Pagal atkurtą baltiškąjį kalendorių 2011-aisiais turėtume atgauti tai, ką praradome, įgyti gyvybinių galių keisti slegiančią aplinką. Anot senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vyriausiojo krivio, lietuvių etnologo Jono Trinkūno, metų pabaiga – ne tik kalendorinis įvykis.
Spartaus gyvenimo tempo genami priartėjome prie Naujųjų metų slenksčio – dar vienos pabaigos ir naujos pradžios. Astrologai, vadovaudamiesi Rytų kalendoriumi, skelbia, kad 2011-ieji yra Baltojo metalinio triušio (katino) metai. O kokie ateinantys metai pagal etnokosmologo Jono Vaiškūno rekonstruotą baltiškąjį zodiaką?
Kokios buvo mūsų protėvių tikėjimo apraiškos metų sandūroje?
Atsiveria vartai į nematomus pasaulius
Anot senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ Krivio, lietuvių etnologo Jono Trinkūno, metų pabaiga – ne tik kalendorinis įvykis. Saulėgrįžos šventimo papročiai ir apeigos, kalėdinės dainos, ženklų skaitymas padeda žmogui įsijungti į naujos pasaulio tvarkos kūrimąsi, perduoda protėvių išmintį. Tik ar beliko gebančių į ją įsiklausyti ir išgirsti?
„Metas nuo Kalėdų iki Trijų karalių yra ypatingas. Tai metų pabaiga ir naujo ciklo pradžia. Kai metų ratas eina į pabaigą, išgyvename tuštumos laikotarpį – materialusis pasaulis tarsi išnyksta, bet atsiveria anapusinio pasaulio gyvenimas. Šiuo metu atsiveria pasaulio vartai į kitas erdves, kurių paprastai nematome ir nesuprantame. Dingsta visos ribos, skiriančios gyvuosius ir mirusiuosius, žmones ir gyvius, augalus“, – aiškino J. Trinkūnas.
Pasak etnologo, geriausiai metų rato vyksmą atskleidžia liaudies dainos – didžiulis mūsų tautos paveldas, prilygstantis Biblijai. „Vidury lauko grušelė stovi, toje grušelėje žvakelės dega. Pakrito kibirkštėlės ir išsiliejo marios mėlynos. Vadinasi, prasideda naujas pasaulis. Įvyksta atgimimas – iš mirties prasideda naujas gyvenimas“, – bene geriausiai virsmą metų sandūroje atspindinčią dzūkų liaudies dainą citavo J.Trinkūnas.
Purus ir minkštas avino kailis simbolizuoja gausą
Pasak etnokosmologo J. Vaiškūno, saulėgrįžos laikotarpiu mūsų protėviai daug būrė ir spėliojo ateitį. Prognozėms buvo naudojama daug įvairiausių ženklų (paukščių balsai, mėnulio atmaina, sniegas ir kt.), bet dažniausiai ateitį spėdavo pagal žvaigždes. Kaimo žmonės burdavo ne tik ūkinių metų, kasdienių darbų sėkmę, bet ir savo likimą. Žyniai kitaip žiūrėjo į dangų, bet šios žinios pamirštos.
Senąsias lietuvių žinias apie dangaus šviesulius daugelį metų tyrinėjantis J. Vaiškūnas sako, jog mūsų protėviai turėjo savo zodiako žvaigždynus. Mokslininkas, remdamasis istoriniais, etnografiniais, folkloriniais šaltiniais, priartėjo prie senųjų ženklų sistemos ir atkūrė baltiškąjį zodiaką.
J. Vaiškūnas pabrėžia, kad baltiškasis zodiakas tėra rekonstrukcija, teorija, dėl kurios galima ginčytis. Tačiau yra svarių įrodymų, kad jei ne liaudis, tai bent žyniai naudojosi 12 ženklų zodiaku. Tad, anot etnokosmologo, remiantis atkurta baltiškąja zodiako ženklų sistema, kaip ir rytiečių kalendoriumi, galima būtų pažaisti ir paprognozuoti, kokie bus ateinantys metai.
Pasak mokslininko, ateinantieji pagal baltiškąjį kalendorių yra avikailio metai. „Kitais metais Jupiteris nuo vasario pereina į avikailį, kuris atitinka Avino ženklą. Graikai šį ženklą vadino auksine vilna. Ant mūsų senojo zodiako buvo pavaizduotas avino kailis – labai iškalbingas ženklas, reiškiantis gausą, vaisingumą, derlingumą, gyvybines galias. Tad 2011-ieji turi būti atsigavimo metai. Atsigausime, pradėsime atgauti tai, kas prarasta, įgysime gyvybinių galių veikti ir keisti mus slegiančią ir spaudžiančią aplinką. Pas mus bus tiek galių, kad viską darysime lengvai, nors iš šalies gali pasirodyti, kad tai pasiekiame užsispyrimu“, – aiškino etnokosmologas.
Mūsų protėviai stengėsi valdyti savo ateitį
Anot J. Vaiškūno, šiuolaikinis žmogus į ateities spėjimus žiūri nerimtai ir daug ką linkęs palikti atsitiktinumui, nors tai labai rimtas vyksmas. „Anksčiau žmonės stengėsi valdyti ateitį, tuos dalykus ir reiškinius, kurie, atrodytų, yra nevaldomi ir nepaklūsta žmogaus valiai, pavyzdžiui, sustabdyti lietų, nuspėti lemtį ir pan. Žmonės buvo nusiteikę galvoti apie ateitį, ją planuoti, modeliuoti“, – dėstė mokslininkas.
Ateities spėjimas – svarbus ir reikalingas užsiėmimas nepriklausomai nuo to, iš kavos tirščių, žvaigždžių ar delno buriama. Taip mūsų protėviai, naudodami įvairius ženklus, koduodavo save sėkmę.
„Galima sakyti, kad bet kurie burtai ir prognozės yra sėkmingos, jei jos ir neišsipildo. Jei burtai būna nesėkmingi, žmogus galvoja, kad galbūt blogai išsibūrė, gal tai neišsipildys, todėl didėja dėmesys savo veiksmams. O jei lydi sėkmė, dar kartą pasitvirtina motyvacija, kad galima daryti įtaką ateičiai, įgyjama pasitikėjimo, užtikrinčiau veikiama“, – sakė J. Vaiškūnas.
Mūsų protėviai suvokė, kad pokyčiai gamtoje simbolizuoja pokyčius sieloje. Išoriniai ženklai, reiškiniai buvo vidinio pasaulio simboliai – medžiaga, padedanti mąstyti apie žmogaus vidų. Tačiau, anot J. Vaiškūno, be žmogaus pastangų ir suvokimo jokie ženklai nepakeis gyvenimo. Ženklai tik prognozuoja tendencijas ir žymi aplinkybes, o žmogus turi pasinaudoti jomis ir keisti elgesį, kryptį, pasaulėžiūrą.
„Šiuolaikinis žmogus daugiau pastebi civilizacijos nei gamtos ženklų, tik klausimas, ar praradęs senąjį gamtos ritmą, gerai įsijungė į civilizacijos ritmą. Man atrodo, kad esame tarsi pasimetę tarp dviejų pasaulių – savo senojo, kurį jau prarandame, ir naujojo, kurio dar nepritaikėme savo dvasiniams poreikiams ir kuris dar nėra nei parankus, nei įtikinantis. Reikia civilizaciją taikyti prie gamtos, o ne gamtą – prie civilizacijos“, – samprotavo etnokosmologas.
Beliko apsimetinėjimas ir išorinis blizgesys
Dabartinė kalendorinė metų sandūros riba (gruodžio 31 d.–sausio 1 d.) mūsų protėvių nebuvo sureikšminta. Pagal baltų tradiciją buvo žinomos dvi reikšmingos datos – pavasario lygiadienis, po kurio praėjus mėnesiui švenčiamos Jurginės. Tai žemdirbių naujieji metai. Vėliau pavasariniai naujieji metai dėl kalendorinių reformų perkelti į žiemos saulėgrįžą.
Šiuolaikinis naujųjų metų šventimas visiškai atitolęs nuo senųjų tradicijų ir, anot J.Vaiškūno, kupinas apsimetinėjimų ir išorinio blizgesio. Kalėdų Senis, dovanų gausa, apsipirkinėjimai, apsimetinėjimai – kaukės ne tik ant kūno, bet ir sieloje.
Etnokosmologo tvirtinimu, dabartinis Kalėdų Senis gali būti vadinamas Kalėda. Tai mitinis personažas, kuris priešistoriniais laikais nukalė saulę ir paleido į dangų žmonėms šviesti. O kai galingas valdovas ją uždarė į žiemos kalėjimą, Kalėda kūju jį sudaužė ir saulę išlaisvino.
Senovėje Kalėda arba žynys kalėdodavo po namus ir sakydavo šventus žodžius, palinkėjimus. Už dvasines dovanas žmonės jam gausiai atsidėkodavo materialinėmis vertybėmis. „Žemdirbys duoda kūną, dvasininkas – dvasią. Kai kūnas susilieja su dvasia, atsiranda darna, prasideda atsigavimo metas, nauja gyvybė“, – aiškino mokslininkas.
Pasak J.Vaiškūno, eglutės puošimo tradicija atėjusi iš pavasarinių naujųjų metų. Taip buvo sureikšminama pirmoji žaluma. Iki šių dienų kai kuriose šalies vietovėse yra puošiamas Velykų medis. Pavasarinius naujuosius metus perkėlus į žiemą, iš paskos atbėgo ir medžio puošimo tradicija. Pašnekovo tvirtinimu, pas mus Kalėdų medis atkeliavo iš Vokietijos. Tačiau ši tradicija, anot J.Vaiškūno, gana nauja – XIX a. Lietuvoje Kalėdų eglių nebuvo.
Metai tarsi medis, kuris išauga per vieną ciklą. Todėl pagal senąjį paprotį reiktų atlikti ritualinį metų pabaigos veiksmą – paimti trinką ar pliauską, pavalkioti po sniegą ir sudeginti. Taip atsisveikinama su senaisiais metais. Mūsų protėviai buvo ugnies garbintojai. Ugnis yra visagalė – viską sukuria ir užbaigia. Per metus susikaupusius negerus prisiminimus taip pat galima „nubraukti“ sudeginus balanėlę. Sukūrenus balanėlę ugnyje galima ir gerus linkėjimus pasiųsti.
Kodėl nesutampa su katino metais tai ketvirtas ženklas, o avikailis pirmas ženklas avino zodiakas. Kokie čia dėsniai galioja?