dr. Alvydas BUTKUS, www.alkas.lt
Pranešimas skaitytas 2010 m. spalio 27 d. per LR Seime vykusią konferenciją „Tautinių mažumų švietimo politika Europos Sąjungoje: Latvijos patirtis“.
Pirmiausiai norėčiau replikuoti į teiginį, jog orientuotis į Latvijos tautinių mažumų švietimo sistemą Lietuvai trukdo įsipareigojimai dėl lenkų tautinės mažumos 1994 m. sutartyje su Lenkija.
Kitaip tariant, Lietuva yra susipančiojusi tokia sutartimi. Kadangi Latvija su Estija nėra susipančiojusios jokia panašia sutartimi, tai tautinių mažumų klausimu jos yra nužingsniavusios toli į priekį, o Lietuva nuo jų atsiliko net 15 metų, nes supančiota negali spėti šokuoti iš paskos. Susipančiojimas sutartimi šiuo atveju kenkia pačiam Lietuvos valstybingumui. Sutartis sudaroma avansu ir fiksuoja tuometinę situaciją, kuri ilgainiui gali keistis. Jei sutartis ar anksčiau priimti įstatymai po kiek laiko ima veikti prieš valstybę, skatina jos dezintegraciją, reikia koreguoti įstatymus, o ne valstybę. Prioritetas turi būti valstybė, jos interesas, o ne paragrafas.
Kita replika būtų dėl teiginio, jog tik Lietuvoje kai kurios tautinės mažumos gyvena tirštai ir kompaktiškai tam tikrame regione. Tai netiesa. Slavakalbis regionas Latvijoje yra Latgala, ypač Daugpilio ir Kraslavos rajonai; Estijoje rusakalbis yra Narvos miestas bei visa šiaurės rytų šalies dalis. Pačiame Daugpilyje slavai sudaro beveik 80 proc. gyventojų, Estijos Narvoje – 93 proc.
Švietimo situacija Lietuvoje
Bendrojo lavinimo mokyklų Lietuvoje 2009 m. buvo 1415, iš jų mokyklų su dėstomąja kuria nors slavų kalba buvo 96, arba 6,8 proc., tarp jų su dėstomąja lenkų kalba – 62, rusų – 33, baltarusių – 1. Dar 54 mokyklos buvo mišrios: lietuvių ir rusų (23), lietuvių ir lenkų (16), rusų ir lenkų (9), lietuvių, rusų ir lenkų (6). Drauge su mišriomis mokyklomis kitakalbės mokyklos Lietuvoje sudaro 10,6 proc. visų mokyklų.
Lietuvių ir slavų gyventojų dalis 2009 m. Lietuvoje buvo tokia: lietuviai – 84,0 proc. lenkai – 6,1 proc., rusai – 4,9 proc., baltarusiai – 1, 1 proc. Tačiau mokinių, lankančių lietuviškas mokyklas, dalis buvo didesnė – 92,2 proc.; 7,8 proc. mokinių lankė nelietuviškas mokyklas. Vadinasi, dalis nelietuvių vaikų lankė mokyklas su dėstomąja valstybine kalba.
Lietuvos lenkų aktyvistų akcentuojamo Vilniaus ir Šalčininkų rajonų daugiakultūriškumo išsaugojimas pačių aktyvistų suprantamas kaip lenkų kalbos ir kultūros plėtra, lietuvių kalbą traktuojant ne kaip šalies valstybinę, o tik kaip pačių lietuvių gimtąją.
Lenkai už Lenkijos ribų
Lenkijos Tautos Edukacijos ministerija parengė „Švietimo vystymo lenkų ugdomąja kalba ir mokymosi lenkų kalbos kaip dalyko 2009-2011 metais programą“ užsienio šalyse. Programoje rašoma, kad JAV gyvena 10 milijonų lenkų, Vokietijoje – 2 milijonai, Brazilijoje – 1,8 milijono, Prancūzijoje, Baltarusijoje, Ukrainoje po 1 milijoną, Didžiojoje Britanijoje ir Čekijoje – apie 500 tūkst., o Lietuvoje ir Rusijoje – po apie 300 tūkst. lenkų. Iš viso už Lenkijos ribų gyvena apie 20 mln. lenkų. (Lietuvos statistikos departamento duomenimis, 2009 m. Lietuvoje lenkais save laikė 205 500 gyventojų, 2010 m. – 201 500 gyventojų.)
Programoje nurodoma, kad lenkų ugdomąja kalba Lietuvoje yra 121 mokymo įstaiga (turbūt skaičiuoti ir vaikų darželiai), Čekijoje – 36 mokyklos, Latvijoje – 5 mokyklos, Ukrainoje ir Baltarusijoje po 2 mokyklas. Visose kitose valstybėse lenkai lanko arba sekmadienines lenkų mokyklas, arba mokosi lenkų kalbos kaip dalyko.
Šioje Lenkijos parengtoje programoje užsienio lenkai neskirstomi į „tikruosius“ ir „netikruosius“, vietinius ir imigrantus. Tačiau jų švietimo situacija vertinama selektyviai ir tendencingai. Šalys, kuriose lenkų valdiškų mokyklų yra mažiau ar visai nėra, neakcentuojamos, užtat Lietuva, kur tų mokyklų yra daugiau negu sudėjus visų kitų minėtų šalių lenkiškas mokyklas, minima kaip prasčiausiai lenkų švietimą tvarkanti šalis, nors Lietuvos lenkai sudaro tik 1 proc. visų ne Lenkijoje gyvenančių lenkų.
Tad nejučiom peršasi išvada, jog problemų nėra ten, kur nėra lenkiškų mokyklų. Ir atvirkščiai – juo daugiau tokių mokyklų, juo blogiau patiems lenkams ir šaliai.
Tokių mokyklų, kur visi dalykai būtų dėstomi tautinės mažumos kalba, nėra ir pačioje Lenkijoje. Visose, net privačiose Lenkijos mokyklose istorija ir geografija dėstoma tik lenkiškai, t. y. šalies valstybine kalba. Lietuviškajame Punsko licėjuje Lenkijos istorija ir geografija taip pat dėstoma valstybine, t. y. lenkų, kalba.
Taigi, ko negali sau leisti Vokietija, JAV ar Lenkija, tai sugeba atlikti Lietuva. Bet ar dėl to nenukenčia mokyklos, kur dėstoma valstybine (lietuvių) kalba?
Latvijoje gyvena tokie patys tuteišiai, kaip ir Lietuvoje. Su tomis pačiomis nuostatomis, kad jie esą autochtonai „od wieków“. Tačiau Latvijoje 60 000 lenkų turi 5 mokyklas ir 1 darželį. Vadinasi, 1 mokymo įstaiga tenka 10 000 lenkų. Lietuvoje 201 500 lenkų turi 121 mokymo įstaigą, tad 1 tokia įstaiga tenka 1 600 lenkų. Disproporcija didžiulė, nors šalys panašios. Be to, daugelis dalykų Latvijos lenkiškose mokyklose dėstomi latvių kalba, tuo tarpu Lietuvoje – tik lenkiškai.
Opolėje yra Lenkijos vokiečių bendruomenė. Įdomi detalė – jie laiko save vokiečiais, tačiau vidurinioji ir jaunoji karta vokiškai nešneka. Vokiškų mokyklų irgi neturi ir valdžia jų nesteigia, nes, pasak lenkų, vaikus reikėtų mokyti nuo nulio. Tačiau nei vokiškų mokyklų stoka, nei lenkų kalba buityje ir viešumoje Opolės krašto vokiečiams netukdo jaustis vokiečiais.
Dėl autochtono sąvokos
Vilnijos politikieriai mėgsta kartoti teiginį, jog Pietryčių Lietuvos lenkai esą autochtonai, o jau lietuviai – kolonistai (!). Lietuvos lenkai gali būti laikomi autochtonais nebent biologiniu požiūriu, bet tik ne etniniu, nes lenkiška etninė savimonė čia atsirado kur kas vėliau – XIX ir XX a., slavėjant Vilniaus apylinkių valstiečiams. Iki tol lenkiškai kalbantys Lietuvos didikai ir bajorai savęs lenkais nelaikė ir nuo jų griežtai atsiribojo. Būtent jų, lenkakalbių lietuvių, pastangomis Liublino seime 1569 m. buvo iškovotas jungtinės šalies pavadinimas Rzeczpospolita Obojga Narodów „Abiejų Tautų Respublika“. Tokio akcento nebūtų reikėję, jei Lietuvos diduomenė būtų save laikiusi ta pačia tauta, kaip ir lenkai.
Kalbos ir etnoso netapatumą šiais laikais puikiai iliustruoja airių pavyzdys – būdami iš esmės anglakalbiai, jie dėl to ne tik nesitapatina su britais, bet dar ir nuo jų atsiriboja. Tokia pati iliustracija galėtų būti ir minėtieji Opolės vokiečiai.
Požiūris į kalbą
Tarpusavio supratimui pirmiausiai kenkia lenkų nuostata lietuvių kalbos atžvilgiu. Pagalvokit, kodėl Latvijoje ir Estijoje nėra regiono, kuriame būtų kalbama vokiškai, nors vokiečių kalbos tradicija čia kur kas senesnė nei lenkų kalbos Lietuvoje. O tokio regiono nėra todėl, kad krikščionindami latvius ir estus, vokiečiai neskelbė, jog „Dievas suprantąs tik vokiškai“, jog latvių ir estų kalbos esančios „języky pogańskie“. Nei Latvijoje, nei Estijoje vokiečiai bažnyčiose nėra sukėlę muštynių dėl to, kad pamaldos ten vyksta latvių ar estų kalba. Atvirkščiai, krikščionybę skleisti vokiečiai stengėsi vietinėmis kalbomis, patys jų mokėsi ir net leido knygas! Raskite jūs man lenką autorių, kuris XVI ar XVII a. būtų išleidęs knygą lietuvių kalba!
Ne didžiuotis, o verkti reikia, kad lietuvių valstiečių europėjimas vyko lenkų, o ne germanų kultūros fone. Geriausias pavyzdys yra Latvijos Latgala – vos tik Lenkija po 1569 m. gavo teisę ją administruoti, ten prasidėjo lenkų kalbos brukimas ir bendra ekonominė bei kultūrinė Latgalos stagnacija. Netrukus Latgaloje ėmė rastis lenkų kalbos židiniai, panašūs į tuos, kuriuos dabar turime Vilniaus ir Šalčininkų rajonuose. Slavėjo pirmiausia vokiečiai dvarininkai, nes lenkiškumas teikė politinės ir ekonominės naudos bei saugojo nuo galimų represijų. Tad slavėti ėmė ir dvarų valstiečiai, aktyviai skatinami bažnyčios. Latvijos Vidžemę ir Pietų Estiją nuo panašaus likimo išgelbėjo tik Švedijos-ATR karas (1600-1629) bei tų žemių patekimas iš ATR į Švedijos sudėtį. Latgalos, arba buvusių Inflanty Polskie atsilikimas, kuriam pamatus padėjo 200 metų trukę poļu laiki „lenkų laikai“, juntamas net iki šiol. Tad nenuostabu, kad akcentuodami savo bendrą su lenkais valstybinę praeitį, mes tik dar kartą netiesiogiai primenam kaimynams latviams ir estams, kad šie, neturėdami tokios praeities, laimėjo kur kas daugiau ir, kaip matom, laimi iki šiol. Laimi nekvestionuojamą valstybingumą ir tvirtesnes valstybinės kalbos pozicijas savo šalyse.
Europiniai standartai
Baltijos šalių slavakalbiai dažnai griebiasi Šveicarijos ar Suomijos pavyzdžių, teigdami, jog ir Baltijos šalyse reikia įteisinti kelias valstybines kalbas, nes toks esąs „europinis standartas“. Tačiau Lietuva nėra ką tik susikūrusi valstybė. Net Latvija su Estija turi savo istoriją ir per šimtmečius susiformavusias tradicijas, skirtingas nuo Šveicarijos ar Suomijos. Be to, didžiųjų valstybių standartų negalima taikyti mažoms valstybėms. Dabartinė Lietuva skiriasi nuo kaimyninės Lenkijos tiek dydžiu, tiek gyventojų skaičiumi, tad apeliuoti į standartų paritetą tarp šių valstybių neišeina, nes pariteto nėra tarp pačių valstybių. Jei jau orientuotis, tai tik į panašaus dydžio ir panašios istorinės patirties regiono kaimynes. Lietuva yra Baltijos regiono šalis, kaip ir Latvija su Estija, tad šių trijų šalių standartai ir turėtų būti panašūs.
Akcentuoti europinius standartus ir jų nesilaikymą galima nebent pabrėžiant neeuropietiškai didelį valstybės išlaikomų tautinių mažumų mokyklų kiekį Lietuvoje. Laikydamiesi „europinių standartų“, turėtume jas arba privatizuoti, arba sumažinti iki europinių esančių dydžių.
Dėl vadovų pažadų
Keletas pastabų dėl priekaišto, jog Lietuva esą nesilaiko Lenkijai duotųjų pažadų, ypač dėl lenkų pavardžių rašybos. Keistas priekaištas, nes nei Lietuvos Seimas, nei Vyriausybė niekam jokia sutartimi tokių dalykų nėra įsipareigojusi. Jei tokius pažadus tam tikromis aplinkybėmis yra davę Lietuvos aukšti pareigūnai, tai jie nusikalto ir rinkėjams, ir Lietuvos Konstitucijai, nes niekas jiems tokių įgaliojimų nebuvo suteikęs. Be to, „kas galėtų paneigti“, jog už tokius pažadus nebuvo dosniai sumokėta jo davėjui?
Šią liūdną švaistymosi pažadais praktiką pradėjo a. a. Prezidentas Algirdas M. Brazauskas, savo kolegai Latvijos Prezidentui Gunčiui Ulmaniui Maišiagaloje pažadėjęs ginčytiną Baltijos akvatoriją. Kokį skandalą sukėlė šis jo neatsargus poelgis, visi prisimenam. Būtų gerai, kad visa tai prisimintų ir dabartiniai „pažadukai“ – gal tai padės jiems atsisakyti pagundos užstatinėti užsienio valstybei tiek Lietuvos Seimą, tiek jos Konstituciją, tiek visą šalį.
