I.Gasperavičiūtė. Ar Lenkija išlaikys Berznyko egzaminą?

„Įamžiname Lietuvos karių, kurie 1920 metais kartu su Raudonąja armija įsiveržė į Lenkijos teritoriją, poilsio vietą. Klebonas“. Toks įrašas puikuojasi ant netikėtai Berznyko kapinėse atsiradusio paminklinio akmens. Beje, šios kapinės pastarąjį dešimtmetį tapo tikriausiu lenkų ir lietuvių santykių veidrodžiu.

Kol Vilnius ir Varšuva glėbesčiavosi ir kalbėjo apie strateginę partnerystę, šiose kapinėse kaip grybai po lietaus dygo paminklai. Lietuvoje gimus idėjai tinkamai įamžinti Berznyko kapinėse palaidotų Lietuvos savanorių atminimą, lenkų visuomenė ėmėsi iniciatyvos neatsilikti. Taip įsibėgėjo, kad nebegali sustoti – ribos visomis prasmėmis jau seniai peržengtos.

Taigi netoliese lietuvių kapų ėmė kilti paminklai įvairioms idėjoms, pirmiausia Nemuno mūšiui, vėliau Panerių aukoms, bei simboliniai kryželiai kilusiems iš Seinų krašto lenkų inteligentams, žuvusiems koncentracijos stovyklose, vėliau vieno patrioto „Pilsudčiko dvasiai“ (jis pats tose kapinėse nėra palaidotas) ar šiaip lenkų visuomenei nusipelniusiems. Aišku, vis intensyvėjant lietuvių paniekinimo prieskoniui.

2005 metais po ilgų derinimų ir projektų keitimo buvo gautas leidimas Lietuvos savanorių atminimą įamžinti tipiškais kryželiais bei pastatyti Dalios Matulaitės pietą. Vykdant statybinius darbus iš po nakties išdygo didžiulis granito obeliskas su įrašu: „Tūkstančiams lenkų, nužudytų 1941-1944 metais Paneriuose netoli Vilniaus, atminti. (…) Egzekucijos vykdytojas buvo lietuvių specialusis savanorių būrys – „Panerių šauliai“, tarnaujantis hitlerininkų saugumo tarnyboje…“. Turint omeny visas aplinkybes – pastatymo laiką ir vietą, akivaizdu, kad paminklo intencija – paniekinti Seinų krašte gyvenančius lietuvius bei kurstyti jiems neapykantą. Jau šešerius metus stovi minėtasis obeliskas. Nors buvo kreiptasi į galimas valstybės institucijas prašant jį pašalinti, vis gaunamas atsakymas būdavo labai paprastas: „Tai vietos klebono reikalas“. Žodžiu, vietos klebonai šioje valstybėje yra itin galingi. Pasirodo, kad jie gali net formuoti lenkų ir lietuvių santykius. Nenuostabu, kad jie tuo ir naudojasi. Šį kartą ant naujai išdygusio paminklo net ir pasirašyta „klebonas“.

Apie žuvusiųjų laidojimo ir vietų įamžinimo kultūrą

„Nuo viduramžių žūstančius kovose karius laidota arti mūšio vietų. Galiojo šventa karo teisė, įpareigojanti nugalėtoją garbingai palaidoti ne tik žuvusius savus, bet ir priešus. (…) To reikalavo garbingas riterių kodeksas ir jį laužyti būdavo niekinga anuometinio pasaulinio elito akyse. Karalius Jogaila, būdamas atkaklus krikščionių neofitas, po Žalgirio mūšio pasiliko mūšio lauke tris dienas, kad palaidotų visus žuvusiuosius. Dėl to prarado galimybę užimti kryžiuočių sostinę Magdeburgą. XX amžiuje atlikti kasinėjimai rodo, kad laidota su visais krikščionių liturgijos elementais. (…)

Kaip elgtis su žuvusiųjų ar nuo sužalojimų mirusiųjų kūnais, reguliuoja 1907 metų Hagos konvencijos nuostatai, patvirtinti ir sunorminti 1949 m. rugpjūčio 12 d. I, II, III ir IV Ženevos konvencijose. (…) Atskiri tų konvencijų straipsniai sako, kad konfliktuojančios šalys įpareigojamos palaidoti žuvusių karių kūnus garbingai ir pagal galimybes užtikrinant religines apeigas pagal žuvusiojo tikėjimą, o jų kapai privalo būti pažymėti ir gerbiami bei sugrupuoti pagal žuvusiųjų tautybę (pilietybę). (…) Toks elgesys su žuvusiaisiais siejamas dar su XIX amžiaus idėja, kad kiekvienas karys turėtų būti sąmoningas, jog žuvus kovoje jo palaikai bus garbingai palaidoti.“ (mgr. Waldemar Forgacz)

Įdomu, kokių konvencijų, tradicijų ir papročių laikosi šios dienos Berznyko klebonas, nesigėdydamas tyčiotis iš pralaimėjusiųjų? „Šito paminklo pastatymas niekuo nesiskiria nuo Jedvabno memorialo išniekinimo, jį aptepliojant ir užrašant „Nie przepraszam za Jedwabne“ ir „Byli łatwopalni“. Tai akivaizdu. Gal forma kiek rafinuotesnė, bet tikslas juk tas pats“, – sakė vienas Punsko lietuvis.

Pasak Lietuvos radijo korespondentės Varšuvoje Nijolės Druto, kuri kreipėsi į Lenkų tautos kovų ir kančių atminimo tarybą bei Palenkės vaivadijos įstaigą dėl netikėtai Berznyke išdygusio Lietuvos savanorių atminimą niekinančio paminklo, atsakymas gautas vienareikšmis ir vienodas – Berznyko kapinės yra parapijos nuosavybė, tai yra klebono kompetencija. Jeigu paminklas žeidžia kieno nors jausmus, siūloma kreiptis į teismą. Beje, po dienos minėtajai žurnalistei paskambino Palenkės vaivadijos įgaliotinis tautinių mažumų klausimais, kuris pranešė, kad vaivada kreipsis į IPN (Tautos atminties institutą), prašydamas išaiškinti istorines Berznyko kovų aplinkybes.

O aš manyčiau, kad net nesikreipiant į jokias išminties monopolį turinčias institucijas ir taip aiški paminklo (paminklų) pastatymo intencija – išniekinti lietuvių karių atminimą. Lietuvos kariuomenė 1920 metais nekolaboravo ar nėjo kartu su bolševikais, nes Raudonosios armijos Seinijoje nebuvo, o lietuviai savanoriai kovojo dėl savo etninių žemių. Įrašas naujame paminkle yra tiesiog istorijos klastojimas, o „paminklo“ pastatymas „lietuviams kariams“ yra „pagerbimas“ juos pažeminant.

Manau, kad artimiausiu metu paaiškės, ar Lenkijos valstybė pasiruošusi garbingai apginti savo bendrapiliečius nuo paniekinimo. Nes iš esmės ne tik mums, lietuviams, reikia sielotis dėl situacijos Berznyke. Tai visų pirma lenkų problema ir gėda. Jeigu atsiranda norinčiųjų niekinti prieš šimtmetį žuvusius karius, tai liudija apie etinį, moralinį, krikščioniškąjį ir intelektualinį tų žmonių neįgalumą. O jeigu valstybė nepajėgi susidoroti su tokiais reiškiniais, tai liudija apie valstybės silpnumą. Tikiu, kad vis dėlto dauguma lenkų tautos žmonių gėdijasi dėl tokių „didvyriškų“ savo tautiečių žygdarbių, tačiau juk valstybėje veikia visa sistema, kad būtų užkirstas kelias nesantaikos kurstymui ir kokios nors tautos, juolab žuvusiųjų atminimo, niekinimui. Iniciatorių ir organizatorių akcijų Berznyke galime tik pagailėti. Be naujojo paminklo, šiais metais atliktas dar vienas darbas – prie kiekvieno lietuvių savanorio kapo kryželio nuo Nemuno mūšiui skirto paminklo pusės pasodinta po tują, kad jos užaugusios uždengtų tuos nelemtus lietuvių kapus. Iš kur tiek neapykantos? Nejaugi praėjus daugiau kaip 90 metų lenkai vis dar netiki, kad tą kovą laimėjo? Tai kam kovoti su praeities šmėklomis? O gal taip ir nepasijunta tikraisiais šios žemės šeimininkais, todėl visąlaik tai įrodinėja? O gal jaučiasi nesaugūs? Nežinia, kuris atsakymas teisingas, viena aišku – juos kamuoja kompleksai. O neapykantos lietuviams proveržiai – tų kompleksų išraiška.

Kol vyksta tokie reiškiniai, jie liudija viena – kad kol kas vis žaidžiama demokratijos žaidimą, kai tam tikri standartai pačioje valstybėje taikomi pagal tautinį priklausomumą. Pavyzdys ne tik Berznykas. To žaidimo esmę puikiai iliustruoja lietuviškų mokyklų finansavimo situacija, kai lietuviams teigiama, kad nėra teisinių mechanizmų išlaikyti lietuviškas mokyklas, o randama teisinių mechanizmų, kaip po 1000 zlotų paremti kiekvieną šeimą Lietuvoje, leidžiančią savo pirmoką į lenkišką mokyklą. Taigi taip ir gyvename.

Pateikiame keletą komentarų iš „Kurier Wileński“ po straipsniu „Lietuviai pasipiktinę dėl lenkiškų paminklų Berznyke“. Jie liudija, kaip formuojamas priešiškumas lietuviams.

„robert: Kodėl kai kurie yra tokie mentalūs vergai? Klebonas parašė TIESĄ, nežaidė pagražinimais, nesisielojo dėl LT tautelės nusiteikimo. Pastatė pagal Jono Pauliaus II nurodymus – „tiesa jus išlaisvins”. O jūs čia savo „oi, LT užpyks ir ką, ir šuo ją…“ Seniai reikia padaryti tvarką su ta „imperija”. Gerai, kad pagaliau pradėta valyti melą nuo istorijos. Valio klebonui. O mūsų broliai nėra ir niekada nebuvo. Išdavė Žečpospolitą, t. y. ir Karūną, ir LDK.

Piotrek Trybunalski: Lietuviai tiesą vadina antausiu, o aš manau, kad klebonas gerai padarė, lai toks paminklas būna informacija nežinantiems, kad sužinotų, su kuo lietuviai įsiveržė į Lenkijos teritoriją. Žinoma, lietuviams tai neskanu. Jie norėtų ir toliau apsimetinėti, bet gal jau pakaks žaisti su jais.

Bohdan: Išvada, kad lietuviai ėmėsi paminklų kovos ir istorijos falsifikavimo. Gėdijasi, kad kovojo su lenkais kolaboruodami su bolševikais, o ar gėdijasi žudynių, kurias vykdė kartu su hitlerininkais? Šita atmintis privalo išlikti, privalo savo vaikus mokyti tiesos, o ne meluoti į gyvas akis. Kareiviai iš kapų nesikels, kad apgintų savo garbę, bet gyvi, visų pirma mūsų vadai – būtinai.”

Belieka paklausti – kur link einama?

„Aušra“, 2011/19