Savaitgalį Vilniuje pasibaigė tradicine tampanti tarptautinė kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos ir technologijų šventė „Heritas“. Panašu, kad šūkis „kultūros paveldas ateičiai prašo dėmesio šiandien“ buvo įšpildytas su kaupu – tris dienas apie paveldą aktyviai kalbėjo mokslininkai, patirtimi dalijosi savininkai, konsultavo specialistai, o visi, neabejingi paveldui, rinkosi pamokose, kelionėse bei parodose.

Penktadienį į „Alternatyvią diskusijų erdvę“ Vilniaus universiteto Istorijos fakultete būrėsi mokslininkai, paveldosaugininkai praktikai, architektai, viešųjų ryšių specialistai bei paveldo vertybių valdytojai, drauge diskutavę apie paveldo supratimą ir sklaidą, praktinius paveldo vertybių pritaikymo būdus, paveldo nesutarimų pamokas. „Alternatyvi diskusijų erdvė tapo puikia proga

pakviesti pokalbiui labai skirtingas patirtis sukaupusius žmones. Toks renginys leidžia iš pirmų lūpų išgirsti asmenišką dalyvių požiūrį į savo veiklą ir į paveldą, iškelti vieni kitiems klausimus kurie jau kuris laikas kirba galvoje“ – tvirtino vienas iš pokalbių rengėjų, architektas Matas Šiupšinskas.

Šeštadienį veiksmas persikėlė į Šv. Kotrynos bažnyčią, kurioje mokslininkai skaitė pranešimus svarbiomis temomis. Dr. Stefanija Herold (Stephanie Herold) aptarė naujas kultūros paveldo tvarkybos galimybes, atsižvelgdama į ryšį su istoriniais paminklais: „Nuo pat pradžių istoriniai paminklai tarnavo ne tik kaip istorinių įvykių liudininkai, bet ir kaip ryšio su jų įkūnijama praeitimi vietos“. Dr. Feliksas Akermanas (Felix Ackermann), ilgą laiką dėstytojavęs Lietuvoje, ypatingą dėmesį skyrė Lukiškėms, svarstydamas, ar vienos seniausių įkalinimo įstaigų Lietuvoje istorija taps „tamsiuoju paveldu“. Dr. Vaidas Petrulis pasakojo apie XX a. architektūros tapimą paveldu ir jos prisitaikymą prie XXI a. iššūkių: „Apibrėžiant vertes ir saugojimo sampratą svarbūs tampa ne tik matomi ir apčiuopiami vertybės bruožai, tačiau ir nematerialūs, gilesni jos bruožai – vertybės kuriama kultūrinė nuoroda ir jos gyvybingumas naujoje socialinėje visumoje.“

Paveldo mėgėjai bei vertybių savininkai turėjo išskirtinę galimybę mokytis iš gerųjų patirčių, sužinoti apie finansinės paramos šaltinius, savivaldybių vykdomus paveldosaugos sumanymus, nemokamai tartis su architektais, konstruktoriais, restauratoriais bei meistrais specialiuose pokalbių, pranešimų ir patarimų renginiuose „Galima ir negalima: konsultacijų ir įkvėpimo erdvė“. Pasak Všį „Inovatorių slėnis“ direktoriaus Arūno Survilos, itin svarbu paveldo saugotojams ir vystytojams susitikti su kitais, pasidalinti patirtimi, išgyvenimais, kartu rasti išmintingus sprendimus, nes iššūkių paveldo srityje yra daug. „Tokie renginiai, mano galva, gali prisidėti prie paveldo išsaugojimo Lietuvoje, jo gražesnio panaudojimo. Mums buvimas su šios srities žmonėmis yra dorovinis palaikymas.“

Tartis su specialistais visą savaitgalį buvo galima ir dalyvių erdvėje, kurioje telkėsi paveldo vertybių savininkai ir įveiklintojai, praktikai, meistrai, įvairių sričių tyrėjai, taip pat paveldosaugos sistemą bei studijas pristatančios institucijos. Tarp dalyvių buvo ir Kultūros paveldo centro paminklotvarkininkė Alina Borzenkaitė, neslėpusi džiaugsmo dėl šventėje apsilankiusių, paveldui neabejingų, lankytojų gausos: „Šventė parodo, jog paveldas yra gyvas, įdomus ir svarbus, tereikia tik mokėti jį prakalbinti. Nuostabu, kad jau trečius metus šventės dalyviai pristato paveldą iš įvairiausių pusių, pataria, įtraukia skirtingų amžiaus ir siekių lankytojus į kiekvienam iš jų svarbias veiklas. Neblėstantis lankytojų susidomėjimas rodo, kad paveldo sąvoka darosi mums vis artimesnė.“

Kaip ir kasmet, šventės programa neapsiribojo teorine dalimi, mokslininkų diskusijomis – Šv. Kotrynos bažnyčioje veikė Laisvalaikio erdvė – buvo galima lankyti parodas, prie paveldo prisiliesti pačiam kelionėse, ir netgi sudalyvauti jo kūrimo eigoje pamokų metu. Mažieji lankytojai galėjo nors trumpam įsijausti į archeologų kasdienybę, tyrinėdami ne tik žemėje, bet ir po vandeniu paslėptas vertybes, susipažinti su Kauno fortų istorija lankstydami paslaptinguosius jų gyventojus – šikšnosparnius, gamintis žaislus, spalvinti svajonių medinukus, piešti kartu su vaikų pamėgtu leidiniu „Atgal į Vilnių!“ ir „Žvilgsnis į didikų rūmų gyvenimą“ autoriais. Netrūko užsiėmimų ir visai šeimai – žaidimai skatino pažinti Vilniuje gyvenusias tautas ir pakeliauti didikų Radvilų takais, o net 120 smalsiausių vilniečių ir miesto svečių subūrė kelionės po dažnai matomas, bet, galbūt, dar gerai nepažintas paveldo vertybes, taip pat daugelio dar neatrastą Naująją Vilnią.

Jau trečią kartą šventėje su šeima apsilankiusi Laura Plyniuvienė džiaugėsi galėdama kasmet išbandyti daug skirtingų veiklų ir galimybe pabendrauti su specialistais: „Žavi, kad mėgėjai kultūros paveldo puoselėtojai suburia įvairių sričių žinovus, su kuriais mes, savo buityje ir darbe paskendę miesto žmonės, galime vienoje vietoje susitikti tik šios nuostabios kultūros paveldo šventėje.“ „Herito“ lankytoja Salvinija draugei pritarė: „Šventėje galima rasti daug įvairių žinių specialistams, kurios kitur nerastum. Jei šventei skiri tik vieną dieną, tai yra didelė tikimybė beveik nieko nepatirti, nes norisi patirti visko daug ir išsamiai.“

Be jau minėtų užsiėmimų, „Heritas“ lankytojų laukė sodų rišimo bei senosios fotografijos užsiėmimuose, istorinio fechtavimosi pamokos, viduramžių knygų rišimo technikų, bei medžio, mūro, krosnių ir baldų restauravimo parodose, net kelios autorinės parodos, skaidrių peržiūros bei sutartinių „mankšta“. „Heritas“ savanorį, antro kurso istorijos studentą Roką Stuogį iš pastarųjų veiklų labiausiai sužavėjo senosios fotografijos užsiėmimai: „Turėjau galimybę pasidaryti juodai baltą nuotrauką su fotoaparatu, kuris pagamintas pagal senovinio fotoaparato kopiją. Nuotraukos ryškinimas – pats laukiamiausias darbas, nes buvo labai smalsu pamatyti, kaip pavyko nuotrauka, kaip joje atrodau pats.“ Paklausus, kas vaikiną paskatino savanoriauti kultūros paveldo šventėje, šis atsakė, kad apsisprendimą lėmė trys priežastys: noras praleisti savaitgalį prasmingai, susirasti bendraminčių bei iš arti pamatyti, kaip vyksta darbas kultūros paveldo srityje: „Viltys gerai praleisti laiką ir susipažinti su kultūros paveldo virtuve ir jos šefais buvo išpildytos su kaupu!“

„Heritas“ – tai jau trečius metus iš eilės vykstanti savanoriškas, pilietinis sumanymas, skirtas ne tik siauram kultūros paveldo žinovų ratui, tačiau ir plačiajai visuomenei, neabejingai paveldui. Pirmasis tokio tipo renginys Baltijos šalyse, apimantis kultūros paveldo pažinimo, tvarkybos, technologijų temas, kasmet suburia kelis tūkstančius lankytojų atviruose ir nemokamuose renginiuose.