Rugpjūčio 28 d. Maskvos Voznesenskio centre prasideda nauja Lietuvos kultūros sklaidos internetinėje erdvėje programa. 2018 m. įkurtas centras kelia tikslą priminti apie septintąjį XX a. dešimtmetį ir Atlydžio epochą, kurios simboline figūra buvo poetas Andrejus Voznesenskis, susiejant praeitį ir atmintį su intermedialiu dabarties kultūros kontekstu. COVID-19 pandemijos ir karantino sąlygomis centras inicijavo skaitmeninį projektą „Ne vienatvėje” ir šiuo metu veikia kaip viena aktyviausių Maskvos virtualių platformų.
Pirmieji Lietuvos kultūros renginiai Voznesenskio centre bus skiriami Lietuvos teatrui, bene plačiausiai Rusijoje žinomai mūsų kultūros sričiai, kurios autoritetą palaiko Eimunto Nekrošiaus, Rimo Tumino, Oskaro Koršunovo, Mariaus Ivaškevičiaus, Fausto Latėno, Adomo Jacovskio ir kitų menininkų vardai. Programa pristatys ne tik jau pripažintų metrų kūrybą, bet ir naujus, mažiau žinomus lietuviško teatro reiškinius ir kūrėjus.
Centro teatro programos kuratorės Julijos Girba pasirinkimu rugpjūčio 28 d. bus transliuojamas O. Koršunovo režisuotas Klaipėdos dramos teatro spektaklis „Mūsų klasė“, o 29 d. – pokalbis su Klaipėdos dramos teatro vadovais – direktoriumi Tomu Juočiu ir meno vadovu Gintaru Grajausku. Rugsėjo 16 d. Voznesenskio centras planuoja pokalbį apie teatrą naujos pandeminės realybės sąlygomis. Pokalbyje dalyvaus dramaturgas M. Ivaškevičius ir prodiuserė iš Rygos Evgenia Shermeneva, kurių bendras projektas – dviejų M. Ivaškevičiaus pjesių skaitymai virtualioje erdvėje – laikomas vienu iš sėkmingiausių 2019–2020 metų Rusijos teatrinio sezono reiškinių.
Rugsėjo 20 d. Voznesenskio centras rengia išskirtinį susitikimą su operos performanso „Saulė ir jūra“ autorėmis Rugile Barzdžiukaite, Vaiva Grainyte ir Lina Lapelyte, tapusiomis 58-osios Venecijos šiuolaikinio meno bienalės „Auksinio liūto“ laureatėmis. Pokalbyje planuojama gvildenti menų integracijos ir simbiozės temą, teatro ir performanso raidos klausimus. Lietuvos teatro programoje taip pat suplanuoti pokalbiai su nuolatiniais R. Tumino bendražygiais – kompozitoriumi F. Latėnu ir dailininku A. Jacovskiu, kompozitoriumi ir Jono Meko centro Užupyje vadovu Gintaru Sodeika.
Teatro programos pabaigai numatytas pokalbis su jaunaisiais – teatro dailininke Irina Komisarova ir režisieriumi Tadu Montrimu. Iš Maskvos kilusi I. Komisarova baigė Vilniaus dailės akademiją, 2018 m. ji sukūrė scenografiją O. Koršunovo spektakliui pagal M. Ivaškevičiaus pjesę „Rusiškas romanas“ Rusų dramos teatre Vilniuje, 2020 m. – O. Koršunovo „Žuvėdros“ scenografiją Maskvos dailės teatre. T. Montrimas yra Jono Vaitkaus aktorinio kurso LMTA absolventas, vėliau studijavęs režisūrą Maskvoje pas Viktorą Ryzhakovą Dailės teatro ir Mejerholdo centro mokyklose, šiuo metu dirbantis Lietuvoje. Maskvoje T. Montrimas išgarsėjo 2018 m. teatre „Praktika“ pastatęs spektaklį pagal lietuvių dramaturgės Teklės Kavtaradzės pjesę „Keletas pokalbių apie“.
Voznesenskio centras taip pat planuoja parodyti šiuolaikinės Lietuvos dokumentikos programą, kurią rugsėjo 3 d. pradeda Lino Mikutos filmo „Šaltos ausys“ (2016) peržiūra ir pokalbis su režisieriumi. Kino programos kuratorė Zoya Kosheleva tikisi per ateinantį sezoną supažindinti Rusijos publiką bent su dešimčia iškiliausių pastarųjų metų Lietuvos dokumentikos darbų.
Nu kaip be m. ivaševičiaus? Nu niekaip. Jis, šurajevas ir pamašūs “metrai”- tai mūsų meną “garsinantis” vardai. Dabar viskas gerai, kas aukštyn galva, kas atvirščiai, kas kiauliška, kas negarbinga, kas melaginga, kas žemina ir menkina. Tuoj vaikščiojimas apsišikus bus – aukštasis pilotažas.
Ar tikrai mes to milimetro nusipelnėme? Ar ne per daug garbės?