Keičiantis jėgų pusiausvyrai antrajame pasauliniame kare, dar 1943 metų spalio 28 – gruodžio 1 dienomis antihitlerinės koalicijos sąjungininkai – SSSR, Didžioji Britanija ir JAV, vadovaujami šių šalių vadovų Josifo Stalino, Vinstono Čerčilio ir Franklino Ruzvelto, dalyvaujant diplomatijos ir karinių štabų vadams, susitiko Teherane aptarti pokarinės Europos ir nacistinės Vokietijos perspektyvų. Gruodžio 1 d. ketvirtajame posėdyje V. Čerčilis paaiškino kad Didžioji Britanija pradėjo karą su Vokietija dėl duotų saugumo garantijų Lenkijai.
Jis Vokietiją, Lenkiją ir SSSR palygino su trimis degtukais. Kad jie neužsidegtų juos reikia atskirti, perstumiant į vakarus, tuo pačiu užtikrinant SSSR vakarinės sienos saugumą. Iš principo sutarta, kad „Lenkijos valstybės ir tautos židinys turėtų būti tarp Kerzono linijos ir Oderio upės, prijungiant prie jos Rytprūsių ir Aukštutinės Silezijos provincijas. Galutiniam sienos nustatymui reikalinga kruopšti situacijos ir galimo gyventojų perkėlimo į kai kuriuos punktus analizė“. Į tai Stalinas atsakė: „Rusai neturi neužšąlančių uostų Baltijos jūroje, todėl rusams reikėtų turėti neužšąlančius Kioningsbergo ir Memelio uostus su atitinkama Rytprūsių teritorija. Tuo labiau, kad tai pirmapradės slavų žemės. Jeigu anglai sutiks perduoti mums nurodytas teritorijas, tai mes sutiksime su Čerčilio pateikta formuluote“. Čerčilis šį pasiūlymą įvertino kaip įdomų ir pažadėjo jį išanalizuoti.
J. Stalinas neprieštaravo Kerzono linijos taikymo sienai tarp SSSR ir Lenkijos principui, bet ją savaip interpretavo: „Kalbos esmė yra tame, kad ukrainietiškos žemės turi būti priskirtos Ukrainai, baltarusiškos –Baltarusijai, tai yra tarp mūsų ir Lenkijos turėtų būti 1939 metų siena, nustatyta sovietinės konstitucijos! Tarybinė vyriausybė dėl sienos laikosi tokio pat požiūrio ir laiko jį teisingu“ (Stalinas deklaruoja sieną, nustatytą 1939 m. rugsėjo 28 d. Vokietijos – SSSR sienų ir draugystės sutartimi, kai abi šios šalys pasidalino Lenkijos valstybę. Autoriaus pastaba.)
Pergalės prieš Lenkiją proga rugsėjo 22 dieną Lietuvos Brastoje įvyko bendras vermachto ir raudonosios armijų karinis paradas. Sekančiu žingsniu SSSR sieną su nacistine Vokietija įteisina konstitucijoje. Todėl vėlesnis sienos tarp Lenkijos ir SSSR nustatymas tebuvo derybų imitacija ir jos formalus įteisinimas.
Gruodžio 1 d. posėdžio pertraukos metu trumpam pokalbiui susitiko JAV prezidentas F. Ruzveltas ir J. Stalinas, kuriame JAV prezidentas iškėlė klausimą dėl Pabaltijo valstybių įjungimo į SSSR sudėtį. F. Ruzveltas: „JAV gali kilti klausimas dėl Pabaltijo valstybių įjungimo į SSSR ir aš manau, kad pasaulinė bendruomenė laikys pageidaujamu, kad kada nors ateityje kokiu nors būdu būtų išreikšta šių valstybių nuomonė šiuo klausimu. Tikiuosi, kad maršalas Stalinas atsižvelgs į pageidavimą šiuo klausimu. Man asmeniškai nekyla jokių abejonių, kad šių šalių tautos balsuos dėl prisijungimo prie SSSR taip pat draugiškai, kaip tai buvo ir 1940 metais. Valstijose yra lietuvių, latvių ir estų. Aš žinau, kad šios valstybės seniau ir visai neseniai sudarė SSSR teritorijos dalį ir, kai rusų kariuomenė vėl įžengs į šias respublikas, aš dėl to nepradėsiu kariauti su Sovietų Sąjunga. Bet visuomenė gali pareikalauti jose pravesti plebiscitą.“ Stalinas: „Pas mus bus daug progų savo valiai pareikšti, bet tai nereiškia, kad plebiscitas bus organizuotas atliekant tarptautinę kontrolę bet kokia forma“.
Krymo konferencijoje (1945 vasario 4–11 d.) buvo sutarta, kad rytinė Lenkijos siena eis Kerzono linija, už tai praplečiant valstybės teritoriją vakaruose. Čerčilis pareikalavo laisvų rinkimų, kuriuose dalyvautų ir vietiniai Prūsijos gyventojai.
Potsdamo konferencijoje, įvykusioje 1945 metų liepos 17 – rugpjūčio 2 dienomis dėl laisvų rinkimų Stalinas paaiškino: „Mūsų koncepcija karo metu, užimant priešo teritoriją, yra tokia. Armija kariauja ir veržiasi pirmyn, neturėdama jokių tikslų, išskyrus laimėti mūšį. Kad armija galėtų judėti pirmyn, ji turi turėti ją palaikantį užnugarį. Negali gi armija vienu metu kariauti fronte ir užnugaryje. Įsivaizduokite tokią situaciją kai vokiečių gyventojai traukiasi su savo kariuomene, arba šaudo mums į nugarą? O vietinę administraciją galima bus sudaryti iš lenkų, kurie seka paskui mūsų kariuomenę. Tik iš jos galima tikėtis palaikymo ir paramos!“ Į tai H. Trumanas atsakė – suprantu ir užjaučiu.
SSSR vadovybė, nebūdama įsitikinusi, kad dalis Prūsijos atiteks jiems, pabandė argumentuoti teritorijų apie neužšąlančius uostus baltiškąją kilmę. Kadangi Lietuva jau buvo „prisijungusi“ prie SSSR, tai ir baltų gyvenamas teritorijas reikia prijungti prie Lietuvos SSR, suprask prie SSSR.
1942 metais iš kariuomenės buvo atšauktas mokslininkas Povilas Kušneris (Knyšev), kuriam buvo pavesta Etnografijos institute vadovauti Centrinės ir Rytų Europos skyriui šio regiono gyventojų etninės sudėties tyrimo darbams atlikti. Skyrius rengė istorines pažymas ir žemėlapius šalies vadovybei pokarinėms Europos sienoms perbraižyti. Jis buvo asmeniškai pažįstamas su Stalinu ir turėjo jo pasitikėjimą. Fragmentai iš jo knygos „Etninės teritorijos ir etninės sienos“ panaudoti deklaruojant pretenzijas į Rytprūsius, 1944 m. rudenį, neaišku kieno – Maskvos ar Lietuvos komunistų partijos užsakymu, Vilniaus valstybinio universiteto Fizinės geografijos katedra organizavo šiaurinės Rytprūsių dalies vietovardžių vokiškos ir lietuviškos kartotekos ir atitinkamų žemėlapių sudarymą.
Potsdamo konferencijoje liepos 22 d. SSRS užsienio reikalų ministras V. Molotovas įteikė Jungtinių Valstijų prezidentui Hariui Trumanui ir V. Čerčiliui taip vadinamus „Pasiūlymus dėl Kionigsbergo rajono“. Juose pakankamai tiksliai apibrėžta atribojimo linijos padėtis ir labai tiksliai, nors ir nekorektiškai, jos galutinis taškas: – „SSRS vakarinės sienos dalis, besiribojanti su Baltijos jūra, eitų nuo taško, esančio Dancigo įlankos rytiniame krante, pažymėto pridedame žemėlapyje, į rytus šiauriau Geldapės į Lietuvos, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų sankirtą“. Juridiškai interpretuojant, Lenkijos sienos čia dar nebuvo, kaip ir Lietuvos bei Rytų Prūsijos sienos, kurios jau nebuvo. Jei tekste būtų paminėta, kad linija eina iki buvusios Lietuvos ir Vokietijos ar Prūsijos sienos, dar būtų suprantama.
Konferencija per daug nedelsdama pritarė pateiktam pasiūlymui, kuriame Rytų Prūsija buvo padalinta Sovietų Sąjungai ir Lenkijai. Teritorija tarp Nemuno žemupio ir Priegliaus upės su Karaliaučiumi iki galutinės taikos sudarymo atiteko SSRS. Sovietų Sąjungos vakarinė siena ir anklavo statusas turėjo būti galutiniai nustatyti konferencijoje tarp sąjungininkų Taikos sutartimi, kuria JAV, Didžioji Britanija ir Sovietų Sąjunga būtų sureguliavusios šio anklavo statusą.
Schemoje geltona spalva pavaizduota linija, atribojanti Rytprūsių teritorijos dalį, į kurią norėjo pretenduoti SSSR 1945 metų pradžioje. Kadangi Sąjungininkai per daug neoponavo rusų siūlymams, tai jie sumanė padidinti savo teritoriją iki mėlyna spalva nubrėžtos linijos, kurią oficialiai pasiūlė V. Molotovas ir ją aprobavo Potsdamo konferencija. Toliau jau vienašališkai sienos padėtį koregavo sovietų armija, kuri perstūmė savo pasiūlytą sienos liniją iki raudonos linijos, nors toje teritorijoje jau buvo įsikūrę lenkų persikėlėliai iš rusų užimtos teritorijos į rytus nuo Kerzono linijos. Konferencijos metu Britanija reikalavo, kad nustatant sieną komisijoje dalyvautų Britanijos ir JAV atstovai, bet rusai tam pasipriešino teigdami, kad tai dvišalis lenkų ir rusų veiksmas, su kuriuo abi šalys susidoros ir be kitų valstybių atstovų. Kaip sekėsi nustatyti sieną tik abiejų šalių atstovams, matome iš šios schemos.
Pirminis susitarimas dėl naujos Lenkijos ir SSSR sienos buvo pasiektas dar vykstant karui 1944 metų liepos 27 dieną Maskvoje su Lenkijos nacionalinio išlaisvinimo komitetu, bet jis neįgavo juridinės galios, nes nebuvo aprobuotas „Didžiojo trejeto“. Praėjus vos kelioms savaitėms po Potsdamo konferencijos, 1945 m. rugpjūčio 16 d. Maskvoje, pasirašoma Lenkijos Respublikos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos sutartis „Dėl Lenkijos ir Tarybų Socialistinių Respublikų Sąjungos valstybės sienos“. Siena buvo demarkuota irgi „spartuoliškai“ per dvejus metus (1946–1947 m). Palyginimui – Lietuvos – Rusijos valstybės siena, kurios ilgis ~ 300 km., buvo delimituojama ir demarkuojama 23 metus, o Lenkijos – SSSR siena, kurios ilgis buvo ~1270 km. – per trejus metus. Nepaisant to, siena buvo daug kartų stumdoma, aišku dažniau – viena kryptimi. Galutinis sienos koregavimas Karaliaučiaus ruože buvo baigtas tik 1958 metais bet sankirtos taškas, paminėtas Potsdamo konferencijoje, nebuvo judinamas.
Kadangi Sąjungininkai be didesnių diskusijų sutiko su tokiu padalinimu iki Taikos konferencijos, tai atlikti P. Kušnerio-Knyševo ir Vilniaus universiteto mokslininkų tyrimai tapo neaktualūs, o darbai buvo nutraukti. Vėliau 1951 metais P. Kušnerio-Knyševo darbus atspausdino SSRS Etnografijos institutas. Knygoje, kurioje remiantis dokumentų ir ankstesniųjų laikų lietuvių bei vokiečių autorių darbais, įrodomas ginčytinos Rytų Prūsijos teritorijos lietuviškumas.
Taip prasidėjo Rytų Prūsijos parceliavimas. SSSR, baigiantis karui, labai norėjo gauti dalį Rytų Prūsijos, bet neturėjo galutinės nuomonės dėl jos būsimo statuso. Lietuvos komunistai irgi tikėjosi atsiriekti dalį „Prūsijos pyrago“. Kaip rašė sovietų istorikas R. Šarmaitis savo dienoraštyje 1944 metais, „niekas neabejojo, kad Klaipėdos kraštas bus prijungtas prie Lietuvos“. Anot istoriko, V. Molotovas dar karo metu Maskvoje esantiems Lietuvos komunistams iškėlęs klausimą dėl vakarinių Lietuvos sienų. Lietuviai nedelsdami sudarė komisiją, kuriai vadovavo lietuvių etimologijos tyrinėtojas profesorius B. Larinas iš Leningrado. Apie lietuvių pastangas prisijungti bent dalį Karaliaučiaus, ar rusų analogiškus siūlymus yra prirašyta daug argumentuotų ir gandais paremtų straipsnių. Nebūsiu išimtis ir aš.
Lankantis Karaliaučiaus I. Kanto muziejuje teko matyti Ievos Simonaitytės rašytą laišką Mažosios Lietuvos gyventojams lietuvių kalba, pasitraukusiems į Vokietiją. Laiške Simonaitytė kviečia lietuvninkus, kurie nėra susitepę krauju, sugrįžti ir kartu „kurti naują Lietuvą“. Šis laiškas ir jo motyvai negalėjo gimti vien rašytojos galvoje, net ir palaikant LSSR vadovams. Tai turėjo būti suderinta su Maskva. Laiškas Vokietijoje turėjo būti išplatintas tarp lietuvininkų, kas be Maskvos tarpininkavimo buvo neįmanoma, kaip ir traukinio užsakymas bei pabėgėlių transportavimas į Lietuvą. Agitaciją Vokietijoje turėjo atlikti lietuvininkams pažįstami asmenys. Kaip pasakojo Kanto muziejaus gidas, iš Vokietijos atvyko traukinio sąstatas su naiviais lietuvininkais, bet jiems nebuvo leista net išlipti iš vagonų. Prastovėjęs keletą parų perone, traukinys su keleiviais išvyko rytų kryptimi… Kaip galima spręsti iš vienintelio laiško, sukeliančio aibes klausimų su įvairiomis atsakymų interpretacijomis, be Maskvos „rankos“ čia nebuvo apsieita. Anot A. Sniečkaus, 1944 m. vasarą jis neva kalbėjęs su pačiu J. Stalinu, kuris liepęs „respublikiniams valdžios organams“ kurtis Vilniuje, o kaip su Karaliaučiumi neužsimenama?
Dar viena su tuo susijusi istorija. 1981 metų vasarą važiavau traukiniu iš Maskvos į Vilnių. Kupė važiavome dviese. Labai nudžiugau, kad mes kupė buvome dviese su lietuviu. Mes prisistatėme vienas kitam. Aš aspirantas, mano pašnekovas – Pedagoginio instituto dėstytojas, anksčiau dirbęs Plano komitete, labai inteligentiškas ir jau garbaus amžiaus, kurio pavardės neįsiminiau. Pokalbis prasidėjo nuo Lietuvos pramonės plėtros. Pašnekovas pasakojo apie regionų plėtrą, statybų vietos parinkimą atominei elektrinei, naftos kombinatui ir kitiems svarbiems objektams ir Lietuvos vadovų poziciją šiais klausimais. Kadangi aš gyvenau su architektais, projektavusiais šiuos objektus, tai šios istorijos man buvo girdėtos ir supratau, kad pašnekovo žinios yra pakankamai gilios. Bešnekučiuojant pokalbis nuslydo į pokario Kionigsbergo kraštą. Pašnekovas prisipažino, kad artimai buvo pažįstamas su A. Sniečkumi ir apie tuos įvykius pasakojo, tarsi Sniečkaus lūpomis. LKP sekretoriui buvo siūloma prisijungti šiaurinę Rytprūsių dalį prie Lietuvos.
Anot pašnekovo, Sniečkus norėjo apsistatyti nacionaliniais ir patikimais kadrais, bet didžioji jų dalis buvo ištremta, išžudyta arba pasitraukė į vakarus. Išlikusių lojalių ir mokytų kadrų neužteko net Lietuvos rajonams administruoti, nekalbant jau apie Vilniaus, Klaipėdos, tuo labiau Karaliaučiaus kraštus. Pasiūlymas imtis dabar jau svetimo Karaliaučiaus krašto administravimo, kuriame praktiškai nebuvo likę vietinių gyventojų, o tik rusų kariškiai su šeimomis ir nutremti rusai, nebuvo viliojantis, gal net avantiūristiškas. A. Sniečkus buvo itin atsargus, kuriam labiausiai rūpėjo išlikti valdžioje. Todėl imtis šio pokarinio pasiūlymo dėl dalies Prūsijos prijungimo prie Lietuvos su visiškai sugriautu kraštu ir sunkiai valdomais „frontovikais“ Sniečkus atsisakė. Vargu ar toks pasiūlymas būtų buvęs priimtinas ir Kaliningrado srities kolonistams, kurie dar ilgą laiką lietuvius tapatino su fašistais.
1946 metų birželio 21 d. Rytų Prūsiją pervadinta į Kaliningrado sritį, jos plotas buvo 13,7 tūkst. km² (šiandien – 15,1 tūkst. km²!). Srityje gyveno 405,0 tūkst. gyventojų, iš jų dar buvo likusių 113 tūkst. vietinių gyventojų. 1947-1951 metais 102,5 tūkst. vietinių gyventojų „išvyko“ į Vokietiją ar į tolimuosius rytus? Šiandien srityje gyvena 1,01 mln. gyventojų. Apie pasiūlymus prijungti Karaliaučių užsimena ir V. Šilas straipsnyje „Mažosios Lietuvos žemės vardų byla“
Apie kitą laikotarpį, kai buvo užuominų prijungti Kaliningradą prie Lietuvos, pašnekovas prisiminė iš N. Chruščiovo valdymo laikotarpio. Po Stalino mirties prasidėjo kova dėl valdžios, centralizuotas valstybės valdymas buvo neefektyvus, didžiulės aukso atsargos kasmet išplaukdavo iš Sovietų Sąjungos skoloms padengti. Reikėjo kažką keisti?
1957 metais gensekas (tiksliau I-asis sekretorius) N. Chruščiovas po Stalino kulto pasmerkimo pradėjo įgyvendinti pramonės ir žemės ūkio valdymo reformas, kurių esmė – pereiti nuo šakinio centralizuoto modelio prie teritorinio, kas leistų pagerinti įmonių ir ūkių, esančių periferijoje, darbo efektyvumą. Tai ypač buvo juntama labiausiai militarizuotuose Krymo, Sachalino ir Kaliningrado regionuose. Visa Sovietų Sąjunga buvo padalinta į 105 administracinius ekonominius rajonus su vietinio valdymo organais „sovnarchozais“ vietoje centrinių ministerijų, kurie buvo pavaldūs respublikų ministrų taryboms. Administraciniai rajonai buvo formuojami administracinių vienetų pagrindu (sąjunginės respublikos, autonominės respublikos, kraštai, apskritys, autonominės apygardos ir kt.). Norėčiau atkreipti dėmesį, kad tai buvo ne tiek administracinių ribų, o valdymo aparato decentralizavimo esminė pertvarka, kai dalis ne strateginių ūkio šakų buvo perduotos administraciniams rajonams valdyti. Taip pat buvo atskirtas žemės ūkis nuo kitų ūkio šakų. Administracinės ribos šalies viduje nevaidino esminio vaidmens ir jų pakeitimas buvo daugiau formalus aktas, kurį patvirtindavo respublikų aukščiausių tarybų pirmininkai. Žinoma nemažai atvejų, kai net toks formalumas nebuvo atliekamas. Kadangi Krymą prekėmis ir žaliavomis aprūpindavo Ukraina, siekiant sustiprinti jo valdymą ir perkelti atsakomybę už srities aprūpinimą, 1954 metais Krymas buvo perduotas Ukrainai. Formaliu to pretekstu buvo deklaruota Rusijos susijungimo su Ukraina 300 metų jubiliejus, nors tai buvo tik kairiakrantės Ukrainos atplėšimas nuo Abiejų Tautų Respublikos. 1956 metais Karelijos-Suomijos SSR buvo transformuota į Karelijos ASSR (autonominė sovietinė socialistinė respublika) su jos vietinės valdžios žemesne administravimo kompetencija.
Lietuva labiausiai buvo nepatenkinta neproporcingu Kuršių marių padalinimu žvejybos reikmėms. Prasidėjo pokalbiai dėl administracinių ribų pakeitimo, ar net Karaliaučiaus srities perdavimo Lietuvai administruoti. Autoriui iš šio etapo liko vienas netiesiogiai tai liudijantis dokumentas ir pašnekovo pasakojimas.
Derybose su Rusijos delegacija dėl sienos padėties Kuršių mariose, turėjome dvejus skirtingų versijų dokumentus, pagrindžiančius vieną ar kitą sienos padėtį. Sutartyje su Vokietija siena mariose ėjo tiesia linija nuo Skirvytės žiočių iki Kuršių nerijos.
SSSR ministrų tarybos nutarimu tik vienai institucijai GUGK (Vyriausioji geodezijos ir kartografijos valdyba) buvo suteikti įgaliojimai sudaryti valstybės sienų, administracinių ribų ir vietovardžių duomenų bazę su visus pakeitimus patvirtinančia juridine medžiaga. Lietuvos, Latvijos, Estijos ir Kaliningrado srities duomenų bazę pildė GUGK padalinys, esantis Rygoje. Visos organizacijos, leidžiančios žemėlapius, privalėjo juos derinti su šia institucija. Apie 1963 metus topografiniuose žemėlapiuose, kuriuose buvo pavaizduota administracinė linija per Kuršių marias, ji pakeitė savo padėtį ir konfigūraciją, bet Rygos padalinio juridinėje duomenų bazėje jokio pagrindimo apie tai nebuvo. Vietoje tiesios linijos per marias, atsirado lūžio taškas marių viduryje.
Nuo Skirvytės žiočių iki marių vidurio buvo nubrėžta linija lygiagreti geografinei paralelei, o toliau – iki administracinės linijos Kuršių nerijoje rytinio krašto. Be Maskvos tiesioginio nurodymo Rygos padaliniui tokio pakeitimo negalėjo būti, o Rygoje esančiuose dokumentuose derinimo su LSSR aukščiausiąja taryba nebuvo. Lietuvai šis pakeitimas buvo palankus, o Rusijai ne. Todėl derybų metu rusai pareikalavo iš mūsų, kad juridiškai pagrįstume šios linijos pakeitimą. Mes paaiškinome, kad tokius veiksmus galėjo atlikti tik įgaliota SSSR organizacija, o mūsų turimuose dokumentuose derinimo su Lietuva nebuvo. Jei rusų delegacijai nepatinka toks administracinės linijos pakeitimas, tegul pagrindžia dokumentais, esančiais Maskvoje, kad toks veiksmas buvo neteisėtas. Tikėtina, kad buvo priimtas toks SSSR aukščiausios tarybos aktas, nežinant Lietuvai, bet rusai mums jo neparodė ir sutiko su Lietuvos pozicija bei ją patvirtino.
Mano pašnekovas prisiminė apie antrąjį atvejį dėl Karaliaučiaus prijungimo ir jį taip pakomentavo. Sniečkaus aplinkoje buvo svarstomas šis klausimas ir visos iš to išplaukiančios pasekmės. Nuo srities prijungimo prie Lietuvos atbaidė SSSR vykdoma administracinių vienetų statuso keitimo reforma, kurios esmė buvo – sąjunginėse respublikose, išskyrus rusakalbes, kuriose vietinių gyventojų procentas neviršija 50% bendro gyventojų skaičiaus, pervesti į žemesnį autonominės respublikos lygmenį su žemesne valdymo kompetencija, kaip tai atsitiko su Karelijos-Suomijos socialistine respublika. Prie Lietuvos prijungus Karaliaučiaus sritį su vienu milijonu rusakalbių gyventojų, gyventojų proporcijos pradėtų balansuoti prie pavojingos reorganizacijos ribos, kas Sniečkui galėjo reikšti jo statuso pažeminimą, ko jis ypač bijojo. Kadangi Kaliningrado srities vadovams toks pasiūlymas irgi nepatiko dėl pavojaus jų „kėdėms“, po užkulisinių žaidimų Maskvoje, buvo paliktas „status quo“.
Autorius yra technikos mokslų daktaras, docentas, ambasadorius. Dalyvavo atkuriant ir nustatant Lietuvos sienas 1990–2015 metais eidamas valstybės sienų ir jų sankirtų delimitavimo ir demarkavimo komisijų pirmininko ir pirmininko pavaduotojo pareigas.
„Man asmeniškai nekyla jokių abejonių, kad šių šalių tautos balsuos dėl prisijungimo prie SSSR taip pat draugiškai, kaip tai buvo ir 1940 metais.” …
„Aš žinau, kad šios valstybės seniau ir visai neseniai sudarė SSSR teritorijos dalį ir, kai rusų kariuomenė vėl įžengs į šias respublikas, aš dėl to nepradėsiu kariauti su Sovietų Sąjunga.”
Va, tiek rūpėjo gigantėms mažųjų tautų likimas… Nugalėtojams jos tartum pyragas, jų išsidalintas pergalės puotoje.
Prisimenu, kaip per Amerikos radijo traškesį JAV lietuviai maldaudavo, kad partizanai laikytųsi, kad dar pakentėtų, nes „ant Kalėdų”, „ant Velykų” jiems gal pagaliau pavyks priprašyti amerikonų pagalbos. Jie negalėjo patikėti, kad būsime palikti vieni: „Amerika mums padės”… Tuo tarpu Amerika pragmatiškai laikėsi sutarties, o toje nebuvo numatytas LT, LV ir EE gelbėjimas …
„Amerikos balso“ radijo laidos lietuvių kalba pradėtos rengti 1951 m. vasario 16 d. iš Niujorko. Tuo metu partizanų kovos jau buvo beveik pasibaigusios, o kai tos kovos iš tiesų vyko, tai Amerikos balso laidų Lietuvai dar nebuvo. Panašu, kad prisimenate tik sovietų propagandos teiginius, kad lietuvių ginkluotas pasipriešinimas buvo iš JAV sukurstytas.
Nenurodžiau metų.
Puikiai prisimenu, ką prisimenu, nes jau ne tokia maža buvau. Tai buvo pirmas kartas, kai apskritai išgirdau ,,balsą”, ir tą vakarą atsimenu, kai tėvas uždusęs iš darbo atskubėjo, uždarė langines, nors dar buvo šviesu, elektros dar nežiebėme – kad garsas į lauką neprasiskverbtų. Nereikėjo nei rankų nusiplauti, nei valgyti – puolė prie aparato. Mama barėsi, kam jų klauso. Gal tai ir buvo pirmoji laida, ar gal tėvas sužinojo, kad bus ši tema, todėl tėvas galvotrūkčiais atlėkė. O po jos kas vakarą buvo daugybė kitų.
Turiu savo šeimos istoriją, todėl propagandos neklausėme.
Bėda buvo ne tiek propaganda, kiek tai, kad žmonės neskyrė to, kas kalbėta per radiją laidos dalyvių (t.y., tenykščių žmonių vilčių, kad dar ne pabaiga), nuo to, ką šneka JAV valdžia, nuo jos realių sprendimų. Juk JAV valdžia oficialiai nežadėjo, neįsipareigojo mums. Taigi, ir neapgavo. Ji tik laikėsi sutarties su savo sąjungininke. Turėjo jai svarbesnių dalykų, negu smulkių tautelių likimas. Tačiau tas ciniškas tonas tekste skaudina (jei iš tiesų būtent taip pasakė, jei tai ne Stalino vertėjo ,,pataisytas”, vidaus publikai pritaikytas pokalbio turinys, nes jis labai jau pataikaujamas Stalino interesams).
Taip, tuo metu jau daug kovotojų buvo žuvę, tarp jų ir tėvo brolis. O dar karo metu du giminės iš mamos pusės. Tačiau dar buvo tų, kas laukė bet kokios pagalbos, bet kokio ženklo iš Vakarų, ir tie, kas dar nebuvo ištremti, kovą būtų atnaujinę. Todėl prilipę prie radijo jaudindamiesi laukė ženklo. Skaudu, kai taip nesąžiningai viskas baigiasi.
Žinant, kad II pas. karas buvo planuojamas dar 1938 m. su Studebaker sunkvežimių surinkimo gamyklomis Irane ir Irake, tampa aišku po Teherano, Jaltos, Potsdamo konferencijų tarp Pasaulio Architekto marionečių, kad visi pokario kalbėjimai apie ‘amerikonus už dviejų savaičių’, tėra tik lietuvių, latvių ir estų tautinio jaunimo išnaikinimo būdas palengvinant kurti kibucinę santvarką jų žemėse.
Tas pat su Varšuvos sukilimu 1944.08.01 – išnaikinti lenkų tautinį žiedą prieš kuriant kibucinę Lenkiją.
Žvelgiant iš šiandienės padėties, matome, kad galvos buvo paguldytos ir prasmingai, siekiant turėti tautines valstybes, ir beprasmiškai, žinant išankstinius sąjungininkų susitarimus.
Estai vieninteliai nutraukė pasipriešinimą, siekdami išsaugoti savo tautą.
Neseniai buvo J. Lukšos – Daumanto gimtadienis, jo žūties metinės.
Kai sėdo į lėktuvą skristi į Lietuvą, jam ranką paspaudė Kim Philby, kuratorius, taip, taip, tas pats, kuris vos netapo MI-5 šefu, buvo Kembridžo penketuko dalyvis (šeštasis – Victor Rothschild yra padoriai nutylimas), pasiuntė mūsų didvyrį būti nuleistam parašiutu Kazlų Rūdos miškuose naktį (laukė visa divizija RA kareivių), bet čekas lakūnas nuklydo ir išleido Karšuvos girioje tarp Jurbarko ir Tauragės.
Esminis Lietuvos partizanų pasiekimas kaip tik ir buvo jų pasiektas lietuviškos Lietuvos išsaugojimas.
Visoje Sovietų imperijoje netgi 1980-1990 m. vis dar buvo plačiai pasakojama, kad Lietuvoje “banditai” žudo rusus – ir į ten geriau nevažiuoti. Pats tai ne kartą girdėjau labai daugelyje Sovietų imperijos vietų.
O po karo tai buvo ypač aktualu – ir todėl visokie “persikėlėliai” masiškai traukė į Karaliaučių, Rygą, Taliną bei Latviją ir Estiją.
Į Lietuvą iš pradžių irgi ėjo ešelonai su “persikėlėliais”, bet kada lietuvių partizanai sunaikino keletą jų įkurtų “kolchozų” su visais kolchoznikais, o kiti patys pabėgo, gavę partizanų įspėjimus, tai masinė Lietuvos kolonizacija iš karto priblėso ir pasibaigė. Šiek tiek atsinaujino tik valdant jau Brežnevui.
Ir kaip tik todėl Lietuva išliko iš esmės lietuviška – ir to dėka Sąjūdis galėjo veikti ypač ryžtingai, o Latvijoje ir Estijoje beveik pusė gyventojų 1990 m. jau buvo ne latviai ir estai, o visokie rusakalbiai, nors 1939 m. ir Latvijoje, ir Estijoje latviai ir estai sudarė žymiai didesnį procentą vietinių gyventojų, negu lietuviai Lietuvoje.
Amerika, tai Amerika – Ruzvelto pozicija pareikšta Stalinui Teherano susitikime dėl Lietuvos, Latvijos, Estijos paprastai sakant pataikūniška ir prieštaringa.
Tačiau kur buvo Lietuvos valstybės diplomatinė tarnyba tuo metu funkcionavusi užsienyje, kur jos prieštaravimas dėl Teherano, reikštas Amerikos valdžiai, pasauliui, kur pagaliau buvo ir į Ameriką pasitraukęs Prezidentas Smetona?
O pagrindo Lietuvos nepasitenkinimui Ruzvelto pozicija, išreikšta Teherane, buvo pakankamai. Juk dar 1941 m. birželio 23 d., t.y. iki karo pradžios Lietuvos Sovietų Sąjungos sudėtyje nebeliko, taigi ir “vaduota” ji negalėjo būti kaip SS teritorija. Birželio 23-osios Tauta sukilus ginkluota jėga nuvertė Sovietų valdžią ir ją paėmė į savo rankas. Sukilimo vadovybė kaip suvereno atstovė sudarė Vyriausybę, kuri paskelbė atkūrusi Lietuvos valstybės suverenumą. Tad Teherano susitikimo metu Lietuva de fakto ir de jure buvo hitlerininkų užimta kaip suvereni valstybė. Tokiu atveju Lietuvos teisinė ir faktinė padėtis dėl santykių Sovietų Sąjungos atžvilgiu skyrėsi nuo Latvijos ir Estijos iš esmės.
Iš Tehereno susitikimo informacijos matosi, kad iki šio susitikimo Lenkijos diplomatija buvo gerai padirbėjusi tiek Londone, tiek Maskvoje, o kur Lietuvos valdžių, veikusių užsienyje, atitinkami pasiekimai… Ruzvelto pareiškime jie neatsispindi…
Lietuva, Latvija, Estija jame traktuojamos lygiai – ne kaip suverenios valstybės, o tik kaip Sovietų Sąjungos teritorijos, kurių gyventojai galėtų apsispręsti plebiscite. Stalinui to ir tereikėjo – jis atšovė, kad tų progų valiai pareikšti Sovietų Sąjungoje bus daug, “bet tai nereiškia, kad plebiscitas bus organizuotas atliekant tarptautinę kontrolę bet kokia forma“. Tuo Ruzvelto ir Stalino kalba ir baigėsi. Iš to galima spręsti, kad Ruzveltas apie Birželio 23-osios Tautos sukilimo atkurtą Lietuvos valstybės suverenumą nebuvo tinkamai informuotas, kad šuo faktu Stalinui neatsikirto.. Taigi dėl ko Lietuvos diplomatinės tarnybos, Prezidento Smetonos tas Amerikos informavimas nebuvo atliktas ar kaip… Gal jiems valstybė jau nerūpėjo!?…
Būtent – Josifas pabaksnojo JAV nosimi į ,,jų vietą”. O JAV norėjo tik greičiau tą karą baigti. Juk iš tiesų jis joms daug kainavo – jie puikiai viskuo aprūpino rusų kariuomenę karo metais, o ir po karo dar ilgai rėmė lėšomis SSSR atstatymą (nors Kremlius sau tą nuopelną prisiima).
Dėl diplomatų – mūsiškių veikimo užsienyje sąlygos buvo apgailėtinos. Tam reikia nemažų lėšų! O kas tą veiklą finansavo? Juk net ir rašomojo popieriaus, parkerių, rašalo, pašto ženklų, telefono ir telegrafo ryšio kainos buvo didelės – slaptas susirašinėjimas brangus. O kartais ir kurjerio paslaugų reikia, ir kelionės bilietų. Juk tempai daug reiškė, o jie skubiems ryšiams, skubiam nuvykimui, kur reikia, susibūrimui į pasitarimus lėšų nelabai turėjo. Negali atstovybė taip, kaip mes tada, susirašinėti: tada žmonės patys klijavo vokus iš gautų, ar iš savo parašytų laiškų, jei laiško tekstas būdavo sutalpintas vienoje lapo pusėje. Nežinau, kodėl – ar kad vokai deficitas buvo, ar kad taip pigiau būdavo.
Lietuva santaupų užsienio bankuose turėjo pakankamai, tiesa dalis jų atiteko Sovietams 1940 metais. Tačiau jų dar buvo likę pakankamai, matyt, ir kyšiui duoti jų būtų pakakę. Taigi diplomatų tarnybai veikti lėšų pakako.
Vis išsukinėti linkusi lyg “mamytės sūnelius”… Dėl to Lietuva tik silpnesnė darysis…
Karaliaučiaus I. Kanto muziejuje teko matyti Ievos Simonaitytės rašytą laišką Mažosios Lietuvos gyventojams lietuvių kalba, pasitraukusiems į Vokietiją. Laiške Simonaitytė kviečia lietuvninkus, kurie nėra susitepę krauju, sugrįžti ir kartu „kurti naują Lietuvą“. Šis laiškas ir jo motyvai negalėjo gimti vien rašytojos galvoje, net ir palaikant LSSR vadovams. Tai turėjo būti suderinta su Maskva.
Po karo SSRS buvo pradėjusi reikšti pretenzijas Turkijai dėl Vakarų Armėnijos ir Gruzijos teritorijų, kurias taip pat siūlė prijungti prie Gruzijos SSR ir Armėnijos SSR. Buvo leidžiamos analogiškos knygos kaip Kušnerio, kuriose buvo pagrindžiama tų teritorijų priklausomybė Armėnijai ir Gruzijai, buvo tų skelbiami laiškai ir atsišaukimai į emigracijoje gyvenančius armėnus ir gruzinus, kviečiantys sugrįžti ir apsigyventi būsimose atgautose žemėse. Bet Turkija tada įstojo į NATO, ją užtarė Vakarų šalys ir po Stalino mirties tos pretenzijos oficialiai buvo pamirštos… Taigi labai logiška tikėti, kad Karaliaučiaus kraštą Maskva lygiai taip pat iš tiesų planavo prijungti prie okupuotos Lietuvos. Deja iš tokios istorinės galimybės teturime tik faktą, rodantį koks Lietuvos interesų išdavikas, menkysta ir idiotas buvo Sniečkus, atsisakęs Karaliaučiaus krašto.
Po karo sovietai širdingai kvietė pabėgėlius grįžti namo, žadėjo gražų gyvenimą. Deja, naiviai patikėjusiųjų laukė Sibiro šaltis ir badas.
1915 m. armėnai išdavė Turkiją, iki tol buvę privilegijuotųjų luome, buvo viena iš trijų prekybininkų tautų – ž…., graikai, armėnai, sukilo, tam turėjo įtakos Rusijos armijos puolimas iš Karso srities (tuomet priklausė Rusijai), prasidėjo armėnų išvarymas, žudymas, plačiose rytų srityse turtingus krikščionis armėnus plėšė, žudė vargšai sunitai kurdai, užėmė žymiai geresnius namus, Arvin sritis, gal ir visas Lazistanas su Rize, turėjo atitekti Sakartvelui, bet ten gyveno laziai sunitai, kurie buvo viena iš trijų jėgų, rėmusi Kemal Atatiurk (tai išliko iki šiandien, kai Trabzon-Rize žmonės yra labai stipri jėga ir parlamente, ir nusikaltėlių pasaulyje).
SSSR atidavė šias armėnų ir kartvelų (lazių – tai kartvelų tarmė) už laisvą laivų praplaukimą Bosforu, ko Turkija vėliau išsižadėjo ir iki šiol naudojasi šia korta politiniuose žaidimuose.
Turkijos buvimas NATO užbaigė SSSR / Rusijos reikalavimus dėl laisvo praplaukimo Bosforu ir dėl Lazistano su Artvin – Rize žemėmis su Karso- Ardahano – Ararato sritimi.
Teko nemažai kalbėtis su turku (laziu, nuo Rize apylinkių, šiandien jų gentis gyvena daugiausia apie Trabzon), tai nuvažiavęs į Batumi (dab. Sakartvelas), girdėdamas lazių kalbą, bandė susikalbėti, bet jau labai didelis skirtumas. Su savo lazių kalbos žiniomis suprato nemažai ir kartveliškai.
Keletas perskaitytų knygų apie Kemal Atatiurk, Turkiją, Osmanų imperiją patvirtino jo žodžius.
Kemal Atatiurk buvo žydraakis šviesiaplaukis iš albanų šeimos, suturkėjusios, užaugo Thessaloniki (dab. Graikijoje), kuriuose 70 nuoš. gyventojų buvo bankininkų tautos nariai (iš to pat miesto ir Abwehr šefas ‘graikas’ Canaris).
Kemal buvo labai priešiškas islamui, nekentė pranašo Mahometo, vadino jį paidofilu dėl santuokos su paskutiniąja žmona Aiša, su kuria gyveno jai suėjus 8 mėnulio metams (354 dienos)).
Kemal buvo girtuoklis, dar 1915 m. Berlyno klinikoje gydytas nuo alkoholizmo, kepenys vos gyvos buvo, tai gydančiam prof. pasakius, kad liko gyventi 1 metai, atrėžė : ‘tau tikrai liko gyventi 1 metai, o man dar visi 20 metų’. Taip ir atsitiko, prof. mirė sekančiais metais, o Kemal 1935 m. nuo kepenų cirozės, negana to, dar sifilio (pasigavo jaunas būdamas viešnamyje), išprotėjo paskutiniaisiais mėnesiais.
Kadangi ankstyvąją vaikystę praleidau Klaipėdoje (iki 5,5 metų), tai mano draugų tarpe buvo vienos šišoniškių šeimos 4 vaikai : Bodo, Sonja, Dieter, ketvirtojo vardo neatsimenu. Šeimos mintys buvo Vokietijoje, pas ten pasitraukusius gimines, apie 1970 m. pavyko išvažiuoti į BRD. Apie iki manęs ateinančias kalbas, tai supratau, kad ir kiti šišoniškiai save laiko VOKIEČIAIS ir tik laukia, kada galės išvažiuoti į tikrąją tėvynę BRD.
Susiradau internete, ne tik savo vaikystės draugus, vienas iš jų mokslininkas naftos chemikas Hamburge, dar daugiau šišoniškių pagal pavardes, kažkoks dvasinis nepritapimas jų akyse, noras pabėgti nuo savęs bėgant maratonus, jiems treniruojantis, kone kasdien bėgant po valandą, dar daugybė dalykų, rodančių jų nepritapusias sielas Vokietijoje. Nors tokių žmonių ten dauguma – nepritapę dvasiškai Vokietijoje.
Būdamas Vokietijoje sutinku ponią gražia lietuviška pavarde, nuostabaus motiniško grožio, turi 3 vaikučius, laiko kelis žirgus, įsikalbame, jos mergautinė pavardė dar gražesnė lietuviška be jokių suvokietinimų, o pokalbis prasidėjo nuo mano žodžių nežinant jos pavardės : Jūs suvokietėjusi lietuvė ?
Pirmą kartą girdžiu taip gražiai apibūdinant: ,,nuostabaus motiniško grožio”.
Ačiū. Sujaudinote.
Netapatūs atvejai su Turkija. Mat čia dėl Karaliaučiaus dantį galando ir Lenkija, kurios komunistai taip sakant paskui “Staliną vaikščiojo”…
Ką čia kalbėti apie Karaliaučiaus prijungimą, kai po Karo prie Lietuvos nebuvo prijungti netgi 1920 m. liepos 12 sutartimi Sovietų Lietuvai priskirti etnografiškai dar lietuviški, vėliau Pilsudskio užgrobti Suvalkai, Augustavas, Gardinas. Pirmieji du “atkirpti” ne kam kitam, o Lenkijai, Gardinas – Baltarusiai.
Veikimas prieš Lietuvą, lietuvybę Stalino aplinkoje buvo akivaizdus.
Kadangi Lietuvai buvo negrąžintos teritorijos, priklausančios pagal 1920-07-12 sutartį, tai tuo labiau buvo argumentas gauti kompensaciją – Karaliaučiaus kraštą. Būtų visai tapatu argumentams, pagal kuriuos Lenkijai buvo atiduotos Vokietijos teritorijos.
O atvejai su Turkijai priklausančiomis armėnų ir gruzinų teritorijomis čia svarbūs tuo, kad viskas atrodo labai analogiškai – istorinių knygų apie etnines teritorijas leidimas Maskvos nurodymu, kvietimai ir atsišaukimai į užsienyje esančius tautiečius… Tokia analogija yra stiprus argumentas, kad gandai, jog Maskva yra siūliusi po karo Karaliaučių jungti prie LSSR, nėra tuščios kalbos, o yra tikras dalykas. Lenkijos dantys čia jau neturėjo reikšmės, nes viską sprendė Maskva. Sniečkui tada tik reikėjo nepasakyti „ne“ ir turėtume Karaliaučių.
Išvadą, kad Maskva siūlė, dalijant Vokietijos teritorijas, Lietuvai prijungti Karaliaučių, derėtų argumentuoti dokumentiniais faktais.
Mat, kalbos, ateinančios iš to meto Lietuvos komunistų valdžios asmenų rato, byloja ką kitą. Buvo tokia vadinama 16 -oji Lietuvos divizija, kuri suformuota, atseit iš lietuvių, buvo dar Rusijoje karo pradžioje ir kovojo Sovietų pusėje beigi dalyvavo Klaipėdos išvadavime. Joje nemažai buvo ir rusų, po karo tapusių Lietuvos komunistais, taigi šie komunistai “frontovykai” laikė Lietuvą kaip “iskono” savo šalį ir jiems atrodė, kad neprijungus Karaliaučiaus prie jų Lietuvos ši yra Maskvos nuskriausta. Kad šį priekaištavimą, sklidusį tarp komunistų ir visuomenėje, nutildžius buvo paleistos kalbos, veikiausiai KGB, jog Maskva Karaliaučių prijungti Lietuvai siūlė, bet Sniečkus buvo prieš. Taigi visai gali būti, kad tas Sniečkaus “ne” yra atsiradęs tokiu keliu. Tad kol nėra dokumento, patvirtinančio konkrečiai ką kita, tikėtina kalbomis…
Kas dėl Maskvos elgesio Lietuvos, lietuvių atžvilgiu analogijų su Lenkija, tai jos tokios, kad lenkai iš Lietuvos buvo perkialimi į Vroclavo, Ščecino, Gdansko vaivadijas, o lietuviai tremiami į Sibirą. Ir netgi jau išremtiesiems į Sibirą lietuviams buvo siūloma atsisakyti lietuvio tautybės tampant lenku ir keltis į Vroclavo, Ščecino vaivadijas, kur gautų nuo 50 iki 100 ha ūkius. Taigi komunistavusi Lenkija lietuvių atžvilgiu veikė ranka rankon su Maskva. Kaip to pasekmė yra ir Suvalkų, Augustavo plotų atrėžimas nuo Lietuvos Lenkijai. Tad Lenkijos naudai buvo porceliuota ne tik užkariauta Vokietijos, bet ir kaip užkariauta Lietuvos teritorija. Beje, teko girdėti, kad iš šių teritorijų lietuviai taip pat buvo priverstinai kėlti į Vroclavo, Ščecino vaivadijas.
Kaip supratau iš straipsnio, autorius asmeniškai dalyvavo ir Teherane, ir Postdame… Juk cituojama, kas ką ten pasakė, nenurodant šaltinių, iš kur tos citatos paimtos. Asmeniniai prisiminimai įdomūs galėtų būti tik pačiam autoriui, nes ir vėl šaltinis nenurodomas („kurio pavardės neįsiminiau“). Kelionėse galima sutikti begalę įdomių „pašnekovų“… Ir visi žinome, kad bėgant laikui, prisiminimai arba susiaurėja, arba išsiplečia…
O būna neasmeninių prisiminimų? Jie gali būti ne mano, kito, bet jų pradžia – kažkieno asmeninis prisiminimas, kurį kažkas įsiminė ar užrašė. Laikas vienų atsiminimus užmirš, o kitų išsaugos. O jų vertė… Vienu metu vienų, kitu metu – kitų prisiminimas praverčia, pamoko, padeda, gal net išgelbėja.
O šiaip tamsta iškėlėte labai svarbią problemą – baigiantys aukštuosius mokslus nemokomi straipsnių rašymo pagrindų. Kažkokios taisyklės straipsnyje nepaisymas dėl jų nežinojimo (ar kad neišugdytas įprotis kruopščiai dirbti) neprisideda prie jo kokybės, gali kelti nesusipratimų.
—Kaip supratau iš straipsnio, autorius asmeniškai dalyvavo ir Teherane, ir Postdame… Juk cituojama, kas ką ten pasakė, nenurodant šaltinių, iš kur tos citatos paimtos. —-
Autorius gana tiksliai išvertė kelias citatas iš Teherano, Jaltos, Potsdamo “Didžiojo trejeto” pasitarimų protokolų, išskyrus vieną vietą – bet apie tai parašysiu atskirą komentarą.
O šiuos protokolus visi ir patys gali pasiskaityti (ir rusišką, ir anglišką versijas – jos šiek tiek skiriasi).
Nuorodos į jas (bei įvairių dokumentų ištraukos – rusų kalba) yra paskelbti ir mano svetainėje temoje:
Teherano, Krymo ir Potsdamo konferencijų protokolai ir kita informacija
ht tp://www.lndp.lt/diskusijos/viewtopic.php?f=166&t=11789
Павел Иванович Кушнер (псевдонимы Кныш, Кнышев; 14 (26) января 1889, Гродно ― 14 марта 1968, Москва): kodėl vardas šiame straipsnyje Povilas? Jei tikrasis vardas būtų buvęs, pvz., Иван, tai šiame straipsnyje būtų Jonas, o gal net ir John? Toliau: jei jau Kušneris, tai kodėl Knyšev, o ne Knyševas?
Žiūrint, iš kur tokią formą Autorius paėmė – iš kitų tekstų, ar savo galvos.
Jei tam nėra dokumentuotų priežasčių, gal tai ir nuovargio klaida (įrodanti, jog kiekvienam tekstui būtinas redaktorius – priekabus, bjaurus, kaip stukačius! Ne šiaip permetantis žvilgsniu tekstą, o dantimis į jį įsikimbantis, būtent tą temą išmanantis).
Priežastis šiai vardo formai galėjo rastis štai iš kur: Торгпред в Литве (1932—1934). – Tuo metu Lietuvoje įvairiuose oficialiuose raštuose, viešuose tekstuose, straipsniuose galėjo atsirasti ir tokios formos jo asmenvardžiai, ir tokie jie galėjo įsitvirtinti bent jau kai kurių sričių specialistų lietuviškoje vartosenoje. Dažnas jo tautybės žmogus nemato problemų pritaikyti savo asmenvardžius prie aplinkos, kurioje gyvena ir dirba.
Tiesą sakant, teko susidurti, kad atšilimo laikotarpiu ir rusų tautybės žmonės kokiu nors būdu asmenvardžius šiek tiek pakeisdavo. Pvz., atsisakydavo kokios nors raidės ar priesagos, tėvavardį sulietuvindavo (pvz., …ovič / …ovna virsdavo lietuvišku atitikmeniu).
Žinoma, jei šiame tekste tai ne paprasčiausia klaida, BŪTINA išnaša, paaiškinanti, kuo remiantis įrašytas asmenvardžio VERTIMAS! Nors tikslingiau būtų visur rašyti pagal perrašos taisykles, tik teksto pradžioje skliaustuose įdėti grafinį asmenvardžio originalą ir pastabą, jog Lietuvoje jis ir tokiu vardu minėtas (kad suinteresuotas skaitytojas žinotų, jog tai ne du atskiri, o tas pats asmuo) – taip mažiau darbo ir nereikalingų galvosūkių tiek Autoriui, tiek skaitytojui.
Ar tik nebus tas P.Kušneris JAV Prezidento Trampo žento Kušnerio senelis.
Gal prieš pora metų per radiją girdėjau, kad jo senelis Kušneris yra kilimo iš Baltarusijos, dalyvavo vad. Didžiame tėvynės kare.
Trampui valdant radęsi JAV ir Baltarusijos kontaktai, Pompeo vizitas į Baltarusiją bei santūri dabartinė JAV laikysena dėl sankcijų Lukšenkos valdžiai taikymo, tai tik patvirtintų…
Kušner reiškia odininką, tai labai dažna ž… pavardė plotuose, kur buvo kalbama jidiš. Dar Ukrainos atvejis Kušnir.
Profesionalumas šiais laikais ne tik tapo didžiule retenybe – labai daug kur jo ir nereikalaujama: populiarioji muzika jau net ne saviveiklos lygio (kniaukia bebalsiai ir be klausos), kas dedasi politikoje, visi žinome, rašinėliai jautriausiais istorijos klausimais primena vakarykštę atšalusią šiupininę… Bet šiame portale pasitaiko ir labai gerų straipsnių, parašytų be priekaištų ir su meile. Ne visiems duota dainuoti, ne visiems duota rašyti. Humanitarės, kaip matau, atlaidžios, ir tai, matyt, gerai. Žmogiška. Bet inžinieriui daug kas iškart krinta į akis, ir tas dažnai sutinkamas lengvapėdiškas atsainumas šiek tiek erzina.
Puiku, kad dar yra pastabių inžinierių. Nuo vaikystės dievinu šios specialybės žmones, nes jie – kūrėjai.
Humanitarių neprofesionalumas, nekruopštumas gali ir baisiai baigtis. Kitų sričių specialistai, įsivaizduodami, jog jų darbas – sūpavimasis ant debesėlio, ir patys ėmęsi jų darbo, kartais labai suklysta. Neprisimenu, kas – kalbininkė ar medikė – ėmėsi išversti vaisto aprašą. Neišmanydama, ką būtina žinoti verčiant vienos ar kitos srities tekstą, kur, ką ir kaip išsiaiškinti, į ką atkreipti dėmesį. Ligonės gydymas tuo vaistu baigėsi mirtimi, nes pasirodė, jog tai buvo veterinarinis vaistas. Tokios ,,smulkmenos” nepastebėjo…
Beje, skirtingas teksto matymas tiksliukų ir humanitarų akimis tik padeda tobulinti tekstą – pvz., inžinierius tuoj pat pastebi aiškią nesąmonę, humanitaras nustato jos šaknis, ir tai padeda jam tobulėti, kai tenka su tokiomis pat susidurti kitus tekstus kuriant. Taigi, nėra to blogo, kas į gerą neišeitų 🙂
Išsaugokime nors dabartinę Lietuvą lietuviška, aplinkinės buvę lietuviškos žemės nuo Gibraltaro iki Uralo ir nuo Varangerio iki Milivandos (Maltos) prieš 3200 metų kalbėjo lietuvių tarmėmis, iš kurių šiandien išaugo kelios dešimtys Europos kalbų.
Kapitolijaus vilkės laikais Liaudijus kalbėjo liaudyniškai su prarandamais č, š, ž garsais, anguliai (anglai) 5 amžiuje išplaukė į savo Angliją nuo Šventynės krantų (Schwentine upė teka per Kiel miestą Vokietijoje), 1168 m. liepsnose paskendo Krivių Krivaičio sostas Perkūnoje (Arcona), 1227 m. atėjo jau vokiečių ordinas į Prūsiją, o nuo 1387 m. prasidėjo lietuvių lenkinimas per katalikybę, nuo 1795 m. pagreitintas rusinimas per stačiatikybę.
Turėkime omeny, kad 1925 m. į Klaipėdos seimelio rinkimus lietuviai tegavo 6 nuošimčius balsų (2 iš 29 išrinktųjų), protiškai ir dvasiškai lietuvybė Mažojoje Lietuvoje buvo jau prarasta, tik tie keletas nuošimčių pasiliko lietuviais, po II pas. karo kūrė Lietuvą ir dalis jų vaikų iki šiandien kuria Lietuvą.
Šiandien masinis 1 mln. lietuvių išvarymas tebesitęsia, jau antras mln. varomas lauk iš Lietuvos ir vežami slavai toliau slavizuoti Lietuvą.
Ar ši Lietuvos oligarchų pareiga padaryti Lietuvą be lietuvių vyks toliau nestabdoma kaip savinaika – štai tas svarbiausias klausimas Lietuvos išlikimui.
Karaliaučiaus sritis telieka kaip prisiminimas apie ten gyvenusius mažalietuvius, kurie jau niekada nesugrįš, pavieniai – gal.
Klausimas stačiokiškas – kaip galėtume apgyvendinti Karaliaučiaus sritį lietuviais, jei pačioje Lietuvoje netekome 1 mln. per 30 metų, dabar vyksta dar vieno mln. išnykimas ?
Aplink mano giminių, pažįstamų jaunimas neturi vilčių dirbti, uždirbti ir gyventi Lietuvoje, vienas po kito išvažiuoja svetur, išsiveža vaikus, bijo turėti vaikų dėl neįmanomo tvarkytis gyvenimo neturint pastovių pajamų – metai eina, o vis dar studentų gyvenimo lygmenyje Lietuvoje.
Vyksta lietuvių tautos genocidas, turėkime bent sąžinės ir nesvajokime apie Karaliaučiaus srities atlietuvinimą, kurią gali tik Vokietija su 1 trilijonu eurų sutvarkyti.
Lenkija gali turėti dar vieną ubagyną, kaip jau turi pietinę Rytprūsių dalį.
Rusija neturi nei lėšų, nei žmonių noro – belieka tik iskanderizacija.
O kodėl būriui jaunų Lietuvos ūkininkų nesiėmus ten ilgalaikės(99 metams) žemės nuomos – tarkim, vienas būrys nuomotųsi aplink Gumbinę, kitas – aplink Įsrutį didžiulius plotus, ten statytųsi namus, atsivežtų žmonas lietuvaites, rastųsi vaikai. Taip lietuvybė atsikurtų krašte per istorinį laikotarpį, jis nustotų atrodyti ‘niekeno žeme”…
Šį Lietuvos jaunimo užmojį galėtų finansuoti ir ES, pvz, iš bendravimo per sieną ar Rytų partnerystės fondų. Dėl to kaip atskiro klausimo kalbas su Rusija galėtų vesti ES struktūros. Taigi iniciatyvos jaunime ir gyventi darysis prasmingiau…
99 m. Rusijos valdose su jos valdovų papročiais? Įsivaizduoju, kad be įvairiausių bei įstatyminių biurokratinių trukdžių ten daug kriminalinio tektų sriūbtelėti – net ir nužudymų.
Palankus lietuvių ūkininkavimo efektas gali atsirasti jau po 15-20 metų, krašto militarizavimas prarastų prasmę, atsirastų galimybės tapti ES ar kito Europos bendrumo dalimi…
Artėja rinkimai, kur programose šios idėjos įgyvendinimo politika…
Kažin, tamsta iš kur rašote, ar viskas gerai?
O ką, – paties partijai neliktų iš ko politiką daryti…
Siūlyčiau tamstai kuo daugiau būti gryname ore, pilnavertiškai maitintis, atsisakyti pagaliau elektrinio paspirtuko ir jaunatviškai užlipti ant dviračio. Mažiau fantastinės literatūros – daugiau gryno oro!
Gražieji, šaunieji, gerieji mūsų ožiukai – baikite badytis, labai prašau… 🙂
Ar įmanoma šiame gyvenime atskirti naivumą nuo kvailumo ar visišką nesupratimą nuo galimos provokacijos?
O kur mūsų Žirinovskiai-Seimo nariai, laisvai reiškiantys savo nuomonę, skelbiantys iššūkius kaimynėms ar pradžiai vienai imperiniai kaimynei? Jei idėjas palaiko dauguma tai jos pildosi. Taip, Pajūrieti? o kodėl nepradėti nuo Kultūros paveldo Konvencijos pažeidimų: pakeisti istoriniai pavadinimai 20 a. nusiklatėlių-bolševikų vardais. Lietuva galėtų inicijuoti ES, prieš tai pasitarusi su Vokietija.
Tai daugiausia ką mes galėtume padaryti šiai dienai… Man tai ši mintis labai patiko. Priversti okupantą prie dabartinių miestų, miestelių, vietovių pavadinimų parašyti ir tikruosius vardus…
Bent jau artimiausius dešimtmečius nepavyks okupantą priversti (t.y. tokio mąstymo politikus ir jiems antrinančius istorikus). Tačiau jų istorikai, gidai galėtų pabandyti pramogą turistams surengti – žygį laiku į šios žemės praeitį. Tačiau dvaro istorikai net ir žaidimui trukdys trukdys – juk „visi žino”, jog tai „per amžius buvo rusų žemė”, tik… okupantai iš priekio P raidę prie jos pavadinimo prirašė…
Autorius, cituodamas “Didžiojo trejeto” pasitarimų protokolų ištraukas, savo straipsnyje pateikė vieną labai rimtą netikslumą:
“Potsdamo konferencijoje liepos 22 d. SSRS užsienio reikalų ministras V. Molotovas įteikė Jungtinių Valstijų prezidentui Hariui Trumanui ir V. Čerčiliui taip vadinamus „Pasiūlymus dėl Kionigsbergo rajono“.
Juose pakankamai tiksliai apibrėžta atribojimo linijos padėtis ir labai tiksliai, nors ir nekorektiškai, jos galutinis taškas: – „SSRS vakarinės sienos dalis, besiribojanti su Baltijos jūra, eitų nuo taško, esančio Dancigo įlankos rytiniame krante, pažymėto pridedame žemėlapyje, į rytus šiauriau Geldapės į Lietuvos, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų sankirtą“. ”
Iš tikro Molotovo pasiūlytame variante buvo kitokia esminė Lietuvai formuluotė: ne “…. į rytus šiauriau Geldapės į Lietuvos, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų sankirtą“, o “…. į rytus šiauriau Geldapės į Lietuvos SSR, Lenkijos Respublikos ir Rytų Prūsijos sienų sankirtą“.
Štai kaip tai parašyta rusiškame protokole:
Берлинская конференция. 17 июля – 2 августа 1945 г.
Предложение делегации СССР относительно района Кенигсберга Вручено Молотовым Трумэну и Черчиллю на заседании глав правительств 22 июля 1945 г.
ht tp://www.hist.msu.ru/ER/Etext/War_Conf/berlin27.htm
{327}
Конференция выразила согласие c предложением Советского Союза о том, чтобы впредь до окончательного урегулирования территориальных вопросов на мирном конгрессе прилегающая к Балтийскому морю часть западной границы СССР проходила от пункта на восточном берегу Данцигской бухты, обозначенного на прилагаемой карте, к востоку – севернее Браунсберга – Гольдапа к стыку границ Литовской ССР, Польской Республики и бывшей Восточной Пруссии.
Выверено по изданию: Советский Союз на международных конференциях периода Великой Отечественной войны 1941–1945 гг.: Сборник документов. Том VI. Берлинская конференция руководителей трех союзных держав – СССР, США и Великобритании (17 июля – 2 августа 1945 г.) М.: Издательство политической литературы, 1984.
Tačiau vakarų valstybių vadovai nesutiko su tokia formuluote, kadangi JAV ir Didžioji Britanija oficialiai nepripažino Lietuvos, Latvijos ir Estijos įjungimo į SSR sudėtį. Todėl buvo priimtas kompromisas – vietoje Lietuvos SSR buvo įrašyta Lietuvos:
Берлинская конференция. 17 июля – 2 августа 1945 г. Протокол Берлинской конференции трех великих держав 1 августа 1945 г.
http://www.hist.msu.ru/ER/Etext/War_Conf/berlin_main.htm
V. ГОРОД КЕНИГСБЕРГ И ПРИЛЕГАЮЩИЙ К НЕМУ РАЙОН
Конференция рассмотрела предложение Советского Правительства о том, чтобы впредь до окончания решения территориальных вопросов при мирном урегулировании прилегающая к Балтийскому морю часть западной границы СССР проходила от пункта на восточном берегу Данцигской бухты к востоку – севернее Браунсберга – Гольдапа к стыку границ Литвы, Польской Республики и Восточной Пруссии.
Конференция согласилась в принципе с предложением Советского Правительства о передаче Советскому Союзу города Кенигсберга и прилегающего к нему района, как описано выше. Однако точная граница подлежит исследованию экспертов.
Президент США и премьер-министр Великобритании заявили, что они поддержат это предложение на конференции при предстоящем мирном урегулировании.
————————————————-
O dabar palyginkite su tuo tekstu, kurį pasiūlė SSSR delegacija – А теперь сравните то, что приняла конференция с тем текстом, который предлагала делегация СССР – atkreipkite dėmesį į tai kaip pasikeitė Lietuvos įvardijimas šiame dokumente: – вместо “к стыку границ Литовской ССР”, в итоговом документе появилось “к стыку границ Литвы”.
Patys banditėlių pakalikėliai “raudonuojančiam” labiausiai-tikriausiai Rokiškyje (įdomu ar tik šioje SSSR vietelėje) per 48 val. net suskubę apsiskelbt, – visam internete išplanta “džiugia” Žinia:
https://www.grokiskis.lt/wp-content/uploads/2016/04/gr_1945_65.pdf
“Legenda” apie Stalino siūlytą Lietuvai Karaliaučiaus (teisingiau būtų vadinti istoriniu jo vardu – Tvanksta) kraštą (tai yra pietinę Mažosios Lietuvos dalį) niekuo nepagrįsta (kaip, beje, ir legenda apie tai, kad šį kraštą Vakarų sąjungininkai perdavė SSSR valdyti 50-čiai metų – iš tikro sutartyje parašyta, kad šio krašto likimas bus sprendžiamas būsimoje Taikos konferencijoje, kuri taip niekada neįvyko – SSSR (o dabar jau Rusijos imperija) tiesiog užgrobė šias istorines lietuvių žemes; o visos istorinės prūsų žemės atiteko Lenkijai).
Štai reali istorija, kaip Sniečkus “atsisakė” Mažosios Lietuvos pietinės dalies, o ne “antis”, KGB propagandistų sukurta jau Brežnevo laikais, kada jis panaikino Karaliaučiaus srities ūkio perdavimą Lietuvos valdymui (toks perdavimas buvo atliktas Chruščiovo – atėjęs į valdžią Chruščiovas priskyrė Karaliaučių valdyti Lietuvos liaudies ūkio tarybai, o paėmęs valdžią Brežnevas tuoj pat tą panaikino) – tai pastebėjimas…, kuris nėra užfiksuotas jokiame oficialiame dokumente, tačiau, manau, yra tikras, nes paskelbtas tarp daugybės kitų Konovalovo (buvusio Kaliningrado srities partkomo sekretoriaus) prisiminimų jau po SSSR subyrėjimo…:
Источник – 23 года c Коноваловым
Четверг, 6 Апрель 2006 года
“Был случай про встречу руководителя Литвы Антанаса Снечкуса с Иосифом Сталиным. Эту байку Коновалов от Снечкуса и узнал.
– На границе с Литвой, на территории нашей области, есть живописное место, в котором Николай Семенович любил отдыхать. Это же место любил и Снечкус, – рассказывал Николай Иванов.
– Во время одного из пикников руководитель Литвы рассказал, что просил лично Сталина присоединить этот кусочек земли к Литве.
Иосиф Виссарионович раскурил трубку, подошел к карте Калининградской области, долго на нее смотрел, а потом сказал:
«Как вы думаете, если мы взамен этого присоединим к Калининграду Клайпеду и Клайпедский округ».
После этого Снечкус больше никогда не обращался с такими просьбами.”
Vadinasi, tu tvirtini, kad I.Simonaitytės kreipimąsi į lietuvninkus ir Kušnerio knygą sufabrikavo KGB propagandistai jau Brežnevo laikais? 🙂 O aš manau, kad tokie dalykai kaip Kušnerio knyga ir Simonaitytės kreipimasis yra reali istorija ir jie įvyko Maskvos iniciatyva, o ne prieš Maskvos valią. Ir tik vėliau buvo apsigalvota kitaip.