Remiantis VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro duomenimis (2020-07-01), šalyje registruota beveik 115 tūkst. ūkių. Ūkininkų valdomas bendras žemės plotas sudaro 1 219 920,30 ha, o vidutinis ūkio dydis – 11,22 ha. Lietuvoje, 2019 m. liepos 1 d. duomenimis, vyrauja ūkiai, kurių plotas yra nuo 1 iki 5 ha, tai sudaro 33 proc. visų ūkių. 27 proc. sudaro ūkiai, kurių plotas yra iki 1 ha, 16 proc. – ūkiai, kurių plotas 5–10 ha. Mažiausia yra stambių ūkių: ūkiai, kurių plotas 150–200 ha, sudaro 0,33 proc., 200–300 ha – 0,30 proc., 300–500 ha – 0,17 proc., daugiau kaip 500 ha – 0,05 proc. Natūraliai galima būtų daryti išvadą, kad didžioji dalis pagamintos žemės ūkio gamybos atkeliauja iš smulkesnių ar šeimos ūkių. Lietuvos ūkiai susiskaldę, o kas kaltas? Matyt, laikas rimtoms diskusijoms ir tikriems veiksmams.
Pastaruosius keletą metų viešojoje erdvėje pastebima straipsnių, organizacijų, atstovaujančių smulkiuosius ūkius, pasisakymų, teigiančių, kad mažiau žemės valdantys ūkiai skriaudžiami – mažos tiesioginės išmokos, netinkamos ES paramos priemonių taisyklės ar kryptys, neveiksni informavimo ir konsultavimo sistema ir kt. Tačiau tai dažniausiai ir telieka pasisakymais, o protingų pasiūlymų kol kas stokojama.
Tiesioginė socialinės paramos programa?…
Būsimi milijardai žemės ūkiui ateinantiems septyneriems metams kaitina ūkininkų vaizduotę ir skatina diskusijas, kas šios būsimos paramos yra labiau vertas. Ar išdalinsime visiems, ar dideliems, ar mažiems? Atgyja diskusijos apie „sofos“ ūkininkus, deklaruojančius geros agrarinės būklės pievas. Nepamirštami ir „ūkininkai“, tapę tokiais vien todėl, kad norėjo pasistatyti gyvenamąjį namą Vilniaus ar Klaipėdos apylinkėse, o vienintelė legali galimybė – užregistruoti žemės ūkio valdą ir „patapti ūkininku“. Vien Vilniaus rajone tokių ūkių, deklaruojančių pasėlius ir gaunančių padidintas ES tiesiogines išmokas už pirmuosius hektarus, yra arti dešimties tūkstančių. Žodžiu, vėl negerai – skatindami smulkiuosius, remiame „sofos ūkininkus“…
Didelė dalis gyvenamųjų sodybų įregistruotos kaip ūkininko ūkiai, žolė šienaujama kartą per metus, ir gaunamos padidintos išmokos. Verslūs miestiečiai, įsigiję žemės sklypų, kuriuos viliasi parduoti brangiau, taip pat maitinasi iš bendro žemdirbių aruodo. Bandoma kelti klausimą ir dėl išmokų lubų nustatymo stambiesiems ūkiams. Pateikiami Lenkijos, Italijos, Vokietijos kitų šalių pavyzdžiai. Nurodomos diskutuotinos 60 ar 10 tūkstančių eurų tiesioginių išmokų lubos. Ir smulkūs, ir stambieji ūkininkai „deda“ argumentus ant stalo, teigdami, kad būtent jie yra labiau nusipelnę.
Kai kas ironiškai cituoja lenkų žurnalistą, satyriką ir kino kritiką Michalą Ogureką (Michal Ogurek), rašiusį, kad „labiausiai pelninga žemės ūkio sritis – mokesčių nemokėjimas“, pridurdami, jog vienintelis pavykęs verslo planas kaime – tiesioginės išmokos.
Kiti skaičiuoja, kad žemės ūkio sektoriuje dirba 234 tūkstančiai darbuotojų, arba 17,6 proc. visų šalies dirbančiųjų, ir sukuria net 44 proc. viso šalies eksporto.
Nori, bet negali – galėtų, bet nedrįsta
Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centro 2020 m. sausio 1 d. duomenimis, Lietuvoje yra 114 181 ūkininkų ūkių. Šis skaičius apjungia visus: ir didelius, ir labai mažus, ir nuo lietuviškos, ir nuo ispaniškos sofos ar močiutės sodybą valdančius ūkininkus. Iki dešimt hektarų dirba daugiau kaip 85 tūkstančiai ūkininkų. Yra ir nerimą keliančių skaičių: daugiau kaip 38 proc. žemdirbių – pensinio amžiaus, todėl dėl suprantamų priežasčių jie atsisako ūkininkavimo. Jiems, tikriausiai, svarbiausi žemės nuomos, pardavimo ir nedidelės pensijos klausimai. Nemažai aktyvesnių smulkiųjų ūkininkų ryžtasi plėsti ūkius, gaminti daugiau gamybos ir tiekti ją į rinką. Dažnai bijoma įsipareigojimų ir perdėm sunkių biurokratinių reikalavimų.
Vis dar labai gaji nuomonė, kad ES parama turi būti duodama „už dyką“. Kiekvieną kartą paskelbus šaukimus ES paramai gauti, ypač smulkiesiems ūkiams ar jaunųjų ūkių įsikūrimui, suaktyvėja žmonės, kurie turi žemės ir galvojantys, kad įregistravus ūkį ES paramos pinigai pradės plėšyti kišenes. Tokie „būsimieji ūkininkai“ aktyviai klausia, skaičiuoja, bando „įsisprausti“ į normatyvus, net tiksliai nežinodami, kas tas ūkininkavimas, neturi verslo idėjos… Tuo tarpu mažesnius žemės plotus valdantys ar turintys mažus gyvulininkystės ūkius dažnai pabūgsta įsipareigojimų, ateinančių su paramos pinigais. Dažnai jie nepasiryžta ieškoti išorinių finansinių šaltinių ūkio gyvybingumui gerinti ir lieka tame pačiame lygmenyje, įdėdami daug darbo, bet „neužaugindami“ pelno.
Svarbus valstybinės žemės įsigijimo ar nuomos klausimas. Jauniesiems ūkininkams Lietuvos valdžios institucijų požiūris iki galo neaiškus: kiek numatoma skirti dėmesio jaunimui kaime, jauniesiems ūkininkams ir jų žemės ūkio veiklai, kokios paramos sistemos bus taikomos, ir kokios numatomos pirmenybės?
Ko trūksta – paslaugų, žinių ar noro?
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba (LŽŪKT) kasmet atlieka žemdirbių apklausas, vykdo tyrimus, siekdama nustatyti teikiamų paslaugų kokybę, reikiamų žinių poreikį, bendradarbiavimo galimybes. Šių metų pavasarį įstaiga viešai kvietė smulkiųjų ūkių šeimininkus dalyvauti tyrime, siekdama išsiaiškinti, kokių paslaugų ar konsultacijų tokių ūkių šeimininkams labiausiai reikia. Analizuojant tyrimo rezultatus, nustebino faktas, kad save smulkiais ūkiais vadina skirtingus žemės plotus valdantys žemdirbiai, pvz., vienas 600 ha turintis ūkininkas laiko save „smulkiu ūkininku“, kitas, valdantis 50 ha, taip pat save laiko mažu.
Tad akivaizdu, kad Lietuvoje trūksta tikro apibrėžimo ir suvokimo, kas yra smulkusis ūkis. Be to, kalbant apie smulkųjį ūkį nereikėtų rištis tik prie valdomo žemės ploto, bet reikėtų įvertinti, kas tuose plotuose auga, pvz., iš vieno hektaro uogyno ir vieno hektaro javų gaunama ekonominė vertė gali skirtis net keliais kartais.
Visi sutinka – reikia stiprinti smulkius šeimos ūkius, kurių šalyje yra nemažai ir kurie stokoja finansinės paramos. KPP yra įvairių paramos priemonių, skirtų ir smulkiesiems, ir dideliems ūkiams.
KPP priemonės „Ūkio ir verslo plėtra“ veiklos sritis „Parama smulkiesiems ūkiams“ yra skirta būtent tik tiems ūkiams, kurių valdos ekonominis dydis (VED) yra nuo 4 000 iki 7 999 euro, remti. Per visą 2014–2020 metų laikotarpį smulkiesiems ūkiams skirta beveik 50 mln. eurų paramos, lėšos buvo didinamos kelis kartus. Praėjusiais metais paraiškos buvo priimamos du kartus – sulaukta 2 463 paraiškų beveik 37 mln. eurų sumai. Priemonė finansuojama iš Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir valstybės biudžeto.
Vis dar pasitaiko ūkininkų ir netgi jiems atstovaujančių socialinių partnerių, asocijuotų struktūrų narių teigiančių, kad ūkininkai vangiai naudojasi teikiamos paramos galimybėmis, nes jiems trūksta mokymų, gerosios praktikos pavyzdžių, išsilavinusių konsultantų, galinčių pigiai, o galbūt ir visai dykai už juos parengti paraiškas, verslo planus ir kita…
Žemės ūkio ministerija kasmet numato žemdirbių švietimo ir ugdymo priemones, nuolat skelbia žemdirbių švietimo ir ugdymo varžytuves. Juose dalyvauja gebėjimų ir žinių reikalavimus atitinkantys tiekėjai, socialiniai partneriai. Žemės ūkio ministerija iš jai 2020 m. skirtų biudžeto asignavimų numatė skirti skatinamąsias 200 eurų siekiančias stipendijas. Kas mėnesį nuo šio rudens iki metų pabaigos jas galėtų gauti 130 studentų.
Pavyzdžiui, Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba neskirsto savo klientų į didelius ir mažus, stambius ir smulkius, o teikia paslaugas ir konsultacijas visiems įvairių žemės ūkio sričių specialistams ir ūkininkams. Seminaruose, mokymuose kasmet dalyvauja per 1500 smulkiųjų ūkininkų. Peržvelgus paskutinių dvejų metų statistiką paaiškėjo, kad LŽŪKT specialistai smulkiesiems ūkiams sėkmingai padėjo parengti per 630 verslo projektų.
Laikas protingoms diskusijoms ir tikriems veiksmams
Lietuvos ekonomikai žemės ūkis visais laikais buvo svarbi šaka. Statistika rodo, kad šioje srityje gamybą gamina ir parduoda daug šalies gyventojų. Ūkininkavimą reglamentuoja ne vienas teisės aktas, veiklą vykdo ar prižiūri nemažai institucijų, o jų interesus atstovauja taip pat nemažai organizacijų, asociacijų, sąjungų ir kt. – daug suinteresuotųjų šalių.
Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba dirba su daugiau nei 6 tūkst. ūkininkų, iš kurių daugiau nei trečdalis yra smulkieji. Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta kalbos, kad įstaiga teikia paslaugas, konsultuoja, rengia mokymus tik stambiems ūkiams, o tai iš tiesų neatitinka tikrovės. Kaip ir buvo minėta straipsnyje, LŽŪKT rengė ir viešą smulkiųjų ūkių apklausą, siekdama sužinoti esminius tokių ūkių poreikius ir dar labiau savo paslaugas pritaikyti jų veiklai gerinti. Prie apklausos buvo kviečiamos prisijungti ir smulkiuosius bei šeimos ūkius atstovaujančios organizacijos, tačiau jų įsitraukimas buvo mažas arba jo visai nebuvo. Tad kyla klausimas: ar šiems ūkininkams nesvarbios konsultavimo paslaugos, mokymai ar tiesiog atitinkamoms organizacijoms patogu viešai kaltinti, bet neiti į diskusiją ir kartu kurti pridėtinę vertę smulkiesiems ūkiams?
LŽŪKT, siekdama sumažinti įtampą tarp smulkiųjų ir stambiųjų ūkininkų, kviečia visas žemdirbiškas organizacijas, atstovaujančias ūkininkų interesus, prie bendro stalo atvirai ir skaidriai diskusijai, kurioje būtų aptartas konsultavimo paslaugų ir mokymų poreikis smulkiems ūkiams, jų lūkesčiai.
Diskusiją žadama rengti rugsėjo pradžioje. Dalyvauti bus kviečiami LR žemės ūkio rūmų, Lietuvos ūkininkų sąjungos, LR ŽŪM atstovai ir kt.
Tikimasi, kad tai bus pirmasis žingsnis į protingą diskusiją, tikrus sprendimus ir tikrą naudą ūkininkams, bus sumažintas susipriešinimas tarp organizacijų, kurių pagrindinis tikslas, – kokybiška ir laiku suteikta pagalba žemdirbiams.
