Gorodeckių giminės pėdsakai Lietuvos laisvės kovų istorijoje (nuotraukos) (3)

Sakalas Gorodeckis | asmeninė nuotr.

Sakalas Gorodeckis | asmeninė nuotr.

Šiandien, spalio 8 d. Lietuvos ypatingasis archyvas viešai paskelbė paskelbė Lietuvių tautinės tarybos narių Jono Noreikos (veikusio „Generolo Vėtros“ slapyvardžiu), Onos Lukauskaitės-Poškienės, Stasio Gorodeckio (veikusio Stasio Radžiūno slapyvardžiu), Zigmo Šerkšno-Laukaičio, Viktoro Ašmensko ir kitų (iš viso 11 žmonių) baudžiamąją bylą. Ta proga Alkas.lt vyriausiasis redaktorius Jonas Vaiškūnas kalbina vieno iš Lietuvių tautinės tarybos (LTT) nario Stasio Gorodeckio sūnų, žinomą visuomenininką, Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininką Sakalą Gorodeckį.

– Pastarieji keleri metai Lietuvos sostinėje buvo pilni visuomenę įaudrinusių ginčų ir abejotinų veiksmų dėl istorinės atminties įpaminklinimo ženklų. Kas nulėmė, kad atsiradote daugelio šių įvykių sukūryje?

– Tikriausiai reikėtų pradėti nuo to, kad Lietuvos žemaičių bajorų Gorodeckių giminės atstovai visais laikais neliko nuošalyje nuo Lietuvos  valstybės reikalų. Kiek domiuosi šeimos genealogija, tai giminės atstovų dalyvauta visuose įmanomuose sukilimuose, ne kartą susilaukta skaudžių represijų. Tad ši gija tęsiasi iki šiol, neaplenkiant ir mano šeimos linijos, įtraukiant taip pat ir mane į Lietuvai svarbius įvykius šioje epochoje.

– Gal galėtumėte daugiau papasakoti apie sąsajas su istoriniais įvykiais?

– Giliau nekapstyčiau, bet pradėčiau nuo senelio Kosto Gorodeckio, kuris dar lietuviškos spaudos draudimo metu XX amžiaus pradžioje mokėsi Šiaulių berniukų gimnazijoje kartu su broliais Biržiškomis, jau tuo metu būdami sąmoningais lietuviais. Vėliau Kostas Gorodeckis mokslus pratęsė Maskvos universitete, kur už lietuvišką veiklą carinės valdžios buvo įkalintas. Biržiškoms pavyko išsisukti nuo ilgesnės bausmės, o seneliui teko keliauti į tremtį ant Šiaurės Dvinos kranto Archangelsko gubernijoje.

37062805_10216009772588103_9061336273830019072_o

1904 metų Šiaulių gimnazijos laida davusi Lietuvai eilę žymių žmonių, kurių virsmas iš lenkakalbių žemaičių bajorų į lietuvybę jau tada buvo sąmoningas. Šioje nuotraukoje S. Gorodeckio senelis Kostas Gorodeckis/Horodeckis ir Viktoras Biržiška. Gretimoje klasėje mokėsi vyresnis Mykolas Biržiška, būsimas Vasario 16-osios signataras, su kuriuo K. Gorodeckis kartu mokėsi Maskvos universiteto Teisės fakultete, kūrė lietuviškas organizacijas, buvo pašalintas ir gavo Sibiro tremtį ir įkalinimus | Archyvinė nuotr.

Paskui Kostą Gorodeckį į tremtį pasiaukodama nusekė jo meilė Ugionių bajoraitė Elvyra Jagučianskytė, kur jiems gimė mano tėvas (g. 1915) ir dėdė. Per bolševizmo teroro apimtą Rusiją į Lietuvą pavyko sugrįžti tik 1920 metų pabaigoje, kuriam laikui įstrigus Maskvoje, kuriant vieną pirmųjų Lietuvos atstovybių ir organizuojant visus įmanomus sutiktus lietuvius sugrįžimui. Jei ne tremtis, atskyrusi beveik 10-mečiui nuo aktyvios tautinės veiklos, senelis galėjo atsirasti tarp Vasario 16-osios akto signatarų kartu su kitais žymiais savo bendramoksliais. Gyvenimo linijų spiralės taip tampriai susisuko, kad tėvui teko nukeliauti į stalinius lagerius beveik šalia savo gimimo vietos, o man Sąjūdžio atgimimo metais studijuoti Maskvos universitete senelio išvaikščiotomis vietomis ir vėl lygiai taip pat rinkti lietuvius sugrįžimui į Nepriklausomybę atkūrusią Tėvynę.

– O kaip šis giminės užtaisas pasiekė Jus?

Laisves-kovu-archyvas-7-1993-87-ed

Stasys Gorodeckis okupantų nelaisvėje | partizanai.org nuotr.

– Pirmosios nepriklausomos Lietuvos metu mano tėvas Stasys Gorodeckis aktyviai skautavo, buvo vienas iš pripažintų vadų Kaune. Tačiau Europos geopolitiniai vėjai vis labiau pradėjo pūsti ir Lietuvoje. Taip 1938 metais Lietuvai teko priimti Lenkijos ultimatumą, sukeliant didelį patriotiškai nusiteikusio jaunimo nusivylimą dėl valstybės negebėjimo apginti savo interesus ir garbę. Skautų tarpe kilo jaunatviškas noras protesto būdu žadinti visuomenę ir kaip nors keisti padėtį be išeities. Skautų vadovybė nutarė, kad atėjus šaukiamajam amžiui suaugę skautai viešai atsisakys eiti į kariuomenę, reikalaudami reformuoti kariuomenę, pasirengiant visuotinei gynybai ir įtraukiant visus neabejingus piliečius.

Pirmasis, kuris viešai protestuodamas prieš sustabarėjusį neveiklumą buvo mano tėvas, kuris atsisakė vykdyti karo prievolę, taip norėdamas viešai atkreipti institucijų dėmesį. Tėvą suėmė, paskyrė karo lauko teismą. Pagal teismo nuosprendį kelis mėnesius pralaikė Kauno IX-ajame forte, vėliau šauktiniu paėmė į tarnybą ryšininkų batalione. Tačiau įdomiausia, kad valstybės kaltintojas teisme buvo tuo metu dar niekam nežinomas karo juriskonsultas leitenantas Jonas Noreika. O kad tėvas susipažino su J. Noreika dar iki II pasaulinio karo, atradau tik po tėvo mirties, skaitydamas jo paliktus, jo paties aprašytus jaunystės nuotykių prisiminimus.

– O kaip gi tai susiję su Lietuvos sostine Vilniumi?

– Atgavus Vilnių 1939 metais, senelis Kostas, atsiliepdamas į kvietimą tarnautojams vykti į atgautą sostinę, tapo miško urėdu Jašiūnuose, o tėvas Stasys ir dėdė Zigmas ėmėsi kurti lietuviškas mokyklas apylinkėse ir patys jose mokytojauti. Taip dirbdamas vienoje iš mokyklų šalia Dieveniškių, tėvas, atėjus sovietams, įsitraukė į Lietuvos aktyvistų fronto veiklą. Kilus karui ir praradus ryšį su likviduota LAF vadovybe Vilniuje, jis ėmėsi veikti savarankiškai ir subūręs sukilėlių būrį atkūrė lietuvišką valdžią Dieveniškėse bei aplinkiniuose bažnytkaimiuose (anapus net dabartinės valstybinės sienos su Gudija). Nepaklusęs atvykusiai vokiečių vadovybei, slapčia sukilėlius paleido, liepdamas vyrams kiek įmanoma daugiau išsigabenti ginkluotės ateičiai ir savo šeimų ramybės dėlei. O pats pasišalino į sostinę, slėpdamasis nuo galimo nacių persekiojimo.  Visi šie įvykiai yra liudijimas to, kad net vieno žmogaus aktyvus pasiaukojantis veikimas neaiškiose  aplinkybėse geopolitiškai išsaugojo Lietuvai gerą gabalą teritorijos.

– Kaip klostėsi toliau giminės istorija Vilniuje?

– Tėvo teta Regina Nurkienė-Gorodeckaitė buvo Lietuvos kariuomenės karininkų žmona ir motina. Jų autorinktinės dalinį 1939 rudenį dislokavus dabartiniame Olandų gatvės miestelyje, ji įsikūrė dabartiniame Užupyje, Baltajame skersgatvyje. Mamos Onos giminė irgi sugrįžo į sostinę, iškart, kai tik ji buvo atgauta 1939 metais. Tėvai, būdami studentais literatais, susipažino 1945 tarybinių rašytojų sąjungos suvažiavime. Taigi, esame senieji vilniečiai.

– Kaip sovietinė okupacija palietė jūsų šeimą?

– Tėvo tetos šeimai priklausiusius Lietuvos kariuomenės karininkus suėmė 1941 metais, įtarus juos jų veiklą LAF’e. Apie tikrąjį jų likimą taip teta ir nesužinojo iki pat savo mirties. Tik jau po 1992 metų iš Rusijos archyvų nuotrupų sužinojome, kad jie buvo sušaudyti netrukus po suėmimo. Sovietams užėjus antrą sykį, senelis ir tėvas, kaip dirbę prie miškų, įgavo šiokį tokį tarybų valdžios pasitikėjimą ir buvo priimti į valdišką tarnybą. Gyvendami Vilniuje, gavo galimybę legaliai judėti po okupuotą Lietuvą lankant urėdijas, taip susižinant tikruosius sovietinio teroro mastus bei užmezgant pirmus kontaktus su kylančia ginkluota rezistencija. Netikėtai tėvas, lankydamasis Vrublevskių bibliotekoje abiejų džiaugsmui susitinka su iš Štuthofo lagerių pargrįžusiu Jonu Noreika. Šis puola atsiprašinėti kažkada teisto jauno skauto ir prisipažįsta, kad jie buvo jaunatviškai teisūs, kad Lietuvos valstybė nebuvo pasirengusi šioms negandoms, o daugelis kadrinių karininkų šių pavojų net neįtarė, besirūpindami savo gerove.

– Kaip išsivystė rezistencinė veikla pokaryje?

– Susitikę jie realiai matė padėtį, kas vyksta Lietuvoje, ir ėmėsi burti rezistencijos organizaciją. Su planais supažindinę būsimą Helsinkio grupės steigėją Oną Lukauskaitę-Poškienę, visi trys 1945 rudenį įsteigė Lietuvių tautinę tarybą (LTT), siekdami ją padaryti Lietuvos rezistencijos vadovybės centru.

LTT įkūrimo iniciatorius J.Noreika pasirašinėjo įsakymus ir instrukcijas kariniais klausimais, veikdamas kaip Lietuvos ginkluotųjų pajėgų vyriausiosios vadovybės vyriausiasis vadas generolo Vėtros vardu.

Stasys Gorodeckis, veikdamas kaip generalinis sekretorius S. Radžiūnas, paruošė kitus plačiai paskleistus programinius dokumentus: teisines normas, nurodymus, įsakymus, direktyvas, instrukcijas, verbavimo tvarkas, žvalgybos ir politines apžvalgas.

Šie dokumentai, net ir likvidavus LTT, tapo norminiais ir tvirtu pagrindu tolimesnėje kovoje. Pagal juos buvo organizuojamas tolimesnis rezistencinis pasipriešinimas. Buvo užmegzti tamprūs ryšiai su daugeliu tada veikusių partizanų štabų, perėjusių į LTT pavaldumą.

Vykdant pareigas, Stasiui Gorodeckiui teko lankytis Žemaitijos ir Dzūkų partizanų apygardose, asmeniškai tartis su jų vadovybe majoru J.Semaška – Liepa ( „Žemaičių legiono“ vadu), pulkininku J.Vitkumi-Kazimieraičiu, išgarsėjusiais savo koviniais žygdarbiais. Partizanų tarpe buvo diegiama drausmė ir konspiracija, nepagrįstai kerštaujantiems ir susitepusiems plėšikavimais partizanams buvo vykdomi karo lauko teismai.

Išleistas ir „Atsišaukimas į laisvąsias pasaulio tautas“, žinomas kaip memorandumas. Buvo suburta diversinė partizanų grupė veikimui Vilniuje, kuriai vadovavo Z.Laukaitis-Šerkšnas, sėkmingai be nuostolių patvarkiusi daugelį  okupantų kontorų, perimant dokumentų blankus, ginklus, spausdinimo įrangą.

Jonas-Noreika-partizanai-org-nuotr

Jonas Noreika okupantų nelaisvėje | partizanai.org nuotr.

J.Noreika ir tėvas (susikūręs S.Radžiūno slapyvardį), abu puikiai valdydami plunksną, pagal šių laikų terminiją buvo puikūs troliai sovietinės valdžios propagandos erdvėje. Priešpastatydami Lietuvoje siautėjusiui MGB generolui Vetrovui, sukūrė Noreikai dabar jau visiems, net neprieteliams, žinomą generolo Vėtros slapyvardį, klaidinusį tarybinius organus.

Deja, LTT išdavė tardymų neatlaikęs, tėvo į šią veiklą įtrauktas bičiulis, kuriuo tėvas per daug pasitikėjo.  

Suimti nariai beveik metus buvo žiauriai tardomi KGB rūsiuose. LTT rezistentų grupei, kurioje be 3 vadų dar buvo teisiami 8 asmenys, sovietų valdžia surengė parodomąjį teisminį farsą, nes teisiamieji nepripažindami tarybinio legitimumo, laikėsi nuostatos, kad veikė teisėtai – kaip tikri Lietuvos piliečiai vykdę savo pareigą.

Pagrindinius kaltinimus prisiėmė vadų trijulė. Stasio Gorodeckio bendražygiai Jonas Noreika-generolas Vėtra, atlaikęs tardymus ir prisiėmęs visą kaltą sau, ir jo adjutantas Zigmas Laukaitis-Šerkšnas buvo nuteisti myriop. Jonas Noreika, būdamas juriskonsultu, teisme pasakė sovietų valdžią kaltinančią kalbą, kurios paviešinimas ir dabar gąsdintų mūsų priešus. Kiti gavo įvairias bausmes lageriuose su teisių suvaržymais. Etapuojant kalinius, tėvas buvo paskutinis matęs gyvą Joną Noreiką. Tik praėjus 45 metams, plačiai pagarsėjusios Vilniaus inteligentų bylos dalyviai 1991 buvo reabilituoti.

Tėvas tikriausiai buvo vienintelis iš partizanų vadų sulaukęs Lietuvos valstybės atkūrimo, kuris  gyvai matė J.Noreiką, J.Vitkų, J.Semašką.  Keista, nors jo liudijimai svarbūs Lietuvos istorinei atminčiai, bet visą tą laiką, kol jis buvo gyvas ir liko sąmoninngas iki pat gyvenimo galo 2002 metais, jie niekada nesudomino jokių rezistencijos tyrinėtojų.

– Kaip Vėtros likimas paveikė jūsų šeimą?

– Mama ir tėtis vienas kito laukdami susitiko tik po dešimties metų išsiskyrimo, praleidę ilgus metus lageryje. Grįžę į Lietuvą, jie šiaip ne taip įsikūrė šalia Vilniaus Grigiškėse. Mano vyresnei sesei davė Aušrinės vardą, kaip sugrįžtančios vilties simbolį, broliui Aringui aro sinonimą, o jau kai aš gimiau išdrąsėjo visai ir nesislėpdami davė partizanų slapyvardžiams įprastą Sakalo vardą, kuris ir lydi mane šiame gyvenime.

Likimas lėmė, kad Užupiui, kuriame tenka gyventi, buvo priskirta seniūnaitija, kurios erdvėje ir yra pirmojo savanorio Kazio Škirpos alėja ir čia pat ant ribos Vrublevskio biblioteka, kur pažymint LTT įkūrimo vietą generolui Vėtrai-Jonui Noreikai, yra skirta atminimo lenta. Taigi, viskas šalia čia pat, po akyla mūsų priežiūra ir globa.

– Gal galėtumėt trumpai papasakot kokius mokslus esate baigęs, ką veikėte ir kuo dirbate šiuo metu?

Buvau gabus moksleivis, todėl po mokyklos baigimo man pavyko įstoti į Maskvos universitetą ir baigti jo studijas, nes vakarai tuo metu buvo už geležinės uždangos. Laukiama Sąjūdžio atgimimo banga mūsų šeimoje palietė visus narius, pačiam teko ją kelti Maskvoje – tarp lietuvių tremtinių ir jaunimo. Prisidėjau kuriant lietuviškas mokyklas, dirbau kartu su Sąjūdžio deputatais, buvau ne tik šių stebuklingų įvykių liudininkas, bet ir aktyviai juose dalyvavau. Likau visam gyvenimui idealistu, kuriam Lietuvos valstybės egzistencijos ir tautos gerovės siekis yra svarbiausi.

Grįžęs į Lietuvą, tapau savanoriu–kariu. Dirbau mokslinius darbus geografijos srityje, vėliau tapau civiliu Krašto apsaugos ministerijoje NATO integracijos srityje. Partnerių teikiamos žinios ir patirtis, deja, kėlė pavojų daugeliui biurokratų, savo aiškiais reikalavimais tvarkytis ir susitvarkyti iš tikrųjų krašto apsaugos sistemoje. Čia patyriau ir suvokiau, kad lemiamas dalykas visų mūsų organizacijų vystyme yra žmonės ir jų motyvacija (vieniems idėjinė, o kitiems – tik piniginė). Tai atvedė į personalo vadybos konsultacijų verslą, kurį išauginau iki amerikiečių pasaulinės kompanijos padalinio HayGroup dirbdamas su daugiau nei 300 Lietuvos ir kitų šalių įmonių. Siekiau būti praktiku, ne vien patarėju – krizės išvakarėse priėmiau pasiūlymą pertvarkyti Maximos grupės holdingo įmonių personalo vadybą. Per kelerius metus pavyko vadovus atvesti iki supratimo, kas yra teisingas atlygis savo darbuotojams ir kodėl reikia socialinės atsakomybės.

Vėliau teko pertvarkyti Europos Sąjungos finansinę paramą administruojančią Lietuvos verslo paramos agentūrą prie Ūkio ministerijos. Išskaidrinus jos veiklą, sutvarkius procesus, sustiprinus darbuotojų motyvaciją ir metams sustabdžius lengvatinį finansinės paramos teikimą institucijai „palankiems“ subjektams, pavyko sutaupyti daugiau nei 200 mln. Lt valstybės lėšų. Deja, mūsų valdžios atstovams to nereikia, nes tai kelia didelį pavojų jų veiklai. Šiuo metu teikiu personalo vadybos konsultacijas dirbdamas su Lietuvos įmonėmis, kurių dalis – strateginės.

Sakalas Gorodeckis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Sakalas Gorodeckis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Visuomeninė ir savanorystės veikla buvo ir yra dalis mano gyvenimo nuo pat mažumės. Žygeiviai, keliautojai, romuviečiai, studentų sąjungos lijot‘ai, vilnijos lietuvybės puoselėtojai, kariai–savanoriai. Taip nuo 1998 metų įsijungiau į Užupio Respublikos kūrimą, tapdamas jos premjeru. Su užupiečiais pavyko pakelti sparnus Užupio angelui, nors ne visi po „šiais sparnais kilo aukštyn“. 20 metų paskyriau tvarios Užupio bendruomenės subūrimui, kurios įdirbį daliname kaimynams – Rasų, Senamiesčio, Žvėryno, Šnipiškių ir kitoms bendruomenėms. Per 15 metų organizavau daugiau nei 100 renginių, neatlygintinai gyniau paveldosaugą ir žmonių interesus agresyvių statybų atvejais, kurių skaičius jau viršijo 40. Vadovauju Vilniaus bendruomenių asociacijai, telkdamas aktyvius vilniečius bendruomenininkus nepriklausomai nuo jų partinių simpatijų.

Kėdžių gyvenime nekaitalioju – seneliai ir tėvai buvo tautininkai. Į Užupį laimingai atsikėliau užkuriomis pas savo žmoną Onutę 1993 metais, turime tris dukras ir vieną sūnų.

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kūrėjai, Nuomonių ratas, Politika ir ekonomika, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

3 komentarai

  1. Senis:

    Žaviuosi Gorodeckių šeimos ištikimybe Lietuvos valstybei. Tai geras pavyzdys abejojantiems ar neryžtingiems. (Savo rinkiminėj apylinkėj aš jau pabalsavau už Sakalą. Žinoma, ir už tautininkus (kompanijoje su centristais). Norėtųsi, kad pavyktų prasimušti į Seimą. Būkim optimistai.

  2. Tikrų Lietuvos šviesuolių giminė. Esu laimingas, kad gyvenimas suvedė su Stasiu Gorodeckiu, džiaugiuosi, kad Sakalas Gorodeckis eina savo tėvų pramintais takais. Palaiminta Tauta turinti tokius Didžiavyrius.

  3. Algimantas:

    Pagarba kovotojams už Lietuvos laisvę. Pagarba tiems, kurie apgintą laisvę brangina.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: