Žymos archyvas: žydšaudžiai

L.V. Medelis. Kaip tapti klasiku: patarimai jaunimui kito Mariaus Ivaškevičiaus pavyzdžiu (4)

Linas V. Medelis | asmeninė nuotr.

Įžanga

 „Begalinėje daugybėje atvejų  įžanga yra kažkas tarp užstalės sveikinimų ir kalbų prie kapo duobės, todėl ji sklidina neatsakingiausių pervertinimų, kuriuos nepatiklus skaitytojas priima kaip žanrinį sąlygotumą“. Taip kažkada rašė Ch. L. Borchesas (Borges). Tad,  kaip žanrinį sąlygotumą kūrybinėje užstalėje ar prie kūrybinio kapo duobės prašyčiau priimti ir mano samprotavimus apie  rašytojo, scenaristo, dramaturgo, režisieriaus ir (širdyje tikiu) net poeto kūrybos vertinimą,  kaip naudingus pamokymus  jauniems,  pripažinimo siekiantiems, talentams. Kas yra Jis? Skaityti toliau

J. Laučiūtė. Mes atsiprašėme. O jūs? (22)

Jūratė Laučiūtė | Propatria.lt nuotr.

Lietuva vėl išprovokuota, vėl kalama ant antisemitizmo kryžiaus. Senas, nusibodęs, bet dėl to ne mažiau skausmingas siužetas: įžūli ar/ir infantili ypata netikėtai, išdavikiškai smūgiuoja į paširdžius, tačiau gavusi grąžos, visa gerkle piktinasi, kokie nekultūringi, netolerantiški tie, kurie išdrįso duoti grąžos.

Jei panašūs apsižodžiavimai, apsistumdymai vyktų šalyje, kur visi konflikto dalyviai išpažįsta Kristaus mokymą ir juo seka, panašūs priekaištai turėtų realų pagrindą, nes daugelis dar prisimename Kristaus raginimą gavus į vieną žandą, šiukštu, neduoti grąžos, bet dar Skaityti toliau

T. Baranauskas. Apie du Vanagaitės apšmeižtus Vanagus ir sovietinės istoriografijos gaivinimą (27)

Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Didelis ažiotažas kilo dėl kelių šmeižikiškų tezių apie legendinį Lietuvos partizanų vadą Adolfą Ramanauską-Vanagą, išsakytų „rašytoja“ prisistatančios viešųjų ryšių specialistės Rūtos Vanagaitės. Šiandien jis netikėtai baigėsi pačios „rašytojos“ prisipažinimu melavus ir nelabai nuoširdžiu atsiprašymu.

Trauktis nebebuvo kur: žiniasklaida atkreipė dėmesį net į jos prašymą Lietuvos kultūros tarybai skirti 600 eurų mėnesinę stipendiją tolesniems „tyrimams“ ir konkrečiai – knygos „Nusikaltimas ir tyla“ rašymui. Šitoks dėmesys R. Vanagaitės finansiniams reikalams, po kurio kilo grėsmė, kad stipendiją ji matys kaip savo ausis, nebepaliko kitos išeities. Skaityti toliau

V. Rubavičius. Vienoje gretoje su Rūta Vanagaite – Tomas Venclova (31)

Vytautas Rubavičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Poeto Tomo Venclovos nuopelnų laisvinant lietuvių tautą ir jos savimonę iš tamsumo, atsilikimo, nacionalizmo, žydšaudžiavimo, rusofobijos, polonofobijos ir kitų blogybių, nuo kurių iškiliam liberalios pasaulėjautos pasaulio piliečiui taip užima kvapą, kad jis net ima ir prasitaria – dūstu, jokioje jaučio odoje nesurašysi.

Tad nekeista, kad jis visu savo tarptautiniu laisvo žodžio gynėjo stotu puolė remti Rūtą Vanagaitę, susilaukusią visuomenės pasipiktinimo už savo plačiai skleidžiamus pramanus apie lietuvių pokario kovų didvyrį, gerą dešimtmetį sovietinių okupantų medžiotą pasipriešinimo kovos vadovą Adolfą Ramanauską-Vanagą. Suimtą, Skaityti toliau

V. Sinica. Per toli, per vėlai (23)

Alkas.lt koliažas

Rūtos Vanagaitės ir Efraimo Zuroffo naujausias viešųjų ryšių išpuolis – stebuklinė pasaka apie žydšaudį ir KGB agentą Adolfą Ramanauską-Vanagą – atsisuko prieš pačius autorius. Eilinį kartą pasirodant naujai knygai keliamas skandalas vietoje pardavimų atnešė platų visuomenės pasmerkimą. Dar daugiau, „Alma littera“ ir „Maxima“ paskelbė nutraukiančios prekybą R. Vanagaitės knygomis dėl nesuderinamų vertybių. Dar prieš tai Andrius Tapinas pareiškė, kad su šia leidykla dirbs arba jis, arba R. Vanagaitė. Net liberalūs politikai suskubo ginti apšmeižtą partizanų vadą. „Riba peržengta!” – skelbė jie. Internetai nusidažė raudonais užrašais „AšEsuVanagas“. Skaityti toliau

A. Aleksandravičius. Mėgėjiškos Kremliaus klastotės (85)

Nekelianti abejonių nuotrauka. Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Kęstučio apygardos partizanas Antanas Seneckis-Žaibas su prisijaukintu balandžiu | Lietuvos genocido aukų muziejaus nuotr.

Prieš mėnesį  Šiaurės Atlanto sutarties organizacija (NATO) socialiniuose tinkluose paskelbė trumpą filmuką apie Baltijos šalių partizanus „miško brolius“ – gana santūrų  ir politiškai korektišką  pasakojimą,  kaip latviai, estai ir ypač lietuviai vienų vieni 10 metų priešinosi sovietinei okupacijai.

Bet ir tas atsargus 8 minučių vaizdo klipas atidengė Kremliaus propagandos silpnąsias vietas. Matyt, rimtai diskusijai apie Lietuvos  laisvės kovas  1941 m. ir 1944-1955 metais Rusija nesiruošė, todėl dabar paskubomis išsitraukė  ir kasdien  bombarduoja Lietuvą senomis sovietinėmis  Skaityti toliau

V. Sinica. „Savi šaudė į savus“? Kas rašo Lietuvos istoriją? (24)

Vytautas Sinica | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Prasmingam pokalbiui apie istorijos politiką reikia tikėti, kad istorijoje konkrečiais klausimais egzistuoja ir tiesa, o ne vien tik įvairios nuomonės ir interpretacijos. Kiekviena interpretacija gali ir turi būti įvertinta santykyje su tiesa, ir kiekvienas vertinimas – su valstybinės sąmonės būtinybe.

Istorijos politika vadinkime nuoseklias valstybės pastangas stiprinti konkrečius istorijos aiškinimus ir nustatyti, kokie istorijos aiškinimai šalyje yra absoliučiai nepriimtini. Visame pasaulyje tokios pastangos remiasi gana paprasta logika. Pirma, beveik visos mūsų dienų valstybės yra modernios tautinės valstybės, įsteigtos tautos apsisprendimo teise. Antra, tautinėje valstybėje Skaityti toliau

A. Aleksandravičius. Kodėl „holokausto industrijos“ kūrėjams leidžiame klastoti istoriją? (40)

Arnoldas Aleksandravičius | lzdraugija.lt nuotr.

Lietuviška „holokausto industrijos“ biblioteka papildyta dar vienu kūriniu –  pantomimos aktorius Arkadijus Vinokuras  Lietuvos valstybės biudžeto lėšomis išleido knygą „Mes nežudėme“.  Nuo kitų šio žanro veikalų pastarasis skiriasi tuo, kad autorius kalbino 35-is „žydų žudikų ar kitaip žydus persekiojusių lietuvių nusikaltėlių vaikus, vaikaičius, gimines“, duomenis apie juos surinkęs iš suklastotų sovietinių baudžiamųjų bylų. Knygą išleido Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras (LGGRTC), kurio uždavinys – atkurti tiesą apie Lietuvos okupacijas 1939–1990 metais.   Skaityti toliau

V. Valiušaitis. „Žmonės, būkite žmonės!“ (5)

Vidmantas Valiušaitis | J. Valiušaičio nuotr.

Diskusija Vilniaus rotušėje dėl pulk. Kazio Škirpos gatvės pavadinimo (lapkričio 29 d.) išryškino požiūrių skirtumus į istorinius faktus ir nevienodas jų interpretacijas.

Turbūt tai nieko nuostabaus. Europos Parlamento rezoliucijoje „Europos sąžinė ir totalitarizmas“ sakoma: „istorikai sutinka, kad istorinių faktų neįmanoma interpretuoti visiškai objektyviai ir kad visiškai objektyvaus istorinio jų perteikimo nėra“; „nė viena politinė institucija ar politinė partija neturi išskirtinės teisės interpretuoti istoriją, ir šios institucijos ar partijos negali teigti, kad jos interpretuoja objektyviai“.   Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Už ką kūrėjus kalame prie kryžiaus? (16)

Česlovas Iškauskas | delfi.lt, K. Čachovskio nuotr.

Gyvenime yra ne tik juoda ir balta, bet ir kitos spalvos bei atspalviai. Taip ir žmogaus gyvenime. Idealo turbūt niekas nėra sutikęs. Tas pats sakytina ir apie didžiavyrius – ar būtų Popiežius, ar Vytautas Didysis, ar kitas Vytautas – Landsbergis.

Klysti yra žmogiška?

Ne išimtis ir tie meninio žodžio meistrai, kurie vežė saulę iš Rytų, pataikavo sovietiniam režimui, bet kartu sukūrė literatūros šedevrus, išaukštinančius tautinę savimonę ir laisvės siekius. Taigi, atspindėti Skaityti toliau

A. Žarskus. Nepatogi knyga (60)

Aleksandras Žarckus | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Elektroninėje komentarų erdvėje yra išplatinta tokia nuomonė apie Rūtos Vanagaitės knygą „Mūsiškiai“:

Šmeižikų simbiozės priežastys  – „mūsiškiai“, zurofai, vanagaitės:

Kodėl taikūs žemdirbiai lietuviai pakimba ant lietuvšaudžių – raudonųjų nacių propagandinio triuko? Kas „šaudė žydus”, juk Lietuva buvo okupuota? Atsakymas glūdi šiuose faktuose:

1. Kai HOLODOMOR‘o metu, 1932-1933 m. ginkluotos akcijos metu, Ukrainoje sąmoningai, planingai buvo numarinta badu 11 milijonų ukrainiečių, Kremliuje tuo metu darbavosi net 80 procentų žydų tautybės Rusijos vadovų.  Skaityti toliau

V. Vasiliauskas. Holokausto industrija: „Mūsiškiai“ (41)

Valdas Vasiliauskas | penki.tv nuotr.

Rūtos Vanagaitės knyga „Mūsiškiai“ paakino pirmąkart knygyno duris praverti  net tuos lietuvius, kuriems, anot Vaižganto, knygų spinta nėra  pažįstamas baldas.

Antrasis nuopelnas – knyga privertė visuomenę  iš naujo atsigręžti į primirštą Lietuvos žydų katastrofą, kuri ypač provincijoje ir tiesiogine prasme apaugusi užmaršties žole.

Jaudinanti idėja aplankyti apie trisdešimt žydų masinių žudynių vietų, prisiminti klestėjusias tenykštes žydų bendruomenes, kurias negrįžtamai nušlavė holokaustas. Gaila,„Šoamobilis“ nepasiekė mano gimtųjų Lazdijų – buvusio pasienio  žydiško miestelio, Skaityti toliau

V. Visockas. Dar sykį – esu kaltas… (18)

Vytautas Visockas | slaptai.lt  nuotr.

Pagaliau turime „aktualią“, dėmesio vertą knygą. Omeny turiu  Rūtos Vanagaitės rašinį apie lietuvius žydšaudžius.

Turbūt ji tikrai „aktuali ir dėmesio verta“, jeigu  visos Lietuvos televizijos ją reklamuoja, įvyko knygos pristatymas, dalyvaujant Efraimui Zurofui, Simono Viezentalio centro Jeruzalės biuro direktoriui, kurį žurnalistas Andrius Užkalnis apibūdina taip: „…tačiau tai, ką vienas iš Izraelio sūnų daro Lietuvoje (viešųjų ryšių prasme) yra taip kvaila, trumparegiška ir priešiška sveikam protui ir susitaikymui, kad man norisi ranka užsidengti veidą ir tyliai kūkčioti“. Skaityti toliau

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras neigia R.Vanagaitės teiginius (19)

Knygos viršelis

Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras praneša, kad 2016 m. sausio 26 d. delfi.lt tinklapyje skelbtame interviu su Rūta Vanagaite „Surinko įrodymus, kaip iš tiesų žudėme žydus: nuo R. Vanagaitės nusisuko giminės ir draugai“ pateikta neteisinga informacija.

Gerb. R. Vanagaitė minėtame interviu teigia, kad Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centras nedavė leidimo cituoti ištraukų iš Kazimiero Sakovičiaus „Panerių dienoraščio, 1941–1943 m.“, centro išversto ir išleisto lietuvių k. 2012 m. Skaityti toliau

Č.Iškauskas. Ar lietuviai – atsiprašinėtojų tauta? (14)

Linkevičius atsiprašo lenkų | Alkas.lt nuotr.

Santykiuose tarp valstybių, ypač tarp kaimyninių, matyti tik negatyviąją pusę nėra išmintinga. Tačiau jos nepastebėti, ignoruoti tai, kas trukdo tiems santykiams, arba neįvertinti istorijos pamokų, reiškia, žengti į aklavietę ir tenkintis tuščiomis puikios kaimynystės deklaracijomis.

O štai dar vienas pasirinkimas, ypač aktualus šiandien. Ko gero, visi žinome gražią pasaką apie stebuklingus žodžius „prašau“ ir „atsiprašau“. Jie lyg burtininko lazdelė pašalina visas blogybes, priešus padaro draugais, leidžia pasiekti tai, kas atrodė neįmanoma. Šių žodžių mokau ir anūkus.

Tačiau kaip elgtis valstybėms, nuo seno turinčioms neapmokėtų istorijos sąskaitų, Skaityti toliau

Č. Iškauskas. Nacių okupacija: kaip lietuviai užtarė žydus (6)

Česlovas Iškauskas | iskauskas.lt nuotr.

Ką bekalbėtų mūsų ideologiniai priešininkai arba radikalūs įvairių pakraipų veikėjai, tačiau mitai, esą lietuviai – žydšaudžių, pataikūnų, kolaborantų, kitiems nepakanti tauta, pasmerkti žlugti. Tiesa, tokių mitų skleidėjai žeidžia mūsų savimonę, juodina tautos praeitį ir kartais priverčia duoti atgalinį smūgį. Čia vargu ar galime pasigirti laikęsi biblijinio patarimo: jei tau suduoda per vieną veido pusę, atsuk kitą…

Drąsus Sūduvos trejetas

Dingstį tokiems pasvarstymams ir labai įtikinamą argumentą davė kažkodėl mažai viešinamas istorijos faktas – 1942 11 14 Skaityti toliau