Diena kaip Dievo šypsena
Justinas Marcinkevičius
Prašau atleisti: tautos poetą vadinsiu tik vardu – Justinas. Bendraudamas kreipdavausi į jį kaip ir daugelis – gerbiamas Justinai, tačiau šio rašinio pobūdis reikalauja šiltesnio kreipinio. Tikiuosi, kad jį pateisinsiu.
*** Skaityti toliau
Balandžio 20 d., Ignalina kviečia į renginį, skirtą Lietuvos valstybės atkūrimo 100-mečiui ir pirmosios Lietuvos vyriausybės vadovo Augustino Voldemaro 135-osioms gimimo metinėms paminėti.
Pasak lietuvių tautos poeto Justino Marcinkevičiaus, „Istorija, į kurią atsiremiam, yra mūsų istorija. Šviesos ir tiesos spindulys teapšviečia skurdžius ir garbingus, kraujuojančius ir sopulingus jos puslapius, senus ir naujus kultūros paminklus…“. Skaityti toliau
Vasario 23 dieną, penktadienį, 18 val., Vilniaus knygų mugėje, bus pristatoma knyga – „Justinas Marcinkevičius: kokį jį prisimename“. Renginyje dalyvaus literatūros kritikas Valentinas Sventickas, poeto dukra Jurga Marcinkevičiūtė, profesorė Viktorija Daujotytė, žurnalistas Audrius Siaurusevičius ir filosofas, rašytojas, publicistas Arvydas Juozaitis.
Didžiajai daliai Lietuvos žmonių gana pasakyti vardą ir pavardę – Justinas Marcinkevičius, – ir yra aišku, apie ką kalbama. Tai aukščiausias titulas, kokio gali sulaukti viešas žmogus. Skaityti toliau
Lietuvos valstybės šimtmečio išvakarėse Rusų dramos teatre didingai atgimė Justino Marcinkevičiaus drama „Mindaugas“. Režisierė Marija Simona Šimulynaitė istorinę poemą pavertė moderniu šokio ir vaizdo spektakliu.
Lietuvą vienijanti drama
Spektaklio kūrėja pabrėžia, kad šimtmetį švenčiančiai Lietuvai Skaityti toliau
Vasario 15-ąją, Lietuvos šimtmečio išvakarėse, junginė kūrėjų komanda kviečia į šiuolaikiškai atgimusią vieno garsiausių šalies poetų Justino Marcinkevičiaus dviejų dalių dramą „Mindaugas“. Mindaugo asmenį, valdovo vaizdinį ir valstybės pamatų kūrimo istoriją atskleidžia jaunos kartos režisierės Marijos Simonos Šimulynaitės suburta komanda, interpretuojanti jau klasika tapusį J. Marcinkevičiaus kūrinį. Naujajame dramos „Mindaugas“ pastatyme susipins modernus šokis, vizualios projekcijos ir šiuolaikinė muzika.
„Šis „Mindaugas“ – išskirtinis. Aktyvus, judrus, vizualus, plastiškas ir temperamentingas. Poema buvo rašoma sovietinės priespaudos metais (1968). Skaityti toliau
Lapkričio 18 d., Kauno Aukštųjų Šančių karių kapinėse, atidengtas ir pašventintas paminklas Lietuvos kariuomenės karininkams, sovietų ir nacių okupacijos aukoms, atminti. Ant pilko granito stelų įamžintos 839 žuvusiųjų Lietuvos kariuomenės karininkų pavardės.
Karininkų atminimas gyvas mūsų širdyse
Iškilminga ceremonija prasidėjo J. Marcinkevičiaus žodžiais, kuriuos perskaitė renginio vedėjas dim. mjr. Gediminas Reutas: „Kai norime kalbėti apie Tėvynę,/ Skaityti toliau
Grįžau iš Lukiškių aikštėje vykusio mitingo „Mes be Vyčio nenurimsim“. Keli šimtai žmonių reikalavo, kad svarbiausia valstybės aikštė, kaip ir dera civilizuotoms sostinėms, žymėtų Lietuvos valstybės istoriškumą. Kad čia stovėtų atminimas žuvusiems už laisvę. Kad pagerbiant didvyrius svečiams iš užjūrių nereiktų vykti į tolimas Antakalnio kapines. Kad aikštėje stovėtų Vytis – istorinė jungtis tarp Lietuvos karalystės ir šiuolaikinės valstybės.
Kai 1992 metais buvusiems komunistams (LDDP) sugrįžus į valdžią susirūpinę politiniai kaliniai Lukiškių aikštėje statė akmeninį užrašą – čia privalo stovėti paminklas laisvės Skaityti toliau
Bažnyčia 2016-tuosius paskelbė gailestingumo metais. Klerikalai ir krikščionybės ideologai mėgsta kalbėti apie krikščioniškąjį gailestingumą, o Biblijoje dievas vadinamas gailestingu ir maloningu (Iš 34, 6) [1]. Tačiau gailestingumas – tai ne užuojauta ir ne atjauta, kuri leistų įsijausti į kito žmogaus padėtį ir paliktų jį orų, bet pasigailėjimas, kuris žmogų ir daro pasigailėtiną bei apgailėtiną. Tokio pasigailėjimo slaptas tikslas ir yra, prisidengiant apsimestiniu rūpesčiu, pažeminti bei paniekinti žmogų. Taip piktas blogis prisidengia apsimestiniu gėriu, kuriuo ir paperka silpnesnį. Tuo remiasi visa bažnyčios veikla. Skaityti toliau
Vilniaus universiteto docentė Nerija Putinaitė parašė straipsnį jautriu pavadinimu „Vietoje diskusijos – asmeniškumais persmelkta kova be taisyklių“. Reaguodama į profesoriaus Vytauto Radžvilo straipsnį „Mankurtizmo spąstai“ bei į diskusijas viešojoje erdvėje apie profesoriaus padėtį jų bendroje darbovietėje, N. Putinaitė teigia, jog „Lietuvoje stipriai reiškiasi kelios netolerancijai priskirtinos reakcijos į kitokią ar nepatinkančią poziciją, pažiūras ir idėjas“. Jos tikslas – pakalbėti apie tai per asmeninę prizmę, kadangi minėtame straipsnyje gvildenami jos atžvilgiu asmeniški dalykai.
Nėra jokios abejonės, kad diskusijos – itin svarbus demokratijos elementas. Skaityti toliau
Įspūdinga scena tapusiuose Valdovų rūmuose trečiadienio vakarą įvyko visą šalį vienijančios Justino Marcinkevičiaus dramos „Mindaugas“ premjera.
Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rezidencijoje daugiau nei 1000 žiūrovų galėjo nemokamai mėgautis prieš pusšimtį metų parašytos istorinės poemos šiuolaikiniu pastatymu. Šį istorinį vyksmą vilniečiai ir sostinės svečiai kviečiami pamatyti ir per valstybės gimtadienį – Liepos 6-ąją, 22 valandą.
Po Valdovų rūmų kiemą sudrebinusio didingiausio J. Marcinkevičiaus kūrinio premjeros spektaklio režisierei Marijai Simonai Šimulynaitei Skaityti toliau
Pasitinkant Valstybės šventę, net dvi dienas iš eilės – liepos 5 ir 6 d. – vakarais Valdovų rūmų Didžiajame kieme laukiami visi sostinės gyventojai ir miesto svečiai. Nacionalinis muziejus Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmai paruošė ypatingą staigmeną – šiuolaikinio teatro spektaklį pagal poeto Justino Marcinkevičiaus istorinę dramą „Mindaugas“. Erdvėje, menančioje Lietuvos valstybingumo ištakas, visi nemokamai galės stebėti pirmą kartą mūsų šalyje itin šiuolaikiškai pastatytą spektaklį, kuriame susilies drama ir šokis, vaizdo ir muzikos instaliacijos. Skaityti toliau
Liepos 5-6 dienomis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovų rūmuose įvyks išskirtinis Justino Marcinkevičiaus poemos „Mindaugas“ pastatymas. Režisierė Marija Simona Šimulynaitė istorinę poemą ryžosi paversti moderniu šokio ir vaizdo spektakliu. Todėl itin atsakingas vaidmuo scenoje patikėtas šiuolaikinio baleto meistrams.
Pasak režisierės M.S. Šimulynaitės, vaizdas ir muzika, aktoriai ir šokėjai yra neatsiejamos teatrinės stichijos, kurios darniai ir sklandžiai papildo viena kitą spektaklio „Mindaugas“ metu. Skaityti toliau
Šie Justino Marcinkevičiaus žodžiai buvo pasakyti prieš 23 metus, bet didele dalimi, deja, tebetinka iki šiol.
– Koks būtų Jūsų žvilgsnis į dabartinę tautos būtį, kaip ją apibūdintumėte?
– Tautos būtis matuojama laisve. Jos žmonių laisve, tos laisvės kokybe. Niekada dar nebuvo paleista (ar išsiveržę) į laisvę tiek žvėries – kruvina, godi, purvina, šlykšti gyvulio laisvė. Jeigu tu negriebi, neapgaudinėji, neplėši, nevagi, nesidrabstai kuo nors dvokiančiu – tai iš televizijos ekrano, iš spaudos puslapių esi atvirai ir tiesiai išvadinamas kvailiu. Skaityti toliau
Tarp Atgimimo dainų skambėdavo „Laisvė“, „Dieve, laimink Lietuvą“, „Pabudome ir kelkimės“. Kiekviena šių dainų turi savo istoriją. Itin įdomi Gintauto Abariaus ir Gintaro Zdebskio dainos „Dieve, laimink Lietuvą“ istorija. 2004 m. Lietuvos prezidento rinkimų kampanijoje Valdo Adamkaus kandidatūrai paremti pritaikyta šios dainos versija pakeistu tekstu.
Žodžiai „kryžių ir dainų šalie“ pakeisti „girių ir dainų šalie“. „Juk visiems mums vieną kraują davė Lietuva“ pakeista, vietoje žodžio „kraują“ įrašant „vardą“. „Palaimink, Dieve mus motinos kalba“ vietoje Skaityti toliau
Šie Justino Marcinkevičiaus žodžiai buvo pasakyti prieš 28 metus, bet taip ir liko neišgirsti ir šiandien tebetinka bene visai taip pat kaip anuomet. Jie akivaizdžiai rodo, kad mes įstrigome „užburtame rate“ ir neišeisime iš jo, jeigu neatsižvelgsime į tai, ką poetas mums bandė priminti. (Paryškinimai redakcijos.)
Niekada nemaniau, kad mūsų biudžetas toks „girtas“. Žinojau, kad alkoholis labai pelninga prekė, kad jo pagalba valstybė ne sykį tuštino žmogui kišenes (ir ne tik jas), bet kad būtų užplanuota šitokie skaičiai!.. Norėčiau žinoti, kuriame Valstybinio plano komiteto ar Finansų ministerijos kabinete jie gimė, kuo grindžiami, kaip motyvuojami. Aišku, jog tai ne eilinio tarnautojo išmonė. Skaityti toliau
Su nostalgija prisimenate vaikystėje skaitytas knygas: Justino Marcinkevičiaus „Grybų karą“, Vytautės Žilinskaitės „Robotą ir peteliškę“ ar Vytės Nemunėlio „Meškiuką Rudnosiuką“? Šios trys ir dar 97 lietuviškos knygos pateko į Lietuvos šimtmečiui skirtą sąrašą „Šimtas knygų vaikams ir Lietuvai“.
Praeitų metų vasarą skaitančiajai suaugusiųjų bendruomenei buvo pateiktas 500 vaikų, paauglių ir jaunimo knygų, išleistų nuo XIX a. vidurio iki šių dienų, sąrašas. Juo remiantis buvo galima viešai virtualioje erdvėje pusę metų balsuoti už labiausiai įsiminusias, meniniu ir ugdomuoju požiūriu vertingas knygas. Rinkimuose dalyvavo beveik 2000 žmonių – 40 proc. jų sudarė mokytojai ir bibliotekininkai, taip pat aktyviai balsavo tėvai ir vaikų literatūros entuziastai. Skaityti toliau
Telšiuose Tarptautinė teatro diena pradėta minėti jau išvakarėse. Kovo 26 d., sekmadienio popietę atvykstančius svečius pasitiko bronzinės mergaičių skulptūros, su Telšių Žemaitės dramos teatro lankytojais sveikinosi trumpam „atgijusi“ Žemaitės skulptūra. Kiekvienam, atėjusiam į teatrą, įteiktos atvirutės – atmintinės, mylintiems teatrą.
Žiūrovams pristatyta spektaklio premjera pagal Antano Vienuolio kūrinį „Prieblandoje“ (rež. Jonas Buziliauskas). Skaityti toliau
Lipdau lipdau, o galo vis nėra.
O gal Tėvynę reikia visą laiką
Lipdyt ir kurti, kurti ir lipdyt?
Nes jei sustoji tik – jinai ir miršta.
Taip, kurti visą laiką. Visą laiką!
Lipdyt ir kurti…
Šiais Justino Marcinkevičiaus dramos-poemos „Mindaugas“ žodžiais Gaudentas Aukštikalnis pradėjo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dienos minėjimą. Ir ne atsitiktinai kovo 10 d. Vilniaus įgulos karininkų ramovės Skaityti toliau
Justinas Marcinkevičius (1930 kovo 10 – 2011 vasario 16).
Tai gražiai mane augino
Laukas, pieva, kelias, upė,
Tai gražiai už rankos vedė
Vasaros diena ilga.
Tai gražiai lingavo girios,
Uogų ir gegučių pilnos, Skaityti toliau
Lietuvos Respublikos Prezidentės Dalios Grybauskaitės vardu Mirusiųjų atminimo dienos išvakarėse, spalio 31 d., padėtos gėlės ir uždegtos žvakutės ant iškilių lietuvių kapų.
Šalies vadovės vardu gėlių padėta prie Laisvės gynėjų memorialo, prie žuvusiųjų už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę paminklo, prie Lietuvos Prezidentų Aleksandro Stulginskio, Kazio Griniaus ir Algirdo Brazausko bei prie nežinomų kareivių kapų. Skaityti toliau
Įsiplieskus diskusijai apie lietuvių inteligentus, jų vaidmenį sovietų okupacijos metais ir šiandien, atmintyje iškyla ekranizuotas Michailo Bulgakovo apsakymas „Šuns širdis“. Pagrindiniai jo veikėjai – buržuazinės kilmės profesorius Filipas Preobraženskis ir sovietinės liaudies iliustracija – iš šuns į žmogų perdirbtas Poligrafas Šarikovas.
Klasika virto jų diskusija apie Frydricho Engelso ir Karlo Kautskio – dviejų socializmo ideologų – susirašinėjimą. Į gausybę teorinių svarstymų socialinių santykių Skaityti toliau
Praėjusį šeštadienį švęsdamas Europos dieną sostinės Gedimino prospektas sotinosi ir linksminosi – valgė, gėrė, pirko, kas yra rinkos alfa ir omega, – bet mažai galvojo arba visai negalvojo, kokią stotelę Europos Sąjungos bendrijoje yra priėjusi Lietuva.
Taip, deja ar beje, būna visais laikais. Pasaulio politinė istorija nepaliaujamai liudija, kad, anot profesoriaus Vytauto Radžvilo, visi svarbiausi visuomenės lūžiai ar pokyčiai įgyvendinami pripažintų, turinčių autoritetą, įtaką žmonių – tų, kurie vadinami aukštąja arba bent jau viduriniąja visuomenės klase. Skaityti toliau
Gegužės 7 dieną, 11 valandą, metų pradžioje susikūręs Vilniaus forumas, Lietuvos mokslų akademijos didžiojoje salėje rengia konferenciją „Justino Marcinkevičiaus nuvainikavimas: kovos su „tarybine lietuvybe“ istorinis kontekstas ir politinė prasmė“.
Konferencija rengiama reaguojant į metų pradžioje viešojoje erdvėje suaktyvėjusį Justino Marcinkevičiaus asmens ir apskritai lietuvybės puoselėjimo pastangų sovietmečiu niekinimą. Kovo 11 dieną konferencijos organizatoriai paskelbė daugiau nei 180 žinomų Sąjūdžio kūrėjų, signatarų, rezistentų, mokslininkų ir kultūros veikėjų pasirašytą viešą laišką, kuriame išdėstė pagrindines nuostatas šiuo klausimu. Skaityti toliau
Su lituaniste, fotomenininke Ona Pajedaite kalbasi Juozas Šorys.
Pokalbio tęsinys. Pradžia ČIA.
– Įsimintinas Jūsų bendravimas su rašytojais, jų fotografavimas. Kaip nutiko, kad mokydama lietuvių kalbos profesinėje technikos mokykloje Vilniuje užsiėmėte ir fotografija?
– Man baigiant dvyliktą klasę brolis padovanojo fotoaparatą. Vokišką, gerą. Jau tada buvau padariusi šiek tiek nuotraukų. Mokydamasi Vilniaus universiteto Filologijos fakultete nedaug fotografavau – padarydavau draugų nuotraukų iškylose, susibūrimuose. Skaityti toliau
Graudi realybė – lietuvių tauta nyksta akyse. Lietuva, kaip Tautos buveinė, tvirtėja, bet jos esmė, turinys byra ir nyksta.
Skaudu. Atlaikę šimtametes okupacijas, išsaugoję uždraustą žodį, išstovėję žiauriausiose geopolitinėse pervartose, požemių bunkeriuose, tremtyse ir lageriuose, anot poeto – šitiek trinti, klumpam svajonės išsipildyme, neatsigręždami bėgam nuo jos. Negi atlaikėme žemesnių civilizacijų priespaudą tik tam, kad ištirptume aukštesnėse?
Dar graudžiau, kad nedrįstam net pamatyti savo saulėlydžio. Antrą dešimtmetį Skaityti toliau
Dialogas su skaitytoja
Po anos savaitės publikacijos „Negi jus taip lengva nupirkti, patriarche?“ skaitytoja Danutė V. interneto portale savo komentaru mane negailestingai, bet beveik ne be pagrindo sugėdino: „Straipsnyje jūs cituojate Landsbergį, Degutienę ir Kubilių, ką jie kalbėjo tomis dienomis, kaip jie dievino Justiną Marcinkevičių, kada jis mirė ar kada jį laidojo. O dabar, kai jį, mirusį, užpuolė Putinaitė, visi trys tyli. Priekaištavote dėl to jiems. Bet, kiek mena mano atmintis, labai gražiai, gal net dar gražiau, kalbėjo ir prezidentė. Bet ji irgi dabar tyli, o jūs, pone Kauzone, kažkodėl apie jos tylėjimą irgi tylite. Bijote?“ Skaityti toliau
Šiomis dienomis paskelbtas dar vienas grupės inteligentų kreipimasis į visuomenę dėl poeto Justino Marcinkevičiaus užsipuolimų. Vėl. Vos ne mėnesį skaitančius ir žiūrinčius erzino vienas žiniasklaidos įkyriai brukamas rūpestis: ar tikrai esi tolerantiškas bei save gerbiąs pažangus Lietuvos gyventojas, jei lentynoje neturi dviejų svarbiausių gyvenimo knygų: viena – „Visi lietuviai žydšaudžiai“, antra – „Justinas Marcinkevičius yra kolaborantas ir sovietinis svoločius“.
Panelės Rūta Vanagaitė ir Nerija Putinaitė yra nekaltos dėl to, kad, aplinkui knibždant kolaborantams, negalėjo savo knygų pavadinti taip paprastai ir aiškiai kaip aš jas Skaityti toliau
Kai mokiausi mokykloje, skaičiau J.Marcinkevičiaus “Pušis, kuris juokėsi”. Spėju, kad skaitė visi mano amžininkai, nes ta knyga, jei gerai pamenu, buvo privalomų perskaityti sąraše.
Tačiau ateistu šiandien esu ne dėl J. Marcinkevičiaus knygos, o asmeniniu pasirinkimu. Teneužpyksta tikintieji, tačiau religija man visada atrodė kvailas dalykas ir silpnųjų bei šiaudadūšių prieglauda. Tų, kurie tiki, kad visos jų padarytos niekšybės gali būti atleistos sukalbėjus dešimt „Tėve mūsų“ ar septyniolika „Sveika Marijų“ ir kurie, nė piršto nepakrutindami dėl savo gerovės mano, kad tikrasis gyvenimas prasidės, kai juos užkas. Skaityti toliau
Šių metų Knygų mugė lyg ir niekuo neišsiskyrė iš kitų. Purvynas automobilių stovėjimo aikštelėje, sunku prasibrauti prie prekystalių ir knygų lentynų, prie kurių daugiausiai grūdasi jų vartytojai ir šiaip žioplinėtojai, pakilusios leidinių kainos, kurios jau beveik nesiskiria nuo kainų knygynuose, keletas skandalingų autorių…
Žinoma, aplankyti mugę smagiau negu kiurksoti kitoje kultinėje vietoje – Akropolyje. Bet dar būtų smagiau, jeigu nereiktų iki kulnelių mindyti purvo (iki XVIII – osios mugės miesto valdžia galėtų aikšteles išasfaltuoti ir išplėsti), padidintų „Litexpo“ salių plotą, kad nereiktų šonais trintis Skaityti toliau
Gyvenime yra ne tik juoda ir balta, bet ir kitos spalvos bei atspalviai. Taip ir žmogaus gyvenime. Idealo turbūt niekas nėra sutikęs. Tas pats sakytina ir apie didžiavyrius – ar būtų Popiežius, ar Vytautas Didysis, ar kitas Vytautas – Landsbergis.
Klysti yra žmogiška?
Ne išimtis ir tie meninio žodžio meistrai, kurie vežė saulę iš Rytų, pataikavo sovietiniam režimui, bet kartu sukūrė literatūros šedevrus, išaukštinančius tautinę savimonę ir laisvės siekius. Taigi, atspindėti Skaityti toliau
