Sausio 21 d, 16 val. Vilniuje, Lietuvos aido galerijoje (Trakų g. 13) bus atidaryta Lenos Chvičijos tapybos darbų paroda magišku pavadinimu „38 ir 2“. Paroda truks iki vasario 7 d.
Šioje Lenos Chvičijos tapybos parodoje galima pamatyti naujausius dailininkės studijoje Žvėryne, taip pat pernai tapybiškose Lietuvos miestelių Nemunaičio, Sudeikių apylinkėse vykusių plenerų metu sukurtus darbus.
Kolekcija numerologiškai yra užšifruota skaičių deriniu „38 ir 2“, kuris gali reikšti ir nugyventus metus, ir negaluojant pakilusios kūno temperatūros laipsnius, ir paprasčiausius maginius būrimus ar skaičiuotes.
Regimas naujas dailininkės tapybos bruožas – pakitęs jos kompozicijų formatas. Dailininkės paveikslai nuo ištįsusių horizontalių transformavosi į beveik kvadratinius stačiakampius. Tačiau esminiai dalykai išlikę ir nežada keistis: L.Chvičija – gestiškų potėpių ir didelių formatų tapytoja. Jos stichija – bent pusantro metro aukščio ir pločio drobės, kuriose ji siautėja teptukų ir dažų pagalba.
Bandant sukonkretinti, kokioje stichijoje iš tiesų gyvena L.Chvičija kaip tapytoja, galvon pirmiausia šauna tamsaus vakaro, miglotos pievos, gilios jūros asociacijos. Tokius vaizdinius suponuoja tapytojos ypač dažnai naudojamos šaltos, įvairiomis mėlynumo variacijomis žibančios, žėrinčios, švytinčios spalvos. Tam tikras užuominas į nakties sutemas, prieblandos gaubiamus laukus ir vandenis kuria ir kompozicinės tapybos struktūros, netgi ikonografinių motyvų užuominos.
L.Chvičijos paveikslai neretai būna perskrodžiami horizontalių arba vertikalių juostų, kuriančių nuo žiūrovo akių nutolusios, vandenį ar žemę nuo dangaus skiriančios horizonto linijos arba beribėje erdvėje styrančio vienišo stulpo, išdžiūvusio medžio miražus. Iš tiesų – tai tik abstrakčios linijos, suteikiančios tapybai struktūrinio tvirtumo (tai, kas senųjų kinų estetikoje vadinama „kompoziciniu kaulu“).
Ikonografinių motyvų užuominomis L.Chvičijos tapyboje vadintini tie plastiniai-kompoziciniai elementai (dažniausiai tiesiog tamsesnės spalvinės dėmės), kurie sukuria vakare ar naktį lygumose, pajūryje stovinčių žmonių figūrų įspūdžius. Jeigu minėtosios horizontalios arba vertikalios juostos suteikia kompozicinio tvirtumo, tai šie pavidalai veikia kaip semantiniai ženklai – jų dėka L.Chvičijos tapybiniai pasakojimai įgauna konkretumo. Būtent tų blankių žmogiškųjų siluetų dėka galima teigti, kad tapytoją jaudina santykiai tarp mūsų, vidiniai išgyvenimai. Tai juos autorė įkūnija spalvinių dėmių, linijų pagalba ir taip abstrahuodama paverčia universalia, visiems suprantama vizualine kalba.
„Viską darau per spalvą. Spalva tai mano gyvenimas, įdomiausias nuotykis, jautriausias įvykis, skambiausia daina ir saldžiausias sapnas. Esu abstrakčiojo impresionizmo atstovė. Kartais kūryboje būnu labai abstrakti, tačiau dažniausiai mane užvaldo ekspresija“, – sako vokiečių, gruzinų, totorių ir žydų kraujo turinti menininkė.
Nors L.Chvičija dažnai pristatoma kaip gruzinų kilmės dailininkė, tačiau ji pati sako „Su gruzija mane sieja tik tai, kad mano tėvas gruzinas. Nuo trijų metų gyvenu Lietuvoje, nemoku net gruzinų kalbos, todėl pristatinėti mane gruzine būtų neteisinga“.
Daugiau apie Leną Chvičiją sužinosite paklausę „Žinių radijo“ laidos „Prie pietų stalo“. Su dailininke L.Chvičij kalbasi žurnalistas Ginas Dabašinskas (2011 08 12):
