Žodžiai sielai

J. Marcinkevičius. Gelbėkime Lietuvos pasėlį (1989) (4)

Justinas Marcinkevičius | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šie Justino Marcinkevičiaus žodžiai buvo pasakyti prieš 28 metus, bet taip ir liko neišgirsti ir šiandien tebetinka bene visai taip pat kaip anuomet. Jie akivaizdžiai rodo, kad mes įstrigome „užburtame rate“ ir neišeisime iš jo, jeigu neatsižvelgsime į tai, ką poetas mums bandė priminti. (Paryškinimai redakcijos.)

Niekada nemaniau, kad mūsų biudžetas toks „girtas“. Žinojau, kad alkoholis labai pelninga prekė, kad jo pagalba valstybė ne sykį tuštino žmogui kišenes (ir ne tik jas), bet kad būtų užplanuota šitokie skaičiai!.. Norėčiau žinoti, kuriame Valstybinio plano komiteto ar Finansų ministerijos kabinete jie gimė, kuo grindžiami, kaip motyvuojami. Aišku, jog tai ne eilinio tarnautojo išmonė. Skaityti toliau

E. Milaševičiūtė. Esame atsakingi už tai, kas vyksta Tautoje, valstybėje (2)

Kęstutis Čilinskas (1946-2011) | Cilinskas.lt nuotr.

Skiriama K. Čilinsko 6-osioms mirties metinėms 

Aš nesu įsitikinęs, kad egzistuoju iš tikrųjų. Aš – tai visi rašytojai, kuriuos skaičiau, visi žmonės, kuriuos sutikau, visos moterys, kurias mylėjau ir visi miestai, kuriuose buvau.
Jorge Luisas Borgesas 

Manyje daug a.a. Kęstučio Čilinsko. Tikiu, kad daug jo visuose žmonėse, kuriems teko pažinti šį nepaprastai daug dėl Lietuvos aukojusį advokatą, visuomenininką, žmogaus teisių gynėją. Sunku kalbėti apie tai viešai, nes net jam Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Elgeta, Dievas ir Mirtis (3)

azuolas-raila.lt-nuotr

Tai buvo vienas ubagas. Nu, ivaikščiojo po kiemais, žebravojo, kap mės sakom. Nu, ir kų, ažėjo vienon pirkion, paprašė, kad kas suvalgyt. Nu, tai jam duoda kas kiaušinėlį, kas tį spirgulį duoda, kas duonos kųsnelį. Labai pavargo, išėjo iš kiemo, tį buvo kokis beržynėlis mažas, sėdos po tuo beržynėliu ir ažkųsdo. Aina kokis sanis, žilas sanis.

– Tai, – sako, – draugas, ažkųsdai?

– Ažkųsdau, – sako. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Laimingi marškiniai (0)

Deivės Mildos šventė Londone

Nagi, vaikelei, matot, kap yra. Tas žmogus, buvo jis labai turtings, bet, atrodo, kad jis ir biednam žmogui pavydėjo, atrodo jam, kad visi už jį geriau gyvena, negu jis. Jis toks pavydus. Nu ir dabar, supranci, užserga jis tokiu ligu, nervų ligu, kad jis nelaimingas, o visas svietas laimingas. Jis aina pas daktarus, pasako savo ligų, betgi atvažiuoja pas tuos daktarus – mato po rūbais jį, kad jis švariai apsirangis ir viskuoj jis gi ne paskutinis. – Ne, jis nelaimingas.

Nu, paskui važiuoja pas šaptūnus (užkalbėtojus) jau… Šaptūnas apžiūrėj apžiūrėj.

– Žinai kų, – sako, – aš tau pasakysiu: važiuok tu per pasaulį ir surask tu laimingų žmogų. Kap surasi tų žmogų, kap jis pasakis, kad aš laimingas, tai tu pas jį nupirk marškinius. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Koks karalius liepęs senus tėvus žudyt (2)

rugiai-javai-pjautuvas_jonov-nuotr

Kad kitą kartą koks karalius buvęs įsimanęs senus žmonis žudyti. Vienas sūnus turėjęs jau seną tėvą, tam labai buvę gailu, tai jis jį vis kavojęs, kad jo nenužudytų pajutęs tas karalius.

Vieną kartą užėję labai blogi metai, tai nebebuvę nė iš kur rugių sėklos gauti. Tas sūnus ir dejuojąs, ir tėvo rodos klausiąsis: ką dabar reiktų daryt? Tėvas sakąs:

– Vaikel, jug iš anų gerų metų, kur tebėra prikrauti kūlių du daržingaliai, tada čyst neiškūlėm, tai dabar iškulkit, ir bus sėklos. Skaityti toliau

G. Beresnevičius. Vėlinėms žodžiai (4)

beresneviciaus-kapas

/…/ Vėlinės ir Helovynas yra šventės, skirtingai atsakančios į klausimą – kaip elgtis prieš mirties iššūkį? Tai skirtingų civilizacijų atsakas.

Baltiška civilizacija atsako rimtimi, anglosaksiška-keltiška – baimės šurmuliu. Baltiškoji tradicija kviečiasi dvasias, anglosaksiškoji siekai jas nubaidyti.

Mes labai rimta publika, ir man lietuviškas atsakas patinka labiau. Per Vėlines mes einame pas mirusiuosius, plūste užplūsdami kapines… Mes patys kreipiamės į protėvius. Keltai tą dieną ir juolab naktį išvis vengdavo iškelti koją už namų slenksčio – nes tada atsiveria pragarų vartai, mirusieji, raganos, dvasios siautėja čia pat, už lango. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Ugnies vardas (4)

Šventa Ugnis | R.Pakerio nuotr.

Kitą kartą pondievs, stebuklus darydams, paklausęs vieno ūkininko:
– Kokį vardą tur ugnis?

Ūkininks:
– Nežinau.

Tai ponsdievs paėmęs šiaudų kūlį, uždėjęs ant trobos stogo ir uždegęs. Kūlys ant pusės sudegęs, ponsdievs pasakęs:
– Ciba!

Šiaudai ir užgesę. Ponsdievs nuėjo sau. Žmogus suprato, kuom vardu ugnis.

Antro dieno ūkininks, susiėjęs savo pačią, norėdams jai parodyti ugnies vardą, uždegęs šiaudų kūlį ir užmetęs ant stogo. Kūlys ant pusės sudegęs, ūkininks surikęs: Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie lapį, strazdelį ir varnų (2)

lape-S.Paltanaviciaus nuotr

Viduryj miška eglelėj susikrave strazdelis sau gūžtelį ir sudėja pinkius kiaušinelius, e iš jų išperėja pinkius strazdžiukus.

Atbėga lape ir saka:
– Strazdel strazdel, veskis vaikelius, kirsiu eglelį.
– Lape, nekirsk, – prašes strazdelis.
– Mesk man vienų vaikelį, tai nekirsiu, – atsaka lape.

Strazdelis išmete vienų vaikelį, e lape sugriebe ir nusineše. Paskui atbėga ir vėl pradėja gundint strazdelį, ir jis išmete jai kitų vaikelį. Teip strazdelis išmete visus vaikelius, tik belika vienas. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Kaip velnias žmogui pinigų paskolino (audio) (3)

Vėlinas. R. Petrausko kolekcija | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Sako, juog velniai seniaus daug dažniaus rodęsi žmonėms negu dabar. Seneliai pasakoja, kad kaip jie, būdami dar piemenimis, ridinėdavo kartais ripkas, tai nušoks, būdavo, velniukas nuo tvoros ir prašosi leisti jam kelissyk paristi.

Tokioj senovėje panorėjo vienas žmogus vesti. Bet, būdamas neturtingas ir turėdamas prie savęs didelę šeimyną, negalėjo nė kokiu kitu būdu išpildyti tą savo norą, kaip tik eidamas svetur ant uždarbio.

Išėjęs ant vieškelio netoli savo namų, susitiko su velniu. Velnias atsiliepė tuojau į žmogų:
– Kurgi dabar eini?
– Einu ieškoti uždarbio. Norėčiau pačią vesti, bet neturiu kuo pradėti gyvenimo, – atsakė Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Vilko giedojimas (2)

Vilkas | GGA „Baltijos  vilkas“ nuotr.

Pamiškėj gyveno seneliukas ir senelytė mažoj gritelėj. Turėjo avelių pinketėlį ir dukrelį šinkarkėlį, o vištelę rudagurklį. Ataidava vilkas ant senelius pagedoti:

Gyvena senelis su senela,
Abu geri.
Turi avelių pinketėlį
Ir dukrelį šinkarkėlį,
Ir vištelį rudagurklį. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Katė ir lapė (0)

lape-S.Paltanaviciaus nuotr

Vieną sykį susitiko katė su lape, katra, pasisveikydama su jai, klausė, iš kur grįžta ir kur dabar mislija eit toliau. Katė atsakė, kad grįžta iš žyriaus ir pareina pas savo gaspadorių. Čia lapė, papūtus uodegą, mandraudama pasiklausė katės, ar ji daug mislių turi. Atsakė, kad tik vieną, o gerą.

– Tai šlėktai, mano kūmute, ba aš turiu net devynias mislis.

Tai viskas darėsi prie aukšto medžio. Nežinia iš kur užklupo jas suneš. Katė, pamačius savo neprietelius, įsidrapalino in medį, o suneš lapę vaikė po visą girią, ir ką tik paspėjo inlįst in savo urvą, kad ir patrotijo savo uodegą. Skaityti toliau

D. Razauskas. Laiškas sutrikusiam lietuviui, kaip susigrąžinti Gyvenimą, Laimę ir Tėvynę (37)

dr. Dainius Razauskas | Alkas.lt, J.Vaiškūno nuotr.

Pirmiausia – liaukis gyvenęs dėl pinigų.

Jeigu išdrįstum pažvelgti į savo gyvenimą širdies akimi, pamatytum, kad pinigus leisdamas tu vergauji ir kenti dar labiau nei juos uždirbdamas.

Šitaip gyvendamas niekuomet nebūsi laimingas. O nebūdamas laimingas pats, nepadarysi laimingų ir savo artimųjų, jei kartais bandai apsimesti uždarbiaująs dėl jų. Nelaimingas žmogus negali kito padaryti laimingo, nes nuo jo savaime sklinda nelaimė. Žmogus visuomet skleidžia tai, koks jis yra. Tad net jei manai, kad iš tikrųjų sieki laimės kitiems,

Skaityti toliau

V. Rutkūnas. Lietuviuose slypi galingas užtaisas klestėjimui (49)

Valdas Rutkūnas | alkas.lt nuotr.

„Kas man iš to, kad esu lietuvis?“ – šį klausimą neišvengiamai užduodame kiekvienas sau. Ar tautiškumas iš viso šiuolaikiškas bruožas?  O gal tautiškume galima rasti sprendimus mums rūpimiems uždaviniams?

Pasaulio tautos tūkstantmečius ieškojo savo vietos Žemėje, kariavo, pakliūdavo į vergovę ir vėl išsivaduodavo. Tautų gyvenamos vietos pagrindu kūrėsi valstybės, kai kurios iš jų pavergdamos kitas tapdavo imperijomis, kurių galios amžinybe niekas neabejodavo, tačiau po tam tikro laiko visos imperijos subyra. Netikėtai nesapnuotai tautos tampa laisvos, ant imperijos griuvėsių sukuria savo nepriklausomą gyvenimą. Todėl, kad tautos gyvybiškesnės už imperijas. Skaityti toliau

Gabrielis Garcija Markesas. Laiškas (Genijaus atsisveikinimas) (82)

Gabrielis Garsija Markesas | EPA nuotr.

Gabrielis Garcija Markesas (Gabrielis Garcia Marquezas) neseniai pasitraukė iš viešojo gyvenimo dėl sveikatos – limfos vėžys. Regis, kad liga vis labiau plinta. Šis visame pasaulyje žinomas Kolumbijos rašytojas pasiuntė atsisveikinimo laišką bičiuliams. Štai tas jaudinantis laiškas.

Jei Dievas nors valandėlei pamirštų, kad esu skudurinė marionetė, ir dovanotų man dar dalelę gyvenimo, veikiausiai neišsakyčiau atvirai visko, ką galvoju, tačiau tikrai visuomet apmąstyčiau tai, ką sakau. Vertinčiau daiktus ne pagal tai, kiek jie kainuoja, bet pagal tai, ką jie man reiškia.

Miegočiau kur kas mažiau, svajočiau daugiau. Susivokiau, jog kiekvieną Skaityti toliau

Недільна сага. Литвине! Хоч тобі й важко, але трішки підсоби мені (10)

Propatria.lt nuotr.r

Sekmadienio sakmė. Lietuvi! Nors tau ir sunku, bet nors šiek tiek man padėk

Seniai tai buvo. Daugiau kaip šimtą metų vargo šis kraštas nuo totorių-mongolų jungo. Ėmė totorius duoklę duona, medumi, kailiais, o ypač skaudi buvo duoklė krauju – imdavo vaikus, mergaites ir berniukus.

Atsipyko kazokui mokėti kasmet tokią gėdingą duoklę ir jau nuo žiemos jis ėmė ruošti skydą, kardą, lanką ir strėles. Nupirkęs iš pirklio ginklininko dar ir kalaviją su ietimi… mankštino žirgą. O kai atėjo pavasaris, tai kai tik pasirodo čia totorių chanas, Skaityti toliau

L. Milčius. Vasario 16-oji (4)

Vasario 16-oji | archyvai.lt nuotr.

Tikiu, nesuklupsi, Tėvyne mana,
Turi į ką atsiremti.
Vasario 16 – osios  aušta diena,
Svarbiausia Lietuvai šventė.

Betgi būtų mažai vien švente pavadinti
Istorinę laikmečio uolą,
Kurią laiko tėkmė nepajėgs nugramzdinti,
Nors audros vis daužo ir puola.

Abejoti nereikia – išlaikys, nesuduš
Dar ne vieną šimtmečio ratą, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Liūtas, uodas ir žmogus (3)

LDKistorija.lt nuotr.

Ki­tą kar­tą le­vas (liūtas) vis gir­dži­ąs ki­tus žvė­rius mi­na­vo­jant, kad žmo­gus bai­sus, žmo­gus ne­do­ras, žmo­gus pik­tas. Ir jis pa­si­no­rė­jęs su tuo žmo­gum su­si­tik­ti. Vie­ną kar­tą levs uo­do pa­klau­sęs:
– Tu žmo­gaus be ne­pa­žįs­ti?
Uods sa­kąs:
– Ta­ta, aš ir la­bai žmo­gų pa­žįs­tu: aš jo krau­ją ka­da no­riu, ta­da at­si­ge­riu…
Le­vas:
– Nu, tai ge­rai – pa­ro­dyk ir man! Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Titnagis (1)

Ringaudo nuotr.

Kitąkart labė senė pri tėva buva sūns labė stipras – teip stipras, kad ko tik dirbdava, nieka negalėdava padirbti: visko sulaužydava arba partraukdava. Išejęs arti, išaro kišdava į žemę teip gilė, kad, negalint išversti žemes, turėja lūžti. O jei kada atseidava jam krauti šiena ar šiaudų vežimo, tė niekados nepriverždava: tada ar vadžios trūkdava, ar kartis lūždava.

Tėvs, neturėdamas nei kokios naudos iš teip stipra sūnos, laide jį pri kalvia mokytis kalvystes, kad užsidirbtų sau duonos, išmokęs tokį amato. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Varnas ir paraks (0)

Varnos | rc.lt nuotr.

Po paraka išmislyjima varnas kverkdamas susišauki pulką. Po orą skraidydamas, sukalbėja, kai dabar reik išsisaugotis no paraka ir pūčkų.

– Pirm to, – atsaki sens varnins, – buva galima no žmogaus pasidabot. Jau iš tola matėm, jei vaikins an žemes lenkės akmenį arba knipelį pasigriebt. O kad ir tai nepatėmydavom, tai nors girdėdavom knipelį birbiant ar matydavom akmenį atlekiant ir galėdavom pasitraukt. O jei ir strieloms ša[u]dava, tai vis būdava galima apsilenkt, ir tą juk atlekiant iš tola matėm. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Zuikelia rašybas (4)

Antpuolis | Alkas.lt nuotr.

Zuikelis dieną miežiuos ganėsi. Ir pamati jį medinčiai, sukvieti strielčių pulką, šunų atsivedi gaują, apspita zuicelį iš visų šalių.

Visi šauki:
– Šiandien zuikiui smertis!

Zuikelis, paka[u]šį kasydams, pamislija, ką reik daryt:
– Reiks pirmia[u] laikyt dalybas, kam ką užrašysiu, luk matau, jau šiandie nišspruksiu. Kailį mano duokit kažemėkui, plaukelius kepurninkui, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie karaliūną ir senuką (1)

youtube.com nuotr.

Vienas karaliūnas kitąsyk, išėjęs in laukus, pažiūrėjo in aiškiai šviesų dangų, sako:
– Kad aš tenai patekčia!

Paėjo galą keliu – patiko tokį senuką. Beaidami pradėjo šnekėtis. Ir klausė karaliūnas:
– Kaip aš galėčia patekt in dangų?

O tas senukas sako:
– Mesk savo brangius karališkus rūbus, te tau šitą mano ploščių sudriskusį, apsivilk juom, vaikščiok po girią septynis metus, tai paskui ten pateksi, kur teip labai nori. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Du karaliaus vaikai (apė sapno galią) (1)

GULBĖSBagoto žemė a[u]ga karaliaus vienturtis sūnus, tei didiai švaraus ve[i]da, tei nesvietiškas sylos, tokias a[u]kštas išminties, tokia švankaus elgima, tokias drąsias širdies, jog jam lygaus an žemes nebūtumei radęs. Po tėva (gyvos) galvos jam teka dideli, bagota karalysti. O toli Kitajų žemė jam a[u]ga vienturti karala[i]ti, graži an ve[i]da kai sa[u]les duktė, a[u]galota kai agli girio, an visa kūna daili kai nudrygiuota, gelsvų kaselių, mėlynų akelių, raudonų lūpelių, mandagi, dora, meilinga, išmintinga be gala be krašta, kokios visame sviete nerastumei, kurios gražumą tūkstant raštininkų ne[a]prašytų. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie karalių ir varną (3)

Varna ant stogo | venividi.ru nuotr.

Kad buvo kitąsyk karalius toks bagots, toks bagots! Pasistati jisai sau namus iš plytų raudonų ir užsidengi stogą auksinim blėtom.

Vieną saulėtą dieną susimislijo jisai važiuot ir pažiūrėt iš tolo, kaip išrodo jo palocius. Pakinki šešis gerus arklius ir važiuoja. Nuvažiavo kelias mylias neatsisukdami ir dar gal būtų važiavę tolyn, ale kaip tik iš netyčių karalius žvilgterėjo ing užpakalį ir apalpo pamatęs, kad visas dvaras liepsnose. Liepi važnyčiai, kad ko greičiausiai, kaip tik arkliai įkabino, lėkt namo. Ogi parlėkus namo žiūr, kad tai stogas nog saulės blizga. Karalius iš to piktumo liepi tuojaus visą stogą aplieti su smala. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie Teisybę ir Neteisybę (5)

ve.lt nuotr.

Kitą kartą ėjusias par svietą Teisybe ir Neteisybe. Beeidamas išalkusias valgyti. Turėjusias abiedvi ir duonos po kepalėlį, susėdusias ir susišnekusias:
– Katros dabar valgysme pirmiaus duoną?

Neteisybe sakanti:
– Valgykim dabar tavo, kitą kartą mano duonos valgysme.

Teisybe sutikus. Suvalge jos pusę kepalėlio. Beeidamas toliaus, išalko ir antrą kartą. Tada jau Teisybe norėjo, kad valgytų iš kepalėlio duonas Neteisybes, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Sukietėjusi širdis (0)

Ropės | sodasirdarzas.lt nuotr.

Kitąkart buvo viens labai bagots pons ir laike pas savi daktarą. Pons ir daktars sutikdava labai gerai, kad jie daugiausi draugi būdava, šnekėdava ir gazetas ir knygas skaitydava. O jų knygos ir gazetos buva ne bile kokios – vis aukšta moksla ir iš svetimų žemių. Teip besiskaitydami jie vieną kartą parskaite gazetosi asunti Paryžiuj labai garsi daktarų knyga. Taigi jie susirašė su knygoriu Paryžiuj ir nusipirka sau tą knygą.

Kaip tik jie sulaukė knygos iš Paryžios*, tuojos ėmėsi ją skaityti ir rada, kad jei žmogus unt tuščios širdies kasdien po vieną vištos kiaušinį, gerai iškeptą unt žarijų, valgys be duonos ir be druskos, Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Žodžiai Žemės Motei (0)

Žemės Motės skulptūra Ciesių kapinėse (Latvija), sukurta skulptoriaus K.Jansono 1966 m.

Teks numirti, teks supūti
Tik vardelis čia paliks,
Tik vardelis čia paliks
Šios trobelės kamputy.

Nomirt bija, sapūt bija,
Vārdiņam še palikt,
Vārdiņam še palikt
Šàs istabas kaktiņâ. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apie brangius žodžius (2)

mytrips.lt nuotr.

Buvo viens gaspadorius, tas kupščavodavo. Ir dabar jis įsidėjo tris šimtus dorelių ir keliavo į miestą, kad nusipirktų visokio tavoro.

Bekelia[u]dams jis susitinka vieną žmogų ir kla[u]sė to, ant kur tie keliai eina, nėsa buvo du keliai.

Tas žmogus sakė tam gaspadoriui:
– Duok šimtą dolerių, tai aš sakysiu. Mano viens žodis šimtą dolerių verts.

Dabar tas gaspadorius misly: „Kad tave šimts budelių, kas tai per žodis, kad jis šimtą dolerių verts“. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Šunų balius (5)

Šunys susiuosto

Po Martynų* rudenyj, kai atsirand pakluonėse daug padlių, šunys sutarė pasikelti balių. Vieną išsiuntė į Prūsus pipirų nupirkus parnešti.

Tas ir būtinai prapuolė.

Užtai dabar susibėgę du šunys susiuosto: be nėra katras iš Prūsų su pipirais parbėgąs.

Sakė Pilypas Slančiauskas (Pilyps Slančiauckas) iš Trumpaičių k. Joniškio raj. (Užrašė Matas Slančiauskas 1887-1888m.) Iš „Šiaurės Lietuvos pasakos“ [surinko Matas Slančiauskas], Vilnius, 1974 m. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Trys velyjimai (3)

youtube.com nuotr.

Dvejets jau pasenusių ir vargingų žmonelių sėdos prė sava paprastas vakarienes pagal tą priežodį: „Labsryts, repukai; padėdaus, repukai; labsvakars, repukai!“

Juodu tarp savę kalbėja, kai vargingai juodu sava amžia išsimaitinusiu ir šį vakarą vėl daugiau nieka neturinče, kai tik ierčiukų su padažu. Kad žmogui būtų galima velytis, tai juodu jau žinotų, ką reik prašyt. Bekalbant durys tik paklabakšt, ir beateinąs sens ubagėlis. Tą juodu pavalgydina, atšildi ir ketina į nakvynę primt, kai puolas. Skaityti toliau

Sekmadienio sakmė. Apė pačėdą (2)

Kaimietis, 1935 m. | SAM, Balio Buračo nuotr.

Gyveno dieduks ir bobutė. Ale jie vienąkart papjovė labai riebų meitėlį. Da bobutė niekad tiek daug mėsos neturėjus, tai dabar nė nečėdijo. Senis vienąkart pažiūri, kad jau bobutė visai nedaug lašinių turi. Jai teip sako:
– Boba, jau tu baigi visus lašinius virtie. Palik nors kiek ant pačėdo. Viską antsyk suvirsi, o jau kitam neliks.

Senis vieną dieną nebuvo namieje. Atėjo pas tą bobą ubagas. Boba klausia:
– O iš kur tu, ubagėli?
– Ogi iš viso svieto, – tarė ubagas.
Boba vėla klausia:
– Kaip jūs vadinasit? Skaityti toliau