Šį filmuką dariau ypatingai ilgai. Laike užtrukome gerokai virš mėnesio, prireikė 4 reisų, kad pabaigtume pradėtą darbą. Drauge su Rimantu sutvarkėm didelį miške paliktą sąvartyną. Pradėjus tvarkyti paaiškėjo, kad nebus taip paprasta, negana to, kad šiukšlių buvo labai daug, jas reikėjo dar ir gerokai panešti, kad būtų įmanoma privažiuoti automobiliu ir išvežti iš miško.
Džiaugiuosi, kad tai padarėme, karma šypsosi, o ką kalbėti apie susuktus žingsnius renkant šiukšles. Žinau, kad tokie video įkvepia ir norisi tai pakartoti. Gerą darbą galima padaryti net pasidalinant, galbūt kažkas pamatys, kas paims ir sutvarkys aplinką. O geriausia tai tiesiog mylėkime gamtą, kad nebūtų tokių sąvartynų.
Nebūkime tos šiukšlės!!!
Susiję straipsniai:
- Keisčiausios šiukšlės varžytuvės
- Akcija „Darom 2013“ – Žali.lt tęsia Griovių draustinio tvarkymą
- Nuostata gamtoje: Ką atsinešei – išsinešk
- Naujas sumanymas! Kiekvienas iš gamtos – po šiukšlę
- Dieveniškėse rūpinamasi kultūriniu paveldu
- Akcijos „Darom 2012“ dalyviai darbuosis 23-jose Kauno vietose
- Aukštadvario regioniniame parke vyko talka
Žodinis, mums brukamų minčių, svetimų pažiūrų bei vyksmų ir veiksmų šiukšlynas viešojoje erdvėje, per ketvirtį amžiaus skandinantis mus, užšiukšlino ir atbukino žmonių sielas. Po truputį degradavome.
O kas veši šiukšlynuose – bet kokiuose, fiziniuose ir dvasiniuose? – Invazinė augmenija, užgožianti, uždusinanti tai, kas toje vietoje buvo, ką šiukšlynas savimi užgožė, užklojo ir jau slegia.
Prisiminkime Sąjūdžio metus – pakako kažkurio vieno iš mūsų šūktelėjimo, kviečiančio organizuotis, eiti kuopti vsesojūznos pramonės bei kolūkių apšiukšlintos Lietuvos, ir daugybė žmonių susiorganizavo. Tas pat ir kitur vyko, kur prasidėjo nacionalinio išsivadavimo judėjimas. Čekų ir slovakų moksleiviai vasaros stovyklų metu dirbo žaliaisiais žvalgais – rengė žygius į vietas, kur buvo gamyklos ar kiti objektai, galintys teršti gamtą. Taip išaiškino daugybę vandenis nuodijančių teršėjų.
Žmogus jautė, kad jį girdi, kad kiekviena gera iniciatyva yra laukiama ir draugiškai pasitinkama, ir tai maitina jo optimizmą, suteikia jam pasitikėjimo, jog ir jis svarbus, ir jis Lietuvą kuria, ir nuo jo priklauso, kaip švariai (tiesiogine ir perkeltinėmis prasmėmis) gyvensime.
Šiandien taip yra? Džiaugiesi, kad į mikrofoną kas nors iš vyriausybės ar Seimo nepasiunčia tavęs „pas drg. Naką”… Juk jau nedaug trūksta. Jau žurnalistai girdėjo iš ne vieną „inteligentišką ir pagarbų” atsakymą iš pareigūno, „suprantančio”, jog tai jo pareiga neišsisukinėti, atsakyti į klausimą, paaiškinti vieną ar kitą savo poelgį… Ar dar toli iki „eik na…” ?
Va kur tikrieji aplinkosaugininkai. Kažin, ar aplinkos ministras skaito Alko portalą. Todėl aš, kaip buvęs aplinkosaugininkas, reiškiu didžiausią dėkingumą Simonui Dailidei ir Rimantui Petrauskui visų buvusių ir esamų aplinkosaugininkų vardu. Tokį filmuką reikėtų parodyti per televiziją.