R. Maceikianecas: Lietuva tikrai niekuo nenusikalto Vilniaus krašto lenkams ir Lenkijai

Kodėl toks ryškus pablogėjimas? Kokioms jėgoms naudinga, kai tarp Vilniaus ir Varšuvos nėra vienybės?

Kodėl Lenkijos politikai demonstratyviai žemina Lietuvos valdžios atstovus? Kodėl kurstomi Vilniaus krašto lenkai? Kodėl Seinuose ir Punske buvo išniekinti lietuviški vietovių užrašai? Ar tikrai lietuviai kuo nors nusikalto Vilniaus krašto lenkams ir Lenkijai?

Į  klausimus atsako Lietuvos lenkų tautinės bendruomenės atstovas, Fondo „Vilniaus klodai“ pirmininkas Ryšardas Maceikianecas. Su ponu Ryšardu Maceikianecu kalbasi Slaptai.lt ir „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

– Pirmiausiai norėčiau paklausti, ką manote apie vis labiau įsiplieskiančio konflikto priežastis? Tikriausiai sutiksite, jog Lietuvos ir Lenkijos santykiai nūnai pablogėjo. Žinoma, pablogėjo ir Lietuvos santykiai su Vilniaus krašto lenkais. Bet kodėl? Kuo Lietuva nusikalto tiek Vilniaus krašto lenkams, tiek Lenkijai?

– Privalau atsakingai pabrėžti, jog Lietuva tikrai nenusikalto nei Vilniaus lenkams, nei Lenkijai. Mane taip pat stebina aplinkybė, kad asmuo su nestabiliomis politinėmis emocijomis Lietuvoje gali daryti ką nori – nesilaikyti įstatymų, apriboti Lietuvos piliečiams visuotines ir konstitucines laisves bei teises. Arba nuo visuomenės kažkas slepiama, arba tiesiog mūsų valdžios vyrai neturi būtinos stiprybės ir savigarbos. Štai tik keli nerimą keliantys pavyzdžiai: B.Komorovskio vizitas iškart į Maišiagalą, o paskui – į Vilnių, R. Sikorskio atvykimas į demokratinių moterų forumą, kad paaštrintų padėtį, paskutinis demonstratyvus priešrinkiminis Lenkijos premjero Tusko šou Palangoje ir Vilniaus bažnyčioje… Ką demonstruoja šie Lenkijos aukščiausiosios valdžios vojažai? Jie rodo, jog su Lietuva galima elgtis itin nepagarbiai, nes Lietuvos valdžia neduoda atkirčio – leidžia save žeminti, niekinti.

– Vieno privataus pokalbio metu Jūs užsiminėte, jog Vilniaus krašto lenkams reikia visai ne gatvių užrašų lenkų kalba ar pavardžių lenkiškais rašmenimis lietuviškuose pasuose. Esą tokiems reikalavimams juos primygtinai stumia europarlamentaras Valdemaras Tomaševskis, vadovaujantis Lenkų rinkimų akcijai. Vilniaus krašto lenkams labiau rūpi buitiniai dalykai – atlyginimai, žemės grąžinimo problemos.

– Lietuvos valstybė pirmiausiai turi apsaugoti Vilniaus krašto lenkus nuo politinio tomaševskininkų terorizavimo, sudaryti jiems galimybę naudotis visomis piliečio ir žmogaus teisėmis, kurias garantuoja šalies Konstitucija. Ir tik po to, kai Vilniaus krašto lenkai taps tikrai laisvais piliečiais, nebijančiais jokių politinių ir administracinių spaudimų, paklausti, ko ji jie iš tiesų nori. Lietuvos valstybė vis dar nežino, ko iš tiesų reikia Vilnijos lenkams. Gal jie trokšta naujų darbo vietų? Gal jie nori dirbti viešuosius darbus? Tačiau prašydami viešųjų darbų jie nenori tokią galimybę suteikiančiam seniūnui bučiuoti rankos. Gal jiems reikalingas naujas vandentiekis ar moderni kanalizacija? O gal jie nori laisvai, be nurodymų iš šalies, burtis į pilietines asociacijas? O gal jie svajoja seniūnus rinkti laisvuosiuose rinkimuose? Gal jiems iki gyvo kaulo nusibodęs buvusių sovietinių represinių struktūrų atstovų arba buvusių kolūkių pirmininkų vadovavimas? Tokių “gal” – labai daug. Reikia išsiaiškinti.

Neatmetu versijos, kad Vilniaus lenkams galbūt reikėtų ir dvikalbių gatvių užrašų. Tačiau man asmeniškai nežinomas nė vienas atvejis, kad senyvo amžiaus žmonės patys, niekieno neverčiami ir neįtakojami, inicijuotų dvikalbių iškabų kabinimą. Lenteles su dvikalbiais užrašais kabina Vilniaus krašto valdininkai, kilę iš sovietinių tarnybų ir sovietinių struktūrų.

– Kokių tikslų siekia Valdemaras Tomaševskis, skatindamas Vilniaus krašto lenkų priešiškumą Lietuvai? Kodėl jis elgiasi būtent taip?

– Ko siekiama Tomaševskio rankomis, iš tikrųjų žino tie, kurie nustato jo veiklos kryptis ir tikslus. Bet bendroji kryptis kaip ant delno – silpninti Lietuvą per sumaištį ir konfliktą. Tik du iškalbingi faktai – jis priėmė savo etatiniu patarėjumi ilgametį KGB majorą, gaunanti pensiją iš Rusijos. Jį taip pat remia ir jam patarinėja premjero Andriaus Kubiliaus patarėjas Česlovas Okinčicas.

– Neseniai Lietuvos Kultūros ministerija surengė neva mokslinę konferenciją, kurioje neva moksliniais pagrindais buvo bandoma išsiaiškinti lietuvių – lenkų nesutarimų priežastis. Tačiau tai buvo keista konferencija. Pasakyčiau – tendencinga. Jau vien dėl to, kad nebuvo suteikta galimybė prabilti Jums. Ką būtumėte pasakęs, jei konferencijos organizatoriai būtų išdrįsę Jums suteikti žodį?

– Konferencijoje būčiau tvirtinęs, ką tvirtinu visur ir visada: Vilniaus rajone kurkime normalią, demokratinę, pilietinę visuomenę. Statykime tokią visuomenę ne nuo stogo, o nuo pagrindų pagrindo – pamatų. Kol ten žmonės bus prispausti, kol nejaus, kad jau praėjo dvidešimt metų, kai nėra sovietų valdžios, kol nežinos, kad ir jie turi teisę naudotis konstitucinėmis laisvėmis, kol jiems nebus prieinama obiektyvi ir visapusiška informaciją apie tai, kas iš tiesų dedasi Lietuvoje ir Europoje, – tol nieko gero neturėsime. Tik tada, kai Vilniaus rajone nebeliks terorizavimo ir spaudimo, šio krašto žmonės patys suvoks, kur siekiama kiršinti ir skaldyti. Ir tuo pačiu – valdyti.

– Prie prezidentūros Vilniuje lenkai organizavo protesto akciją, reikšdami nepasitenkinimą naujosiomis Švietimo įstatymo pataisomis. Koks Jūsų požiūris į protesto akciją ir Švietimo įstatymo pataisas, sakančias, jog nuo šiol lenkai privalės rimčiau mokytis lietuvių kalbos.

– Patikslinkime esminį dalyką. Į protestus, piketus, demonstracijas niekas iš lenkų neis, kol Lietuvos lenkų rinkimų akcijos politikieriai, kitaip tariant, Tomaševskis su šeima ir posovietinėmis struktūromis, neduoda įsakymo. Vilniaus krašto lenkai šių jėgų įtakojami, todėl klusniai vykdo jų nurodymus.

O dėl lietuvių kalbos mokėjimo štai ką pasakysiu. Labai gerai, kad parengtos naujosios Švietimo įstatymo pataisos. Tik blogai, kad jos parengtos pavėluotai. Tačiau Lietuvos visuomenė vis dėlto nemato ir nesuvokia pagrindinės blogybės. Tas Švietimo įstatymas bus bejėgis ką nors keisti “iš esmės” tol, kol Vilniaus lenkai nebus mokomi pirmiausiai mylėti ir branginti Lietuvos valstybę. Na ir kas, kad padidės dėmesys lietuvių kalbai. Kaip ir iki šiol, taip ir dabar Vilniaus lenkai mokomi tapti ne Lietuvos, o Lenkijos patriotais.

O reikia, kad Lietuvos lenkai mokytųsi ne tik lietuvių kalbos, bet ir būtų pratinami tapti Lietuvos piliečiais. Tačiau Švietimo ir mokslo ministerija šios problemos kažkodėl nemato. Ji  perša  gimtosios (lenkų) kalbos mokymą sieti pirmiausiai su Lenkijos istorijos ir kultūros propagavimu. Tad tokiomis sąlygomis lietuvių kalbos stiprinimas duos mažai naudos.

– Koks Jūsų požiūris į Seinuose ir Punske subjaurotus lietuviškus užrašus? Kas Punsko krašte tepliojo lietuviškus užrašus – chuliganai, suklaidinti lenkų nacionalistai, provokatoriai, slaptųjų tarnybų agentai? Ar oficialioji Varšuva suras tikruosius kaltininkus?

– Nenustebčiau, jeigu taptų žinoma, kad lietuviški užrašai buvo tepliojami pagal užsakymą iš Vilniaus. Galbūt tokia provokacija siekta padaryti spaudimą mūsų politikams, kad šie greičiau įteisintų dvikalbius užrašus Lietuvoje.

– Vasarą Dieveniškėse buvo surengta tautiškai nusiteikusių lietuvių ir latvių jaunimo stovykla. Kai kas piktinosi, kam tokia stovykla surengta krašte, kur dauguma gyventojų – lenkai. Mano supratimu, tokie kaltinimai – absurdiški. O kokia Jūsų nuomonė?

– Neteko būti toje stovykloje, nežinau detalių, smulkmenų. Bet jeigu mes turime teisę laisvai judėti po Europą, tai ir Lietuvos jaunimas turi teisę laisvai keliauti po visą Europą ir visą Lietuvą. Kur jie rengia savo stovyklas, Dieveniškėse ar, sakykim, Skuode, jų ir tik jų reikalas. Kol nepažeidžiami įstatymai, stovyklauk kur tik nori.

Vienas iškiliausių Vilniaus rašytojų Juozapas Mackevičius savo esė  „Jei būčiau chanas“ yra parašęs, kad nesvarbu, kokius įsitikinimus žmogus turi, svarbiausia, kad jam būtu leista juos pareikšti.

– Po baisiosios lėktuvo tragedijos, kai netoli Katynės sudužo lėktuvas, skraidinęs Lenkijos politikos elitą, oficialiosios Varšuvos požiūris į Lietuvą akivaizdžiai pasikeitė. Oficialioji Varšuva pradėjo reikšti Lietuvai priekaištų. Tie priekaištai – pagrįsti? Kokius politinius žaidimus žaidžia, pavyzdžiui, Lenkijos premjeras? Ar negalima Lenkijos apkaltinti turint imperinių užmačių?

– Mano manymu, puolimą prieš Lietuvą pradėjo kaip tik Kačinskiai, jų aplinkos žmonės. Tuskas ir jo pagalbininkai tik tęsia neprotingą politiką mūsų šalies atžvilgiu. Lenkija kaip ir Lietuva neatliko liustracijos, neturi provalstybinių politinių elitų. Kalbant Gedroycio žodžiais, Lenkijos vadovai tiesiog „prarado valstybingumo instinktą“. Jis turėjo omenyje santykius su kaimynais. Dabartiniai Lenkijos santykiai su kaimynais gerokai primena tarpukario periodą, kada Lenkija buvo agresyvi.

– Ar Lenkiją pasiekia tikroji informacija apie Lietuvą, ar pasiekia tik toji, kuri naudinga Lenkų rinkimų akcijai?

– Oficialioji Lenkija, kaip ir kitos valstybės, be abejonės, turi savo specialiąsias tarnybas, kurios padeda sužinoti realią padėtį, kas vyksta kaimyninėse šalyse. O štai visuomenė – jau kiek kitokio pobūdžio problema. Lenkijos visuomenė žino tik tiek, kiek jai žinoti leidžia korumpuoti ir priklausomi nuo valdžios vyrų žurnalistai. Laisvosios spaudos, nepriklausomos pilietinės žurnalistikos Lenkija dar neturi, kaip neturi ir Lietuva.

– Kokias klaidas, Jūsų manymu, padarė Lietuva, ginčydamasi su Lenkų rinkimų akcijos lyderiais ar Varšuvoje sėdinčiais politikais?

– Pagrindinė bėda ta, kad Lietuvos vadovai neturi tvirtos pozicijos. Jie – tarsi bestuburiai. Vadovas, neturintis pozicijos, visada pralošia. Pralošia todėl, kad plaukia tik pasroviui..

– Kaip vertinate tautininkų partijos lyderio Gintaro Songailos veiklą?

– Kaip suprantu, tautininkų dabar nėra – yra tik konservatorių partija. Taigi kol kas sunku vertinti, kas ir kaip. Parlamentaro Gintaro Songailos pasisakymai ne visiems patinka. Bet kad jis reiškia savo nuomonę – tai gerai. Aš žinau, kokia jo pozicija, galiu diskutuoti, sutikti ar nesutikti. Be nuomonių skirtumų, be diskusijų negalima sukurti demokratinės visuomenės. Kas iš to, kad, pavyzdžiui, Michalas Mackevičius, rodos, Seime, rimtai nepasisakė nė karto, bet rengia nepagrįstus piketus. Toks žmogus, išauklėtas Maskvos politinėje akademijoje prie Komunistų partijos CK, slepiantis savo biografiją  – tikrai pavojingas ir Lietuvai, ir Lietuvos lenkams.

– Spėlionės, kokia bus ateitis, – sudėtingas užsiėmimas. Galima suklysti. Ir vis dėlto norėčiau išgirsti Jūsų nuomonę, kaip ilgainiui klostysis Vilniaus – Varšuvos tarpusavio santykiai? Blogėjimo ar gerėjimo linkme?

– Kol kas tik blogės. Ims gerėti tik tuomet, jei Lenkija ir Lietuva turės rimtų politikų, kurie gins tikrąsias vertybes ir jas gins atkakliai. O kol kas Lietuvos vadovai deramai neatlieka savo pareigų – negina Lietuvos valstybės interesų. Kokia išeitis? Lietuvos piliečiai privalo burtis į legalias pilietines visuomenines organizacijas, o šios – reikalauti atsakomybės iš apsnūdusių šalies vadovų ir valdininkų primenant jiems, kad jie saldžiai gyvena už mūsų visų pinigus.

2011.09.06