Dangstymasis istorija
Prieš sovietų 1940 m. okupaciją ir ypač sovietmečiu visokie žiugždos, venclovos, paleckiai, zimanai ir sniečkai mėgo akcentuoti istorines Lietuvos ir Rusijos sąsajas, bendrai turėtą lietuvių ir slavų valstybę – LDK, rusų indėlį kultūrinant ir civilizuojant „pagonius lietuvius“, amžiną lietuvių draugystę su „didžiąja rusų tauta“ (pastaroji sąvoka pateko net į venclovinio LTSR himno tekstą). Pati Rusija buvo vadinama Lietuvos gelbėtoja ir globėja, be kurios Lietuva apskritai negalėtų egzistuoti. Dabar tokį patį turinį skleidžia bumblauskai, venclovai (vėl!), liekiai, zingeriai ir kirkilai, tik žodį „Rusija“ pakeitę žodžiu „Lenkija“, nes pasikeitė konjunktūriniai vėjai. Nesvarbu, kad tokiomis kalbomis skatinama tomaševskių ir sikorskių arogancija. Nesvarbu, kad menkinamas šalies valstybingumas. Svarbiau atsiduoti kito „vyresniojo brolio“ globai ir tęsti tautinio menkavertiškumo skiepijimo tradiciją, jų tėvų ar mokytojų pradėtą dar bolševikmečiu.
Beje, dėl lenkų arogancijos. Nereikia kaltės dėl jos versti pareigūnų asmeninėms savybėms – lenkiška arogancija lietuvių atžvilgiu turi kur kas gilesnes istorines šaknis. Ji prasprūsta kronikų komentaruose apie Jogailos ir Jadvygos santykius (1386 m. ir vėliau), Krokuvos vyskupo Z. Olesnickio elgesyje pirmojo Lietuvos ir Lenkijos bendro Seimo Liubline metu (1448), J. Dlugošo istorijos veikaluose (15 a. vidurys), ji atspindėta A. Rotundo „Lenko ir lietuvio pasikalbėjime“ (1565), lenkų grožinėje literatūroje. Ši arogancija buvo itin ryški 19-20 a. sandūroje, kai lietuviams reikėjo kovoti dėl lietuvių kalbos teisių net bažnyčiose, o 1919-1920 m. ji išsiliejo jau į atvirą karinę agresiją, pasibaigusią pietinės ir rytinės Lietuvos dalies atplėšimu.
Bendros praeities su Lenkija akcentavimas gali nebent liūdinti, nes būtent dėl jos Lietuva atsiliko nuo kitų kaimyninių kraštų (tarp jų nuo Latvijos, Estijos ir Suomijos), kurie tokios lenkų malonės išvengė. Panašaus likimo sulaukė ir Latvijos Latgala, kurios kultūrinį ir ekonominį atsilikimą Latvijos istorikai aiškina ilgu šio krašto buvimu Abiejų Tautų Respublikos sudėtyje (1569-1772), lenkų kultūros įtaka ir šiurkščia polonizacija. Vokiečių nuo 13 a. valdytose latvių žemėse niekur nesusidarė vokiečių kalbos židinių, tačiau Latgaloje, lenkų vadintoje „Inflanty Polskie“, bažnyčios ir dvarų spaudžiami valstiečiai nuo 17 a. ėmė lenkėti taip, kaip ir Lietuvoje. Vokiečiai neniekino nei lietuvių (Prūsijoje), nei latvių, nei estų kalbos, patys jų mokėsi ir leido knygas. Kaip liudija 18 a. Kuršo kunigaikštystės dokumentai, latviškai prastai mokančiam vokiečių pareigūnui grėsė atleidimas iš tarnybos. Lenkai į vietines kalbas žiūrėjo niekinamai ir kaip įmanydami jas slopino. Istorikas E. Gudavičius tai iliustruoja Kauno ir Vilniaus pavyzdžiu. Kauno magdeburgija buvo vokiška, Vilniaus – lenkiška, todėl Kaunas lietuvėjo, o Vilnius lenkėjo.
Vasalinės Kuršo kunigaikštystės nenorą jungtis prie ATR latviai istorikai aiškina taip: „Vokiečių dvarininkai, kad ir nuolat kovodami su kunigaikščiu ir skųsdami jį [Lenkijos – A. B.] karaliui bei Seimui, anaiptol netroško patekti į Lenkijos-Lietuvos sudėtį. Juos baidė katalikiškoji kontrreformacija, karalystėje vyraujanti anarchija, neišsilavinimas, vokiečiams svetimas mentalitetas ir gyvenimo būdas“. Tad suartėjimas su lenkais nukreipė Lietuvos ir Latgalos visuomenę į lėtesnę civilizacijos raidą, o nuolatinis kalbos niekinimas ir jos gujimas iš viešo gyvenimo lietuviams ir latgaliečiams atnešė dar ir kultūrinę stagnaciją bei gerokai suvėlino tautinį atgimimą, palyginti su latviais, estais ir suomiais.
Santuoka be meilės ir ištuokos siekis
Toje bendroje praeityje greta lenkų arogancijos būta ir nuolatinio lietuvių diduomenės siekio ištrūkti iš unijų su Lenkija. Tai ir Vytauto planai karūnuotis (1429-1430), ir Švitrigailos antiunijinė politika iki pat jo pralaimėjimo Pabaiske (1435), ir Žygimanto Kęstutaičio pastangos sudaryti koaliciją prieš Lenkiją 1438-1440 m., ir Kazimiero mėginimai ieškoti sąjungos su Prūsijos kryžiuočiais 1446 m. Garsioji Jono Jeronimo Chodkevičiaus kalba Liublino seime 1569 m. buvo daugiamečių Lietuvos pastangų atsikratyti vasalinės priklausomybės nuo Lenkijos išraiška. Dar minėtinas Radvilų mėginimas sudaryti uniją su Švedija 17 a. viduryje (1655), nutraukus saitus su Lenkija.
Vadinasi, Lietuvos Taryba 1918 m. vasario 16 d. aktu tik realizavo šiuos siekius, bet jau pagal 20 a. standartus – nacionalinės Lietuvos Respublikos pavidalu. Tad pasitaikanti interpretacija, jog 1918 m. Lietuvos Respublikos Nepriklausomybės akto signatarai atkirto nuo atkuriamos valstybės jos aristokratiją ir senąją lenkakalbę inteligentiją, neatitinka tikrovės, nes toji dalis jau buvo atsisakiusi savo pirmtakų, LDK aukštuomenės, prioritetų ir buvo tapusi Lenkijos patriotais, Lietuvą laikiusiais tik teritorine Lenkijos provincija („kresais“) be jokių suvereniteto ambicijų, kaip kad to siekė Lenkija per visą bendrą su Lietuva istoriją.
Vietoje išvadų
Lietuvos pareigūnų pataikavimas ir nuolaidžiavimas kai kuriems tautinių bendruomenių radikalams, taip pat besąlygiškas ir nuolatinis pasidavimas Lenkijos pareigūnų spaudimui ir beprecedentiniam kišimuisi į Lietuvos vidaus reikalus nedaro garbės Lietuvos valdžios atstovams ir nepateisina juos rinkusių Lietuvos piliečių lūkesčių. Be to, daryti antikonstitucines aukščiau nurodytas pataisas rinkėjai jų nėra įgalioję – šitai nebuvo deklaruota nė vienoje parlamentinės partijos programoje.
Tad jei Lietuvos politikai nuoširdžiai siekia glaudesnio bendradarbiavimo su broliškąja Latvija, jie vidaus politikos klausimus ir įstatymų bazę turėtų labiau derinti su Latvijos ir Estijos, juoba, kad dabartinės valstybės yra panašaus dydžio, o nuo 20 a. jas vienija ir panaši istorinė praeitis. Lietuvos politikams vis dar būdingas parapinis mąstymas, o Lenkų rinkimų akcijai – dar ir nusikalstama parapinė ksenofobija. Trūksta mąstymo Baltijos regiono mastu. Baltijos asamblėjai trūksta darbų konkretumo – ji kaip tik galėtų imtis trijų Baltijos šalių įstatymų bazės koordinavimo. Tai būtų daug prasmingiau nei bendri pasisėdėjimai, pasibaigiantys skambių, bet tuščių deklaracijų priėmimu.
Kalbos politikoje valstybinio orumo pavyzdys galėtų būti Latvijos prezidentės Vairos Vykės-Freibergos 2004 m. pasakyti žodžiai: „Latvija neprivalo lyg kaltinamasis teismui įrodinėti savo unikalios kultūros ir žmogiškosios vertės. Mes nesame kaltinamųjų suole, mes neturime visą laiką teisintis, kad esame tokie pat žmonės kaip ir kiti, kad mūsų kalba yra tiek pat vertinga kaip ir kitos“. O pasak buvusios švietimo ministrės prof. Inos Druvietės, Latvijos valstybė ir latvių kalba yra vertybės, kuriomis negali būti abejojama. „Mes turime teisę jas apginti juridiniais mechanizmais, ekonominio skatinimo priemonėmis ir neprivalome teisintis, kad norime tai daryti“ – sako ji. Todėl linkėčiau Lietuvos valdžios atstovams pasimokyti iš brolių latvių valstybinio orumo, nebelipti ant supuvusio praeities grėblio ir nedestabilizuoti viso regiono provokaciniais įstatymais. Juo labiau, kad Lietuvos istorija yra kur kas senesnė ir įvairesnė nei epizodinis šalies buvimas po vienu lenkišku ar rusišku stogu.
Alvydas Butkus yra Vytauto Didžiojo universiteto profesorius, Letonikos centro vadovas
Šis straipsnis taip pat buvo paskelbtas ir latvių kalba laikraštyje „Latvijas avīze“ („Latvijos laikraštis“) :
A.Butkus. Lietuvas un Latvijas attiecības var aptumšot jaunais Mazākumtautību likumprojekts
Geras straipsnis.
Pagarba autoriui.
Juodašimtiškas straipsnis, juodašimtiški ir komentarai. Jau buvau pasibaisėjęs tautiečių urviniu primityvizmu, kuris kai kam atrodo “tautiškumu”, bet paskui supratau, kad visa tai – gudriai sugalvota provokacija, ir vadinamuosius “komentarus” iš tikrųjų rašo vos du – trys žmonės. Tiek provokatorių apmokėti Rusijos ambasada Vilniuje tikrai sugeba. Rusijai labai svarbu kiršinti tarpusavyje Lietuvą ir Lenkiją, lietuvių ir lenkų tautybių Lietuvos piliečius. Naudojamasi tuo, kad dauguma dabartinių lietuvių prastai žino istoriją, kitaip jie žinotų, kad daugybę amžių Lenkija, o ne Latvija su Estija buvo Lietuvos pagrindinė atrama ir sąjungininkė (Latvijos ir Estijos tuomet apskritai nebuvo), o kai 1919 – 1920 metais pirmą kartą istorijoje tarp Lietuvos ir Lenkijos vis dėl to kilo konfliktas (vis dėl to pačio kvailo nacionalizmo, nes protingesni lietuviai ir lenkai ir tada suprato, kad konfliktas tarp broliškų tautų yra tragedija), tai tada Latvija ir Estija atsidūrė ne Lietuvos, o Lenkijos pusėje.
Grįžk prie talmudo studijų, neprieteliau.
Taip, pritariu. Tik tamsuolis arba samdytas provokatorius gali įžvelgti pavojų Lenkijoje – tiek praeityje, tiek šiandien. Mūsų kultūros impulsai – V. Kudirkos, M. K. Čiurlionio, M. Romerio – kilo iš lenkiškos dirvos, lietuviškai nekalbėjo daugelis pirmosios atkurtos Lietuvos valstybės politikų, kariuomenės vadų.
Juoką sveiko proto žmogui kelia visas šitas pagonybės maskaradas, iš sovietmečio atsinešti tariamai lietuviškų švenčių scenarijai (komunistai vietoj šv. Velykų apie gavėnios vidurį rengdavo mokyklose linksmą margučių šventę). Nors juoktis gal ir neatsargu – tokio masto provokacijos prieš kaimyninę tautą, nacių judėjimo skatinimas, sisteminis puolimas per žiniasklaidą prieš Katalikų Bažnyčią kainuoja nemažus Kremliaus pinigus. Ypač žinant pagonių hierarcho ir jo dvaro praeities veiklą, sąsajos susidėsto nesunkiai.
Pagonybė – savotiška feminizmo atmaina, bobelės a la Aušrinė Marija Anupras žviegia, kad jas kažkas engia, skriaudžia, neleidžia sulaukus 70-ies darytis aborto ar pasinaudoti dirbtiniu apvaisinimu. Panaši ir visa šita, anot A. Greimo, bezdukų išpažinėjų teologija…
Pagarba autoriui.
“tada Latvija ir Estija atsidūrė ne Lietuvos, o Lenkijos pusėje” – pliurpiau tu. Būtent Latvija 1920 m. atšaldė karštas paliokų kareivų galvas nuo minties žygiuoti į Kauną, nes priešingu atveju pagrasino įsikišti į konfliktą ir stoti Lietuvos pusėn.
Pagarba. Gerai ir tiksliai užakcentuota.
Pridėčiau, kad tas dirbtinis konfliktas su Austrija nukreipia visų dėmesį nuo problemų su Lenkija, kuri yra ir buvo tikrai didesnis Lietuvos priešas
Lietuvos pretenzijų Lenkijai
KATALOGAS
1. Lenkija 1228-04-23 pakviečia Kryžiuočių ordiną kovoti prieš baltų gentis Lenkijos naudai. Buvo sunaikinti prūsai ir vakariniai jotvingiai (dzūkai). Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos yra baltų etnografinės žemės. Šių žemių gražinimo Lietuvai klausimas.
2. Lietuvių ir prūsų kalba turi būti rašomi vieši užrašai visoje Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijų teritorijose.
3. Lenkija 1430 metais pavagia LDK Vytauto karališką karūną, 1931 metais ir pačius LDK Vytauto palaikus iš Vilniaus Katedros.
4. Lenkija 1569 metais atima iš LDK Palenkę ir Ukrainą – Liublino unija prievartą įjungia Lietuvą į dviejų valstybių sąjungą;
5. Lenkija 1791-05-03 savo konstitucijoje įrašo, kad LDK nebėra nepriklausoma valstybė, o tampa viena iš Lenkijos provincijų – faktiškai tai yra pirmasis oficialus Lietuvos valstybės likvidavimo dokumentas. Vėliau, 1791 rudenį Lietuvą šias nuostatas ištaiso ir ATSTATO savo valstybės nepriklausomybę;
6. Masinė lietuvių polonizacija LDK žemėse XV – XIX amžiuose ir 1920-1939 metais.
7. Suvalkų sutarties sulaužymas 1920m. spalį ir Vilniaus krašto okupacija ir smurtas prieš žmones, save laikiusius lietuviais Vilniaus krašte 1920-1939m.
8. …
9. …
Su Lenkija normalūs santykiai ir strateginė partnerystė, kai:
1. Lenkija gražins Lietuvai užgrobtas baltų etnines žemes – dabartinės Pamario, Varmės-Mozūrų ir Palenkės vaivadijos Lenkijoje;
2. Kai bus baigtas Lenkijos pradėtas 1920 metais karas prieš Lietuvą ir kaip minimum bus išvesta Lenkijos okupacinė armija iš Augustavo ir Suvalkų – Lietuvos valstybės teritorijos;
3. Kai Lenkija sumokės Lietuvai Prūsų kalbos atkūrimo išlaidas;
4. Kai bus depolonizuotos lietuviškos etninės žemės dabartinėje Baltarusijos teritorijoje – kurias sulenkino kunigai lenkai iš Lenkijos, tam tikslui turėdami suderinimą su popiežiumi Romoje. Depolonizacijos išlaidas turi apmokėti Lenkija kartu su Vatikanu;
5. Kai Lenkija apmokės depolonizacijos išlaidas Lietuvoje – sulenkintų lietuviškų pavardžių originalo atkūrimą (naujų asmens tapatybės dokumentų išdavimo išlaidos).
Bet kurią temą diskutuojant apie “lenkus” Lietuvoje – logiškas susidaro vaizdas, kad gal būt Varšuvoje egzistuoja virtualus projektas “Lenkija Lietuvoje”, t.y. valstybės valstybėje kūrimas.
Tada logiškai atrodo bet kuris spaudimas Lietuvai:
TAUTINĖS BENDRIJOS PAVADINIMAS. Jie save vadina “lenkais Lietuvoje” – tai atitinka projektą “Lenkija Lietuvoje”. Lietuviškai kažkodėl vadinami kitaip – “Lietuvos lenkais”.
PAVARDŽIŲ RAŠYBA nelietuviškais rašmenimis pagrindiniuose dokumentų dalyse. Prieštarauja Lietuvos įstatymams, bet neprieštarauja virtualiam projektui “Lenkija Lietuvoje”? Įvedus kelias lotyniškas raides – sekantis etapas būtų reikalavimas dokumentuose įvesti pilną lenkišką raidyną su visais diakriniais ženklais, nes tik lotyniškos raidės atseit pažeistų lenkais laikomų žmonių teises į “teisingą” užrašymą? Toks pavardžių įrašas būtų pagrindas reikalauti, kad lenkiški diakriniai ženklai būtų privalomi žiniasklaidoje, o lietuviai mokėtų teisingai juos perskaityti ir ištarti? Bet pakėlus archyvus – vietinių gyventojų protėvių pavardės atrandamos LIETUVIŠKOS. Tada kas bus laikoma “originalia rašyba” ar senos lietuviškos pavardės lietuviškais rašmenimis, ar 1920-1939 metų okupacijos laikotarpiu sulenkintos pavardės lenkiškais rašmenimis?
GATVIŲ LENTELĖS IR AUTOBUSŲ MARŠRUTAI.
AWPL motyvuoja abstrakčiu teiginiu, kad vietovėse, kur naudojamos kitos kalbos – tai būtų privaloma? Bet įdomus rezultatas – kalbama abstrakčiai apie “kitas vartojamas kalbas”, o užrašai tik LENKIŠKAI. O kur užrašai “kitomis vartojamomis kalbomis”? Be to, kodėl šie antri užrašai nevalstybine kalba kabinami ne “tose vietovėse” – o visame Vilniaus rajone, tas pats ir visame Šalčininkų rajone?
Ar Vilniaus ir Šalčininkų rajonai yra virtualaus projekto “Lenkija Lietuvoje” teritorijos?
O Vilniaus miestas irgi “Lenkija Lietuvoje”? Nes pasigirsta siūlymų Vilniaus miesto VISAS gatves dubliuoti lenkų kalba, o prie įvažiavimo į miestą iškabinti neegzistuojantį toponimą “Wilno”?
TAUTINIAI RŪBAI ir kita etnografija.
Iš Vidurio Lenkijos nukopijuoti tautiniai rūbai yra “Lenkijos Lietuvoje” dalis? Kodėl vietiniai, laikantys save lenkais, nenaudoja tautinių rūbų, kurie tradiciškai vystėsi Vilniaus “krašte”? Todėl, kad jie nesiskiria nuo lietuviškų?
Tik faktai XX – XXI amžiuose:
1918 metais Lenkija reikalauja jai atiduoti nuo Vokietijos atskirtą Klaipėdos kraštą.
1919 – Lenkija organizuoja visoje Lietuvos teritorijoje POW sukilimą tikslu užimti Lietuvą ir prijungti ją prie Lenkijos.
1920 – Lenkija sulaužo Suvalkų sutartį ir okupuoja Rytų Lietuvą.
1922 – Lenkija aneksuoja Rytų Lietuvą.
1938 – Lenkija ultimatumu grasina užimti visą likusią Lietuvos teritoriją.
1994 – Lenkija pasirašo su Lietuva tarpvalstybinio bendradarbiavimo sutartį, kurioje nutylima 1920 metų Lenkijos agresija prieš Lietuvą ir jos pasekmės.
2007 – Lenkija reikalauja Airijoje paskelbti lenkų kalbą trečiaja valstybine kalba (po airių ir anglų).
2009 – Europos Parlamente prasidėjo Lenkijos politikų diplomatinis puolimas prieš Lietuvą, kuris ateityje baigsis Lenkijos užgrobtų etnografinių baltiškų žemių depolonizacija.
2011 – Lenkija reikalauja Vokietijoje pripažinti lenkus imigrantus “tautine mažuma” (šalia Fryzų ir Sorbų).
_11 straipsnis
1. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo pavardę (tėvo vardą) ir vardą (vardus) vartoti mažumos kalba bei teisę į tai, kad jie būtų oficialiai pripažinti pagal Šalių teisinėse sistemose nustatytas sąlygas._
VARTOTI – fonetinis tarimas. Niekur čia nerašoma, kad lietuviškame tekste būtų vartojamos lenkiškos raidės.
_2. Šalys įsipareigoja pripažinti kiekvieno tautinei mažumai priklausančio asmens teisę savo
mažumos kalba viešai pateikti ženklus, įrašus ir kitą privataus pobūdžio informaciją._
Būtent PRIVATAUS POBŪDŽIO informacija. Gatvių ir autobusų maršrutų lentelės nėra privataus pobūdžio informacija, tuo labjau iškraipyti lietuviški toponimai.
_3. Šalys tose teritorijose, kuriose tradiciškai gausiai gyvena tautinei mažumai priklausantys asmenys, remdamosi savo teisinės sistemos reikalavimais, o prireikus ir sutartimis su kitomis valstybėmis, bei atsižvelgusios į konkrečias sąlygas, visuomenei skirtus tradicinius vietovių, gatvių pavadinimus ir kitus topografinius įrašus stengiasi daryti taip pat ir mažumos kalba, jeigu yra pakankamas tokio žymėjimo poreikis._
Tai galioje etninėse žemėse, esančiose kitos valstybės viduje:
– Škotai, airiai, velsiečiai Didžiojoje Britanijoje,
– Fryzai ir sorbai Vokietijoje,
– Baskai Ispanijoje ir Prancūzijoje,
– Vokiečiai Elzase ir Lotaringijoje (Prancūzijoje),
– Katalonai Ispanijoje,
– Vengrai Slovakijoje, Serbijoje, Rumunijoje, Ukrainoje,
– Austrai Pietų Tirolyje (Italija),
– Albanai Juodkalnijoje, Kosove, Makedonijoje,
– Prūsai Lenkijos Varmės-Mozūrų vaivadijos vakarinėje dalyje ir Rusijos Kaliningrado srities vakarinėje dalyje,
– Jotvingiai (dzūkai) Lenkijos Varmės-Mozūrų vaivadijos rytinėje dalyje ir Palenkės vaivadijoje, Baltarusijos vakarinėje dalyje,
– Lietuviai Rusijos Kaliningrado srities rytinėje dalyje (Skalva ir Nadruva) ir Baltarusijos vakarinėje dalyje,
– Lyviai Latvijoje,
– Saamiai (lapiai) šiaurinėse Suomijos, Švedijos ir Norvegijos dalyse.
Lietuvoje nėra lenkiškų etnografinių žemių;
Lietuvoje nėra lenkiškų etnografinių toponimų ir hidronimų;
Lietuvoje nėra etninių lenkų;
“Lietuvos lenkais” vadinami vietiniai per prievartą nutautinti lietuviai ir iš Baltarusijos atkelti baltarusiai;
“Lietuvos lenkai” nėra tautinė mažuma Lietuvoje – teisingas pavadinimas turi būti “tautinė bendrija”;
“Lietuvos lenkai” nėra Lenkijos respublikos piliečiai;
“Lietuvos lenkai” buityje kalba rusiškai ir “po prostu”(baltarusių kalbos tarmė);
“Lietuvos lenkai” lenkų kalbą išmoksta mokykloje;
Teoriškai įmanomas varijantas, kad kai kuriems Lietuvos piliečiams lenkų kalba yra gimtoji – kai mokykloje išmoktoji lenkų kalba yra vartojama buityje.
Klausimas: Kokio velnio Lenkijos pareigūnai kišasi į Lietuvos vidaus reikalus?
bandė Napaleonas, bandė Hitleris,na o dabar kai kam taip pat niežti pabandyti.Vyksta lenkų tautos psichologinis paruošimas “Didiems darbams”.na o Lietuva ,matomai ,atrodo lengviausiu kasneliu.Labai apsirinka tie ,kas mano ,kad agresoriu galima sustabdyti nuolaidomis. Istorija tai neigia.
Jei bus priimtas įstatymas, leidžiantis Lietuvoje pirkti žemę užsieniečiams – bus galas Lietuvos teritoriniam vientisumui . Galo pradžia .
Patikėkit , Lenkija ruošiasi didžiąjam šuoliui , trindama rankomis . Tų, kurie pasitraukė iš Vilniaus apylinkių po II pasaulinio į Lenkiją – ne viena dešimtis tūkstančių. Jų vaikai nepamiršo tėvų nuoskaudų ir revanšizmo . Pinigų jie turės daugiau už Lietuvius . Nežinot dar iš kur atkeliauja daržovės, kiaušiniai ? Nežinot, kas palaiko ir palaikys savo žemės ūkį, nebijodamas išmušinėti europietiško dydžio kompensacijas (o ne Lietuviško – Rumuniško dydžio)?
ŽEMĖ ! ŠTAI – PASKUTINĖ LIETUVIŠKO VILNIAUS GYNYBOS LINIJA
Lietuvos ir Lietuviu priesas vienas: lenkija!!!!
Ne Lenkija . Mes patys . Tiksliau – LIBERALAI IR VISI , KAS NORI PARDUOTI UŽSIENIEČIAMS ŽEMĘ
Labai svarbu bendraujant su Lenkija atsisakyti vergo komplekso: sakyti tiesą, nesvarbu kokia nemaloni Lenkijai ji būtų.
Labai svarbu bendraujant su Lenkija atsisakyti vergo komplekso: ramiai, mandagiai sakyti tiesą, nesvarbu kokia nemaloni Lenkijai ji būtų.
gerai būtų panagrinėti, kokiu būdu buvusi silpna ir neišsiskirianti ankstyvų viduramžių Lenkija taip išsipūtė . Kaip ir maskolija . Iš priešų reikia mokytis . Labai stipriai ir greitai mokytis
jei savo laiku Lietuvos valdovai ne būtu buve perdėtai tolerantiški,tai sugražindami buvusiais lietuvių žemes,nors ir palikdami” viskas kaip buvo”,būtu pareikalave bent nutautintus lietuvius-stačiatikius melstis lietuvių kalba(vienuoliai būtu tuoj pat sukure lietuvišką raštą). manau dabar turėtume plačią ir stiprią valstybę.
Kauniečiui. Dristu paprieštarauti, nes manau , kad šalia viso to ,vis dėlto pagrindinis Lietuvos priešas yra savi Lietuvos piliečiai,pasiruoše tarnauti bet kam ,tik ne savo Tėvynei.Tvirta ir aiški TAUTOS pozicija pašalintu daugeli problemų.Su pagarba.
Lietuvos valdovai , manau , tuo metu ėmė per daug pasikliauti karine jėga bei politika ir nuvertino bet kokį tikėjimą . Kodėl taip manau ?
Lietuvos metraštyje aprašyta, kad Lietuvos Didysis kunigaikštis Vytautas 1429-aisiais Lucko suvažiavime iš visos Europos susirinkusius valdovus vaišino gėrimu iš itin prašmatnaus (kaustyto auksu, puošto brangakmeniais) savo senelio, didžiojo Lietuvos kunigaikščio Gedimino, sumedžioto tauro rago. Vėliau šį ragą padovanojo garbingiausiam svečiui – Šventosios Romos imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui. (citata iš Keistieji viduramžiai: pasaulis be bulvių ,Gediminas Kulikauskas, “Verslo klasė”http://vz.lt/Default2.aspx?ArticleID=b736176e-43c7-49cf-9a6b-9a79fd769b21&RubricID=00000000-525f-44f8-aff5-1e0e7a73056f&open=sec )
Manoma, kad tai buvo šventa relikvija, susijusi su Gedimino medžiokle, sapnuotu geležiniu vilku , garsinančiu Vilnių ir Vilniaus įkūrimu. Ką tai reiškia ? Atsisakoma pagrindinės ideologinės legendos apie Vilniaus – Lietuvos sostinės šventumą ir dievišką steigtį . Atrodo panašu į deklaraciją : pamirškim pasenusius protėvių tikėjimus ir ,,prietarus” , Vilniaus šlovei sustiprinti senų legendų nebereikia , nes realiai įstota į ,,Europietiškų karalysčių klubą” . Vilniaus šlovė , karinė ir politinė galia akivaizdi ir nepaneigiama . Trūko tik karūnos . Tik?
Kaip panašu į stojimą Europos Sąjungon bet kokia kaina . Nesvarbu , kad prarandame ir prarasime milijardus su Ignalinos AE uždarymu, nesvarbu kad tuštėja kaimai ir miestai , kad Lietuvoje kai kur jau baisu kalbėti lietuviškai …
Pabaigos pradžia ! Jau 1569 m . po Liublino katastrofos (kitaip tos unijos nepavadint) per apgintus, nuo mongolų totorių išvaduotus ir lietuvių bernužėlių kaulais nusėtus dabartinės Ukrainos laukus šuoliuoja lenkai, grobdami dvarus ir žemes, prisidengdami ,,blogai surašytomis sutartimis” ar rašytinių žemės nuosavybės popierių nebuvimu . 1648 metais , neapsikentę naujos lenkiškos šovinistinės valdžios (iki tol valdę Lietuvių valdovai ten – šventieji ) sukyla Ukrainos kazokai , o tada ..
1655 m. rugpjūčio mėnesį pirmą kartą LDK istorijoje Maskolijos armija paėmė sostinę Vilnių. Prasidėjo beatodairiškas mieste likusių civilių gyventojų žudynės, kankinimai, plėšimai, nesant jokiam kariniam būtinumui. Buvo išžudyti visi Vilniaus gyventojai, nespėję pabėgti iš miesto – įvairiais skaičiavimais 10–30 tūkst. žmonių, maždaug trečdalis tuomečio Vilniaus gyventojų. Sužvėrėję rusų užpuolikai nesigailėjo nei vaikų, nei kūdikių, nei nėščiųjų… Pasak amžininko, „(…) priešas jokio amžiaus, jokios lyties nepagailėjo, bet visur ir viską žudynėmis ir krauju užpildė“. Po skerdynių ir šimtais gurguolių prisiplėšto grobio išgabenimo į Maskvą, padegtame mieste kilo 17 parų trukęs gaisras.
Lietuvos neišgelbėjo puiki armija ir platūs užkariavimai . Lietuvą išgelbėjo Mažvydas, knygos ir knygnešiai, kiekvienas , kuris prisidėjo prie lietuviškos kultūros puoselėjimo . O taip pat šventosios kaimų moterys , gimdę ir auginę ne po du vaikus, kad būtų kam ginti Kražių šventovę ir priešintis stribams .
Kita vertus reikia subręsti ir mažiau ieškoti kaltų aplinkui, kitose tautose ir kitose valstybėse. Ar esame tokie nuostabūs? Jei būtume , pareikalautume , kovotume ir pasiektume ,kad nebeliktų vergiškų gyvenimo sąlygų (tokių minimalių algų , kokios yra) sau ir savo tautiečiams dabar.
Ne vien tik mūsų piliečiai kalti. Negi nematot, kad prieš Lietuvą kariaujamas informacinis karas ir dar trimis frontais EU, Rusija ir Lenkija, be abejo susitarę. Kas gali atsilaikyti prieš tokią jėgą? Tik sąmoningi tautos atstovai. Ar daug jų turim?… Jei vis tik dar turime sąmoningų piliečių virš dešimt nuošimčių, tai atsilaikysim. Lenkija iškilo ne šiaip iš savo “gudrumo”, bet toks buvo Vatikano verslo planas, toks jis ir liko – stiprint Lenkiją, silpnint Lietuvą. Božnyčia visalaik buvo prieš lietuvybę. Trumpai paaiškinsiu informacinių karų technologijas. Kiekvienas mąstantis žmogus susikurią sau mąstymo atskaitos taškus – šventas vertybęs, tai paprastai būna tauta, tikėjimas, kalba, žemė, šeima, giminė. Nemąstančiam tos vertybės primetamos, įteigiamos. Tai gali būti ir gerai ir blogai. Trumpai tariant žmogaus psichika programuojasi. Kas valdo religijas, švietimą, informacinius kanalus tas valdo visuomenę. Dėl ko taip puolamos tautinės vertybės? Dėl to, kad reikia sugriauti lietuvių mąstymo atskaitos taškus ir primesti savo, tada jau bus galima ramiai tvarkytis su avinėliais. Agresoriai suįžūlėjo iki to, jog jau mėgina įteigti, kad būti lietuvių jau blogybė savaime… Sąmoningas žmogus tą supranta, bet bėda, kad visuomenėje sąmoningų geriausiu atveju būna kokių 20 proc. Dėl kitų tenka pakovot.
Visiškai sutinku su Kęstučiu. Būtent toks vyksmas ir vyksta. Tiesa ir tai, kad sąmoningų tautiečių visuomet buvo mažuma. Tad šią mažumą visada buvo lengva paversti paraštiniais žmonėmis – marginalais. Visos šios aplinkybės dar kartą aiškiai liūdija, jog tiems 20 nuošimčių reikia vienytis. Ir manau, kad tai reikia daryti po Tautininkų keliama vėliava. Tautininkai visuomet buvo daugiau negu partija.
O A. Smetona, Rusijos padlaižys?
Mes kalbame apie šiandienos iššūkius, ne apie XX a. pradžią. Be Smetonos šios XXI a. pradžios galėjo nė nebūti. Būtų buvęs koks nors „początek XXI weku.
Alvydo Butkaus visi straipsniai yra argumentuoti ir teisingi. Esate šaunuolis, profesoriau.
Visiems noriu priminti Ničės mintį: “Išlieka tik kovojanti valia”. Vadinasi, prisitaikanti valia galų gale išnyksta, nors pradžioje atrodytų, kad priešingai. Senoji kovojanti Lietuvos valia išliko. Valdžia, kuri nejaučia tautos godų, negina jos sukurtos valstybės, ji gimdo tautoje radikalizmą. Vadinasi, radikalizmas tai tik valdžios klaidingos politikos pasekmės. Protinga valdžia nujaučia tautos lūkesčius ir pati perima iniciatyvą ir rūpinasi savo tauta, jos patriotiškumu, tokiu būdu ir atviromis diskusijomis išvengia tragiškų radikalizmo pasekmių.
Svetimas radikalas Tomaševskis pažeidė Konstituciją savo pasisakymais ir melu, tačiau Lietuvos valstybės teisinės struktūros, kurių pareiga apginti Konstituciją, jokių priemonių nesiėmė. Vadinasi, aplaidžiai tęsiama iki to momento, kai ginti Konstituciją imsis pati tauta.
Ar gynyba vyks A. Breiviko metodu?
Taip,jei tautininkai sugebės tapti daugiau negu partija ,tautos ir valstybės puoselėjimo klausimais,turiu omeny pasiruošima bendrauti tais klausimais su visais ,net ir kitų partijų pozityviai nusiteikusiais atstyovais,tai jie tikrai nusipelnys visapusiškos paramos. Sėkmės jiems.
na as tai poliakams pataikauti nesirengiu ….dar nuo mokyklos laiku plodavau sudlenkiams i duda ir taskas:)
sisp tai sudlenkiai musu prisibijo lietuviu ,tik reikia drasiau,vyruciai:)
Nesimaivykit, ponia! Latviai savo šalies konstitucines teises gina ne Zavistinovičiaus-Breiviko būdu. Ir gina sėkmingai!
“Za coś mię, skurwysynu, kukuć, napastował?
Wszakżem boćwiny w Wilnie nic nie zakosztował,
Bo to świńska potrawa, jeść się jej nie godzi.
Widzę, Litwin a świnia w jednej sforze chodzi:
Świnia, chce li co zwąchać, to chodzi po nocy,
Litwin zaś na rabunek, jakby wybrał oczy.
A toż masz, Litwoś geras(litewski baranie), pamiętaj rabunek,
Gdyś wziął od polskiej szabli po łbu podarunek.”
Jan Chryzostom Pasek
INFORMACIJA: LIETUVOJE NĖRA LENKŲ TAUTINĖS MAŽUMOS,YRA LIETUVOS
LENKŲ BENDRUOMENĖ IR LENKIJA.Teisiškai Lietuvoje
negali būti įvardinta “lenkų tautinė mažuma”.Yra Lietuvos lenkų
bendruomenė.. Lenkija yra lenkų valstybė,todėl Lietuvoje negali būti
lenkų tautinės mažumos,kaip ir Lenkijoje negali būti lietuvių tautinės mažumos.Čia prasideda pusiau neraštingų politikų
sukčiavimas,provokacijos.Tomaševskiai drąsiai manipuliuoja
antilietuviškais stereotipais,sušaudė lietuvišką Draučių kaimelį.Lietuviai ,lyg medžiojami tetervinai,nereaguoja į
pasiutlenkių siautėjimą Rytų Lietuvoje..20 Vilniaus lenkiškos
okupacijos ir 50 rusiškos okupacijos metų gerokai išplovė lietuviams
smegenis.Būtina uždrausti tautinius partijų pavadinimus(lenkų rinkimų akcija,rusų aljansas).Buvę okupantai tyčiojasi iš tetervinais tapusių lietuvių.Arvydas
Damijonaitis
Lietuvių kilmės “tuteišių” lenkinimas lenkiškose ( lietuvių išlaikomose ) mokyklose – galima registruoti didžiausios kvailystės Gineso rekordu.
INFORMACIJA: Buvusių okupantų privilegijos stebina pasaulį. Lietuva išlaiko 80 lenkų mokyklų,kuriose tuteišai mokomi lenkų kalbos,lenkinami..Lenkiškas mokyklas privalo išlaikyti lenkų bendruomenė,kadangi Lietuvoje nėra lenkų tautinės mažumos. Lenkiškų,rusiškų mokyklų finansavimas iš valstybės biudžeto – okupacijos paveldas..Tuteišių klastingas lenkinimas yra dalies lietuviško genofondo naikinimas,lietuvių savižudybė
Kur mūsų orumas?
Prieš tampant politikais būtina pažinti Lietuvos praeitį!
Sovietiniais laikais, kaip prisimename, mums sakydavo- Lietuvos istorija prasideda nuo 1940-jų metų. Nepriklausomybės laikais sakoma – Lietuvos istorija prasideda nuo Mindaugo laikų?! Deja tie patys pseudoistorikai taip ir nepasako- kas gi ir kada gi pagimdė mūsų istorijos galiūnus- ir tą patį Mindaugą, ir Gediminą, ir Kęstūtį, ir Vytautą, ir, pagaliau, tą pačią lietuviškąją protėvių dvasią, kurios taip stinga mūsų politikams, bet laimei dar gyva mūsų tautoje! Bet ar ne paradoksas, juk politikai renkami iš tautos? Tad gal to orumo stinga mūsų tautai? Beje, visiškai tikėtina, kad taip ir yra. Juk mūsų švietimo institucijos bei tie patys istorikai kategoriškai teigdami, kad mūsų praeitis prasideda nuo Mindaugo karūnavimo, t.y nuo katalikybės pradžios Lietuvoje, atkerta mūsų istorijos šaknis nuo mūsų istorijos. O jug ji, kartu su šaknimis, kaip ir mūsų kultūra, yra viena iš seniausių pasaulyje. O mūsų kalba yra net seniausia gyva kalba Žemėje! Kol ji bus gyva, bus ir gyvas ryšys tarp praeities ir dabarties! Juo labiau, be lietuvių kalbos pasaulis neįmins nei senųjų kultūrų rašytinių ar žodinių šaltinių, nei pačią praeitį. Nepažinųs gi praeities, pasaulis nežinos ir tai kas vyks ateityje.
Tad pažinkime savo garbingąją praeitį ir gerbkime ją, gerbkime savo šalį, savo senąją kultūrą ir saugokime savo protėvių dvasią! O mokslo bei švietimo institucijoms (visoms be išimties) linkiu kaip galima greičiau atverti plačiau duris mūsų jaunimui į mūsų garbingiausiąją praeitį!!!