Č. Iškauskas. L. Zeligowskio anūkai – vėl ant balto žirgo

Matote: esu lojalus įstatymams, bent jau Valstybinės kalbos įstatymui, ir vardus rašau originalo kalba. Tai tik užuomina į seną lotynišką posakį „Dura lex sed lex“ („kvailas įstatymas, bet – įstatymas“) ir, rodos, į nereikšmingą birželio pabaigoje Lietuvos lenkų mokyklų mokytojų draugijos „Macierz Szkolna“ išplatintą kreipimąsi, kuriuo lenkiškų mokyklų Lietuvoje pedagogai buvo raginami nepaisyti kito teisės akto – Švietimo įstatymo nuostatų ir moksleivius auklėti pagal senąją tvarką.

Raginimas buvo išgirstas, ir Rugsėjo 1-ąją vykęs sambūris prie Prezidentūros tapo lenkų veikėjų, politikų bei jaunimo teisinio nihilizmo išraiška.

Sakytume, smulkmenos, bet – nemalonios. Kai kas ragina į jas nekreipti dėmesio. Tačiau, kai ant šio vietinių lenkų kabliuko užkimba pats kaimyninės valstybės vadovas, vadinęs Lietuvą „ožka, kuri neina prie vežimo“, nejuokais gali pamanyti, kad santykiuose tarp dviejų šalių ateina L. Zeligowskio laikai…

Beje, tiek dabartinis Lenkijos prezidentas B.Komorowskis, tiek anų laikų lenkų generolai L.Zeligowskis ir J.Pilsudskis save kildina iš Lietuvos, tad esą jiems puikiai suprantamos vietinių lenkų problemos. Tiktai kyla keletas klausimų: vienas, ar jos ne iš piršto laužtos, kitas – ar vietiniai lenkų veikėjai šitokiu rizikingu žaidimu nenori laimėti sau populiarumo balų prieš abiejose šalyse artėjančius parlamentų, o paskui – ir Europarlamento rinkimus.

Bet mūsų tikslas – dar kartą prisiminti 90 metų senumo laikus, kai lenkų šovinistai kūrė planus jėga prijungti Lietuvą prie išsvajotos Abiejų Tautų Respublikos (ATR) atgaivinimo.

Kaip rašo istorikai, save filosofu ir istorijos strategu laikęs J.Pilsudskis svajojo sukurti galingą federacinę valstybę, panašią į tą, kuri buvo Jogailaičių laikais ir kuri dominavo Vidurio Europoje. Tokius planus kūrė jau seniai. Pirmą kartą apie tokią idėją jis prabilo viešai, kai vyko 1904–1905 m. Rusijos ir Japonijos karas. 1904 m. išvažiavęs į Japoniją, kuri tuo metu kariavo su Rusija, jis diskutavo su Micado vyriausybe dėl lenkų legiono prie japonų armijos sukūrimo. Taip J. Pilsudskis bendromis jėgomis siūlė suskaldyti Rusijos imperiją ir suteikti visoms pavergtoms tautoms laisvę, o Lenkija tas tautas suvienytų bendram tikslui pasiekti – susilpninti carinę Rusiją

Jis neplanavo jos eliminuoti iš politinės arenos, bet norėjo ją visiškai susilpninti, atplėšdamas imperijos pakraščius. J. Pilsudskis buvo įsitikinęs, kad Rusija, netekusi visų savo užkariautų teritorijų, bus visiškai susilpnėjusi. Deja, tada Japonijoje jam nepavyko susitarti dėl bendrų legionų sukūrimo, jis sugebėjo tik gauti lėšų įsigyti ginklų smogikų organizacijai, kuri veikė prie lenkų socialistų partijos.

Taigi, J.Pilsudskio idealas buvo Lenkijos federacija su Lietuva, Baltarusija ir Ukraina (jam priešiška politinė grupė endekai (nacionalistinis tautinių demokratų (ND) judėjimas, siekęs grynai tautinės lenkų valstybės). Plačiai žinomas jo posakis: „Lenkija yra kaip riestainis: kas vertingiausia – pakraščiuose, o viduryje – tuščia”. Būdamas gente lituanus, o natione polonus (lietuvių kilmės lenkas) ir laikydamasis senosios Lietuvos sampratos, J.Pilsudskis nesuvokė ir neįvertino lietuvių – beje, taip pat ukrainiečių ir baltarusių – inteligentijos bei visuomenės noro sukurti savarankiškas, su Lenkija nesusijusias valstybes. Bent jau lietuviai buvo pasimokę iš jiems primestos 1791 05 03 priimtos ATR konstitucijos, kuri Lietuvą įteisino vasalo pozicijose.

Įgyvendindamas savo planus, J. Pilsudskis ėmė skelbti vadinamos Tarpjūrio federacijos idėjas („ot morze do morze“). Į šią valstybę nuo Baltijos iki Juodosios ir net Viduržemio jūrų turėjo įeiti Lietuva, Latvija, Estija, Suomija, Baltarusija, Ukraina, taip pat Slovakija, Vengrija, Rumunija, Jugoslavija, Čekija. Maršalas spekuliavo lietuvių kunigaikščio Vytauto viduramžiais surengtu pergalingu žygiu prie Juodosios jūros ir taip skatino LDK pasekėjų patriotinius jausmus. Bet priemonės tokiems tikslams pasiekti buvo visai žemiškos.

1919 m. lenkų kariuomenė išstūmė bolševikus iš Vilniaus; tų metų balandžio 22 d. J.Pilsudskis kreipėsi „į buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyventojus”, žadėdamas suteikti jiems galimybę spręsti savo reikalus „be jokio smurto ar spaudimo iš Lenkijos pusės”. Rugpjūčio mėnesį jis atkūrė Vilniaus universitetą kaip lenkišką mokslo įstaigą ir suteikė jam Stepono Batoro vardą. J.Pilsudskio šalininkai iš Lenkų karinės organizacijos (Polska Organizacja Wojskowa, P.O.W., arba „peoviakai”) 1919 m. bandė įvykdyti prolenkišką perversmą Kaune, bet Lietuvos vyriausybė jam užkirto kelią. 1920 m. Vilniui vėl patekus į bolševikų, paskui į lietuvių rankas, J.Pilsudskis organizavo Lucjano Zeligowskio dalinių ir vietos lenkų maištą, po kurio Vilnius buvo Lenkijos aneksuotas. Kaip teigia istorikas Sigitas Jegelevičius, J.Pilsudskis dar 1920 m. planavo užgrobti Vilnių, okupuoti net tik Rytų Lietuvą, bet ir visą didesnę Lietuvos teritorijos dalį, gal net iki Klaipėdos krašto, priklausiusio vokiečiams.

Taip, nepaisant prieš tris dienas pasirašytos Suvalkų sutarties, 1920 10 09 generolas L.Zeligowskis ant balto žirgo per Žvėryno tiltą, kaip 1936 m. rašė savo prisiminimuose „Neužgijusios žaizdos“ Viktoras Biržiška, įžengė į Vilnių.

Iš pradžių ir J.Pilsudskis, ir Lenkijos Seimas atsiribojo nuo tokių maištininkų generolo žygio, nors įrodyta, kad spalio 1-2 d. maištininkų pasitarimai vyko Gardine ir Lydoje, dalyvaujant pačiam maršalui. Vėliau jis prisipažino: „Reikėjo sukurti naujus įvykusius faktus. Todėl savo akciją pradėjo generolas Zeligowskis, kuris veikė man vadovaujant ir man aiškiai paliepus”. Bet kartu tas lenkų laimėjimas reiškė J.Pilsudskio istorinį pralaimėjimą – jo federalizacijos planų žlugimą

J.Zeligowskis paskelbė apie „Vidurio Lietuvos“ sukūrimą, jos vyriausybės sudarymą. Ši vyriausybė panaikino Lietuvos ir Sovietų Rusijos 1920 07 12 sutartį, visiškai pamynė Suvalkų susitarimus, o Santarvės misijoms ėmus priekaištauti Varšuvai už šios sutarties sulaužymą, generolas jos atstovus iš Vilniaus tiesiog išvijo. Maždaug trečdalis Lietuvos paskendo lenkiškos okupacijos tamsoje.

Netęsiant šių istorijos peripetijų, netiesiant tiesioginių paralelių su šiandiena, taip ir norisi kai kurių lenkų politikų ir veikėjų paklausti: ar jau atgyveno federalizmo principas? O gal ir šiandien dar gajūs planai sukurti valstybę „ot morze do morze“? Kai kas Lietuvoje gal ir didžiuotųsi didžiųjų Vytauto kovų renesansu, kad ir gaunant Lietuvai trečiaeilį vaidmenį federacijoje. Ar ne tam balnojami balti žirgai, trypiant jų kanopomis ne tik suverenios valstybės įstatymus, bet ir žeminant pačią valstybę?