M. Kundrotas. Teisėkūra ir teisėsauga

Lietuvoje šiandien tokia padėtis, kad jaunuolis, sužalojęs ir kėsinęsis išprievartauti merginą, gali būti atleistas nuo realios laisvės atėmimo bausmės, o už politinį anekdotą apie liberalios politinės sistemos privilegijuotas grupes – imigrantus ar homoseksualistus – galima patekti cypėn. Kolega, šiuo metu studijuojantis teisę, apie tai tegali pasakyti – ką padarysi, tokie įstatymai.

Iš pažiūros teisėsaugos įstaigos tik vykdo politikų priimtus įstatymus. Bet ar visada problema – tik įstatymai? Tarkime, įstatymas numato bausmes už kurstymą susidoroti. Bet daina, kurioje apdainuojama teisė traiškyti vaikų galvas į sieną, pripažįstama humoru. Panašiai traktuojamas užkalniškas tekstas „duskit, pavyduoliai“, kur teoriškai linkima mirties. O pamėginkite taip pajuokauti apie privilegijuotąsias grupes ir lengvai galite gauti baudžiamąją bylą.

Didysis teisės teoretikas ir praktikas Josifas Stalinas teigė, kad mažai svarbu, kas balsuoja, svarbu, kas skaičiuoja balsus. Panašiai pas mus veikia teisinė sistema. Ne taip svarbu, kas leidžia įstatymus, svarbiau, kaip kas juos interpretuoja. Šiuo metu panašu, jog žymi dalis teisininkų veikia greičiau pagal tam tikrą ideologinę konjunktūrą, nei pagal oficialiai veikiančius įstatymus.

Visuomenininkams apkaltinus Lietuvos radijo ir televizijos (LRT) įmonę homoseksualių „šeimų“ propaganda ir Nepilnamečių apsaugos įstatymo pažeidimu LGBT teisininkė pripažino, kad formaliai visuomenininkai – teisūs, o LRT teisininkas pažymėjo, kad įstatymas – pasenęs. Vadinasi, jį galima laužyti. Kaip į tai reagavo teisėsauga? Niekaip.

Konstitucinio teismo atstovai net išaiškino, kad pačioje Lietuvos Konstitucijoje šeima lytiškai neutrali. Nors joje šeima aiškiai susieta su santuoka, o pastaroji leidžiama tik tarp vyro ir moters. Bet susiklostė praktika, kad eilinio raštingo piliečio nuomonė – nulis, o konstitucinė dvasia ir konstitucinė doktrina iškyla aukščiau paties piliečių referendumu priimto konstitucinio teksto. Konstitucinis teismas geriau žino, kas jame parašyta, nei už jį balsavusieji ar jį rašiusieji.

Teisinė kazuistika šiandien kyla virš politikos. Ne taip svarbu, kas, kaip ir už ką balsuoja rinkimuose, nes teisinę praktiką formuoja skiriami – ne renkami – pareigūnai. Kaip šią padėtį keisti? Vienas iš būdų – radikaliai keisti teisėsaugos kadrus. Deja, teisėjų ir prokurorų korpuso formavimas priklauso nuo prezidento, o dabartiniam prezidentui stinga valios pokyčiams.

Taigi, lieka kitas būdas ir čia teisėkūra gali padėti teisėsaugai. Tai – visuomenės atstovų įvedimas į teisinę sistemą. Ar juos vadintume tarėjais, ar prisiekusiaisiais, tai – susitarimo reikalas. Svarbiausia, kad jie turėtų sprendžiamąjį – būtent sprendžiamąjį, o ne patariamąjį – balsą teismų nuosprendžiams. Tai būtų politikos – gerąja to žodžio prasme – perkėlimas į teismus. Politikos, kurioje pati visuomenė spręstų, kas lems mūsų piliečių likimą teisinėse bylose.

Jei Lietuvos teisinė sistema žymia dalimi tebesivadovauja sovietine praktika su liberalizmo ideologijos inkliuzais, iškreipdama teisingumą tam tikrų grupių naudai ir kitų grupių pražūčiai, tai visuomenė Lietuvoje nėra nei sovietinė, nei liberali. Ji – konservatyvi. Tai liudija apklausos. Kaip tik dėl šios priežasties įvairių krypčių ir vardų liberalai taip bijo visuomenės atstovų teismuose. Jie žino, kad šis institutas išmuštų esminį kozirį iš rankų liberaliajai sistemai.

Taigi, šių metų rudenį Lietuvos piliečiams bus, apie ką pamąstyti. Vienas iš prioritetų renkant parlamentinę valdžią – rinktis tuos, kurie pasisakys už įstatymus ir jų pataisas, įvedant visuomenės atstovų institutą į teismų sistemą. Metas susigrąžinti teisingumą iš siauros konjunktūrinės grupės į tautos rankas. Kad kaltieji būtų baudžiami, o teisieji – išteisinami. Priešingu atveju toliau murkdysimės teisminėje diktatūroje.