Z. Vaišvila. „Desovietizacijos“ absurdas

2024 m. gegužės 1 d. įsigaliojęs per 2 minutes Seimo priimtas Draudimo propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus ir jų ideologijas įstatymas (2022 m. gruodžio 13 d. už jį balsavo 103 Seimo nariai iš 109 dalyvavusių, 6 susilaikė) artėja prie logiško dugno.

Įstatymui vykdyti sukurta „desovietizacijos“ komisija riejasi tarpusavyje. Ir tai logiška absurdiško įstatymo priėmimo tąsa.

2023-05-26 d. viešai klausiau, ar taip „efektyviai“ balsavę Seimo nariai suprato, ką padarė? Tuo Seimo „opozicija“ patvirtino, kad ji tėra formali „opozicija“, kuri šiandien sėdi ant atsarginių žaidėjų suolelio, o po Seimo rinkimų tikisi, jog bus išleista į aikštelę pažaisti „valdančiuosius“.

Tvirtinasi, kad šiuo absurdišku įstatymu norėta nukreipti dėmesį nuo beviltiško „valdymo“, ir „kovoti“ su nebeegzistuojančiais „sovietais“.

Pavasarį daug viešų audrų kilo dėl dar vieno bandymo, šį kartą jau „desovietizacijos“ komisijos vardu, bandant iš mūsų atminties ištrinti vieną iškiliausių Tautos poetų – Salomėją Nėrį.

Šios komisijos „profesionalumą“ patvirtino ir nuo viešos kritikos už komisijos „išvadas“ dėl S. Nėries biografijos ir kūrybos vertinimo besiginančio komisijos pirmininko Vito Karčiausko samprotavimai:

Kartu tai nereiškia, kad S. Nėries gatvėvardžių ar kitokio pobūdžio įamžinimo išvis neturėtų likti. Kiekvienas atvejis nagrinėjamas individualiai ir kiti atvejai, susiję su iki okupacine S. Nėries veikla, gali būti sprendžiami ir kitaip (pavyzdžiui, S. Nėries gimtinė, vietos kur mokėsi, kūrė, gyveno iki okupacijos). Manome, kad taip būtų rastas kompromisas įvertinant S. Nėries įsivėlimą į politinius okupacijos procesus, bet ir atsižvelgiant į jos kūrybą.

Lyg S. Nėris pati „būtų įsivėlusi“ į „politinius okupacijos procesus“. O poetės gyvenimas okupacijos laikotarpiu – jau besąlygiškai pasmerktas? Ar to net nereikia vertinti…

Tokia primityvia ir tiesmuka „logika“ vadovavosi ir chunveibinai – 1966 metų Kinijos kultūros revoliucijos aktyvistai, kurie Mao Dzeduno paraginti griovė ir naikino „atgyvenas” – „pasenusias” idėjas, seną kultūrą, senas tradicijas ir senus papročius. Žmones.

Tokia primityvia „logika“ vadovavosi ir 2023 m. gegužės 15 d. architektūrinio–skulptūrinio objekto Justinui Marcinkevičiui atminti ir skvero sutvarkymo darbų prie Rašytojų sąjungos konkurso Projektų vertinimo komisija, kurios pirmininkas architektas Darius Linartas 2023-05-17 LRT „Ryto alegro“ laidoje www.lrt.lt/mediateka/irasas/2000277015 (nuo 44:40) atvirai paaiškino, kodėl laimėjo architektų Gintaro Čaikausko ir Agnės Mockevičiūtės, skulptoriaus Gedimino Piekuro projektas „Trilogija“ – suglamžytas popieriaus lapas iš akmens, simbolizuojantis Poeto gyvenimą ir kūrybą:

Taip kolegialiai komisija svarstė <…> ir priėjo vieningos nuomonės <…> (vieninga nuomonė, kaip tarybinės liaudies?), nes Justinas Marcinkevičius – daugiaprasmė asmenybė, kurios veikla Sąjūdyje vertintina teigiamai, o iki to – abejotina.

Pigus ir Širvintų merės Živilės Pinskuvienės populistinis „kompromisas“ – Petro Cvirkos gatvei suteikti Justino Marcinkevičiaus vardą.

Kur tokia „logika“ mus nuves? Viskas, kas buvo okupacijos metu – blogai, viskas, kas iki to ir dabar – gerai.

Keletas klausimų įstatymo „priėmėjams“ ir jo vykdytojams.

Pirmas klausimas

Šiuo įstatymu Seimas nutarė uždrausti propaguoti totalitarinius, autoritarinius režimus (1940–1941 metų ir 1944–1990 metų „sovietinę“ okupaciją bei 1939–1944 metų nacistinę okupaciją ir jų ideologijas viešuosiuose objektuose, t. y. simbolius ir jų ideologijas, asmenis, kurie veikė ar veikia okupacinėse politinėse, karinėse, represinėse struktūrose arba okupacinės valdžios centrinėse struktūrose ir aktyviai dalyvavo priimant sprendimus, turėjusius įtakos okupacinėms politinėms, karinėms, represinėms struktūroms, organizacijas, įvykius ar datas, tokių režimų vykdytą ar vykdomą karinę agresiją prieš kitą valstybę.

Kodėl „pamiršta“ 20 metų trukusi Lenkijos įvykdyta okupacija, kurią Vilniaus krašto žmonės vertino buvus pačia žiauriausia?

Antras klausimas

Ar Antano Smetonos režimas, paleidęs Seimą ir šaudęs (ar iki gyvos galvos įkalindavęs) politinius kalinius (ne tik 4 komunistus, bet ir dėl ekonominės padėties streikavusius valstiečius), nebuvo autoritarinis režimas?

Trečias klausimas

Kaip Lietuvos okupaciją įvykdžiusi ir po 1991 m. gruodžio 25 d. neegzistuojanti „sovietinė“ Tarybų Sąjunga šiuo metu „vykdo karinę agresiją prieš kitą valstybę“ ir kas tie asmenys, kurie dabar „veikia okupacinėse struktūrose“, kokios okupacinės struktūros dabar veikia Lietuvoje?

Vadovaujantis „kriterijumi“, kad viskas, kas buvo okupacijos metu, yra blogai, „desovietizaciją“ reikėtų pradėti nuo aukščiausio okupacinio Tarybų Lietuvos valdžios organo – Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos – sprendimų, jos priimtų istorinių teisės aktų.

Pradėti šią „desovietizaciją“ tektų nuo 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos, t. y. okupacinės valdžios, 1990 m. vasario 7 d. nutarimo Nr. XI-3650 „Dėl 1939 metų Vokietijos–TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“, kuriuo šis okupacinis valdžios organas teisiškai nustatė, kad Lietuvos valstybė buvo Tarybų Sąjungos okupuota, ir:

„– paskelbė, kad Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. Lietuvos įstojimo į TSRS deklaracija, kaip neišreiškusi lietuvių tautos valios, yra neteisėta ir negaliojanti;

– pareiškė, kad TSRS 1940 m. rugpjūčio 3 d. įstatymas „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos priėmimo į Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungą“, grindžiamas Lietuvos Liaudies Seimo 1940 m. liepos 21 d. deklaracija, yra neteisėtas ir Lietuvos juridiškai nesaisto;

– pasiūlė Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungai pradėti dvišales derybas dėl Lietuvos valstybės nepriklausomybės atkūrimo.“

Seimo nariams primenu, kad iš Seimo yra dingusi ir jokiame valstybės archyve nėra Aukščiausios Tarybos komisijos, kuri paruošė šį istorinį nutarimą, medžiagos. Už šį teisės aktą balsavau drauge su Justinu Marcinkevičiumi, Romualdu Ozolu, šios komisijos primininku Juru Požėla ir kitais šio okupacinio valdžios organo deputatais.

Po to Seimo nariai turėtų „desovietizuoti“ 1990 m. kovo 11 d. nutarimus dėl Lietuvos valstybės atkūrimo, kuriuos priėmė paskutinioji aukščiausia Tarybų Lietuvos okupacinė valdžia – 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausioji Taryba, kuri buvo išrinkta pagal „sovietinės“ okupacinės valdžios Rinkimų įstatymą ir Lietuvos TSR Konstituciją ir kurios Pirmininku buvo išrinktas Vytautas Landsbergis.

Būtent šis Lietuvos Persitvarkymo Sąjūdžio Steigiamajame Suvažiavime pasirinktas taikus kelias (Rezoliucija Nr.21 „Dėl rinkimų“) ne kariauti, o dalyvauti okupacinės tarybų valdžios organų rinkimuose atvedė Lietuvą į istorinį valstybės nepriklausomybės atkūrimą 1990 m. kovo 11 d.

Tad vykdydami šią „logiką“, turite pripažinti netekusiu galios 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. Aktą Nr. I-12 „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, prieš kurio priėmimą šis aukščiausias okupacinės valdžios valdymo organas pakeitė Lietuvos TSR pavadinimą į Lietuvos Respubliką ir valstybės tęstinumui užtikrinti po Akto „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ paskelbimo priėmė ir įstatymą Nr.I-13 „Dėl 1938 metų gegužės 12 dienos Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymo“.

1990 m. kovo 11 d. Aktu Nr. I-12 „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“ okupacinė Aukščiausioji Taryba, siekdama atstatyti pažeistas Tautos ir Lietuvos valstybės suverenines teises ir atsižvelgdama į 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos 1990 m. vasario 7 d. nutarimą „Dėl 1939 metų Vokietijos – TSRS sutarčių ir jų pasekmių Lietuvai likvidavimo“ bei konstatuodama, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimas buvo neteisėtai sustabdytas TSR Sąjungai 1940 m. birželio 15 d. įvykdžius agresiją prieš nepriklausomą Lietuvos valstybę ir ją aneksavus, nutarė:

– nutraukti 1978 m. balandžio 20 d. Lietuvos TSR Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo) galiojimą;

– nutraukti 1977 m. spalio 7 d. TSRS Konstitucijos (Pagrindinio įstatymo), taip pat TSRS ir sąjunginių respublikų įstatymų pagrindų, kitų TSRS įstatymų galiojimą Lietuvos Respublikos teritorijoje;

– atnaujinti 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos veikimą visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje, sustabdant tų skyrių ir straipsnių, kurie reglamentuoja Respublikos Prezidento, Seimo, Valstybės Tarybos ir Valstybės Kontrolės statusą, galiojimą;

– nustatyti, kad 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimo atstatymas pats savaime neatkuria Lietuvos Respublikoje iki 1940 m. birželio 15 d. veikusių įstatymų.

Jums tektų panaikinti ir 1990 m. kovo 11 d. konstitucinį įstatymą „Dėl Lietuvos Respublikos Laikinojo Pagrindinio Įstatymo“, kuriuo buvo:

– sustabdytas 1938 m. gegužės 12 d. Lietuvos Konstitucijos galiojimas;

– patvirtintas Lietuvos Respublikos Laikinasis Pagrindinis Įstatymas;

– nustatyta, kad Lietuvos Respublikoje ir toliau galioja tie iki šiol veikę Lietuvoje įstatymai bei kiti teisės aktai, kurie neprieštarauja Lietuvos Respublikos Laikinajam Pagrindiniam Įstatymui.

Bene sunkiausias klausimas Seimo nariams – ką darysite su jūsų paskelbtu „pirmuoju faktiniu valstybės vadovu“ Vytautu Landsbergiu? Nebent pripažinsite 1992 m. gegužės 23 d. Tautos referendumo rezultatą, kuriuo nepatvirtina V. Landsbergio idėja Laikinajame pagrindiniame įstatyme numatyti valstybės vadovo pareigas.

Priėmus jūsų „desovietizacijos“ įstatymą, reikia pripažinti netekusiu galios ir 12-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausios Tarybos 1990 m. kovo 11 d. nutarimą Nr.I-4 „Dėl Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos Aukščiausiosios Tarybos Pirmininko išrinkimo“. Juo mes buvome išrinkę jūsų taip išaukštintą Vytautą Landsbergį.

„Desovietizuojant“ Lietuvą, Seimo nariams tektų pripažinti negaliojančiais aibę kitų 11-ojo šaukimo Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos priimtų įstatymų. Pvz.  1989 m. gegužės 18 d. Lietuvos TSR įstatymą Nr. XI-2957 dėl Lietuvos TSR Konstitucijos pakeitimų (Lietuvos TSR įstatymų viršenybė prieš TSRS įstatymus) ir Deklaraciją Nr. XI-2958 „Apie Lietuvos valstybinį suverenitetą“, kurioje nurodyta, kad Lietuva 1918 metais atkūrė savo valstybingumą, kurį patvirtino ir Tarybų Rusija 1920 m. liepos 12 d. sutartimi, tačiau 1940 metais Vokietijos ir TSRS 1939 metų pakto ir papildomų slaptųjų protokolų pagrindu suvereni Lietuvos valstybė buvo prievarta neteisėtai prijungta prie TSRS. 1989 m. liepos 4 d. įstatymą Nr. XI-3071 dėl Vytauto Didžiojo universiteto atkūrimo, lietuvių valstybinės kalbos įstatymą, referendumo įstatymą, Lietuvos banko įstatymą, Lietuvos TSR pilietybės įstatymą, pagal kurį šiandien esame Lietuvos Respublikos piliečiai, konstitucinį vienpartinės sistemos atsisakymo įstatymą…        

Lietuvą „desovietizuojantiems“ Seimo nariams tiesiog nepadoru posėdžiauti Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos pastate (architektai – broliai Nasvyčiai), o Lietuvos Vyriausybei – dirbti TSKP Lietuvos komunistų partijos Centro Komiteto pastate, kuriuo dalinosi Algirdo Brazausko vadovaujama nuo TSKP atsiskyrusi LKP ir Mykolo Burokevičiaus vadovaujama LKP ant TSKP platformos, t. y. ir 1991 m. perversmininkai, siekę nuversti teisėtą Lietuvos valdžią, išrinktą pagal Lietuvos TSR Aukščiausiosios Tarybos deputatų rinkimų įstatymą.

Dabartiniame Lietuvos užsienio reikalų ministerijos pastate darbavosi Lietuvos TSR Ministrų Taryba. Lietuvos TSR Liaudies kontrolės pastate darbuojasi Lietuvos Respublikos valstybės kontrolės departamentas. Ar dar tęsti šį be galo ilgą valstybės įstaigų sąrašą?

Seimo nariai, pamiršote „desovietizuoti“ ir TSKP CK Vilniaus aukštąją partinę mokyklą, kurioje dirbo okupacinės tarybų valdžios kadrus ruošusi ir iki šiol Rusijos Federacijos valstybės paslaptimi tebesanti bei Lietuvos Respublikos Prezidente net 10 metų buvusi Dalia Grybauskaitė? Kodėl šią kontraversišką veikėją „pamiršote“ „desovietizuoti“? Juk toje vadovaujančių komunistų kalvėje TSKP CK 1990 m. kovo 6 d. raštišku nurodymu buvo įkurdintas M. Burokevičiaus vadovaujamos LKP ant TSKP platformos Centro Komitetas, o nuo 1990 m. kovo 25 d. – vienas 1991 m. sausyje perversmą Lietuvoje organizavusių štabų.

Į šį TSRS vidaus kariuomenės saugomą pastatą patekti galėjo tik specialius leidimus tam turėję asmenys. Dalia Grybauskaitė – viena jų.        

Seimo nariai, Lietuvos Respublikos Konstitucijos jums suteiktą laisvą Seimo nario mandatą naudokite atsakingai ir mąstykite, ką darote.

Atsakingi jūs esate Lietuvos žmonėms, bet ne partijų vadams ar dar kažkam. Kol kas tokia Lietuvos Respublikos Konstitucija.