V.Rubavičius. Ar pagerės kultūros su „ištiesta ranka“ savijauta?

Lietuvos kultūros būsena jau senokai vertinama kaip negaluojanti. Gerokai šlubuoja ir kultūros įstaigų veikla chroniško pinigų stygiaus sąlygomis.

Valstybės įsiskolinimai bibliotekoms jau, matyt, nebebus apmokėti. Kultūra menksta, žmonių kultūrinis akiratis traukiasi, o kultūros politikoje įsivyrauja vadybinis požiūris į kultūrą kaip kultūros prekių ir paslaugų gaminimą bei teikimą. Jokia paslaptis, kad skirstant biudžetinius kultūros pinigus daug neskaidrumo, pinigų plovimo ir kitų blogybių, kurios akivaizdžiausiu būdu pasimatė Vilniui atliekant Europos sostinės vaidmenį. Kaip panacėja nuo kai kurių negerovių šiuo metu sparčiai kuriama nauja institucija – Lietuvos meno taryba.

Liepos mėnesio pradžioje kultūros ministras Arūnas Gelūnas, pristatydamas naujos institucijos įstatymo projektą grupei kultūrai neabejingų žmonių, nusistebėjo, kad tiek nemažai susirinkę. Juk karščiai, atostogos. Išties, mūsų švietimo, mokslo ir kultūros vadybininkai savo sumanymus stengiasi pasitvirtinti kaip tik per vasaros atostogas – tada į viešus, demokratiją imituojančius ir dažniausiai nieko nelemiančius apsvarstymus galima surinki savųjų palaikytojų būrelį. Šįkart kalbėta rimčiau, tad ir man knieti išsakyti savo nuomonę. Menų ar Kultūros ir meno tarybos įkūrimas jau beveik nulemtas prezidentės Dalios Grybauskaitės inicijuotų ir Seimo patvirtintų Kultūros politikos gairių. Jas ruošusiame kultūrininkų būrelyje svarus buvo ir dabartinio ministro žodis. Tad belieka užbaigti pradėtą darbą.

Kam reikalinga nauja institucija? Nejau daugindami institucijų tikimės pagerinti ir išskaidrinti vienos ar kitos srities finansavimą? Pavyzdžiu imamos kai kurios šalys, kuriose veikia tokios ar panašios tarybos. Tačiau kaip tik užsienio šalių pavyzdžiai ir verčia suklusti – juk tiek vakarietiškai atrodančių institucijų kūrėme, o korupcijos ir pinigų plovimo tik daugėjo. Įtvirtinome net viešųjų pirkimų modelį su jį kontroliuojančiom įstaigom, kuris tapo valstybinės korupcijos branduoliu. Tų pirkimų skaidrinimas – tai dar viena politinio verslininkavimo sritis. Na, tikėkimės, kad šįkart bus kitaip. Bet ar tokiam tikėjimui esama realių prielaidų, kurios būtų nusakytos pristatytame įstatyme. Tokių prielaidų neaptikau. Mano manymu, kuriama ganėtinai pavojinga kultūros ateičiai institucija, kurios tikslas yra perimti kuo daugiau Kultūros ministerijos finansų ir prisidengiant ekspertiniais vertinimas vienašališkai, niekam už nieką neatsakant skirstyti juos savo (direktoriaus ir jo aplinkos) nuožiūra.

Pirmiausia naujoji institucija grėsminga dėl to, kad ji direktoriaus asmenyje perima iš Kultūros ministerijos, o sykiu ir iš politikų, didelę kompetencijos ir veiklos sritį. Šitai aiškiausiai užprogramuota 2 straipsnyje, nusakančiame Menų tarybos statusą: „Menų taryba yra valstybės įstaiga, dalyvaujanti formuojant valstybės politiką kultūros ministrui pavestose srityse ir pagal kompetenciją ją įgyvendinant“. Kas dabar atskirs kultūros ministro ir tarybos, tiksliau, jos direktoriaus, kompetencijas bei veiklos sritis? Savo statusu taryba gali perimti Kultūros ministerijos kompetenciją. Nejau politikai šito geidžia? Nejau kultūra taip jiems pabodo, kad kultūros politikos sritį jie perleidžia kultūros ministro skiriamam naujosios tarybos direktoriui?

Kultūros ministerijos kompetencijos ir veiklos sričių „perėmimo“ siekis įtvirtinamas straipsniuose, nusakančiuose tarybos tikslus ir funkcijas. Pacituosiu tik pačius iškalbingiausius. Pagrindinis Menų tarybos tikslas yra „administruoti valstybės biudžeto lėšas, įskaitant Europos Sąjungos ir kitos finansinės paramos lėšas, skirtas kultūrai ir menams remti“, o pagrindinė funkcija yra – „administruoja valstybės biudžeto lėšas, įskaitant Europos sąjungos ir kitas finansines paramos lėšas, skirtas kultūrai ir menams remti“. Taigi pagrindinis tikslas sutampa su funkcija — administruoti valstybės biudžeto lėšas. Tų perimamų lėšų apimtis niekaip neribojama. Jau nebe Kultūros ministerija, o naujoji taryba „inicijuoja, dalyvauja rengiant ir įgyvendinant Europos Sąjungos ir kitų šalių finansinės paramos programas“, taip pat „inicijuoja ir finansuoja kultūros ir meno srities tyrimus ir analizes“. Funkcijų, kurioms vykdyti numatoma perimti Kultūros ministerijai skirtas lėšas surašyta gerokai daugiau.

Kyla klausimas, koks naujas pačios Kultūros ministerijos vaidmuo? Žinome, kad ministerijos ir ministrai Vyriausybėje vertinami pagal jų administruojamų lėšų apimtį. Kodėl dabar šiuo požiūriu bene silpniausias kultūros ministras imasi dar labiau „mesti svorį“, atsisakydamas ir kompetencijų, ir pinigų? Atsakymas peršasi vienas – noras ilgai pačiam ar su savo komanda „administruoti valstybės biudžeto lėšas“.

Kaip naujoji institucija bus valdoma? Ne tik gražiai, bet ir meistriškai. Tai tarybai vadovauja ministro skiriamas direktorius, kuris, nors ir būdamas pavaldus ministrui, kartą per metus atsiskaito Seimo Švietimo, mokslo ir kultūros komitetui. Net nenumatyta, kad komitetas galėtų tvirtinti ar netvirtinti pateiktą ataskaitą. Direktoriui priskirta ir kolegialaus organo – tarybos – pirmininko pareigybė. Taigi visiškas savarankiškumas. Ketverių metų kadencijai. Šitaip dalis biudžetinių lėšų atskiriama nuo politinės priežiūros, o ministras nusimeta atsakomybę dėl jų administravimo. O kaipgi direktoriaus atsakomybė? Jokios. Esmė ta, kad propaguojamas ekspertinis vertinimas, kuris teisingiausiai paskirstysiąs turimas lėšas. Žodžiu, už viską bus atsakingi ekspertai, nes taip yra Vakaruose. Ten, esą, net nedrįstama klausti, kodėl buvę pateikti vienokie ar kitokie vertinimai. Tik tuose Vakaruose visai kitokia viešųjų pinigų administravimo, o sykiu ir ekspertinės kultūros etika bei principai.

Mes gyvename Lietuvoje ir žinome lietuviškojo ekspertavimo subtilybes, kurios greitai išryškėjo ir kitos – Mokslo tarybos veikloje. Ekspertai buriami iš vadovui ir jo patronui artimų žmonių, kuriems už tas paslaugas gerai mokama. Joks ekspertas už savo išvadas nėra niekaip atsakingas. Jam negresia jokios sankcijos, nes jis tik išsako savo nuomonę vienu ar kitu klausimu. Pinigus skiria direktorius. Čia jau lemia ne eksperto, o direktoriaus nuomonė. Gerai apmokami draugai ir be užuominų tarp įvairiausių paramos pretendentų bei projektantų atpažįsta savuosius, direktoriaus ar ministro aplinkos kultūrininkus, tad ekspertizės rezultatais visi būna patenkinti. Ne bėda, jei eksperto nuomonė susikerta su direktoriaus. Dėl nereikšmingų personų galima ir pritarti ekspertui, tačiau niekas netrukdo užsakyti ir antrą ar trečią ekspertizę – juk mokama iš biudžeto lėšų.

Ministras aiškino, kad naujajai institucijai valdyti nereikėsią papildomų lėšų – atlygiai 10—15 etatinių darbuotojų bus mokami iš sutaupytų lėšų. Tačiau ir sutaupytos lėšos yra kultūros lėšos, kurias galima būtų skirti, na, kad ir bibliotekoms naujoms knygoms pirkti. Juk pagal šį rodiklį esame bene paskutinėje vietoje tarp ES šalių. O tie etatai tai ne kas kita, kaip gerai apmokamų valdininkų armijos dauginimas. Šuo metu išsiverčiama be jų.

Mano manymu, jei jau politiniu lygiu nuspręsta kurti Menų (geriau Kultūros ir menų) tarybą, tai reikėtų labai aiškiai nusakyti jos tikslą – administruoti tam tikro pobūdžio projektams skirtas lėšas, nustatyti biudžeto apimtį ir įplaukų šaltinius – procentai nuo tokio ir tokio akcizo, apibūdinti direktoriaus skyrimo ir ypač jo atsakomybės „procedūrą“. Nederėtų tarybai teikti galimybių plėstis ir perimti Kultūros ministerijos ir ministro kompetenciją, juolab vykdyti „kultūros sektoriaus stebėseną“. Tegul ta stebėsena natūraliai nugula kompetentingų ekspertų galvose. Paprasčiausias kelias – pertvarkyti dabartinę Kultūros ir meno tarybą į valstybinę agentūrą

Pateikto projekto aptarime daug kartų buvo minimas „ištiestos rankos“ principas, net nejaučiant, kaip pati kalba subtiliai tyčiojasi iš kalbančiųjų. Kultūra jau senokai vaikšto su ištiesta ranka, o vakarietiškojo „rankos atstumo“ principo dar teks gerokai palūkėti. Niekaip jis negalės būt įgyvendinamas lietuviškoje biurokratinėje terpėje ir tokioje pinigų plovimo įgūdžių aplinkoje.