Niekam ne paslaptis, kad partijos Lietuvoje tapo ne bendrų idėjų vienijamų žmonių grupėmis, o apie kokį nors lyderį susitelkusių karjeristų sambūriais (partijos viršūnės) ir didesnio vaidmens partijose neturinčiomis jų palaikymo grupėmis (eiliniai nariai). Tarp jų kartais įsiterpia ir idealistų, bandančių per šias partijas nuveikti tautai naudingų darbų, bet jie negali pakeisti tų partijų esmės. Tačiau net jeigu partija ir turi kokią nors deklaruotą ideologiją, dažniausiai pasiskolintą iš XIX–XX a. I pusės politinių kovų aktualijų, praktinėje veikloje ji ja nesivadovauja.O jeigu ir bando vadovautis, tai neretai išvirsta į tų ideologijų kraštutinius variantus (kaip, pavyzdžiui, liberalai, kažkada kėlę pozityvias asmens laisvės idėjas, šiandien, kai jos jau tapo iškovota norma, gali kovoti nebent dėl groteskiškų tų idėjų grimasų, pasireiškiančiu moralės normų neigimu, gėjų „teisių“ ar laukinės rinkos propagavimu ir pan.). Taip yra, be kita ko, todėl, kad partijų deklaruojamos idėjos yra atitrūkę nuo šių dienų realijų. Taip jos tampa tik interesų grupių iškabomis, vienokios ar kitokios retorikos šaltiniais.
Lietuvių tautos išlikimas – aktualiausia šių dienų problema. Jai turi būti pajungta ir ekonominė, ir kultūrinė politika. Tik aklas arba piktavalis žmogus gali nematyti tautos išsivaikščiojimo ir išmirimo pavojų, tautinio orumo praradimo, nusivylimo savimi, savo tauta ir valstybe, vertybių krizės, kuri specialiai gilinama įvairių veikėjų viešais ir nuolatiniais išpuoliais prieš viską, kas dar neseniai buvo laikoma šventa ir neliečiama.
Tauta jau atvirai ruošiama ir valstybingumo atsisakymui, įteiginėjant, kad mes nesugebėsime susitvarkyti savo valstybėje, kad mums esą reikia jungtis į vieningą Europos valstybę, kad mums neva reikia paneuropinės tapatybės. Kartu niekinama viskas, kas lietuviška. Valdančiųjų arogancija ir neretai visuomenei iššūkį metantys sprendimai tarsi ruošia dirvą tokiai propagandai, daro ją įtikinamesne. Ir tokiame fone dar net pareiškiama, kad masinė emigracija iš Lietuvos yra ne problema, o „galimybė“!
Ką jau kalbėti apie orią mūsų valdžios laikyseną, kai kalbama apie Lietuvos tautinius interesus. Mes jau turime teisintis prieš užsienio valstybes dėl lietuvių kalbos rašybos taisyklių, dėl lietuvių kalbos valstybinio statuso, galbūt greitai kas nors pareikalaus pasiaiškinti, kodėl lietuvių kalboje nėra vieno „neutralaus“ žodžio tėvui ir motinai įvardyti, kaip to reikalauja naujausia europinė mada.
Partijos turi būti idėjiniai žmonių sambūriai, o tikros, galinčios suburti idėjos, turi atitikti nūdienos aktualijas. Už lango – jau ne kovos už visuotinę rinkimų teisę laikai. Reali kova šiandien vyksta tarp tų, kuriems tauta – pasididžiavimas ir vertybė, ir tų, kuriems tauta – nereikalinga „išgalvota“ bendruomenė. Tarp tų, kuriems šeima – visuomenės pamatas ir gyvybės lopšys, ir tų, kuriems ji tik kliuvinys laisvam lytiniam gyvenimui, tariamo smurto ir gėjų „diskriminavimo“ šaltinis. Būtent tai yra didžiausia politinė aktualija. Juk net paprastas pasakymas „didžiuojuosi, kad esu lietuvis“ kai kuriems nūdienos pseudointelektualams atrodo kaip raudonas skuduras buliui.
Būtent šių priešpriešų skalėje tautininkai užima aiškią ir nedviprasmišką poziciją: už tautinį orumą, už šeimą, už tautos išlikimui tarnaujančią ekonomiką ir užsienio politiką. Būtent todėl tautininkai ir yra moderniausia Lietuvos politinė partija.
T.Baranauskas gal ir teiisus bet vistik is man primena Bublauska. Ash turiu mitia shito pono bendravimo kultura.
T Baranauskas, G Songaila kažkuo atsiduoda negeru. Per 20 metų nieko nenuvekia dabar jie jau nori prie lovio. Toks tiesmukiškas ėjimas tai nepagarba jiems patiems. Politika tai sutarimo menas, o ne iėškoti plyšių kaip patekti į seimą. lyvis
Politika – susitarimo menas. Čia pataikei, bet kai išduodami esminiai mūsų tautos pagrindai – tartis negalima, reikia veikti. Gerbiu G. Songailą už jo ryžtą priimant nepatogią poziciją ir atsiskiriant nuo konservatorių bloko.
Pasirašau po kiekvienu Tomo žodžiu, ypač linkėdamas mums visiems, jog pirmieji du sakiniai niekada netaptų mūsų pačių judėjimo charakteristika. Lyvis – neteisus: Tomas daug metų skyrė Lietuvos istorijos tyrinėjimui, vienas iš pirmesnių sugriovė bumblauskišką mitą apie Lietuvą “tik nuo Mindaugo”, atverdamas kelią tolesnėms įžvalgoms. Tai – žinomas publicistas, o tokie jo straipsniai ir yra darbas. Nebent sovietiškai proletariškai vis dar įsivaizduojame, jog tik fizinis darbas vertas pagarbos.
Štai kaip draugas T Baranauskas įvertino Jūratės Statkutės kūrybines pastangas lukštenant senus metraščius mūsų praeitį: tai yra už proto ribų apie jo nuomone galite rasti jo paties svetainėje. lyvis
Jūsų draugė Statkutė neturi menkiausio supratimo apie metraščius, todėl ir tas jos “lukštenimas” yra šnipšto vertas. Nupušus grafomanė-žurnalistė randa gerbėjų nebent tarp tokių pačių neadekvačių individų.
Beje, Byvi, Statkutė nėra ta persona, kuri įtikinamai faktus tarpusavyje lygina ir taip – YLGINA – kaip kad elgiasi šiandieniniai istorikai – kompuose prisitrombavę Trejybeliardus baitų. Tad Tu teisus, bet tik šia minėta prasme, kad ji, ačiū dievams, neistorikė.
Ačiū Dievams.
Joooo štai Markso Kapitalą tai tikras profesionalas rašė ir jo pasekėjų Lietuvoje dar ir šiandien yra nemažai. lyvis
pvz, emigracija skatinama ir dėl to, kad verslas galėtų atsivežti pigios paklusnios darbo jėgos.
Tamsta lyvi, dėl pamatinių dalykų JOKIE SUTARIMAI NEDAROMI. Pagal tave, tai pagal sutarimo meną krikščionys turėtų nusilesti musulmonams
Drįstu teigti, kad – nepriklausomai nuo to, kad vadinamieji globalizacijos procesai išlaisvina visų pirma blogą valią bei juoduosius interesus, ką visapusiškai paliudija ir JAV finansų krizė, ir ES vadovų nesusitarimas dėl bendros finansų apsaugos, – mes turime principinę teisę į viltį: būtent pati „laisvoji rinka“ parodė savo laisvės ribas ir kaip alternatyvą sau iškėlė gerai veikiančią nacionalinę valstybę. Tai – beveik fantastinis šansas mums ir visiems tokiems, kaip Lietuva. Tai ką gi turim daryti, kai Jungtines Amerikos Valstijas jau virpina laisvosios rinkos išsekimo virpuliai? To paties prieš dvidešimt metų klausėm savęs, kai totalios valstybinės ekonomikos traukuliai dusino Tarybų Sąjungą. Visų pirma – atsilaikyti: nenusiminti, neišsivaikščioti, nepasiduoti!Kartu saugoti didžiuosius savo tautos ir valstybės turtus: teritoriją, žmones, istoriją, kultūrą ir – ypač – kalbą.Saugant teritoriją – neišparduoti žemių pasaulio perėjūnams, ir neleisti atitinkamiems Varšuvos sluoksniams atnaujinti Vilniaus krašto autonomijos projekto, be kita ko, itin spaudžiamo ir per pavardžių lenkiškąją rašybą.Saugant žmones – užkirsti kelią į Lietuvą perėjūnams nesvarbu iš kur jie – iš Rytų ar iš Vakarų. Už savo žemę gali būti, pajėgia būti atsakinga tik joje gyvenanti tauta, todėl pasivaikščiojus po pasaulį ji vėl turi sugrįžti namo.
Saugant istoriją, būtina baigti istoriosofų mums peršamą pasakėlę apie tai, kad pati istorija yra pasakėlė – klausimas tik, kas įspūdingiau ją paseka. Tiesa yra sena kaip pasaulis: istorija – tautos ateities projekto preambulė. Saugant kultūrą, būtina skirti jai tokias biudžeto lėšas, kurios garantuotų nacionalinio intelekto reprodukciją ir inovatyvumą tautos mentalinio konkurencingumo didinimo prasme.Saugant kalbą, reikia aiškiai ir griežtai valstybinėmis priemonėmis pasakyti, kad Lietuva ir lietuviai – tai visų pirma lietuvių kalba. Nereikia bijoti pasaulio ir tvertis kinų sienomis, mums tereikia išmokti pasaulį versti į lietuvių kalbą. Santykyje su pasauliu visa nacionalinė kultūra yra vienas milžiniškas vertimas – visų pasaulio kultūros sričių vertimas į lietuvių kultūros pavidalus, egzistuojančius mums lietuvių kalba. Be pasaulio šiukšlių, klastų, tuo labiau – savų išdavysčių. Tai jau kultūros politikos ir apskritai politikos klausimai. Reikia labai nedaug – 15–20 žmonių, kad sutvarkytų valstybę. Nežinau, kiek reikia kalbos žmonių, kad sutvarkytų kalbą – aukščiausią kiekvienos nacionalinės kultūros lytį.
mūsų valstybės padėtis ir ateitis daug kuo priklauso nuo mūsų, galioja paraginimas: „Melskis, lyg visa priklausytų tik nuo Dievo, ir dirbk, lyg visa priklausytų tik nuo Tavęs.“ Kovojusieji už Nepriklausomybę jos ne vylėsi, o siekė. Tad ir dabar „viltis“ daug kam yra tik pasiteisinimas pasitraukti iš kovos už geresnę, laisvesnę, teisingesnę Lietuvą. Kaip ir lyg KGB nusamdytų teiginiai – „nieko negalima padaryti.”
Dabar „viltimi“ dangstosi politiniai ir visuomeniniai parazitai, kurie „viliasi“, kad kas nors kitas už juops pasirūpins Tėvynės ir kitais reikalais, o jie „patriotiškai“ tik kritikuos jų veiklą, patys nepajudindami piršto Lietuvos pakylėjimui iš okupacinės klampynės.
O šių dienų kovoje, pagal savo išgales, gali dalyvauti visi tautiečiai – nuo moksleivių iki senolių. Ir visi juk privalo. Į mus šaukia partizanų kovų laikų akmenys. Į mus visus šaukia ir kovon kviečia tremtinių ešelonus palydėję geležinkelių bėgiai, genocido aukų kapai, provincijoje pasklidę paminklai ir kryžiai, užslėptų ar pamirštų didvyrių kapų kupsteliai pamiškėse.
Net Vilniuje, eidamas vien Gedimino prospektu, ties Lukiškių aikšte, Aukų gatvėje, išgirsti pareigos kovoti šauksmą iš paminklo kiekvieno akmens. O KGB genocido rūmų sienos kiekvienas blokas iškaltas čia nužudytųjų vardais ir pavardėmis. Ir daugumoje – jaunų, jaunų, jaunų.
Jie ypač šaukiasi į savo amžiaus vyrus ir moteris, labiausiai į politinių kalinių ir tremtinių vaikus ir vaikaičius. Ir gal tikisi, kad šie pakeltų balsą už juos, už akmenis, kad Lukiškių aikštėje išaugtų tinkamas paminklas žuvusiems kovoje už laisvę.
Negi tylėsime ir paliksime šaukti tik akmenis?
būtina sukaupti dėmesį vykstantiems SEIMO RINKIMAMS. Lietuvos krepšininkai nebūtų tapę čempionais, jei nebūtų iš pradžios treniravęsi varžyboms. Reiškia, ir Lietuvos patriotai nieko nelaimės, jeigu iš pradžios „nesitreniruos“ rinkimams ir „netreniruos“ savą aplinką. Tai ypač gerai gali atlikti krašte pasklidę veiklos branduoliai.
Veiklos branduolių veikimo galimybės.
Pastoviai, kiek galint dažniau, susirinkti informacija ir idėjomis pasidalinti bei būtinai veiklai suplanuoti.
Branduolys galėtų:
1. Atsiliepti, grupės vardu ar pavieniui, protestu ar pagyrimu, į žiniaskaidos veiklą
a) vietinėje,
b) rajoninėje,
c) respublikos žiniasklaidoje.
2. Įtaigoti patriotinei veiklai
a) politines partijas,
b) valdžios institucijas,
c) intelektualus
3. Įtaigoti kaimynus jų priemiestyje ar seniūnijoje irgi susiburti į veiklos branduolius.
4. Įtaigoti parapijų narius organizuoti prie partijų komitetus Bažnyčiai nuo šmeižtų ir puolimų ginti. Tuo būdu daugiau katalikų įsitrauktų į patriotinę veiklą. Lankydamasis Lurde Popiežius „kalbėjo apie tai, kad Bažnyčiai būtina aktyviai dalyvauti visuomeniniame gyvenime“
5. Rašyti (asmeniškai ar branduolio vardu) laiškus redakcijoms ir dalyvauti telefonu radijo ir televizijos laidose.
6. Padauginti ir platinti vertus dėmesio trumpus straipsnius iš spaudos. Surasti rėmėjų tos veiklos išlaidoms padengti. (Kai kurie turi pinigų, kiti gi laiko lapelio platinimui.)
7. Prireikus, organizuotai aplankyti laikraštį, įstaigą, mokslo instituciją su pasiūlymais ar pageidavimais.
8. Kviesti į susirinkimus žinovus kalbėtojus – pranešėjus gal ir iš politinių partijų jų programoms (be propagandos ir kitų niekinimo) pristatyti.
9. Skatinti politikoje susivokiančius piliečius stoti į patriotines politines partijas, pagal pasirinkimą. Tuo būdu partijos būtų papildomos veikliais nariais.
10. Remti ir platinti patriotinę spaudą.
11. Į konkrečią veiklą įtraukti jaunimą, kurs nepatraukiamas tuščiomis kalbomis.
Tos apimties veikla, ateinančiuose Seimo rinkimuose pažadins ir suburs tautiečius nurodant ne „gelbėtojus“ ar „geruosius“, o politikos prožektorių šviesą nukreipiant į tikrus ar pagrįstai „galimus“ Lietuvos ir mūsų tautos priešus. Aišku, kad kiekvienas branduolys iš galimų veiklos būdų pasirinks tik vietinėmis sąlygos įmanomus
Branduoliai turi būti pasiruošę veikti savarankiškai, vadovaudamiesi savo galvomis, be nuorodų ar paraginimų „iš aukščiau“. Nebent pati pradžia sukuria sąlygas turėti ryšius su kokiu nors centru.
Būtina veikti atsakingai, tik įstatymų ir etikos ribose. Nepamirština liaudies patarlė: „Ne šventieji puodus lipdo“. Su pasišventimu apgalvotai veiklai net mėnuo iki rinkimų laikas gali teigiamai paveikti Seimo rinkimus. Nepamirština išmintis: „Ir mažas kupstas didelį vežimą verčia. “Tad, Tėvynės labui, PAKELKIME LIETUVĄ IŠ APAČIOS!
Ateities kartos mus kaltins tautinės pareigos neatlikimu, jeigu dabar, minėdami 1940-jų ir 1941-jų metų skriaudas, ašaras bei kraują bei kitų birželių ryžtą ir drąsą, bandysime ilsėtis ant senų skausmų erškėčių ir drąsos laurų vainikų.
Savo kova prieš tironiją pagarsėjęs antikomunistas amerikietis istorikas Robertas Velčas (Robert Welch) jau 1956m. pajuto, kur komunistai ir jų „sputnikai“ veda pasaulį. Todėl jis įspėjo, kad vis dar verda kova už tiesą ir laisvę: „Tikrai sąžiningam žmogui šiandien nėra nei poilsio, nei Nirvanos.“ Atseit negali būti tos budistų skelbiamos malonios nebūties gyvenimo. Yra tik pareiga dalyvauti kovoje sąžiningųjų pusėje.
Tad galioja ypač mums, ne tik pamačiusiems bet ir pajutusiems pasaulinės vergovės siekiančių Rytų ir Vakarų sąmokslininkų veiklos padarinius. Todėl jeigu kas nors šiandien ilsisi ant praities žygdarbių vainikų ir besitęsiančioje kovoje nėra tuomi, kuomi turėtų ir galėtų būti, niekiniais paverčia savo, kad ir didžiausiuos praities nuopelnus. Priedu, toksai buvęs didvyris išduoda savo žuvusius ir sužalotus buvusius bendražygius. Nes kiekvieno gyvo likusio kovotojo pareiga apkasuose užimti kritusio draugo vietą.
Šiandien kovojame vis besikeičiančiame kare ir besikeičiančiuose frontuose su įvairiai užsimaskuojančiu priešu. Dabar, atgavus Nepriklausomybę, kova vyksta naujais ginklais ir naujais šūkiais. Todė turime iš savo vaidmenį atlikusio „Liūdesio ir vilties“ šūkio išmesti „vilties“ šūkį ir pakeisti jį „ryžto“ šūkliu.
Viltis atliko savo vaidmenį. Ji daugeliui padėjo ištverti kalėjimų ir tremties metus. Viltis grįžti gimtinėn, viltis sulaukti Nepriklausomos Lietuvos palaikė kovotojų ginklu ir kitų rezistentų dvasią. Kai nesi savo Tėvynės laisvu piliečiu, kai nesi savo valstybės ir savo paties likimo teisėtu kalviu, tave palaiko viltis ir malda. Tačiau, kai politinė mūsų valstybės padėtis ir ateitis daug kuo priklauso nuo mūsų, galioja paraginimas: „Melskis, lyg visa priklausytų tik nuo Dievo, ir dirbk, lyg visa priklausytų tik nuo Tavęs.“ Kovojusieji už Nepriklausomybę jos ne vylėsi, o siekė. Tad ir dabar „viltis“ daug kam yra tik pasiteisinimas pasitraukti iš kovos už geresnę, laisvesnę, teisingesnę Lietuvą. Kaip ir lyg KGB nusamdytų teiginiai – „nieko negalima padaryti.”
Dabar „viltimi“ dangstosi politiniai ir visuomeniniai parazitai, kurie „viliasi“, kad kas nors kitas už juops pasirūpins Tėvynės ir kitais reikalais, o jie „patriotiškai“ tik kritikuos jų veiklą, patys nepajudindami piršto Lietuvos pakylėjimui iš okupacinės klampynės.
O šių dienų kovoje, pagal savo išgales, gali dalyvauti visi tautiečiai – nuo moksleivių iki senolių. Ir visi juk privalo. Į mus šaukia partizanų kovų laikų akmenys. Į mus visus šaukia ir kovon kviečia tremtinių ešelonus palydėję geležinkelių bėgiai, genocido aukų kapai, provincijoje pasklidę paminklai ir kryžiai, užslėptų ar pamirštų didvyrių kapų kupsteliai pamiškėse.
Net Vilniuje, eidamas vien Gedimino prospektu, ties Lukiškių aikšte, Aukų gatvėje, išgirsti pareigos kovoti šauksmą iš paminklo kiekvieno akmens. O KGB genocido rūmų sienos kiekvienas blokas iškaltas čia nužudytųjų vardais ir pavardėmis. Ir daugumoje – jaunų, jaunų, jaunų.
Jie ypač šaukiasi į savo amžiaus vyrus ir moteris, labiausiai į politinių kalinių ir tremtinių vaikus ir vaikaičius. Ir gal tikisi, kad šie pakeltų balsą už juos, už akmenis, kad Lukiškių aikštėje išaugtų tinkamas paminklas žuvusiems kovoje už laisvę.
Negi tylėsime ir paliksime šaukti tik akmenis?
Prisiminkime Sąjūdžio steigiamojo suvažiavimo pabaigoje perskaitytą Geros valios deklaraciją:
Už vienybę – prieš skaldymą.
Už pasitikėjimą – prieš įtarumą.
Už kūrimą – prieš griovimą.
Už gaivinimą – prieš slopinimą.
Visose Lietuvos gyvenimo srityse esame pasiryžę siekti taikos ten, kur rasime nesantaiką, tiesos ten, kur rasime klaidinimą, darnos ten, kur rasime netvarką, šviesos ten, kur rasime tamsą. Ir t. t.
Skaitykim viską atvirkščiai – ir rasim mūsų viešojo gyvenimo siekių paveikslą šiandien.
Kas atsitiko, galime apgobti įvairiais vardais. Man tinkamiausias atrodo žodis kontrrevoliucija.
Sutikčiau pridurti: kultūrinė. Nes išoriškai daug kas išliko su revoliucijos vardais ir vėliavomis.
Valstybės atkūrimas ir Antrosios respublikos sukūrimas buvo galimas tik dėl to, kad lietuvius 1988–1990 metais kėlė ir jungė nacionaliniai idealai. Net Vakarai mūsų niekaip kitaip nevadino: lietuvių nacionalistai. Nors ne vienas iš tų lietuvių nė nenutuokė esąs nacionalistas.
Kontrrevoliucija vyko išplaunant asmenines tautines nuostatas ir įsitikinimus, pakeičiant viešosios erdvės atmosferą (vartojimo dvasia), instituciškai primetant kosmopolitines ir atvirai antinacionalines idėjas.
Kaip tai buvo įmanoma? Juk po Baltijos kelio atrodė, kad jokia pasaulio jėga nebepajėgs sunaikinti tautos susitelkimo.
Klausimas toks esminis, kad į tautiškumo problematiką norėčiau pažvelgti per mūsų mentalitetą, per jo sklaidą individu, visuomene ir valstybe.
Mūsų šiandienybės sąsajos su dvasine patirtimi, kuri ir laikytina mentalitetu, sistemiškai beveik nenagrinėtos ir gali būti laikomos neatidėliotinai likviduotina skola. Tačiau problema matoma ir be to: nuo seniausių laikų lietuviškasis tautiškumo supratimas labiau tapatus žmogiškumui apskritai
Ir prie to smarkiai prisidėjo ponas Adamkus su kėgėbistais iš VSD.
Kaip apibūdintumėte ir pavadintumėte epochą, kurią išgyvena Lietuva?
– Aš ją vadinu aksomine okupacija. Arba ekonomine okupacija. Kol kas. Nors ši epocha jau nebėra ekonominė okupacija ir aksominės okupacijos terminas dabartinę padėtį apibūdina tiksliau.
2004 metų gegužės 1-osios dekretai, žymintys Lietuvos įstojimą į Europos Sąjungą, yra lygiai tokie pat kaip kadaise buvusio Liaudies Seimo nutarimai. Kažkas atstovavo liaudžiai, kažkas atstovauja tautai, bet nieko su tos liaudies ir tautos interesais neturi. Nei tada, nei dabar.
Juk ir Tarybų Sąjunga su savo diktatūra nebuvo iš karto sukurta. Tauta viską pamažu atidavė į komunistų rankas ir sutiko su tuo, kas sakoma iš viršaus. Kas nesutiko – žinote, kur buvo siunčiamas. Kas nesutinka dabar – savo noru išvažiuoja pasižvalgyti į užsienį arba jam leidžiama nusigerti, pasikarti ir visaip kitaip pačiam pasitraukti. Tada trėmė, dabar leidžia. Bet pabaiga – tokia pat.
To, kas apibūdinama klasikiniais priklausomybės terminais, niekaip nepaneigsi – juridiškai mes savo nepriklausomybės atsisakėme 2004 metų gegužės 1-ąją ir į Europos Sąjungą įstojome labai konkrečiomis sąlygomis. Kovo 11-ąją to nebuvo. Tad aš klausiu teisininkų ir politikų – ar 2004 metų gegužės 1-osios Lietuvos Respublika yra Kovo 11-osios Lietuvos Respublika? Ir pats labai aiškiai atsakau jiems – ne. Tai yra visiškai kita Lietuvos Respublika. Tai yra Europos Sąjungos sąjunginė respublika, kurios signatarai yra to meto Seimo nariai. Galite nesutikti, bet tai yra jau ne mano, o jūsų problema.
– Vadinasi, mes – okupuoti, o kas dėl to kaltas – pati Europos Sąjunga, mūsų valdžia ar mes patys?
– Man skaudžiausia atsakinėti į šitą klausimą, bet manau, kad klasikinis pasakymas, jog valdžia yra tokia, kokios nusipelno tauta, absoliučiai atitinka realybę. Vadinasi, mes šitokio likimo nusipelnėme.
Kodėl? Todėl, kad neturime juridinio mąstymo kaip nacionalinės vertybės, būdingos bent jau tai sprendžiančiajai tautos daliai. Tai pasireiškia net elementarioje situacijoje – išgėręs vokietis niekada nevairuos automobilio, nes taip elgtis negalima, pavojinga, o lietuvis mąstys, ar keliuose nebus policijos. Tai du skirtingi mąstymo modeliai: vienas mąsto juridiniu režimu, kito pasirinkimą nulemia laisvė. Mes, tauta, neturime tokios teisinės sąmonės kaip visuomenės sąmonės, todėl su mumis ir galima daryti ką nori.
Žinoma, nereikia pamiršti ir valdžios. Žinote, pirmosios mūsų valstybės valdžios buvo galbūt šiek tiek naivios ir kvailos iš to naivumo, nes daug ko nežinojo. Nežinojo, kad mus, kaip sako Algirdas Brazauskas, išdūrinėja. Netikėjo, kad Vakarai tai yra ne Rytai, ir stebėjosi – na, kaip taip gali būti? Mes turėjome būti apgaudinėjami, negalėjome būti neapgaudinėjami…
Tik paskui, kai susivokėme, atsirado tokių, kurie mielai sutiko ir susitarė, kad už tai, jog bus, atsiprašant, dulkinami, kažką gaus. Dėl šios priežasties dabar ir yra kiek nori tokių gerai mokamų politinių prostitučių. Jiems labai gerai ir taip gerai nebus niekada. Todėl aš nežinau, ar ką nors dar galima padaryti Lietuvoje, ir ne tik Lietuvoje, be kokių nors revoliucijų.
Jei teisingai supratau, siūlote tą patį kelią, kurį Lietuva nukeliavo anuomet – iki 1990 metų kovo 11-osios?
– Neišvengiamai reikia sujudimo, kurį būtų galima pavadinti kokiu nors, tik ne Sąjūdžio, vardu. Aš jį pavadinčiau Atsitiesimu. Juk esame prilenkti, bet dar nenulūžę.
Atsitiesimas įvyktų, jei mes, čia likę du milijonai, apsispręstume ir pasakytume sau, kad čia liekame, norime gyventi sau ir patys už save. Užtektų, kad iš tų dviejų milijonų atsirastų bent dvidešimt žmonių, kurie būtų pasirengę būti nušauti ir padaryti viską, kad vadinamoji mafija nebeprieitų prie valdžios. Tada įvyktų tai, apie ką mes kalbėjome nuo pat Sąjūdžio pradžios – kad po Rytų turėsime nueiti į Vakarus, pasidairyti ir grįžti namo. Bet jau tikrai laisvi, nes suvokę, kad nėra gyvenimo niekur kitur, tik savoje žemėje ir iš jos mes turime gyventi. Būti tokie, kokie pirmiausia norime toje žemėje būti.
Taigi aš matau tik vieną galimybę – nacionalinės valstybės atkūrimą. Valstybės, kurioje gyvenanti tauta svarbiausiu tikslu laikytų norą gyventi toje valstybėje pačiam su savimi. Be jokių gelbėtojų ir dotuotojų.
– Manote, kad bus lengva ištrūkti iš Europos Sąjungos gniaužtų?
– Bet tendencijos tokios Europoje jau yra – juk Sarkozy, kalbėdamas apie Prancūziją kaip valstybę, būtent apie tai ir šneka. Krizė rodo, kad mes visur priėjome ribas. Ekonomika priėjo ribas, nafta senka, dujos senka… Tad apie kokį kapitalizmą mes dar galime šnekėti? Kokiu pagrindu? Tuo, kurio nebelieka?
Kapitalizmas išsėmė save taip, kaip anuomet save išsėmė socializmas. Tik socializmas įėjo į savo pertvarką, o kapitalizmo laukia pervarta.
Taigi po naftos kapitalizmo periodo yra du keliai – revoliucinis ir evoliucinis. Sausio 16-osios įvykiai prie Seimo parodė, kad revoliucijos mes greičiausiai išvengsime. Tad turiu vilties, kad atsiras dešimt trisdešimt žmonių, kurie, kaip anais laikais iniciatyvinė grupė, pareikš savo valią ir išves mus iš to maišo, kuriame šiandien esame.
Ar mes tikrai esame šiam žingsniui pasiruošę? Ar turime tam potencialą?
– Žinoma, kad yra. Yra labai daug protingų žmonių. Tik tiek, kad jie visi įklimpę kažkokiuose įsipareigojimuose: kažkam tarnauja, nėra laisvi, turi savo matymo specifiką.
Teisingos “minčių” mintys. Ir pradėti reikėtu iš karto ne nuo sąjūdžio, bet nuo mažesnio, patikimesnio ir mažiau pažeidžiamo darinio. Jau siūliau – Lietuvos Garbės Tarybą, aišku likau nesuprastas. Kiek teko stebėt, į bet kokį naujai besikurianti visuomeninį darinį infiltruojami agentai – vsd, kgb nesvarbu, ir sabuotuojama ar kompromituojama to judėjimo veikla. Manau jei susibūrtų (patys tikrai nesusiburs, reiks juos subūrt) kokių 10 – 20 žymiausiu Lietuvos žmonių, tokių kaip Ozolas, Juozaitis, Genzelis, Garšva, Terleckas jaunesnysis…. į Lietuvos Garbės Tarybą, panašiai kaip 1918 metų tarybą su Basanavičium, tai būtų kaip nedidelis, bet esminis postūmis Lietuvių tautos teisinga linkme. Svarbiausia, kad tautai ir valstybei vadovautu patys geriausi ir sąžiningiausi tos tautos atstovai. Kol kas valdžios “plikom rankom” nepaimsim, teks imti autoritetais… Tautininkų partija visai į temą, Garbės Tarybai tai netrukdys, kaip ir Garbės Tarybą būtų moralinė paspirtis Tautininkų partijai.
Visa tai ką sako gerb.Tomas yra tikra ,teisinga ir realu.
Mane stebina štai kas – kodėl visokios tautinės partijos ir žmonės atsiranda tuomet, kai Vyriausybėje ir Seime ima dirbti TS – LKD partijos dauguma? Ir kodėl jos neatsiranda, kai absoliuti valdžia grįžta į buvusių komunistų rankas?
Tai Tu ir klausk tų krikščionių arba tų komunistų.
Komunistų skaldyti negalima.
Kada A Kubilius sustiprino dešinį sparną tautininkais, tada G Songaila pabėgo. Pasirodo G Songaila ir jo parankiniai visai ne dešinieji, o kairiųjų revanšistai. lyvis
Lyviui: gaila, kad nesuvoki, jog mąstai svetimųjų suformuotomis politologinėmis kategorijomis. Kairė – dešinė, dešinysis – kairysis sparnas, komunizmas – antikomunizmas ir t.t. ir t.t. Kokia viso to prasmė? Negi tu iš tiesų galvoji, kad būtent tai apsprendžia istorinį procesą? Negi tu nesuvoki, kad ta politologinė schema, kuria pats naudojiesi, tėra globaliojo elito priemonė siekti absoliučios valdžios. Visi tie komunistai ir antikomunistai valdomi iš vieno centro. Negi pats kaip ir V. Landsbergis visai nebematai, kas dedasi su lietuvių tauta? Landsbergiui nusispjauti į pasibaisėtiną emigraciją (aišku, dėl to “kalti” komunistai), jam jam rūpi kova su Rusija. Klausyk, lyvi, kaip manai, kada lietuvių tauta prarado daugiau savo žmonių: esant Sovietų Sąjungos sudėtyje ar Europos Sąjungos? Ar pats sutiktum, kad vardan kovos su “komunizmu” ar Rusija Lietuvos visai nebeliktų? Man asmeniškai milijonus kartų brangesnė Lietuva, o ne ta kova su tariamu, iliuziniu komunizmu ar Rusija. Apsispręsk ir pats, kas tau pačiam svarbiau.
palaikau lietuvį. Man asmeniškai milijonus kartų brangesnė Lietuva, o ne ta kova su tariamu, iliuziniu komunizmu ar Rusija. 1987-1991 atgimimo laiku tarp Lietuvos nepriklausomybės siekiančių buvo tūkstančiai, komunistų ir komjaunuolių. Ar jie visi buvo blogi žmonės? Kažkokie monstrai, baubai? Komunistas, socialistas irgi gali būti tikru tautininku, siekiantis Lietuvos gerovės, lietuvių tautos gerovės….
Trupučiu šviesos politikoje apie dešinius ir kairius amerikoje dešinėji respublikonai kairieji demokratai, vokietijoje dešinieji krykščionys, kairieji demokratai. anglijoje dėšinieji konservatoriai kairieji leiboristai. O už liberalus-verslininkus žmonės pasaulyje silpnai balsuoja. Labai aiškiai kokia psichozė dėl rinkimų, matyt tie rinkimai nėra šiaip sau o kai kam tai labai skauda galva trumpiau sakant revanšistams. lyvis
Liberastų svajonė, kad kuo daugiau lietuvių sakytų: didžiuojuosi, kad nenoriu būti lietuvis.
Nuo auto-mobilių jau išnyko LT.
Nuo auto-mobilių jau išnyko LT vėlia-vėlės.
T.Baranauskas. Tautininkai – moderniausia Lietuvos partija. Modernus, liberalus kur dingo Kemblys tegul sutvarko kalbą. lyvis
Dabar kova vyksta ne tarp komunistų , liberalų, konservatorių , demokratų. Bet kova vyksta tarp globalistų, kurie nori sunaikinti lietuvių tautą, paversti juos mankurtu mase, naujais homosovietikais, žmonėmis be tėvynės, tautos, jam jo tėvynė, tai plati TSRS….Tie bauginimai Rusija ir kitais baubais, tai tik noras suskaldyti lietuvių tautą. Tai bus žymiai lengviau valdyti, dar daugiau pavergti… įstatymai padidinant bausmes už pasipriešinimą policijai ne šiaip su priimami. Tiesiog pinigų režimas jaučia artėjant neramumams….
Kova vyksta tarp globalistų ir tautininkų. Tautininkas gali būti ir komunistu, socialistu, demokratu, liberalu…žmogus suprantantis , kad Lietuva yra lietuvių gimtinė, tik čia jie turi vieną lopinėlį žemėje, kur lietuvis gali jaustis oriai, kalbėti, rašyti gimtąja kalba…
Šiandien buvę komunistai ir komjaunuoliai turėtu mokėti dvigubus mokesčius taip būtų sumažinta valstybės skola ir atstatytos pensininkams pensijos. Juk buvę komunistai ir komjaunuoliai įpratę prie privilegijų tai būtų jų šiandienos privilegija ir tai būtų šalies desovietizacija. lyvis
Ar globalizmą galima kaltinti dėl pasaulinės krizės, dėl kurios darosi nebepatogu gyventi ir Lietuvoje? O gal čia kalta mūsų valdžia?
– Ne mūsų valdžia kalta dėl krizės. Krizė yra sukurta globalistų.
1913 m., kai buvo sukurta Federalinė rezervų sistema, ją, kaip neišvengiamą dalyką, išpranašavo Čarlzas Linbergas (Charles Lindbergh), garsiojo lakūno tėvas. 1910 m. slapta susirinkę bankininkai savaitę išsėdėjo, kol sugalvojo, kaip perimti Europos ekonomiką, o kai pavyko šį projektą prastumti Amerikos Kongrese, tada Č.Linbergas pasakė: dabar sukurtas didžiausias piniginis trestas pasaulyje ir kai jį valdantys žmonės panorės – bus infliacija, kai jie panorės – bus defliacija, kai panorės – bus krizė. Taip jau buvo sukurtos šešios krizės ir po kiekvienos jų žmonės vis labiau prarado laisvę… Įdomu, kad nuo pat įkūrimo ta sistema ir nebuvo audituojama, nors perėmė Atstovų rūmų teisę ir pareigą spausdinti pinigus, nustatyti palūkanų dydį ir pan. Atsikelia vieną dieną, pažiūri į lubas, nustato palūkanas ir nusprendžia spausdinti tiek ir tiek pinigų. Paleidžia mašiną, pinigai sukasi, žmonės skolinasi, o tada – stabdžiai. Ir žmonės praranda ir namus, ir visą savo gyvenimą… Tarptautinis valiutos fondas, beje, veikia tuo pačiu Federalinių rezervų sistemos principu. Žinote, aš pergyvenau šias istorijas ir matau, kad negaliu jų atsikratyti – jos man ant sprando lipa, nes ir dabar bando mano tėvynę sunaikinti. Tai mano liga ir bėda.
Žinote, kokių nuo to reikia vaistų? Žinoma! Manau, kad mes turime užmiršti savo emigrantus ir susikaupti ties Lietuvoje esančiu jaunimu, ties savo mokyklomis, savo valdžia. Tie, kurie skundžiasi, turėtų patys savęs paklausti – o ką aš pats darau, kad būtų geriau? Mes nė vienas negalime daryti įtakos istorijai, bet kurkime ją priešindamiesi tironijai. Pažiūrėkite, už ko slapstosi tironai – tai už globalizacijos, tai už globalizmo, tai už atšilimo, tai už atšalimo… Taip, ta pati grupė žmonių, kurie dabar kovoja už atšilimą, anksčiau gąsdino visus planetos apledėjimu… Baimė kuriama tam, kad mus visus kaip žuvis suvarytų į pasaulinės valdžios bučių, nes tik pasaulinė valdžia gali mus išgelbėti! O, kita vertus, tie pasaulinės valdžios kūrėjai nieko nauja neišrado – Čingischanas, Aleksandras Didysis, pasaulinės valdžios geidė komunistai… Ir ES – kaip geriausią pakopą į raudonąjį pasaulį – pirmieji išrado Leninas ir Trockis… Čia nieko nauja, tik reikia tą žinoti. Žinojimas gelbsti, o nežinodamas ir aš kvailysčių pridariau.
Visų okupantų politologai ir ideologai bei koloborantai labiausiai nekęsdavo lietuvių tautinės tapatybės (lietuvybės), vadino ją pagonybe, litvomanizmu, burzuaziniu nacionalizmu, visaip stengdavosi sumenkinti ir idėjiškai sunaikinti. Iš to ir dabar gali pažinti naujųjų okupantų tarną, niekingą pakaliką, naujosios kosmopolitinės ideologijos politruką.
Užtenka bauginti rusais. Lietuviu tautai šiandien žymiai pavojingesni yra išverstaskuriai kurie dabar šlovina vakarų pasaulio iškreiptus pasiekimus, pamiršę ,kad Lietuvos konstitucija užtikrina visos tautos gerovę, netik jų .Jie, tai daugiausiai buvę KGB informatoriai, KGBistai, KGB rezervistai, CŽV, mosado agentai, sorosas ir panašūs kurie savo pinigais , kuria antivalstybines organizacijas vadinamas skambiais pavadinimais : piliečių, žmogaus, saulės, šviesos, pažangos institutai…Jų darbas pastovus Lietuvos griovimas iš vidaus, nevykusiais patarimais, spaudimais, skundimais, smegenų plovimu., reikalaujant sau išskirtinių privilegijų , teisių. Jie tai daro žingsnis po žingsnio, mindant po kojom Lietuvos konstituciją, paminant daugumos Lietuvos tautos teises. Jų galutinis tikslas sukurti ne Lietuvos patriotą, bet homosovietikus antrininką, homomankurtiką. Kuriam nusispjauti ant Lietuvos, Lietuvos papročių, Lietuvos istorijos. Homomankurtas bus pasaulio, kosmoso pilietis reikalaujantis vis didesniu teisių be pareigų, privilegijų, narkotikų legalizavimo, daugiau duonos ir žaidimų…Jis bus puiki medžiaga naujiems ,, vakarų pažangiųjų jėgų, saulės nešėjų“ eksperimentams…
Tautiškumas ir nacionalumas pastaruoju metu vis daugiau pripažįstami, kaip esminiai žmones į bendruomenes siejantys ryšiai, kurie diegia ir patriotiškumą, ir atsakingumą tautai ir visuomenei. Juk ir iš sovietinės okupacijos išsilaisvinom nacionalinių jausmų vedami, o ne kaip atvirumo ar laisvos rinkos malonės siekiančių individų minia.
Sveiko proto nepraradusiam žmogui aišku, kad Lietuva jau senai eina globalizacijos priešaky – valstybės finansai užsienio bankų rankose, šilumos ūkis ir pramonė – rusų dujininkų, naftos perdirbimas – lenkų, o svarbiausia –baisus emigravusių ir emigruojančių skaičius, didelė bedarbystė, skurdas, minimali alga žemiau skurdo ribos. Dirbi visą mėnesį, o gyveni skurde, ar ne 21 amžiaus baudžiava , vergija?
Šiandien Lietuvos Laisvosios rinkos institutas dirba globalistam. labai nepatogiai pasijuto LLRI vadovai, kai savo pasiūlymais privatizuoti Sodrą sukėlė tikrą skandalą, o visuomenė panoro daugiau sužinoti apie instituto rėmėjus. Matyt, todėl staiga buvo pradėtas „remontuoti“ LLRI rėmėjus išvardinantis puslapis. Nors apie valdžios paėmimą į savo rankas LLRI ir nešneka, bet instituto atstovai dirbo ir dirba patarėjais visose ligšiolinėse vyriausybėse ir jos organizuojamose darbo grupėse. Dabar jau turime ir pirmąją LLRI kregždę vyriausybės narių tarpe. Aš, asmeniškai, LLRI sulyginčiau su pipirų sklidina pipirine: sveikam ir skaniam maistui paruošti – pipirų daug nereikia, bet kai turi juodų minčių: bandai paslėpti neskanų ar vartojimui netinkantį maistą – pipirų dozei ribų nejaučiama. Sakot: skonio dalykas? Vargu bau…
Kokios LLRI veiklos pasekmės Lietuvai? Kultūros sritis – privatizuota, aukštasis mokslas – privatizuotas, sveikatos apsauga – baigiama privatizuoti, darbo birža – privatizuojama, darbo rinką siekiama liberalizuoti, panaikinant rašytines darbo sutartis bei pailginant savaitės darbo trukmę, darbuotojų ir profsąjungų teisės – siaurinamos, darbdavių – plečiamos, valstybės strateginiai objektai – parduoti, valstybės tarnyba – naikinama, o viešųjų paslaugų teikimą perima privačios struktūros, Sodra – jei ne visa, tai dalinai bus privatizuota, miškai siūlomi parduoti. Pasekmių sąrašą galima tęsti, bet ar reikia? Kas dabar gali paneigti, kad LLRI veiksmai nėra nukreipti prieš valstybę? Manau, tokios žalos valstybei per 15 instituto veiklos metų, nepadarė nei viena tradicinė „penktoji kolona“, veikusi Lietuvoje. Pataisykite mane, bet nepamenu nei vieno LLRI siūlymo, kuris stiprintų Lietuvos valstybę ar jos įtaką tarptautiniu mastu. Todėl LLRI nėra Lietuvai ar jos interesams atstovaujanti struktūra, nes jo veikla nė iš tolo nesisieja nei su tautiškumu, nei su pilietiškumu, nei su valstybingumu, t.y. su tomis vertybėmis, kurios rūpi visiems mums. Nori – nenori, bet galvoje vis sukasi mintis apie kokybiškai naują „penktosios kolonos“ apibrėžimą: „Ideologinis desantas iš vidaus griaunantis valstybės pamatus ir dažnai veikia pavojingiau už realią karinę jėgą“. Pridėkime dar neeilinį įžūlumą, agresyvumą ir faktiškai neribotas galimybes reikštis viešoje erdvėje plaunant tautai smegenis, turėsime pilną LLRI veiksmų arsenalą.
Šiandien mums sakoma, kad nėra jokios Tėvynės ir jokios tautos. Esą, yra tik Europa ir kažkoks didelis abstraktus pasaulis, kuriame esame visi lygūs. Naujieji politrukai, gal net patys to nesuvokdami, perėmė savo bolševikinių pirmtakų retoriką. Anie taip pat kadaise porino apie rojų bei lygybę žemėje, nugalėjus komunizmui. Iš esmės, liberastinės ir komunistinės pakraipų kosmopolitiniai radikalai yra broliai dvyniai, nesutariantys tik dėl išteklių perskirstymo būdų – jokie vertybiniai principai čia negalioja. Dabar globalizmas su sienomis tvarkosi protingai, griaudamas jas iš vidaus. Atimdamas darbą, nuvertindamas žemę, nacionalinę kalbą ir kultūrą. Paskelbdamas žemę (ir jau kėsinasi į miškus) tarptautinio aukciono objektu. Ir sakoma: žemės neišvešime, nesijaudinkite, pavadinimas jos liks. Pasiimsime, iš po jūsų kojų. Kad nemindytumėte. O šiaip – vardas gražus: „Lietuva“. Tegul lieka, kaip ir “Prūsija”. Kurį laiką. Prasidėjęs paskutinis tragedijos “Lietuvio išvijimo iš namų” aktas? Įsteigta keletas globalizmo priedangos organizacijų visuomenės galvosenai manipuliuoti. Žymiausios yra Karališkasis institutas užsienio reikalams (Royal Institute for Foreign Relations) Anglijoje ir Užsienio reikalų taryba (Council on Foreign Relations) JAV, „Transparency International“ ,Atviros Lietuvos fondas, finansuojamas multimilijonieriaus George’o Soroso, Laisvosios rinkos institutas… Vakarų globalistų sumanytas pasaulinės valdžios branduolys – Jungtinių Tautų organizacija, buvo sukurtas žmonių, kurie, kaip vėliau paaiškėjo, buvo slapti JAV komunistų partijos nariai. Net JT herbas ir vėliava, kaip pasirodė, yra slapto komunisto projektas. 1973 m. bankininkas Rokfeleris (David Rockefeller) su Lietuvai pažįstamu globalistų samdytu trimičiumi Zbigniewu Brzezinskiu įsteigė tarptautinę grupuotę – Trišalę komisiją (Trilateral Commission). Ją sudaro Japonijos, Europos ir Amerikos elito atstovai. Naujausios, Pasaulio Prekybos Organizacijos (World Trade Organization) Trišalėje komisijoje matome gabiai suderintas pastangas užgrobti ir kontroliuoti keturis galios centrus – politinį, finansinį, intelektinį ir ekleziastinį… Laisvei – dvasinei, politinei, ekonominei – neskiriama jokios reikšmės trišalininkų kuriamame ateinančiame šimtmetyje.”
Kitas žymus JAV senatorius Helmsas (Jesse Helms) 1987 metų kalboje Senate pasmerkė Užsienio reikalų tarybą ir Trišalę komisiją dėl užmojų sujungti JAV su SSRS. ” Visos tos grupuotės, sutartinai su Kremliaus valdovais, veikia kurdamos tai, ką kai kas vadina ” nauja pasaulio santvarka” . Optimizmui pagrindą duoda tai, kad globalistai turi nugalėti daug kliūčių, kaip antai žmogaus laisvės troškulį ir tautų meilę nepriklausomybei. Įsidėmėtina
, jog jau 1931 m. Anglijos globalistas (iš Karališkojo instituto užsienio reikalams) istorikas Toinbis (Arnold Toynbee), kalbėdamas Kopenhagoje prasitarė: ” Šiuo metu mes visomis jėgomis, nors ir patylomis, veikiame siekdami išplėšti iš tautinių valstybių rankų tą paslaptingą galią, kuri vadinama suverenitetu”
Šiandien esame labai atviri viso pasaulio įtakoms. Ar Lietuvybė – lietuvių kalba, tautosaka, tradicijos – atsilaikys?
– Tai, ką Jūs pavadinote įtakomis, aš pavadinčiau imperializmu: jis puola, spaudžia mūsų kalbą, nacionalines tradicijas, mes nuolankiai paklūstame, mes jau lyg ir gėdijamės savo istorijos, papročių ir tradicijų, lietuviškumo…
Kad tik greičiau atsikračius tų nelemtų tautinių savybių ir patirčių, kad tik greičiau tapus tais Vakarais, mėgdžiojančiais, bet – Vakarais…
globalizacija kaip laisvas žmonių ir prekių pasikeitimas tarp kraštų yra sveikintinas dalykas, bet kartu priduria, kad „globalizmas kaip vienos pasaulio vyriausybės kūrimas“ atneštų tironiją. Todėl vienos pasaulio vyriausybės kūrimas yra smerktinas. Bet tik nesmerktini lėktuvai ar mobilieji telefonai, padedantys mums bendrauti su visu pasauliu.
Analizuodamas globalizmo ir antiglobalizmo pasekėjų priešpriešas V. Bražėnas pastebi, jog lietuviai pagrįstai baiminasi Rusijos. Tačiau Rusijos baimė neturėtų skatinti lietuvių savo sunkiai iškovotą nepriklausomybę atiduoti kažkokiai pasaulinei valdžiai. Pasak V. Bražėno, Lietuva neturėtų pamiršti, jog globalistams nerūpi lietuvių tautos išlikimas, jog globalistai siekia tokių dalykų, kurie nepriimtini nei lietuviams, nei amerikiečiams, nei jokiai kitai savo identitetą gerbiančiai tautai ir nacijai
Jonas Paulius II buvo vienas didžiausių antiglobalistų. Anot jo cituojamo Vatikano istoriko ir popiežių patarėjo jėzuito Malakajaus Martino (Malachi Martin), šis popiežius yra pareiškęs: „Net didžiausia Dievo bausmė žmonijai būtų tik balzamas palyginus su tuo, kas ištiktų žmoniją, jei Rytų ar Vakarų materialistai užgrobtų pasaulinę valdžią
nu ir kokias išvadas darom?kokius tikslus keliam? 🙂
Iš to kas prirašyta manau galima padaryti išvadas: 1. Pradžioje nustatyti grėsmes Lietuvai, Lietuvos tautai 2. Vykdyti aiškinamąjį darbą 3. nustatyti pagrindines organizacijas, institutus, žmones kurie užsiima ardomąja veikla prieš Lietuvą 4. telktis, organizuotis…5.remti visus kurie pasisako už tautines mintis, tautiškumą. /kad ir komunistus/ . Spaudoje, internetiniuose portaluose, kabinti atsišaukimus skelbimu lentose ir panašiai…
Lietuvoje vyksta karas. Tarp tų pačių buvusių ir nepražuvusių komunistų ir Tautos. Buvę ir nepražuvę KP, KGB rezervistai ir persikrikštiję į tolerantus internacionalistais ir toliau vykdo lietuvių naikinimo, dvasingumą žlugdantį, tradicijas trypiantį bei demoralizuojantį darbą.
Buvusi internacionalinė idėja dabar perkrikštyta į mažumų integraciją ir internacionalistai jau tapo Tolerantais. Proletarų gynėjai komunistai dabar patys tapo kapitalistais, t. y., išnaudotojais. Buvusi ateistinė ideologija staigiai pakeista į daugybę visokių sektų ir religijų iki budizmo, kad tik sumenkintų ir susilpnintų iš posovietinės priespaudos dar neatsigavusią katalikybę. Rezervistų skandalai Saugume ir Užsienio reikalų ministerijoje, deja, patvirtina skausmingos nuojautos teisingumą, kad mūsų pastangos karą ir kančias už Lietuvos nepriklausomybę pastangas pasisavino buvusieji…
Artėja rinkimai. Turime teisę paklausti visų kandidatų ir kiekvieno atskirai už ką jis balsuos: ar už tautą ar už imigrantų integraciją? Ar už dorą šeimą, ar už homoseksualus? Ar už mūsų prigimtines teises ir papročius ar už Briuselinių įstatymų importą? Ar už Lietuvos Konstituciją, ar už ES sutarties viršenybę?
Ir Dieve jums padėk išsirinkti teisingai, kad naujas Seimas dirbtų Tautos naudai ir žmonių gerovei
Šiandien, kai oficialiai Lietuva skaitosi nepriklausoma, lietuviui savo Tėvynėje tiesiog neįmanoma gyventi! Nelegalai ir imigrantai gauna 3-4 didesnę paramą iš valstybės, nei savi ugabėliai. Uždaromos lietuviškos mokyklos, bet kuriamas lenkų universitetas. Persekiojamas lietuviškas jaunimas už eitynes kovo 11-ją, tačiau visai nereaguota į „Armijos krajovos“ karinį paradą Lietuvos Valstybės dieną, kuriuo buvo paminėti ir pagerbti Vilniaus krašto užgrobėjai, kartu su vokiečiais žudę lietuvius!!! Keliamos bylos tautą ginančioms nacionalistinėms organizacijoms, tačiau mielaširdingai leidžiama „persikrikštyti“ prieš valstybę perversmą vykdžiusiems jedinstvenininkams į rusų ar lenkų rinkimines akcijas ir teisėtai dalyvauti valstybės valdyme! Kai tuo tarpu visų okupacijų (lenkų, vokiečių, rusų) užsilikę Lietuvoje atstovai turėtų būti išeliminuoti iš politinio gyvenimo, kaip ir jų kolaborantai.
Tai mūsų valstybės vidaus sopuliai ir kančios. Pasirodo, to per maža! Į Lietuvą atvyksta Sorošas ir įkuria „Atviros Lietuvos fondą“, kuris tampa startiniu veiksniu įvairioms neaiškios veiklos organizacijoms (Tolerantams, „In Corpore“ ir t. t.), griaunančioms Tautos dorą, šeimą, garbę, turtą ir žlugdančioms Lietuvos valstybingumą.
Lietuviai tikriausiai nežino, kad Sorošas, įvykdęs finansinę aferą Anglijoje, kuri gavo, netgi „juodojo penktadienio“ pavadinimą, buvo išvarytas iš šalies! Neįsileido į valstybę jo ir mums prietelinga Čekija… Netgi Baltarusijos Lukašenka ir tas išvarė šį su „Trojos arkliu“ danajų
O pas mus jis įstrigo. Ir prasidėjo finansinės aferos bei demoralizacijos procesai: registruojami gėjai, – iš kart prireikia AIDS centro. Atkakliai reikalaujama narkotikų (amfetamino) įteisinimo.
Mūsų įstatymų leidystėje atsirado „lygių galimybių“, „mažumų“ įstatymai, kurių priedanga, deja, naudojasi tik homoseksualai, o tikrosios mažumos taip ir lieka „nelygios“! Maža to, kad minėtų įstatymų priedanga homoseksualai įsitvirtino Lietuvoje, jie dargi pradėjo reikalauti sau privilegijų! Įsirengė net du klubus, kurie pagal savo veiklą labiau panašūs į viešnamius. Be visuomenės adekvačios reakcijos atsirado „Sekso reikmenų“ parduotuvės, kuriose pardavinėjami virš 200 pavadinimų atvirą sadomazochizmą propaguojantys spaudiniai, video juostos ir įrankiai. Mūsų TV ekranai jau seniai tapo sekso revoliucijos propaguotojais. Homoseksualų privilegijų reikalavimai pasiekė demonstracijų, Vaivorykštinės vėliavos kėlimo ir agitantotemų lygį…
Tuo tarpu mes, 1990-1992 metų Atkuriamojo Seimo deputatai, paruošę ir priėmę Lietuvos Konstituciją, joje įtvirtinome dorovės prioritetą prieš visas kitas teises! Dorovės labui Konstitucijoje leidžiama netgi apriboti piliečių laisves ir teises, o tuo tarpu šiandien matome, kad Seimas priiminėja įstatymus, aiškiai besikertančius su Konstitucijos pirminėmis nuostatomis!
Buvo susirūpinta šiandienine dorovės padėtimi Lietuvoje ir nutarta išanalizuoti susidariusią kritinę padėtį: į sąšauką „Už dorą ir tautą“ susibūrę įvairių profesijų, socialinių grupių piliečiai surinko visą įmanomą (istorinę, medicininę, socialinę bei politinę) informaciją apie homoseksualus pasaulyje bei Lietuvoje ir nutarė ją pateikti visuomenei, pasinaudojus demokratiniu viešumo principu. Deja, šį leidinį, o tiksliau jos sudarytoją Rūtą Gajauskaitę, „Tolerantai“ apskundė prokuratūrai.
Padarėme klaidą! Tai mums reikėjo pateikti Lietuvos Saugumui bei Prokuratūrai skundus dėl „Gėjų Manifeste“ išdėstytų teiginių ir jau dalies įgyvendintų epizodų pavojingumo lietuvių tautai, visuomenei ir valstybingumui.
Tai mes turėjome apskųsti tvirkinamosios literatūros, video juostų ir įrankių pardavinėtojus už LR Konstitucijos 25, 26 ir 29 straipsnių pažeidimą.
Tai mes turėjome kreiptis į Konstitucinį teismą dėl importuotų iš ES teisės pakeitimų nesuderinamumo su LR Konstitucija!
Tai mes turėjome kreiptis į prokuratūrą dėl homoseksualų interesus ginančių institucijų įkūrimo neteisėtumo bei dabar – dėl jų veiklos pavojingumo mūsų prigimtinei žmogaus ir Tautos teisei, papročių ir dorovės saugojimui, tautinės santarvės Tėvynėje puoselėjimui. Teisingos, darnios pilietinės visuomenės ir teisinės valstybės atkūrimui.
Niekas, jokia ES ar Briuseliai negali varžyti ar riboti Tautos suvereniteto, o Tauta ir kiekvienas pilietis turi teisę priešintis bet kam, kas kėsinasi į Lietuvos konstitucinę santvarką. O mūsų Konstitucijos 25, 26 ir 29 straipsniai gina dorovę ir draudžia privilegijas!
Tai kas gi tie „Tolerantai“, kurie rodo, kad dorovės gynimas pažeidžia jų ginamą „mažumų įstatymą“?
Tolerantai, išvertus į lietuvių kalbą, – būtų pakantūs tam, ko neįmanoma pakeisti! Betgi 70 % homoseksualų pagydomi, kaip parodė medicininė praktika. Taigi, Tolerantai – visai ne inteligentai. Tai gerokai agresyvesnė organizacija, ginanti lietuvių Tautai kenkiančias ir valstybei pavojingas grupuotes! Juk negynė Tolerantai paraolimpiečių, kai jiems už medalius valdžia skyrė 10 kartų mažesnes premijas nei sveikiems sportininkams. Juk negynė Tolerantai Aklųjų draugijos, kai juos po institucijas skundė ir tąsė homoseksualai, kad neįsileido į savo patalpas? Šiuo atveju viena mažuma skriaudė kitą mažumą ir Tolerantai pratylėjo! Pratylėjo Tolerantai ir ES lėšų įsisavinimo trūkumus, kai 14 milijonų gėjams buvo tikslingai panaudoti, o 24 milijonai luošiams buvo grąžinti atgal.
O juk galėjo ir privalėjo pareikšti neapsitikėjimą socialinės apsaugos ir darbo ministre dėl invalidų integracijos sužlugdymo! Pratylėjo Tolerantai ir Armijos krajovos karinius paradus, bet puolė piliečių sąšaukos „už dorą ir tautą“ parengtą informacinį leidinį „Sodoma ir Gomora“ sudarytoją dr. Rūtą Gajauskaitę.
Būtina, kad tauta žinotų visų Sorošo „Atviro Lietuvos fondo“ dukterinių organizacijų pavadinimus ir jų rėmėjų pavardes. Antai mūsų jaunimą (skinus) apskundė A. Hamovičius ir Jaunimo centras „In Corpore“, R. Gajauskaitę apskundė A.Rudomanskis – Tolerantiškojo jaunimo asociacijos pirmininkas. Tik ką susikūrusį „Lietuvos tautinį centrą“ jau spėjo apšmeižti „Vilniaus Dienoje“ Andrėjus Žukovskis, paskleidęs apie jį tikrovės neatitinkančias žinias. Ir jokie gražūs laiškai, reikalaujant atšaukti šmeižtą – nieko nepadės.
Lietuvoje vyksta karas. Tarp tų pačių buvusių ir nepražuvusių komunistų ir Tautos. Buvę ir nepražuvę KP, KGB rezervistai ir persikrikštiję į tolerantus internacionalistais ir toliau vykdo lietuvių naikinimo, dvasingumą žlugdantį, tradicijas trypiantį bei demoralizuojantį darbą.
Buvusi internacionalinė idėja dabar perkrikštyta į mažumų integraciją ir internacionalistai jau tapo Tolerantais. Proletarų gynėjai komunistai dabar patys tapo kapitalistais, t. y., išnaudotojais. Buvusi ateistinė ideologija staigiai pakeista į daugybę visokių sektų ir religijų iki budizmo, kad tik sumenkintų ir susilpnintų iš posovietinės priespaudos dar neatsigavusią katalikybę. Rezervistų skandalai Saugume ir Užsienio reikalų ministerijoje, deja, patvirtina skausmingos nuojautos teisingumą, kad mūsų pastangos karą ir kančias už Lietuvos nepriklausomybę pastangas pasisavino buvusieji…
Artėja rinkimai. Turime teisę paklausti visų kandidatų ir kiekvieno atskirai už ką jis balsuos: ar už tautą ar už imigrantų integraciją? Ar už dorą šeimą, ar už homoseksualus? Ar už mūsų prigimtines teises ir papročius ar už Briuselinių įstatymų importą? Ar už Lietuvos Konstituciją, ar už ES sutarties viršenybę?
Ir Dieve jums padėk išsirinkti teisingai, kad naujas Seimas dirbtų Tautos naudai ir žmonių gerovei.
Prelate, nedaryk gėdos bažnyčiai.
Gerbiamasis nepulkit ant gerbiamo Alfonso Svarinsko. Jo mintyse daug tiesos… o jūsų velnių varymo veikla primena kažkokį šarlatanizmą…
Buvęs JAV senatorius ir 1964 m. Respublikonų partijos kandidatas į prezidento postą Beris Goldvoteris (Barry Goldwater) vieną pasaulinę globalistų priedangos organizaciją – Trikraštę Komisiją tiksliai apibūdino knygoje „With no apologies“: „Mano požiūriu, Trikraštė Komisija atstovauja gudrias, gerai suderintas pastangas užgrobti ir sutvirtinti keturių galių centro: politinio, piniginio, intelektualinio ir bažnytinio, kontrolę“. Toliau jis įspėja: „Laisvei – dvasinei, politinei, ekonominei – trilateralistų kuriamame ateinančiame šimtmetyje neskiriama jokios vertės. Tos komisijos narių pilna tarp ES „architektų“, įtakingų finansų srityje, politikoje, tarp T. C. narių yra apie 100 europiečių.“ (Minėtoji knyga pasirodė 1979 m.)
Gal visa tai nujausdami LR balsuotojai nesiveržė prie balsadėžių rinkti ES Parlamento, nes jų niekas neprievartavo balsuoti, kaip 1940 m. okupantas prievartavo lietuvius rinkti „Liaudies Seimą“.Ar ne apie tai turėtume pagalvoti klausydamiesi propagandos apie ES ir monopolinį Briuselį? Senjoras Goldvoteris buvo konservatyvus „amerikonistas“, siekęs SSRS, blogio imperijos, „gelbstinčios“ Vakarus, sunaikinimo.Mums nepamirština ir komunistų pažiūra į „ateinantį šimtmetį“: „Pasaulį seną išardysim…“ Savo archyve radau vieno išminčiaus įspėjimą: „Jeigu pamatęs blogį neisi jo sunaikinti, jis ateis ir sunaikins tave“. Laimė, kad nesame „vienui vieni“ kovoje prieš blogį. Tik gal už daugelį turime daugiau patirties kovoti. Belieka ją naudoti ir kitus kovai prikelti. Anot kunigo Stasio Ylos 1950 metais pasakytos minties: „Kas liaujasi kovojęs, miršta“. Netapkime vaikščiojančiais mirusiaisiais, bet prikelkime iš „mirties“ tokius „mirusiuosius“, pasitaikančius mūsų kovingoje tautoje.
Anie 1940 važiavo Lietuvai saulės parvežti į Maskvą. Šitie į Vašingtoną, Briuselį. Anie įsileido ginkluotą kariuomenė. Šitie prileido visokių aferistų iš vakarų pinigų maišo demokratijos, kurie supirko, sugrobė visą Lietuvos turtą , jie pardavė visą Lietuvos sunkiąją pramonė. Anie trėmė į Sibirą, Kazachstaną, Gulagų ,, rojų“, šitie sudarė Lietuvos tautai nepakenčiamas sąlygas, privertė patiem pasitraukti į vakarų ,, rojų. Anie prisiuntė kolonistų, šitie dar planuoja prisiųsti azijiečių, afrikiečių kolonistų…Tie pakeitė Lietuvos konstituciją, šitų konstitucija viršesnė už Lietuvos. Tie lietuvius darė homosovietikus – žmogų be tėvynės, kuriam tėvynė visa sovietų sąjunga. Šitie homomankurtus- pasaulio pilietį, kuriam tėvynė visas pasaulis.Tu 1940 vėliava buvo su žvaigžde, šitų irgi su žvaigžde..
Bet Ir tada ir dabar buvo kovotojų už Lietuvių Tautos teises savo Tėvynėje. Anuomet, tikiuosi, būtumėte išėjęs į mišką. Dabar – junkitės prie Tautininkų.
Visos pasaulio šalys kam nors skolingos, tad atrodytų paimk ir nurašyk tas skolas, juk taptu labai paprastas tarpusavio atsiskaitymas. Tačiau pasirodo šito jos kaip tik ir negali padaryti. Visos šalys skolingos ne viena kitai, o bankams ir jų susivienijimams. Ir nors bankai yra kaip ir pavaldūs valstybių įstatymams, tačiau finansinės galios prasme jie stovi aukščiau už valstybes ir gali diktuoti joms tuos pačius įstatymus, kurie būtų palankūs jų veiklai. Faktiškai bankai yra antivalstybiniai dariniai turintys aukščiausią finansinę, o kartu su ja ir politinę galią, jie gali bet kokiai šaliai papirkdami vadovus, spaudą, teisėsaugą, partijas primesti savo valę, įklampinti net ir puikią pramonę turinčia šalį į skolų liūną. Priversti parduoti pradžioje sunkiąją pramonę, naftos versloves, laivyną, miškus, žemes… Lietuva, Latvija tų veiksmų puikiausias pavyzdys Žemė skolinga privačioms struktūroms, kurios nekuria absoliučiai nieko, tačiau sugebėjo palūkanų pagalba- 21 amžiaus duoklė ponams primesti savo valią visam pasauliu. Paskolų procentai pavertė visą Žemę bankų skolininke. Ir visi blaiviai mąstantys puikiai suvokia, kad tokių sumų neįmanoma gražinti net teoriškai.
Reiškia Žemės likimas dabar bankų, tiksliau bankininkų ir tų kuriems jie pavaldūs rankose. O jų tėra labai nedaug. Saujelė žmonių sumastė viso pasaulio pavergimo planą. Manote tai fantastika, išsigalvojimas, šmeižtas? Manote tos skolos susidarė be jokio plano ir netyčia ar savaime? Visi procesai yra kažkieno valdomi, o ypač skolų susidarymo procesai, kurie suteikia realią valdžią.
Kaip manote, ar “Auksinio milijardo teorija” tikrai išgalvotas dalykas, nieko bendro neturintis su tikrove?
Pagalvokime – kokiu kitu būdu buvo galima užkariauti visą Žemę nesuteikiant jai jokio šanso atsikovoti Nepriklausomybę?
Per 20 metų Lietuva prasiskolino 50 milijardus. Kiek manote ji dar turi turto, kurį galima užstatyti bankams ir kuriam laikui to turto dar užteks?
Žemiau pateiktas šalių bendros (privačių asmenų ir valstybės) užsienio skolos sąrašas – sudarytas pagal CŽV žinyną. JAV skoloje 14,392,451 milijonų. Japonija 11,414,000 milijnų, Vokietija 3,897,014 milijonų, Danija 607,000milijonų,Rusija 365,000 milijonų, Norvegija 548,000 milijonų, Izraelis 84,640 milijonų, Lenkija 201,000milijonų, Lietuva 42,000 milijonų, Ispanija 2,410,000 milijonus, Italija 2,328,000 milijonus, Airija 2,287,000milijonus, Kanada 833,800 milijonus, Latvija 38,010 milijonų, Slovėnija 55,000 milijonų, Danija 607,400 milijonų, didžioji Britanija 9,088,000 milijonų, Estija 22,540 milijonų, Švedija 669,400 milijonų…Žemė skolinga, tai yra visos šalys sumoje 56,900,000 milijonus dolerių…
Nors ir atsilikęs nuo kaimyninių šalių, ypač nuo Estijos, Lietuvos politinis elitas kuria Lietuvos tvarios raidos strategiją „Lietuva 2030“. Bus pateiktas politinio elito įsivaizduojamas mūsų valstybės, tautos ir visuomenės ateities vaizdinys. Tiesa, apie lietuvių tautą strategijoje neužsimenama. Matyt, manoma, kad nei lietuvių tauta, nei lietuvybė toje netolimoje ateityje jau niekam neberūpės.
Kad ir ką manytume apie tokio pobūdžio dokumentus – Lietuvoje strategijų sukurta geras šimtas, nors niekas taip ir nesiruošia jų vykdyti, – pastarasis svarbus dėl kelių priežasčių. Pirmiausia jis skiriamas Europos Sąjungos politiniam ir intelektualiniam elitui. Tokias strategijas kuria visos šalys, tad jos intelektinis ir ideologinis turinys europinio politinio elito bus vienaip ar kitaip suvokiamas.
Kitaip tariant, aukštu lygiu rodysime savo politinę intelektinę brandą arba jos stoką. Kitas dalykas tas, kad tokia strategija galėtų būti geras pagrindas telkti tautą ir visuomenę tam tikriems proveržio darbams, įtvirtinant aiškesnes ateities gaires. Norint tokias gaires įtvirtinti, būtina kuo atviriau jas apsvarstyti ir siekti plataus nacionalinio sutarimo, kad jų vykdymas jau nebepriklausytų nuo politinės konjunktūros ar naujų „prisikėlusiųjų“ seimūnų įgeidžių
Pasirodo, jog mes dar atsiliekame nuo globalizacijos vidurkio, tad reikės žmones telkti kaip nors į jį „įsividurkinti“. Sveiko proto nepraradusiam žmogui aišku, kad Lietuva jau senokai eina globalizacijos priešaky – valstybės finansai užsienio bankų rankose, šilumos ūkis ir pramonė – rusų dujininkų, naftos perdirbimas – lenkų, o svarbiausia – klaikus emigravusių ir emigruojančių skaičius. Tokiais vidurkiais jokie kaimynai negali pasigirti.
Lietuvos politinio elito kuriamoje strategijoje neieškoma būdų, kaip tvarkytis su globalizacijos ir kitokiais iššūkiais, o linkstama besąlygiškai priimti globalizacijos vyksmus. Pagrindinėmis puoselėtinomis ir ugdytinomis vertybėmis ir naujojo strateginio žmogaus savybėmis, turėsiančiomis laiduoti šalies pažangą, laikomos atvirumas, kūrybingumas ir atsakingumas. O juk besąlygiškas atvirumas – nėra sveiko, juolab atsakingo proto požymis.
Niekas nėra prieš kūrybingumą ir atsakingumą, tačiau kaip ugdyti kūrybingumą, jei visiškai apeinama lietuvių kultūra. Gyvybinga kultūra ugdo kūrybingumą, o kultūrai gyvybės teikia švietimo sistema. Susinant kultūrą – ugdyti kūrybingumą? Strategijoje išskirtos vertybės rodo, jog dokumento rengėjai žmogų įsivaizduoja kaip betautį individą. Graudu, kad toks tuščias, tačiau agresyvus libertarinės minties produktas tampa Lietuvos strateguotojų tikslu.
lyviui ir byviui
Vaikeliai, savo tauškalus tokiems patiems skirkite, o ne rimtai publikai, kuri tautininku tinklapi skaito- juokingai atrodote. Beje, prieš p. Statkutę vaikeliai, nulenkite galvas- ji ne tik už Jus daugiau kalbų moka, bet ir Tėvynei neįkainojamą darbą atliko. O jūsų tauškalai- kaip vaisinių muselių zyzenimas… Jūs ne tik kad archyvuose ne karto nebuvote, bet ,matyt, ir savo pamokėles prastai ruošdavote. Išeivijos lietuviams didžiausia padėka ir pagarba, kad užsienio archyvus, istorinius duomenis ir savo mokslinius darbus mums po sovietu uždanga įkalintiems pateikė. Nors dabar kai ne kurie savo istoriją sužinos. Tiesa, dar , lyvi, ar toks naivus tamsta esi, ar kam dirbi, kad nebijai tokias nesąmones tauzyti? Esi kiaurai matomas. Tamstos pilamas purvas ant tamstos ir subėga. Čia tau ne vaikų darželis.
G Songailos ir T Baranausko tautininkų gedulingi pietus. lyvisa
Vytautas Petkevičius
Mūsų karta pergyveno patį žiauriausią, patį žmogžudiškiausią antrąjį pasaulinį karą, kuriame grūmėsi dvi globalistinės ideologijos: komunizmas ir nacionalsocializmas. Ir kaip bebūtų keista, tos pačios jėgos dabar vėl eskaluoja neva atjaunėjusias globalistines idėjas. Noras užvaldyti pasaulį – labai sena idėja. Ne vienas valdovas ir ne viena imperija tai stengėsi įvykdyti, bet niekas iš to neišėjo. Aiškiausiai ir labai suprantamai tą tikslą nusakė ir Dievo vardu savo šventajame rašte (Talmude) įrašė žydai:
Ir pastatysiu tave virš kitų tautų.
Ta antžmogiška arijų, išrinktųjų, pateptųjų, Dievo pašauktųjų ideologija iki šios dienos labai plačiai ir tikslingai naudojasi sionistai, nors, teisybę pasakius, jie jos niekada ir nebuvo atsisakę. Išrinktoji tauta… ir viskas: karas po karo, revoliucija po revoliucijos – vyksta kruvinas tos sionistų inspiruotos idėjos eskalavimas.
Vakar Marksas, šiandien Sorosas.
Po Antrojo pasaulinio karo, 1946 metais, atsiradus Izraelio valstybei, žydų klausimas, atrodė, išsisprendė savaime ir visiems laikams. Daugelis tautų, jausdamos nemažą kaltę dėl masinio žydų naikinimo, visokiais būdais stengėsi užglostyti tą žaizdą. Pasipylė nemažai diplomatinių atsiprašymų, materialinių ir moralinių kompensacijų. Antisemitizmas grimzdo į užmarštį. Užgaulioti šitaip baisiai nukentėjusius ir per stebuklą išlikusius žydus tapo amoralu.
Kai iškovojome savo tautos laisvę, išsivadavimą ir nepriklausomybę, Vakaruose jau ryškėjo kita tendencija – dar vienas globalus projektas, kuris šiandien jau turi ES pavidalą. Todėl tai ir paaiškina, kodėl Vakarai taip desperatiškai gelbėjo Gorbačiovą ir sovietų imperiją. Buvo remiamasi prielaida, jog Europą galima suvienyti tam tikrų bendraeuropinių vertybių pagrindu – nuo Vakarų iki Vladivostoko. Jėgos, kurios gali įgyvendinti tokį švietimo projektą, nėra jau tokios tolimos toms jėgoms, kurios vykdė Sovietų Sąjungos komunistinį projektą.
Tai paaiškina, kodėl mūsų pripažinimo procesas buvo toks sunkus. Nebūdamas istoriku drįsčiau teigti, kad Vakarų pasaulyje egzistavo dvi konkuruojančios Lietuvos problemos sprendimo sampratos. Pirmoji, kuri dominavo, – tai Vakarų koncepcija, kurios pagrindiniai varikliai buvo Vokietija ir Prancūzija. Jos esmė – žūtbūt išgelbėti Sovietų Sąjungą būsimajai dabartinei erdvei, kurią vykdant Lietuva būtų sulaukusi finliandizacijos scenarijaus, atkuriant ir Vakarų veidą, ir Gorbačiovo veidą – tam tikrą autonomiją, nepriklausomybę ir pan. Tačiau 1990 metų rudenį nugalėjo kita koncepcija, kurios esmė – demontuoti Sovietų Sąjungą. (Tą Jelcino aplinka suformavo kaip principą “sperva nado razjedinitsia, čtoby potom objedinitsia” – reikia pirma išsiskirti, kad paskiau susijungtume.)
Kad toks projektas nėra laisvas vaizduotės žaismas, rodo tam tikri istoriniai faktai. Kuomet ministrė pirmininkė K.Prunskienė išvyko į savo garsiąją užsienio kelionę, į Vašingtomą, į prezidento kabinetą ji pateko pro užpakalines duris, o Londonas, Paryžius ir Bona jau klojo jai raudoną kilimą. Panašų likimą patyrė ir Rusijos prezidentas Jelcinas, kuris į Ovalinį kabinetą irgi pateko pro užpakalines duris. Tačiau nuo 1990 vidurio Jelcino akcijos tiesiog stebuklingai pradėjo augti. Šios vokiškos imperijos versijos demontavimo pabaiga buvo Sausio 13-oji. Sausio 13-oji mums reiškia tragediją. Šios tragedijos esmė reiškė, kad gražiai buvo numarintas Gorbačiovas. Po šitų žudynių Gorbačiovas tapo politinis lavonas. Taigi mes dalyvavome labai didelėje politikoje. Iš tikrųjų mes buvome pripažinti ir galiausiai įsileisti todėl, kad tai buvo vienintelis Sovietų Sąjungos išardymo ir demontavimo kelias
Apie sėlinantį totalitarizmą Sėlinantis totalitarizmas – puiki permainų kaukė, prie kurios žmogaus protas pripranta nepastebėdamas smulkių niekšybių, nes neturi galimybių matyti visumos. Pasaulio galingieji senai suprato žmogaus psichiką: jei permainas pasiūlysi visas iš karto, atmetimo reakcija garantuota. Todėl visuomet stengiamasis sukurti pretekstus neva skubioms, neišvengiamoms reformoms pateisinti. Dažnai tie pretekstai atsiranda patys, kaip audros, žemės drebėjimai ar nesutarimai tarp žmonių, tačiau neretai ir sukuriami dirbtinai. Reformos – ateina kaip nekalti avinėliai-gelbėtojai, bet už tų avinėlių slepiasi apokalipsės veidas. Mes kiekvieną dieną prarandame savo pilietines laisves po vieną nedidelį procentinį. Jei tuo netikit, pasižvalgykite į įvairias gyvenimo sritis ir suvoksite, jog vardan jūsų saugumo ar gerovės, jūs nuolat verčiami paaukoti dalį savo privatumo ir laisvės pasirinkti tai ko nori jūsų širdys ir protai. O iš tikrųjų, tai yra kalėjimas be sienų ir be grotų, kuriame bendruomenės nariai vieni su kitais surišti nematomais siūlais ir vienas kitą stebi. Ir jeigu vienas žmogus siūlą tempia į save, tai kitas krenta. Ir jeigu nenori padaryti nieko blogo savo artimui, turi kentėti ir būti solidariu. O tai jie vadina pilietiniu samoningumu ir asmenine atsakomybe prieš visuomenę. Bet tai yra tas pats kalėjimas, tobula vergovė. Ir kuo toliau, tuo labiau Jūsų pasirinkimo laisvė mažėja, o sprendimų priėmimas viršūnėse tampa priklausomas nuo vis mažesnio sprendikų rato, kurių valios paveikti negalite, kad ir kaip Jums skaudėtų. Kiek bemitinguotumėte ar badautumėte – nieko neišeis. Jie išmoko valdyti socialines technologijas ir asmenines emocijas tuo metu, kai jums skauda. Nes esą strateginiai sprendimai visados reikalauja aukų Ir jiems tai pavyksta. Ir jie visados stato paminklus tiems, kurie aukojasi ne dėl artimo, bet dėl sistemos. Apsidairykite ir pamatysite, jog pasirinkimo laisvė mažėja ne tik dėl to, kad kažkas dėl terorizmo, finansų krizės ar CO2 baimės išleidžia naujus įstatymus, bet ir todėl, kas jūsų protas įvelkamas į vis siauresnius ideologinius rėmus to net nepastebint. Jūs negalite teisingai įvertinti, nes jūsų požiūris į asmeninio gyvenimo ir pasaulio įvykius yra padiktuotas nupirktų TV kanalų. Tie rėmai neleidžia pamatyti visumos ir net paralyžiuoja jūsų raumenis, kai galvojate apie kokias nors alternatyvas arba galimybes priešintis. Balsavimas internetu, tai klastotės, laisvių praradimas, dar geriau bus valdantiesiems, niekas jų nepagaus perkant balsus, rinkimai taps apgaule
Ar ne tai sako beatodairiškas Kovo 11-osios eitynių koneveikimas? Vienas po kito skubame pasmerkti jų dalyvius. Stebėjau per įvairiausius TV kanalus eitynes. Nieko nemačiau, dėl ko reikėtų šūkalioti. Tiesa, vieno kito dalyvio elgesys peržengė padorumo ribas. Tačiau prašyčiau smerkėjus nurodyti bent vienas europietiškas eitynes, kurios būtų apsaugotos nuo ekscesų. Chuliganų buvo ir bus. Reikia jų veiksmus riboti. Tam yra policija. Pritarčiau prezidentei Daliai Grybauskaitei: „Bet kokios žmonių eitynės, jeigu tai susiję su patriotizmo išraiška, meile savo Tėvynei, yra labai gražu ir sveikintina. Bet kokios eitynės, kurios skatina tautinę nesantaiką, – to Lietuvoje neturėtų būti.“ Beatodairiškas smerkimas skaldo tautą ir ugdo neapykantą kitaip mąstantiesiems, radikalizuoja normalų judėjimą.
Paradoksas – kovojome už lietuvių tautos būtį, tačiau atkurtoje Lietuvoje beveik neturėjome ir neturime nė vienos Vyriausybės, kuriai rūpėtų lietuvių kultūros išsaugojimas. Ką davė Lietuvai Valdo Adamkaus prezidentavimas? Neriją Putinaitę, Ireną Vaišvilaitę. Kai dvyniai Kaczynskiai pradėjo reikšti Lietuvai įvairias pretenzijas, pavadino juos geriausiais lietuvių bičiuliais. Toks istorinis virsmas: vieni išeina į kitas tautas, kurios mielai juos priglaudžia. Dėl to vienos tautos gausėja, kitos nyksta (ir išnyksta). Prie pirmųjų ir priklauso lenkai.
Nesubrendusio, lenkų ir žydų nacionalizmo paveikto individo sapalionės.
Blogai, kad tokie liekiai, bumbliauskai, donskiai dirba universitetuose, kartoja lenkų ir žydų antilietuviškus teiginius ir žaloja valstybės ateitį – mūsų jaunimą. Nieko konstruktyvaus nesiūlo, o tik krauna ant Lietuvos ir lietuvių.
Nuo 1918 metų Vasario 16 dienos Lietuva yra tautinė valstybė ir atgal į lenkų ar rusų imperialistų gnaiužtus nebegrįš, kad ir kiek liekiai ir bumbliauskai to norėtų ir už svetimus piigus ar medalius atidirbinėtų.
Įvertink: 2
M,
2011 11 18 06:55Valstybiniai reikalai valstybiniais, bet jei jau pripazistame Zenevos konvencija ir individualia zmogaus laisve, tokie subtilus dalykai kaip tapatumas, tikejimas, pasauleziura yra kiekvieno zmogaus asmeninis reikalas.
Įvertink:
romas,
2011 11 18 03:38nieko nesuprantu. sovietiniais laikais norejo is musu padaryti ” homo sovietikus “. nepasidaveme. islikome lietuviais. dabar ES nori is musu padaryti ” homo europietikus”. tai kuom tada skiriasi ES nuo SSSR ? kodel as negaliu buti lietuvis ? kodel as negaliu tureti savo tevynes ? kodel as turiu tapatintis su …. ( negaliu rasyti bo dar paduos i teisma ar dar ka sugalvos. tiesa, IP irgi pakeistas :)). ) ir aplamai, apie ka cia Liekis vyresnysi bando sneketi ?
Įvertink:
Gita,
2011 11 18 00:23Nesuprantu kaip be tautiskumo galima kalbeti apie valstybiskuma. Problema slypi ne cia, mes nebemokame tautiskumo perduoti is kartos i karta tokio koks jis buvo pries 100 metu. Zinoma, tautiskumo normos savaime keiciasi, o globalizacijos procese tuoj bus absoliuciai sunku tai issaugoti ir tuo labiau perduoti ateinancioms kartoms. Musu tautiskuma “isvale” sovietu sajungos idealizmas ir manau, kad tikro tautiskumo mes neberasime, o dainu sventes ir kita tampa tradicijos, dalis tautiskumo. Kas yra tas tautiskumas? Galbut ignoravimas viso kito aplinkui? Todel tikiu, kad butina sugebeti islaikyti tautiskuma, ji saugoti ir puoseleti, bet jokiu budu neiskeliant to virs visko pirmoje vietoje. Zmogus turi buti pirmoje vietoje ir jo zmogiskumo savybes, tik paskui tautiskumas, patriotiskumas, pilietiskumas ir t.t
Įvertink:
Nustebęs,
Pvz. kaip atskirti kur žmogus už Lietuvos tautą, kuris su globalistais išvien. Pvz Petras Auštrevičius Lietuvą įstūmė į naują sovietų sąjunga ES. Derybininkas suderėjo, kad uždarytu pigę elektros energiją gaminančia Ignalinos atominę. Pakilo kainos Lietuvos pagamintai produkcijai, pasidarė dar sunkiau gyventi Lietuvos tautai…Iš Lietuvos išvyko ir žada išvykti dar daugiau lietuvių… Paskaičius Aron Russo interviu su Rokfefeleriu, kad jų galutinis tikslas ,,čtipizuoti‘‘ visus gyventojus… Petriukas pasiūlė ,,čipizuoti“ visus Lietuvos gyvūnus…atrodo kažkokia nesąmonė , bet paklausius du Popiežius: Benedikto XV ir Jono Paulius II įspėjo apie pasaulinės valdžios galimą dar nematytą teroro siaubą. Pastarasis knygoje „Keys of this blood“ teigė, jog „didžiausia Dievo bausmė būtų tik balzamas“, palyginus su tuo, ką patirtų žmonija, jei pasaulinę valdžią užgrobtų Rytų marksistiniai arba Vakarų kapitalistiniai materialistai. Kokias galim padaryti išvadas?
Kaip atskirti. PVZ pasiūlė seimūnas, ar žurnalistas, kam Lietuvai kariuomenė ,juk ji maža, prieš nieką neapsigins ir panašiai…. pradės rašyti, kiek galim skirti sveikatai, vaikams… tai šitas bus iš išdavikų… Ką mes darom. Po jo straipsniu kelias mintis prieš. pvz primenam apie Kircholmo- Salaspilio mūšį 1605. Kai Chodkevičius su 3800 vyrų sutriuškino 14 000 švedų kariuomenę… Užpuolė spauda pvz. Gražulį, Uoką ar prieš bažnyčią nors žodelį už…Tiekto, kad jie kam ir nepatinka bet jie už tautiškumą, savi… reikia elgtis, kaip draugai, kiemo gauja visi už vieną vienas už visus…
Apie ka yra tas jusu tautiskumas, lietuviskumas is tikruju? Koki pasauli jus norite pastatyti? Kaip jis atrodys? Apie ka visa tai yra, a?
Gal jusu tautiskumas yra nieko daugiau kaip tik anti-liberalizmas? Na, reikia pripazint, griauti nacionalistai moka 🙂 Isejom is SSRS, gyvenam jos griuvesiuoe nlb. ka pastatydami, argi ne taip? Istojom i ES tam, kad pavirstumem i Vakarus, ir… nlb. kas gaunasi, nes zmones neturi stipraus noro statyti, todel jie emigruoja? Vat kodel?
Ar jus suprantate kokioje padetyje atsidurs Lietuva, lietuviu tauta, isirus ES? Kazin, ar T. Baranauskas turi gynybos plana karo atveju su Rusija ar Lenkija??? Stabiluma palaiko Vakarai, o jei mes nuo ju atsiribosim arba jei jie patys nusilps, stabilumo neliks, nes zlugs dabartine tvarka. O zlugus dabartinei tvarkai, laisve bus elgtis kaip norim, taip? Kad ir pvz. sugrizti i tautiskuma. Kazin, o ka su ta laisve darys musu kaimynai? Gal ir ju nacionalistai, kartu su lietuviais, pasiners ir nirvana? 😀 Kodel as tuo abejoju?…
Pirmas postas – visiški kliedesiai. Žiūrėsim kokie bus sekantys.
Įdomu kas pakvietė ekspertą iš Suomijos? lyvis
Kažkiek galėtų pagelbėti ir Londono lietuviai.
…Jeigu ES isirtu, o JAV nusilptu, tuomet mes atsidurtumem lyg laukineje gamtoje. O joje islieka stipriausi. Nacionalistai perimtu valdzia, nes jie atrodo energingai ir aplamai pasirengia perimti vaira is, ju nuomone, degradu, taip? Kas vyks (mano baimes) tai, puolimas is abieju pusiu – Vilniaus krasto lenku nacionalistai sauks Lenkijos prieglobscio, o Rusija verzis atstatyti SSRS teritorijas. Ekonominio nuosmukio, skurdo atmosferoje. Nacionalizmo ideologija tam tarnaus puikiai: Rusija gales gelbet rusus, Lenkija lenkus. Slavisku gentisku inkstinktu prasiverzimas bus beveik nevarzomas. Ukrainos, Baltarusijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybems po ES subyrejimo ims gresti sunaikinimas. Bet ne tai yra blogiausia. Musu valstybe juk 2 kartus zlugo, bet mes ja atkurem. Atkurem del lietuviu tautos. Blogiausia butu, jeigu slavu nacionalistai imtu naikinti tauta, daryti etnini valyma! Ka kaltint, jei ES zlugimas Rytu Europoje atnes panasius ivykius, vykusius zlungant Joguslavijai???
Antras – dar durnesnis. O kam tada NATO organizacija susikūrus? Juk ES tai tik ekonominė sąjunga.
Vat dar paspekuliuosiu 😉
Po ES subyrejimo (pvz. ekonomines krizes nutrenks i skurda ir nacionalistai susilauks populiarumo),Rusija ims Lietuva itraukti i Eurazijos sajunga. Lietuvos lenkai ims sauktis Lenkijos pagalbos. Jeigu Lenkija tam rysis, tai ji okupuos Vilniu, tad ir Gardina, Bresta ir Lvova. Daug kam Lietuvoje tai patiks, nes jie jausis bejegiai pries azijietiska Rusija ir su palankiu noru sutiks prisiglausti po PL spraneliu. LT nacionalistai bus uzciaupdyti, persekiojami ir naikinami. O kadangi pati Lenkija yra nacionalistiska, tai ji stengsis absorbuoti lietuvius. Daug kas priklausytu nuo abieju pusiu. Bet Vilniaus krastas taptu lenkiskas bet kokiu atveju.
O jeigu Lenkija issigastu mesti issuki Rusijai, tai Rusija atstatytu SSRS teritorijas. Jeigu SSRS mus sekmingai sovietizavo, tai galbut Rusija mus sekmingai surusins??? 2,5mln. pakrikusi tauta neturetu buti sunkus kasnelis (juolab kad yra pykcio del isdavystes (NATO) ir pan…)…
Bet kokiu atveju T. Baranauskui ES byrejimas atnestu ka? Ironiska.
Totalūs kliedesiai.
Suomi, Tu neteisus. AG nelabai ir kažkur nusikalbėjo. Visai įdomūs paspėliojimai prie T. Baranausko minčių.
Be abejo, “AG” visiškai teisus, rašydamas apie lietuvių tautos perspektyvos, vertinant situaciją iš dabar veikiančių, stipriausiai besireiškiančių tendencijų. Aš jau seniai apie tai rašiau. Tik išvados daromos neteisingos: esą kalti nacionalistai ir esą vienintelė išeitis bandyti išsaugoti ES, NATO, glaustis prie JAV, prie Vakarų. Ir dar vienu atveju “AG” neteisus: “AG” pasako kas mūsų laukia, jei Vakarai susilpnėtų, bet nieko nesako, kas mūsų laukia jei tęstųsi dabartinė situacija – pasibaisėtina emigracija ir tos pačios išlikusios tendencijos aiškiai tai pasako – Lietuva ilgainiui liktų tik geografine erdve. “AG” nesuvokia, kad egzistuoja istorijos ciklai. Tas nepalankus baltams, lietuviams ciklas jau eina į pabaigą. Tai reiškia, kad vyksta kol kas nematomi, bet labai realūs vidiniai procesai, griaunantys arba sudarantys sąlygas suirti tiems geopolitiniams, politiniams ir etniniams dariniams, kurie susikūrė tame nepalankiame baltams istorijos cikle. Turiu galvoje slavų iškilimą apskritai per pastaruosius tūkstanmečius ir Rusiją ar Lenkiją konkrečiai. Neabejoju, kad Lietuva išliks, susikurs galinga baltiška Lietuva. Bet kuriuo atveju, tie Vakarų geopolitiniai dariniai tokie kaip ES,NATO, JAV, dabartinė Europa neišliks. Bus trečiasis pasaulinis karas, kuris viską pakeis. Tik mokėkim juo (karu) pasinaudoti.
Jeigu europieciai nepersitvarkys (tame tarpe ir mes, lietuviai) ir jeigu jie neisspres problemu (lietuviu problema yra pvz. masine emigracija), tai ES zlugs, tiesa? Ko reikia, kad ivyktu persitvarkymas? Ar reikia tam tikru salygu tam, kad europieciai atgautu savo prarastas savybes (drasa, jega, prota ir pan.), kad jie taptu tokiais, kokie kazkada buvo? Salygu, kupinu karo, maro ir bado??? Kad nebutu istizimo, proto susilpnejimo?
Jeigu ES zlugtu, tai lietuviai liktu vienui vieni. Ko reiketu islikimui, tai jegos, proto, drasos, izvalgos ir daugybes kitu savybiu. Vat tos salygos po Pirmojo Pasaulinio karo, kai zlugo Rusijos ir Vokietijos Imperijos ir atsirado vakuumas – ko tuomet prireike lietuviams? Stiprios kariuomines tam, kad atstatytumem ir issaugotumem visa valstybe? Drasios ir protingos valdzios? Geru karo vadu? Geru diplomatu? Klausiu 🙂
Kas mane neramina, tai musu ir musu kaimynu primityvumas. Ar Rytu Europa ir liks tokia skurdi, tamsi ir purvina vieta kaip iki siol???
Aciu uz demesi 🙂
Sėskis – DU. Eik ruošti pamokų.
Europos sąjunga neišliks. Ji ir neturi išlikti. Toks darinys neturi teisės išlikti. Tai priimkim kaip faktą ir darykim išvadas. Galvokim, mąstykim kaip išlikti.
AG,
Labai ‘sutirštinai spalvas’, bet iš esmės užduodi teisingus klausimus.
Kad atsilaikytume, pirmiau reikia tapti lietuviais, t.y. pradėti kalbėti lietuviškai, kitaip nesusikalbėsime. Tarpukario lietuviai atsilaikė, nes pajėgė susikalbėti tarpusavyje. Jie vartojo nepalyginamai mažiau svetimžodžių. Dabar tuos ‘tautininkus’ reikia tiesiogiai pervadinti į ‘tarptautininkus’, o savo rašliavas galėtų jie vadinti vienu pavadinimu: “Viena šliurė, vienas batas”. T.Baranauskas net straipsnio pavadinime įpynė du svetimžodžius: “moderniausia”, “partija”. Vienas reiškia ‘šiuolaikiška’, kitas ‘dalis’. Dalis visuma netaps, o šiuolaikiška atsiriboja nuo praeities – taip veikiama skaitančiojo pasąmonė.
Lietuviški žodžiai yra savotiška ‘kūlgrinda’ siekiantiems lietuvybės. Paslydai, ir nugrimzdai svetimžodžių purvyne. O, kurie pereis kūlgrindą, tie savaime palaikys vienas kitą. ‘Gražiausiai’ tame purvyne murkdosi romuviai.
Gal pasiltinima idejot? Butu gerai, nes ziema kojos nuslat gali.
xD
Pirmiausia iš-moderneišinkit (susitvarkykit) sveplę savo rašybą.
CHA
Na, tai pabandysiu aiskiau – ka mums duos nacionalistai? Aukstesne gyvenimo kokybe? Savirealizacija ir galimybes? Aukstesni issivystyma? Aciu uz atsakymus (butu gerai, jei suomis pasireikstu ;)).
Na, tai pabandysiu aiskiau – ka mums duos nacionalistai? Aukstesne gyvenimo kokybe? Savirealizacija ir galimybes? Aukstesni issivystyma? Ar tai yra jusu programoje? Aciu uz atsakymus (butu gerai, jei suomis pasireikstu ;)).
O ką siūlo europinės integracijos šalininkai? Vartojimą vardan vartojimo? Daugiau automobilių, elektronikos, drabužių ir t.t. ir t.t. ir t.t Ir tai geriausiu atveju. Ar nemanote, kad tai perdaug nuobodus gyvenimas? Tik vartoti ir vartoti. Jūs tame matote savirealizaciją? Man tai atrodo greičiau degradacija. Gyvenimas prasmingas vardan didžios idėjos. Gyventi tam, kad įsigyti daugiau “triapkių” – ar tai gyvenimas? Nacionalistai kaip jūs juos įvardijate siūlo didį tikslą – sukurti amžinąją Lietuvą, Lietuvą, kuri susietų praeitį ir ateitį, o kai kurie iš jų – ir Lietuvą kaip kanalą į amžinybę, Lietuvą kaip kanalą į iki šiol nerealizuotas žmogaus galimybes, potencijas pažinti ir pasinaudoti kitais egzistencijos lygmenimis.
Tautininkai turėtu sustabdyti lietuvių išvarymą iš Lietuvos , sudaryti sąlygas lietuviams sugrįžti, Lietuvos darželiuose, mokyklose, universitetuose auginti Lietuvą mylinčius vaikus, žinančius savo istoriją, papročius. Lietuvos ūkis turėtu dirbti ne užjūrio dėdėm ar naujiesiems ponams, bet Lietuvos tautai. Kariuomenė būtu ruošiam atsilaikyti prieš bet kokį priešą. Manau pirmoje vietoje, tai prieš lenkų imperialistus. Manau kuriant panašų modelį į Šveicarijos…
Pirmoji iš asmens savybių, be kurių neįmanomas doras, taigi ir pilietiškas, gyvenimas, yra sąžinė. Tai tam tikra riba tavo dvasios gelmėje, kurios nevalia peržengti, kad nenugriūtum į blogos valios ir nedoros viešpatiją, riba, kurią peržengęs, negalėsi gyventi taikoje pats su savim, o kamavimasis žlugdys ir tavo paties asmenį ir kitų, šalia tavęs esančių, gyvenimus.
Antra svarbiausia asmens pilietinė savybė yra protas, kuris leidžia žinoti ir išmanyti, kas darytina ir kas ne. Mes turim daugybę mūsų tautai būdingų intelekto (sugebėjimo suprasti) ir mentaliteto (istorinio dvasiškumo) problemų, kurias galėsim išspręsti tik per atskirų asmenų protinį tobulėjimą, leisiantį sukaupti tą protiškai išprususių žmonių kritinę masę, kuri ir mums patiems leistų, ir kiti galėtų matyti mus kaip intelektualią ir konstruktyvią tautą. Vienas svarbiausių tokios tautos sugebėjimų yra sugebėjimas konkretų klausimą išspręsti vienareikšmiškai, tuo pat metu neprarandant sugebėjimo matyti visumą, arba jo kontekstą, o dėl bendrų veiksmų jam spręsti tartis remiantis žinojimo patvirtintais argumentais, bet ne prielaidomis. Antai, klausimas apie kalbą šiuolaikiname pasaulyje. Sakoma: kuo daugiau jų moki, tuo geriau. Tai – gražus melas. Jeigu tu lietuvis, tu turi gerai mokėti lietuvių kalbą: tik vieną kalbą galima mokėti labai gerai, nes tik vieną gali tobulinti iki gyvenimo pabaigos. Visomis kitomis gana sugebėti susikalbėti. Kalba yra materializuota žmogaus ir tautos dvasia. Pradžioje galima tik norėti dainuoti angliškas ar rusiškas dainuškas, bet būtent taip ir prasideda išėjimas iš savo kalbos, iš savo dvasios, savo kultūros ir iš visų kitų savo namų.
Trečias svarbiausias dalybas asmeniui piliečiui yra drąsa. Ji gyvena širdyje. Tik ji gali pakelti tave netgi tada, kai virš galvos kybo didžiausias siaubas, kai žinai, kad turi prieštarauti visai savo aplinkai, pasipriešinti netgi visam pasauliui. Jei sąžinė sako, kad tu negali kitaip, nes priešingu atveju prarastum save, drąsa pakels tave kad ir paskutiniu išsigelbėjimui būtinu momentu, o žinojimas pasakys, ką reikia daryti. Be šių asmens savybių, būtina dar viena – bendruomeninė – savybė: savybė norėti ir sugebėti matyti kitą. Šis sugebėjimas yra asmens atsakomybės ištaka. Būtent iš jos kyla tai, ką mes vadiname patriotizmu, arba Tėvynės meile. Jos nereikia ieškoti su žiburiu vidury baltos dienos, nes ji – čia pat: tai meilė, bent jau pagarba kitam, esančiam šalia tavęs, ir tavo žemei, laikančiai po saule tave ir tą kitą. Nelengvas tas buvimas, bet garbingas. Ir vienintelis žmogaus vardo vertas. Nes tik toks jis – per asmens įsipareigojimą gyventi kartu su kitu – veda į pilietinį įsipareigojimą gyventi tavo pilietiškumą gobiančioje ir tavo nuolat tvarkomoje valstybėje, kurios tikslas buvo ir yra vienas – kad šiame gražiame ir sunkiame pasaulyje gyventų tave pagimdžiusi ir priglobusi tauta. Nes be jos vakar nebūtų buvę tavęs šiandien, be tavęs šiandien – pilietiško! – negali jos būti rytoj.
Visų pirma – atsilaikyti: nenusiminti, neišsivaikščioti, nepasiduoti!Kartu saugoti didžiuosius savo tautos ir valstybės turtus: teritoriją, žmones, istoriją, kultūrą ir – ypač – kalbą.Saugant teritoriją – neišparduoti žemių pasaulio perėjūnams, ir neleisti atitinkamiems Varšuvos sluoksniams atnaujinti Vilniaus krašto autonomijos projekto, be kita ko, itin spaudžiamo ir per pavardžių lenkiškąją rašybą.Saugant žmones – užkirsti kelią į Lietuvą perėjūnams nesvarbu iš kur jie – iš Rytų ar iš Vakarų. Už savo žemę gali būti, pajėgia būti atsakinga tik joje gyvenanti tauta, todėl pasivaikščiojus po pasaulį ji vėl turi sugrįžti namo.
Saugant istoriją, būtina baigti istoriosofų mums peršamą pasakėlę apie tai, kad pati istorija yra pasakėlė – klausimas tik, kas įspūdingiau ją paseka. Tiesa yra sena kaip pasaulis: istorija – tautos ateities projekto preambulė. Saugant kultūrą, būtina skirti jai tokias biudžeto lėšas, kurios garantuotų nacionalinio intelekto reprodukciją ir inovatyvumą tautos mentalinio konkurencingumo didinimo prasme.Saugant kalbą, reikia aiškiai ir griežtai valstybinėmis priemonėmis pasakyti, kad Lietuva ir lietuviai – tai visų pirma lietuvių kalba. Nereikia bijoti pasaulio ir tvertis kinų sienomis, mums tereikia išmokti pasaulį versti į lietuvių kalbą. Santykyje su pasauliu visa nacionalinė kultūra yra vienas milžiniškas vertimas – visų pasaulio kultūros sričių vertimas į lietuvių kultūros pavidalus, egzistuojančius mums lietuvių kalba. Be pasaulio šiukšlių, klastų, tuo labiau – savų išdavysčių.
Romualdo Ozolo žodžiai:
“Santykyje su pasauliu visa nacionalinė kultūra yra vienas milžiniškas vertimas – visų pasaulio kultūros sričių vertimas į lietuvių kultūros pavidalus, egzistuojančius mums lietuvių kalba.”
Lietuvių kalba, anot R.O., šiame sakinyje: “nacionalinė kultūra, pasaulio kultūros, lietuvių kultūros, egzistuojančius” – panašu į FIZKULTŪRĄ 😀 :D:D
Noriu padėkoti kunigui Adui už jo pagalbą. Jis privertė mano apgaudinėjantį vyrą nebematyti savo meilužės su jo susijungimo meilės burtais. Susisiekite su juo dėl pagalbos internetu arba el. paštu (solution.temple@mail.com)