V.K. Apie Tomaševskį, krašto autochtonus bei rinkimus

V.K., www.patriotai.lt

Apie tikruosius žmonių ar jų atstovaujamų organizacijų planus geriausia spręsti tuomet, kai konkreti asmenybė ar asmenų grupė pasijaučia savo „galios zenite“, kuo anksčiau galbūt pasidžiaugti negalėjo. Ir pavyzdžių tam toli ieškoti nereikia. Lietuvoje jau tapo įprastu dalyku, kad prieš rinkimus įvairiausios pakraipos partijos lyg iš gausybės rago viena po kitos beria pačius fantastiškiausius socialinius bei ekonominius pažadus, o tik atsidūrę valdžios viršūnėse tuojau pat paslepia juos toliau nuo visuomenės akių stalčiuose, matyt, „ateities kartoms“. Tai jau net melu ar atviru rinkėjų kvailinimu nevadinama, o tapo tarytum sveikintina ir šauni rinkiminė strategija: „Apdumk runkelį“.

Egzistuoja ir tam tikra atvirkštinė taktika, tačiau pats principas identiškas pirmajam, kuomet nuo pirminės daugmaž nuosaikesnės arba bent jau ne tokios įžūlios retorikos staiga, pajutus realios ar menamos galios bangą, pereinama prie to, kas lietuvių tautoje įvardijama „rėžti iš peties“…

Taip ir padarė, taip ir rėžė iš peties Lietuvos lenkų rinkimų akcijos (LLRA) lyderis Valdemaras Tomaševskis, pareiškęs, kad Vilnijoje integruotis privalo lietuviai, o ne lenkai, kadangi būtent pirmieji yra atvykėliai šiame krašte. Tikriausiai belieka tik pasidžiaugti, kad lietuviai įvardinti TIK atvykėliais, o po hipotetiškai sėkmingų parlamento rinkimų (jeigu lietuvis rinkėjas ir toliau miegos, o lenkai rodys tiesiog pavydėtiną aktyvumo pavyzdį) galbūt jau bus tiesiai įvardinti ir Vilniaus bei krašto aplinkui jį okupantais? Taigi, taip sakant, gera proga Vilniaus bei pietryčių Lietuvos lietuviams susimąstyti bei padaryti atitinkamas išvadas, jeigu nenorime tapti antraeile, ar netgi, LLRA akimis žiūrint, kolonistų tauta besiformuojančioje „naujojoje Polonijoje“ Lietuvos Respublikos sudėtyje.

Tiesą sakant, šiais laikais tiesioginis Vilnijos prijungimas prie Lenkijos kokio nors regioninio plebiscito pagrindu man atrodo mažai tikėtinas, tačiau kam to reikia, jeigu aktyviųjų tautinių mažumų nuolat renkamos valdžios vykdomos politikos krašte dėka lenkai jausis gyvenantys lyg istorinėje Lenkijoje, o ne Lietuvoje? Nesinori paralelių, tačiau kadaise į Klaipėdos krašto vokiečių raginimus greičiau prijungti miestą ir sritį prie Didžiojo Reicho, iš oficialaus nacionalsocialistinio Berlyno atsklisdavo raginimai neskubėti, esą lietuvių valdžia Memelio vokiečiams ir taip padariusi daugybę nuolaidų, todėl vokiečiai turėtų jaustis gyvenantys beveik kaip Vokietijoje.

Tiesa, pagal anų laikų galios politikos bei teritorinės ekspansijos madas Klaipėda galiausiai visgi buvo atplėšta, tačiau dabarties galingieji elgiasi kur kas rafinuočiau. Matyt, ne tie laikai… Kam šiandien tiesiogiai griebti kaimyną už gerklės ir gvieštis naujų teritorijų, jeigu faktiškai jas ir taip gali kontroliuoti? Politiniais, ekonominiais ar kitais svertais, pasitelkiant stambų kapitalą ar spekuliuojant tautinių mažumų klausimais. Juolab įvairiausių mažumų korta yra neišsemiama, ir čia, turint noro bei užsidegimo, visuomet galima atrasti, prieš ką kovoti.

Visgi Rytų Lietuvos, o ypač Vilnijos krašto problema yra be galo sudėtinga. Kur kas sudėtingesnė nei ponas Tomaševskis tikriausiai įsivaizduoja ar net gali įsivaizduoti. Štai jis traukia neva autochtoniškumo pavyzdį – lenkiškas pavardes antkapiuose, o jokios polonizacijos tarytum niekados nebūta! Tačiau apie pačią polonizacijos istoriją bei jos mechanizmus nekalbėkime, kadangi šia tema jau esu rašęs.

Pridursiu kitką – man žinomi pavyzdžiai, kuomet tos pãčios vienõs giminės atstovų pavardės buvo rašomos skirtingai. Tarpukario Lietuvoje – lietuviškai, lenkų užimtoje Vilnijoje – lenkiškai! Netgi šiapus ir anapus demarkacinės linijos broliai, pusbroliai staiga pasirodė gyveną ne tik skirtingose valstybėse, bet priklausą skirtingoms tautoms, dargi  skirtingoms kalbinėms – baltų ir slavų – grupėms! Nepasikuklinsiu manyti, kad apie šio krašto istoriją ir padėtį nutuokiu ne blogiau už poną Waldemar‘ą, kadangi pagal abidvi tėvų linijas esu kilęs būtent iš Rytų Lietuvos, o tėvo tėviškė buvo stačiai perkirsta dirbtinės demarkacijos linijos. Kalbėti apie skirtingą etninę brolių, pusbrolių kilmę šiuo atveju tiesiog nenormalu – o pirminį šio krašto baltiškumą, lietuviškumą neigia nebent absoliutūs diletantai. Netgi solidesni Lenkijos istorikai vengia postringauti ideologizuotomis XX a. pradžios klišėmis apie „pirminę“ lenkų žemę.

Vilniaus kraštas kelia daug šiltų emocijų ne tik dėl kilmės ar istorijos. Man jis yra mieliausias savo grožiu, landšaftais, kultūriniais ypatumais. Kaip, kad žemaičiui Žemaitija, o dzūkui – Dzūkija. Stengiuosi neleisti sau vadinti šio krašto „lenkynu“, kad ir žinodamas, jog kai kur dėl savitai susiklosčiusių istorinių aplinkybių lietuvių kalbą retai teišgirsi. Su bendraminčiais nepraleidžiam progos kartais paklajoti po įdomias krašto vietas: užsukti į senas kapinaites, užfiksuoti senuosius koplytstulpius, bažnytėles, gamtos bei žmogaus rankų darbo paminklus. Kapinaitėse Vilniuje ir apie Vilnių krenta į akis pavadžių su baltiškomis šaknimis gausa: Strazdel, Giniot, Gaidel ir t.t. Sakyčiau, nesunkiai lietuviams atpažįstamos pavardės.

O kiek dar pavardžių su baltiška šaknimi ir slaviška galūne? O kiek dar tokių pavardžių, įvairiausias parašymo formas kurių galima sutikti tiek tarp mūsų dienų lietuvių, tiek tarp nūdienos lenkų? Nereikia būti dideliu istorijos ar genealogijos specialistu, kad suprastum, jog šiame krašte pavardės užrašymo būdas negali visais atvejais liudyti žmogaus kilmės. Vėlgi, atsiminkime pirminio baltiškumo bei stipresnės ar silpnesnės istorinės polonizacijos faktorius. Žinoma, negalima neigti asmenybės apsisprendimo teisės nepaisant kilmės. Nepriversi pan’o Strazdel būti lietuviu Strazdeliu, jei jis to nenori, tačiau kas gali įrodyti, kad epochoje, kuomet posakis „Poliak – pan, a litwin – cham“ buvo kone valstybine norma, dargi pastiprinta represijomis prieš lietuvius bei jų įstaigas, šis „tautybės pasirinkimas“ visais atvejais buvo savanoriškas? Ir iš tiesų kalbėti derėtų ne tik apie XX a. pradžią, o apie kur kas senesnius laikus, bet šiuo atveju panagrinėkime tai, kas yra dabar ir ką mes matome…

Kalba. Tam, kad išgirstum, kaip kalbama Vilnijoje, tereikia pavažiuoti kelis kelis kilometrus už Vilniaus arba apsilankyti palyginti neseniai prie miesto prijungtose teritorijose, kuriuose gyvena vadinamieji „lenkiškieji autochtonai“. Normalia lenkų kalba jų kalbą galima pavadinti tik smarkiai pritempus, ir, matyt, tik dėl to, kad šiame kalbų kratinyje vyrauja lenkiški žodžiai. Likusią didžiulę dalį sudaro lietuviški bei rytų slaviški (gudiški, rusiški). Norėtųsi paklausti pono Tomaševskio, kokiam lenkų kalbos dialektui priklauso kalba, kurią vietiniai įvardija žodžiais „rozmawiam po prostu“ (t.y., „kalbu paprastai“)?

Oficialiai Lietuvos bei Gudijos lenkų kalba priskiriama Mazovijos dialektui. Taip! Tam pačiam, kuriuo kalbama Varšuvoje (!!!), tuo tarpu tik įvažiavę iš Lietuvos į Lenkiją mes galime išgirsti visiškai kitokią lenkų kalbą ir žodžių tarties būdą! Dažnai skiriasi netgi sakinių struktūra. Vilnijoje, pavyzdžiui, vietos „tuteišis“ dažniausiai pasakys „vištienos sriuba“, o Lenkijoj – „sriuba vištienos“.  O ką savo ruožtu liudija daugybė baltizmų vadinamojoje Vilnijos lenkų kalboje? Ogi tai, kad atneštinė lenkų kalba formavosi ant kur kas archajiškesnio, jau buvusio pamato. Tuomet kas gi išlaikė tą gausingą pamatą, jei numanomai kadaise masiškai atsikėlę tikrieji lenkai kūrėsi kompaktiškai apie Vilnių ir su litvinais neturėjo jokių reikalų?

Antropologija. Kiek man yra žinoma, kaip atskiras vienetas vietos lenkai iš pagrindinės lietuvių masės neišskiriami niekaip, ir tai vargu ar galėtų būti įmanoma, jei kažkuriuo metu Lietuvą būtų palietusi masinė kolonizacija iš visų Lenkijos žemių (iš pietinių, pavyzdžiui, kuriose dažnai aptinkami nelabai Lietuvai būdingi antropologiniai tipai). Nesu atradęs nė vieno antropologo, kuris kažkaip apibrėžtų ar išskirtų Lietuvos lenkų populiaciją kaip antropologiškai, pagal kažkokį parametrą skirtingą nuo lietuvių.

To nepadarė nei gana detaliai Lietuvos antropologiją tyrinėjusi mokslininkė Denisova, nei kiti rusų ar Vakarų mokslininkai. Trumpiau kalbant, Vilnijoje mes pamatysime tokius pačius veidus kaip ir lietuviškoje Aukštaitijoje ar kur kitur Lietuvoje, ir jeigu koks Šalčininkų –ewski į jus prabiltų taisyklingai lietuviškai, daugumoje atvejų jūs neįtartumėte, kad jis „ne toks“. O štai pačioje Lenkijoje, tolėliau nuo Lietuvos, galima išvysti visą spektrą „ne vietinių“ bruožų. Pagaliau, jeigu masinė kolonizacija iš Lenkijos vis dėlto buvo, tai negi ji vyko į tuščias, visiškai negyvenamas teritorijas? Kur dingo senieji gyventojai su visais savo ūkiais?

O juk valstiečiai – istoriškai bene pati nepaslankiausia visuomenės dalis, todėl antropologai visame pasaulyje stengiasi tirti būtent kaimo žmones, siedami juos su to regiono autochtonais. Be to, genetikos duomenyse tarp lietuvių bei latvių dažnai aptinkama tam tikra vyriškos Y chromosomos haplogrupė (daugiau nei pas trečdalį gyventojų). Pas Lenkijos lenkus šios haplogrupės procentas yra mažiau nei nežymus, tuo tarpu tarp pietryčių Lietuvos gyventojų (didelę dalį kurių sudaro vadinamieji lenkai) minėtoji haplogrupė sudaro gana ženklų procentą. Tai irgi turėtų kažką sakyti…

Demografija. Daugelis „Wilno nasze“ skelbėjų mėgsta badyti į 1916 metų Vilniaus gyventojų surašymo duomenis, pagal kuriuos lietuvių Vilniaus mieste gyveno tik 2 procentai, o lenkų – virš 53, tuo tarpu 1861 m. Rusijos Generalinio štabo duomenimis lietuvių Vilniuje gyveno 46 procentai (lenkų 12.3 %). 1897 m. pirmasis visuotinis Rusijos imperijos gyventojų surašymas parodė, kad lietuvių sumažėjo iki 17.58 %, tačiau sumažėjo ir lenkų (iki 8 proc.). Užtat ženkliai padaugėjo gudų ir kiek mažiau ženkliai – rusų. Įdomu, kad lietuvių bei lenkų sumažėjo po 1863-1864 m. sukilimo.

Netrukus buvo įvestas ir lietuviškos spaudos draudimas, prasidėjo lietuvybės persekiojimas. Galbūt iš to galima kelti tam tikrą prielaidą, kad dalis lietuvių savanoriškai pasidavė rusifikacijai, dalis buvo priverstinai surašyti gudais ir rusais, o dalis, ko gero, tiesiog dėl ramesnio gyvenimo užsirašė rytų slavų tautybių atstovais. Bet jau pirmojoje XX a. pusėje prasideda derusifikacija, atslenka naujoji polonizacijos banga, ir tai galėjo ženkliai sumažinti sąmoningų lietuvių skaičių. Tačiau dar 1912 m. lenkų procentas apie Vilnių tesiekė 11-12 proc., nors pačiame mieste buvo ženkliai didesnis.

Iš viso to puikiai matosi, kad pono Tomaševskio „tikrųjų krašto šeimininkų lenkų“ retorika yra gryna sąmoninga demagogija ar fantazavimas iš elementariausio nežinojimo. Visa tai smarkiai prasilenkia su istorine tiesa. Autochtoniškumas – tai ne dvi ar trys savo priklausymą tam tikrai tautai deklaruojančios kartos. Autochtoniškumas – tai ir žvelgimas kur kas giliau. Tai ne tik dabarties, bet ir praeities gerbimas. Ar vietos lenkui, neretai baltiška pavarde ir kalbančiam „po prostu“ su krūva lituanizmų kalboje, kurio protėviai gyveno čia dar iki polonizacinių „Vidurio Lietuvos“ avantiūrų, išties artimesnis Krokuvos ar Lodzės lenkas už šalimais daugybę amžių gyvenantį Rytų Lietuvos lietuvį? Ar populistinės kai kurių vietos lenkų vadukų kalbos tyliai linkčiojant Varšuvai jam yra sveikintina priešprieša tariamai Vilniaus „priespaudai“?

Visi tie skandalai dėl pavardžių rašymo bei užrašų autobusuose yra tipiškas dirbtinai išpūstas konflikto burbulas. Kai neturima, ko pasiūlyti ekonomiškai gerinant savo atstovaujamų tautiečių gyvenimą, griebiamasi pigiausių triukų, siekiant sužadinti įaudrintos mažumos jausmus ir tikriausiai sukelti pyktį prieš nenaudėlius-prispaudėjus „litvinus“. Nė vienas Vilnijos lenkas man niekada nėra išreiškęs savo susirūpinimo dėl tos nelemtos pavardžių rašybos – nei jaunas, nei senas. Žinoma, nedrįstu spėlioti, kas gali su jais nutikti po ideologinio LLRA apdorojimo. Viliuosi, kad sveikai mąstanti dalis už juos ir nebalsuoja, o jeigu kada ir balsavo – tikėkimės, kad ateis ir sąmonės prašviesėjimas.

Lietuviams gi vis dėlto norėtųsi vėl palinkėti nebūti abejingiems rinkimų savo šalyje metu. Nes išeina kaip ir „šaukštai po pietų“ efektas… Iš pradžių „Nėr už ką balsuoti“, o po to pasipiktinimas, kad „tuteišiai“ savus prastūmė. Na ir pasakykit, kieno kaltė?