuojant peršamo tikėjimo klausimais.

Remiantis geopolitine ir kultūrine situacija, tvirtai galima teigti, kad Lietuva su Vakarais kontaktavo kaip politinė, ekonominė ir kultūrinė partnerė. Tad tarptautinė gotika į Lietuvą pateko ne tik vandens ir sausumos keliais, tam įtakos turėjo ir politika, karas, kultūra bei religija (taip pat ekonomika – visų pirma prekyba). Iš karto reikia pasakyti, kad politika ir karas, kultūra ir religija viduramžių Europoje buvo neperskiriami dalykai. Kita vertus, tarptautinės gotikos epochoje politika ir karas, kultūra ir religija pradėjo gręžtis vienas nuo kito, imta suvokti, kad politika vykdoma ne tik karinėmis priemonėmis, o kultūrinis gyvenimas gali vykti ne tik vienuolyne, bet ir monarcho dvare ar gynybinėmis sienomis apjuostame mieste.

Šiek tiek blefuojant galima teigti, kad tarptautinė gotika Vilnių, tuometinę Lietuvos sostinę, savo kūnu – ir ne bet kokiu, o šarvuotu ir gerai ginkluotu – pasiekė 1394 metais. Tada, kaip rašo Vygandas Marburgietis, buvo paskelbtas didelis karo žygis, į kurį vyko kuo tikriausi tarptautinės gotikos atstovai – „didelės pajėgos iš saviškių ir kryžininkų iš Prancūzijos ir Vokietijos ir t. t.“ⁱ Kulminacinį tašką šis susitikimas pasiekė praėjus keliolikai nesėkmingų Vilniaus apsiausties dienų, kai prancūzų kryžiuočiai iškvietė miesto gynėjus – lenkų karius – į riterių turnyrą. Šis epizodas atskleidžia vieną esminių tarptautinės gotikos bruožų – galima sakyti, kad ji gimė iš nuobodulio. Ne, ne slogaus šiaurietiškojo žiovulio, o lengvesnio burgundiškojo splino. Nuobodulys – aristokratiška privilegija, kurią nuo banalios fiziologinės būsenos iki žavaus, elegantiško žaidimo nušlifavo rafinuoti dvarų kavalieriai ir damos. Riterių turnyras pačiai šventajai kryžiaus žygio idėjai būtų suteikęs karikatūriškų bruožų. Bet pripažinkime, kad karikatūriškumas (peraugantis į groteskiškumą ir atvirkščiai) – tai irgi vienas iš tarptautinės gotikos elementų. Telieka prisiminti tokius atributus kaip pailgintus ir nusmailintus vyrų batus arba išskustus moterų smilkinius. Karikatūriškumo pavojų šventam reikalui puikiai suprato broliai kryžiuočiai, todėl maršalas Verneris Tetingeris nutraukė planuojamą turnyrą, argumentuodamas tuo, kad „tai niekam nesuteiks šlovės, kas su jais rungsis, nes tai tikėjimo priešai“ⁱⁱ.

Metraštininko Vygando aprašyta Vilniaus apgultis yra įdomi ir dėl vieno epizodo – besiginantys lietuviai pilies mūre esą pramuša skylę, „pro kurią kaip kregždės išskrenda ir parskrenda…“ⁱⁱⁱ  Atrodo, kad bent šią vietą jau vėliau perskaitys Hieronimas Boschas ir analogišką vaizdą (lietuvius pavertęs tikrais paukščiais) perteiks savo „Linksmybių sode“ – antrajame kairiojo skydo, vaizduojančio ne ką kitą, o Rojų, plane matomos pro skylę kalne išskrendančios kregždės…

Svarbiausia karine tarptautinės gotikos manifestacija reikėtų laikyti didįjį Žalgirio mūšį – karinį susirėmimą, prasidėjusį spalvingu riterių šaunumo demonstravimus ir pasibaigusį visiška tragedija (bent jau tai pusei, kuri tikėjosi kitokio rezultato). Žiūrint į mūšį sėdinčiųjų medžiuose (tokių juk buvo ne vienas) akimis, istorinės kautynės niekuo nesiskyrė nuo mūsų laikais vykstančių kasmetinių jų rekonstrukcijų. Skirtumas tik tas, kad 1410 metų liepos 15 dieną liejosi tikras kraujas, krito realūs negyvėliai, lietuviai iš tikrųjų atlikinėjo apgaulingąjį manevrą. Tikrasis Žalgiris, kaip ir dera grandiozinei militarinei pramogai, turėjo ir savo žioplių, tai yra žiūrovų, kurie įsikabarojo į kautynių lauke buvusius didelius, senus, dar prūsiškąją laisvę menančius ąžuolus (prūsų kovų dėl savojo krašto nepriklausomybės laikais ant tokių kardavo bartų, galindų, nadruvių vadus).

Apskritai tarptautinė gotika – didelių mūšių epocha. Paskutiniai kryžiaus žygiai į Lietuvą (karo šiame krašte kaip militarinės puotos idėja raiškiai išdėstyta austrų heroldo Peterio Zuchenvirto (Peter Suchenwirt) eulogijoje „Von Herzog Albrechts Ritterschaft“, skirtoje Austrijos hercogo Albrechto III 1377 metų reisui) ir pats Žalgiris buvo didelė, žiauri karinė manifestacija su spalvingais papuošimais ir dzinguliukais. Janas Dlugošas net kelis savosios kronikos skyrelius skyrė kariuomenių vėliavų aprašymams, šios (kaip ir dviejų heroldų Jogailai ir Vytautui įžūliai padovanoti kalavijai) tapo vertingu karo trofėjumi. Sunku įsivaizduoti, kad vos prieš kelis dešimtmečius bent jau lietuviškajai pusei toks dalykas būtų atrodęs vertingas (nebent dėl savo praktinės paskirties – tai yra paties audinio).

Šį pastebėjimą galima bandyti pagrįsti skurdžia ikonografine medžiaga. Pažvelkime į 1407–1430 metais naudotą didįjį Vytauto antspaudą, kuriame su valdovu tradiciškai tapatinama figūra grakščiai pozuodama laiko skirtingų Didžiosios Kunigaikštystės sričių (Smolensko, Trakų, Vilniaus, Voluinės) herbus. Žinoma, kad tai yra paprasta heraldinė schema (tokių galima pamatyti ne viename anuometiniame Europos kūrinyje), tačiau kaip tai skiriasi nuo Vytauto tėvo Kęstučio antspaudo! Pastarajame rūsti viduramžiška karinė dvasia įkūnyta ginkluoto stovinčio (ne sėdinčio!) kario vaizdu – be jokio puikavimosi heraldiniais ženklais.

Apskritai reikia pasakyti, kad vienas iš tarptautinės gotikos esminių bruožų yra didesnis dėmesys iki tol, regis, mažai pastebėtoms kasdienio gyvenimo detalėms. Bendrybes ir universalijas pakeitė konkretybės. XIV amžiaus pabaigos–XV amžiaus pradžios rašytiniuose šaltiniuose tai labai aiškiai matyti. Pakanka palyginti minėtąjį Vygandą Marburgietį su Petru Dusburgiečiu (šis poetiškai prūsų ar lietuvių su kregždėmis nelygino – jam labiau patiko juos lyginti su grybais ar kitokiais menkaverčiais padarais).

Stebina amžininkų dėmesys įvairiausių audinių aprašymams. Štai Žilbertas de Lanua (Ghillebert de Lannoy) smulkmeniškai aprašė, kuo jį ir palydos žmones apdovanojo Vytautas: „Padovanojo man dvejus šilkinius drabužius, pamuštus sabalų kailiais ir vadinamus kailiniais, keturis šilkinius rūbus, keturis žirgus, keturias smailas savo livrėjos kepures, dešimt išsiuvinėtų galvos apdangalų, keturias poras rusiškų tasetų, lanką, strėlių ir totorišką saidoką, taip pat tris išpintus ir išsiuvinėtus tasetus, šimtą auksinių dukatų ir dvidešimt penkias lazdeles sidabro, šimto dukatų vertės.“^iv Popiežiaus pasiuntinių vizitas pas Gediminą, regis, baigėsi niekuo – neįgyvendintas pagrindinis tikslas (krikštas), pasiuntiniai paleisti tuščiomis rankomis (bent šaltiniai nutyli bet kokias dovanas). Atrodo, net per visuotinio krikštijimo akciją daugelį atsisakyti tėvų tikėjimo paskatino dosniai dalinti krikšto marškiniai: „Ir štai tokiu iš anksto numatytu dosnumu bei dovanomis [Jogaila] taip paveikė tuos nuskurdusius prastus žmones, kurie tenkinosi kasdieniais lininiais apdarais, kad, pasklidus gandui apie neregėtą dosnumą, jie pulkais traukė iš viso krašto krikštytis, idant gautų vilnonių drabužių.“^v Ir priešingai – kaip pripažįsta istorikai, kryžiuočiai turbūt per menkai šelpė Vytauto valia jiems atiduotus žemaičius „arkliais, jaučiais, druska, grūdais, miltais, sviestu, sūriais, mėsa, silkėmis, audiniais“^vi, nes šie vis tiek nenorėjo nei priklausyti naujiems ponams, nei perimti kitą tikėjimą.

Galima sakyti, jau čia perėjome nuo politinio prie ekonominio tarptautinės gotikos atėjimo į Lietuvos teritoriją impulso, nes marškiniai, tegul ir krikšto, buvo tam tikra materialinė paskata (pereiti į kitą tikėjimą, ateityje ieškoti tokios pat kokybės aprangos ir taip toliau, ir panašiai). Bet politikos veiksnys čia, be abejo, irgi egzistuoja. Pabandžius prisiminti, ar marškinius kas nors dalino į krikščionybę verčiamiems prūsams, kuršiams ar latgaliams, peršasi „tų kietasprandžių“ tautų dosnaus „vaišinimo“ kalaviju ir ugnimi faktai. Lietuviški krikšto marškiniai atskleidžia vieną tiesą – diplomatija aptariamu laikotarpiu pradėjo nurungti buką kapojimąsi šaltaisiais ginklais. Tad tarptautinė gotika buvo ne tik didžiųjų batalijų, bet ir diplomatinių derybų (su visomis iš to išplaukiančiomis intrigomis bei žaidimais) laikotarpis. Po Žalgirio mūšio galutiniai taškai buvo sudėlioti tarptautiniame arbitraže – Konstanco susirinkime ir vėlesnėse akcijose (Vytauto organizuotam Lucko suvažiavimui čia taip pat tektų šioks toks vaidmuo).

Kultūrinis, jeigu taip galima sakyti, tarptautinės gotikos atėjimo į Lietuvą būdas susijęs, be abejo, su religija – krikščionybe, tapusia valstybiniu tikėjimu. Tiesą sakant, religija taip glaudžiai buvo apėmusi ir karinę, ir ekonominę, ir visas kitas gyvenimo sritis, kad atskirti jas metodologiškai nebūtų net ir labai teisinga. Tačiau religinės sferos atributai – naujai statomoms bažnyčioms valdovų ir didžiūnų dovanoti daiktai – aiškiausiai ir įkūnija tai, kas vadintina tarptautine gotika. Telieka apgailestauti, kad iš tų laikų mūsų dienas pasiekė tik menki trupiniai. Ir vėl – Vytauto majestotinis antspaudas galėtų antspauduoti ne tik to meto politinius dokumentus (kad ir Horodlės sutartį), bet ir pačią tarptautinę gotiką, nes stilistiniais bruožais jis jai ir atstovauja. Esminiais bruožais kompozicinė šio antspaudo schema jau tęsia iš Vakarų valdovų paimtą ir ankstesnių Lietuvos viešpačių – Mindaugo, Gedimino – naudotą vaizdavimo in maiestate schemą. Vytauto „nuopelnas“, kad šiuo sfragistiniu objektu vaizduojamojoje dailėje jis įdiegė didžiojo kunigaikščio simboliką – mitrą ir kalaviją^vii (vėlesniuose tiek Vytauto, tiek kitų kunigaikščių portretuose jų statusas ženklinamas būtent šiais simboliais). Ir nors neaišku, kurios šalies, kurios mokyklos meistras sukūrė šį vieną iš nedaugelio XV amžiaus pradžios kūrinių, gotika alsuoja kiekviena detalė – pinaklinis apvadas, kryželiais ir rutuliukais nusagstytas fonas, kaprizingai klostėtas Vytauto apdaras ir net kutuota pagalvėlė ant arkutėmis dekoruoto skrynios pavidalo sosto (patogumas ir prabanga – tarptautinės gotikos bruožas). Įmantri Vytauto poza – atrodo, kad jis sėdi ir žongliruoja savo valdytų teritorijų herbais (it koks juokdarys, kuriuos, atsisiųstus iš priešų ir tuo pat metu draugų kryžiuočių, labai vertino ir mėgo), – taip pat demonstruoja tarptautinės gotikos dvasią. Valdovas čia veikia kaip dažnai tragiškai besibaigiančio farso dalyvis, kaip karnavalinio vyksmo herojus, ir keliantis pagarbą, ir rodantis žemiškojo gyvenimo spindesį bei skurdą (visa tai atspindi net melancholiškai rūškanas Vytauto veidas – deja, originaliame atspaude to nelabai matyti, paniurusi fizionomija tiesiog šviečia 1839 metais atliktoje rekonstrukcijoje).

Pačioje pabaigoje pabandykime suformuluoti, kaip turėtų atrodyti lietuviškas tarptautinės gotikos variantas. Tai yra kokiu simboliu būtų galima ženklinti tą įdomią (esminio virsmo visose gyvenimo srityse) epochą. Tokiu ženklu turbūt be didesnių svarstymų reikėtų pasirinkti svarbiausią anų laikų protagonistą – Vytautą Didįjį. Savo politine veikla jis įkūnija prieštaringą to laiko mąstyseną, ryškiais kontrastais pasižymėjusios valstybės visuomenę, jos daugiabriaunę kultūrą. Vieną dieną jis – pagonis, kitą – stačiatikis, trečią – praktikuojantis katalikas, ketvirtą – husitams pritariantis indiferentas. Būdamas ryžtingas karys, jis galėdavo būti klastingas politikas. Žiaurus priešų, principingas savųjų, dosnus svečių, rūpestingas žmonų atžvilgiu. Asketiškas karo žygiuose, mėgstantis prabangą taikiu gyvenimo metu. Tarptautinę gotiką Vytautas galėtų įprasminti savo paties išvaizda. Stebėtina daugelio autorių mintis, kad valdovas buvo nestambaus kūno sudėjimo (Dlugošas), moteriškų veido bruožų (Motiejus Strijkovskis), barzdos neaugino, šnekėjo maloniai (Albertas Kojalavičius-Vijūkas)^viii. Vėl žvilgterėkime į didįjį Vytauto antspaudą. Jame herbinius skydus laikantis vyras iš tiesų panašus į moterį – ilgi plaukai, grakščios galūnės, žemę siekiantis, suknelę primenantis rūbas. Dėl tokių savo bruožų Vytautas tikrai galėjo, žmonos Onos padedamas, persirengti tarnaitės drabužiais, virsti moterimi ir apgauti nelaisvėje jį saugojusius sargybinius. Šiame lyg ir vėlesnio valdovo politinių priešininkų eskaluotame ekskurse galima įžiūrėti keletą simboliškų detalių. Vyro persirengimas moterimi ir jo sėkmingas išsigelbėjimas perteikia tam tikrą tarptautinės gotikos dvasios aspektą. Moterys šiuo laikotarpiu iš tiesų pradėjo aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime. Iškalbingi prancūzės Žanos d’Ark, lenkės Jadvygos, lietuvės Onos pavyzdžiai. Ona Sudimantaitė, garsi burtais ir kerėjimais, Vytautui darė didelę įtaką ir net prieš savo mirtį išpranašavo, kad, jos netekus, jam pradės nesisekti^ix. Lietuvos istorijos kontekste tas Vytauto persirengimas, rūbo pakeitimas kitokiu (ir ne bet kokiu moterišku – vėl prisiminkime jo tėvo Kęstučio epizodą, kai šis iš Marienburgo pabėgo užsimetęs ne sijoną, o riterio apsiaustą) signalizuoja, kad netrukus keisis (ar jau pakito) viskas, svarbiausia – pasaulėžiūrinės vertybės.

Tad, siekiant sukonkretinti tarptautinės gotikos Lietuvoje atvaizdą, simboliniu jos įsikūnijimu būtų galima laikyti konkretų asmenį – Vytautą, jeigu ne jį, o kažką abstrakčiau, tokia galėtų būti pačios Lietuvos personifikacija Strasbūro Šv. Petro Naujojoje bažnyčioje. Čia ji pavaizduota kaip jauna, blyškiaveidė ir gracinga mergelė (einanti pėsčiomis, kai kitos merginos iškilmingai joja ant žirgų, nešanti besąlygiškai priimto naujojo tikėjimo ženklą – vėliavą ir dalyvaujanti kurtuaziniame įvykyje – simboliškame Europos tautų ir šalių kryžiaus žygyje), išoriškai panaši į tuometinį Lietuvos valdovą (išlyga tokia, kad mergelė su karališka karūna) arba jo žmoną, arba tą pačią tarptautinę gotiką (išilgintos proporcijos, grakštumas ir liaunumas kaip tik ir yra jos esminiai bruožai).

___

ⁱ Vygandas Marburgietis, Naujoji Prūsijos kronika, vertė Rimantas Jasas, Vilnius, 1999, p. 208.
ⁱⁱ Ten pat, p. 214
ⁱⁱⁱ Ten pat.
^iv Kraštas ir žmonės, parengė Juozas Jurginis ir Algirdas Šidlauskas, Vilnius, 1983, p. 51.
^v Baltų religijos ir mitologijos šaltiniai, sudarė Norbertas Vėlius, Vilnius, 1996, p. 573.
^vi Vytenis Almonaitis, Žemaitijos politinė padėtis 1380–1410 metais, Kaunas, 1998, p. 127. ^vii Loreta Skurvydaitė, „Kelios pastabos apie sosto vaizdavimą XIV amžiaus pabaigos–XV amžiaus vidurio Lietuvos valdovų sfragistikoje“, Lietuvos istorijos studijos, 2009, Nr. 23, p. 90.
^viii Alfredas Širmulis, „Vytauto Didžiojo portretai“, Europos dailė. Lietuviškieji variantai, Vilnius, 1994, p. 59. ^ix Ignas Jonynas, Vytauto šeimyna, Vilnius, 1991, p. 28.