V. Bukauskas. Omnia Mutantur (1)

Vytautas Bukauskas (1928-2020) | Alkas.lt koliažas

Vytautas Bukauskas (1928-2020) | Alkas.lt koliažas

Straipsnis iš Vytauto Bukausko (1928-2020) sudarytos knygos „Studentų byla“, 1995, „Diemedis“ 318 psl.

Mano kartai teko nelaimė išgyventi bolševikinės sistemos pradžią ir pabaigą Lietuvoje, sistemos, kokios dar nėra buvę ir kuri dabar jau pradėta švelniai vadinti nepavykusiu eksperimentu. Jai žlugus, atsiveria jos ilgai slėpta juodoji ir kruvinoji pusė, kurią išvydus normaliam žmogui stingsta kraujas. Ateinančioms kartoms turbūt sunku bus suprasti, ką mums teko išgyventi nuo 1940 iki 1991 m., o daugeliui mokslininkų ilgam laikui užteks darbo tiriant šios sistemos fenomeną.

Ačiū Dievui, viskas jau praeityje!

Prasidėjus vadinamajai pertvarkai, susikūrė Sąjūdis, prasidėjo aktyvus tautos atgimimas. Tačiau tai ne pertvarkos rezultatas, kaip mėgsta teigti LDDP funkcionieriai ir kiti jiems prijaučiantieji. Tiesiog sistemą sužlugdė galinga jos ekonominė krizė, kurią sukėlė besaikis SSSR ginklavimasis, ekspansijos ir pasaulinio viešpatavimo siekimas. Paskutinis kompartijos gensekas bandė per kai kurias demokratines reformas ištraukti Sovietų Sąjungą iš tos baisios krizės, išsaugoti partijos vadovaujantį vaidmenį ir autoritetą, paskui tęsti kažkokio demokratizuoto socializmo kūrimą. Dabar jau aišku, kas iš to išėjo.

Sovietų Sąjungos ekonomine krize pasinaudojo Rytų Europos pavergtos valstybės ir viena po kitos išsiveržė iš jos gniaužtų. Tinkamu laiku prabilo Sąjūdis, o Tauta išgirdo jo balsą. Didžioji mūsų tautiečių dauguma nepanoro toliau gyventi „bendruose sovietų namuose“, išsirinko į Aukščiausiąją Tarybą savo atstovus, kurie, žinodami tautos lūkesčius ir vykdydami jos valią, 1990 m. kovo 11 dieną paskelbė atkurią Lietuvos nepriklausomybę. Tai įvyko todėl, kad dar buvo gyva Tautos dvasia ir „Dubysos bangose, ir dangaus skliautuose“, kaip sakė B. Brazdžionis. O Tautos dvasią visą laiką žadino ir dešimtys tūkstančių tų drąsuolių, kurie žuvo nelygioje kovoje su okupantu, buvo sušaudyti ar nukankinti KGB rūsiuose, lageriuose bei kalėjimuose. Dar daugiau jų perėjo lagerių golgotas.

Deja, tų visų aukų tikslaus skaičiaus dar nežinome. Todėl labai svarbu įvardyti visas 1940-1990 metų raudonojo genocido aukas. Tai ir visų mūsų, išlikusių rezistencijos dalyvių, šventoji pareiga. Tokią pareigą jaučiu ir aš. Reikia, kad įvardytos aukos taptų buvusios sistemos kaltintojais, kad žmonės pasibaisėtų, išgirdę tiesą apie „didžiųjų humanistų“ padarytus nusikaltimus Lietuvai ir žmonijai.

Tokie atsiminimai yra sunkūs kaip akmenys, jie ir kraujo, ir anglies spalvos. Prisiliesti prie jų – tai dar kartą visa tai išgyventi. Bet reikia! Žinau, kad jie nebus tokie informatyvūs kaip Solženycino „Gulago salynas“ ir sklandus kaip Gustainio, Skebėros ir kitų autorių atsiminimai. Be to, praėjo jau daug laiko, daug kas pamiršta. Laikas apgydė dvasines ir fizines žaizdas. Visa, kas išgyventa, dabar atrodo kaip kažkada matytas siaubo filmas. Bet jie lieka ateinančioms kartoms kaip nedidelis trupinėlis tų Lietuvos kančių, kurias ji patyrė, patekusi į „blogio imperijos“ glėbį.

Vaikystės akimis

Esu gimęs 1928 m. rugpjūčio mėnesį. Mano gimtasis Juodaičių kaimas tada priklausė Girkalnio valsčiui, Raseinių apskričiai (dabar Jurbarko raj.). Šeimoje buvau trečias vaikas. Vytauto vardą man tėvai parinko turbūt artėjant 1930, t. y. Vytauto Didžiojo, metams. Mama pasakojo, kad vaikystėje labai sunkiai sirgau ir vos išsikapsčiau. Taigi išlikau natūraliosios atrankos dėka.

Mano senelis buvo kalvis, tačiau aš jo kalviavimo jau nemačiau. Kiek atsimenu, sunkių darbų jau nebedirbo, nes labai drebėjo jo rankos. Bet dar aprūpindavo visus šeimos narius patogiais ir tvirtais žemės darbų įrankiais: grėbliais, šakėmis, dalgiais. Tie įrankiai būdavo lengvi, ir neprisimenu, kad su jais būčiau kada prisitrynęs pūslių. Kalviaudamas senelis uždirbo tiek, kad išmokėjo kraitį dviem dukterim dar nupirko sau 7 ha žemės (už dviejų kilometrų nuo pagrindinio ūkio) ir dar vieną ha žemės pačiuose Juodaičiuose, kur, mano tėvo padedamas, pasistatė medinį namą ir jame gyveno iki mirties. Valgyti ateidavo pas mus. Man būdavo labai įdomu, kad senelis stengdavosi valgyti kuo riebesnę mėsą. Rūkydavo jis pypkę, prisikimšęs užsiauginto naminio tabako, tokio stipraus, kad užrūkius dūmai kambaryje tvyrodavo kaip vandens sluoksnis apie metrą nuo žemės. Man nuo jų net kvapą užgniauždavo. Mirė senelis sulaukęs 82 metų, beveik nesirgęs.

Tėvuką turėjau mokytą: dvi žiemas jis net lankė carinę mokyklą. Matyt, buvo gabus, nes gerai rašė ir lietuviškai, o matematiką išmanė tiek, kad kartu su manimi spręsdavo nelengvus šeštojo skyriaus uždavinius. Ilgai jis yra buvęs Juodaičių seniūnu, atrodo, nusipelnęs ir žmonių pagarbos, nes daug kas ateidavo pas jį patarimų.

Tėvo jaunystė nebuvo lengva, nes nemažai teko kareiviauti. 1911 m buvo pašauktas į caro kariuomenę. Grįžo 1914 m pavasarį, o tų pat metų liepos mėnesį jį vėl mobilizavo. Iki pat revoliucijos kariavo Vakarų fronte. Buvo du kartus sužeistas ir į kapus nusinešė kojos raumenyse įstrigusią vokišką kulką.

Tėvas buvo geras, bet ir griežtas. Labai rūpinosi vaikų darbais. Mes visi keturi turėjome mūsų jėgas atitinkantį užsiėmimą. Kai lankiau trečiąjį skyrių, mano pareiga būdavo ganyti gyvulius. Pavasarį bei rudenį ganyti reikėdavo ir iš ryto iki pamokų, ir po pamokų iki vakaro. Žiemą visus gyvulius šerdavau ir girdydavau. Toks darbas ne tik netrukdė, o net skatino norą mokytis. Tėvai mano sugebėjimais džiaugėsi ir po pradinės mokyklos leido toliau mokytis. Už tai esu dėkingas ne tik tėvui ir mamai, bet ir seseriai, broliui. Neabejoju, kad mano pažiūroms į gyvenimą turėjo įtakos tėvo darbštumas, teisingumas, santūrus, bet sąmoningas patriotizmas. Tėvas mirė sulaukęs tokio pat amžiaus kaip ir mano senelis – 82 metų.

1940 m prasidėjo Lietuvos ir mano pažintis su bolševizmu. Tuo metu dar neturėjau nė dvylikos metų. Buvo įdomu žiūrėti į žemai skrendančius lėktuvus, nors suaugusieji šnekėjo, kad jie skraido demonstruodami savo galybę. Paskui per mūsų Juodaičius jojo daugybė kavalerijos. Vasara buvo sausa, vieškelis dulkėtas, tad arklių kanopos kėlė debesis dulkių. Per jas vos galima būdavo įžiūrėti raitelių siluetus. Kareiviai jojo dainuodami! Žmonės kalbėjo, kad jiems neleisdavo sustoti prie žmonių, pasisemti iš šulinio vandens, todėl gerdavo iš balų ir upelių. Taip kareiviai buvo saugomi nuo žalingos buožių ir buržujų įtakos. Tie svetimieji pulkai žadino neramias mintis: o kurgi mūsų kariuomenė, koks jos likimas? Juk karo nebuvo?! Iki to laiko aš labai domėjausi Lietuvos kariuomene. Nuo pirmos iki paskutinės raidės perskaitydavau „Karį“, žavėdavausi jame aprašytais narsių vyrų žygiais. 1939-1940 metų žiemą Juodaičių apylinkėse buvau matęs Lietuvos kavalerijos manevrus, gražius arklius, gražiomis uniformomis apsirengusius kareivius. Kaip nuskurdę, palyginti su jais, atrodė raudonarmiečiai.

Sunku buvo suprasti, kas darėsi Lietuvoje, bet neišvengiamai persiėmėm suaugusiųjų nuotaika. Atsimenu, kaip man nepatiko to meto spaudos šmeižikiški straipsniai apie buvusius tautos vadus. Jau buvau baigęs penkis skyrius. Už tą patriotizmo jausmą esu dėkingas ir savo mokytojui Juozui Tamošaičiui, kurį suėmė 1940 m. liepos mėnesį, prieš Seimo rinkimus. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, iš Valstybės muziejuje esančių sąrašų sužinojau, kad jis buvo įkalintas Pečioros lageriuose ir ten žuvo. Anais laikais mano bažnytkaimyje labai aktyviai veikė šaulių, pavasarininkų, jaunųjų ūkininkų, angelaičių organizacijos. Aš pats buvau angelaitis, o į kitų organizacijų dažnus vakarus parapijos salėje irgi prasmukdavau. Vaidinimai beveik visados būdavo patriotiški, nukreipti prieš Vilniaus grobikus. Vasarą tos organizacijos rengdavo gegužines. Darniai grodavo didelis Kasparo Puidoko dūdų orkestras, suburtas iš aplinkinių ūkininkų. Mane labai jaudindavo Vasario 16-osios minėjimai, kai scenoje garbingai būdavo pasodinami nepriklausomybės kovų savanoriai Pečiulis ir Rukštelis, apdovanoti Vyčio kryžiais.

Žvelgiant iš šių dienų realybės į prieškarį, kyla klausimas: kur dingo tas sąmoningas visuomenės aktyvumas, tas gražus bendravimas, tas noras dainuoti, groti, vaidinti? Visa tai dingo, lyg juodam demono sparnui mostelėjus, 1940 m birželio 15 dieną. Juodaičiai tarsi išmirė. Buvo sumindyta žmonių iniciatyva.

Prisimenu, kaip pamažu užgeso tėvų prekyba – Juodaičiuose jie turėjo krautuvę. Tėvui dabar vis dažniau rūpėjo naujos valdžios uždėtos prievolės. Veždavo parduoti grūdus, kiaules, o anksčiau to niekados nedarydavo. Atsimenu, kaip parvažiavo, gavęs naujų pinigų – rublių. Koks nusiminęs buvo! Prievolės buvo didelės ir vis nesibaigiančios. Už grūdus ir mėsą mokėdavo labai mažai. Tai buvo ekonominis ūkininkų žlugdymas.

1941 m pradžioje įvyko rinkimai, atrodo, į Aukščiausiąją Tarybą. Ta proga atsiuntė į Juodaičius kažkiek kariuomenės. Keletą kareivių apgyvendino ir mūsų namuose. Kėlė nuostabą nuo jų drabužių sklindantis keistas kvapas. Mat jų uniformas iškaitindavo sieros ir dar kažkokiuose dūmuose, kad neįsiveistų parazitų. Žiema tais metais buvo gili, keliai užpustyti, todėl rinkimų dieną varė žmones sniego nukasti. Mat kas dvi valandas reikėjo į Girkalnį vežti informaciją apie rinkimų rezultatus. Nesupratau, kodėl nesinaudojo telefonu – juk į Ariogalą buvo nutiestas kabelis.

Maždaug viduržiemį mums liepė išsikraustyti iš namo Juodaičiuose ir jame įrengė kooperatyvo parduotuvę. Išsikėlėme į čia pat prie bažnytkaimio buvusį mūsų ūkį. Tą žiemą mokiausi šeštajame skyriuje. Visi mokyklos mokytojai buvo pakeisti, išskyrus vieną mokytoją, kurios vyras įstojo į miliciją. Mūsų mokytoju buvo mokyklos vedėjas Petrulis. Nežinojom, ar jis buvo partijos narys, tačiau, 1941 m atėjus vokiečiams, Petrulį suėmė. Tolesnis jo likimas man nežinomas.

Kartą purvinu 1941 m. balandžio keliu pro mūsų mokyklą Mišiūnų kaimo link nuvažiavo keletas tankečių. Paaiškėjo, kad praėjusią naktį Akmeniškiuose buvo nušautas Girkalnio valsčiaus viršaitis Dabašinskas, bandęs areštuoti Antaną Gudžiūną. Šis, Lietuvos kariuomenės puskarininkis, aktyvus šaulys, atsišaudė ir pabėgo. Dėl to ir buvo iškviesta kariuomenė jo gaudyti. Kitą dieną bėgantį iš sesers Žukauskienės namų jį nušovė. Vokiečiams užėjus, A Gudžiūnas buvo rastas užkastas Raseinių kalėjimo kieme ir iškilmingai perlaidotas Juodaičių kapinėse.

1941 metų pavasarį aš, dar vaikas, jutau nesuprantamą įtampą. Suaugusieji mums girdint apie kažką vengdavo kalbėti. Pamažu supratome: sovietinė armija ruošiasi karui. Aplinkui aukštumėlėse pristatė medinių trianguliacijos bokštų, gamino toponuotraukas karo žemėlapiams. Prie Raseinių, Seredžiaus ir Ariogalos skubino statyti aerodromus. Nors buvo pats darbymetis, į tas statybas negailestingai varė ūkininkus su arkliais. Ypač smaugė kaimą prievolės: grūdų, mėsos, pieno, vilnų, kiaušinių…

Birželio 15 dieną pasklido žinia, kad vežami žmonės. Pirmasis vežimas Juodaičių nepalietė, bet sužinojome, jog į antrąjį numatyta ir mūsų šeima. Tačiau išvežimo planus sutrukdė prasidėjęs karas. Tėvo vis nebuvo namie. Nors ir sirgdamas dizenterija, jis dirbo Raseinių aerodromo statyboje iki pat birželio 22-osios.

1941 m birželio 22 dieną, ankstų sekmadienio rytą, virš mūsų apylinkių vyko lėktuvų mūšis, kurį, deja, pramiegojau. Buvo numušti keli rusų lėktuvai, vienas jų tik už poros kilometrų nuo Juodaičių, į vakarus. Žinoma, mes, vaikai, puolėme jo pasižiūrėti. Deja, radę tik išbarstytas lėktuvo skeveldras, nusivylėme. Vokiečių lėktuvai skraidė visai neaukštai: buvo aiškiai matyti jų kryžiai. Suaugusieji kalbėjo, jog tai karas, nors tikrų žinių nebuvo. O radijo aparatai seniai buvo konfiskuoti. Rusų kareivių mūsų apylinkėse nebuvo. Tačiau po pamaldų, žmonėms pabirus iš bažnyčios, apylinkės pirmininkas įteikinėjo mobilizacijos lapelius. Kaip tik tuo laiku nuo Seredžiaus pasigirdo ūžesys. Netrukus pamatėme dulkių debesyse atvažiuojančius tankus. Ant jų priekių plevėsavo vėliavos su svastikos ženklu. Tankai nesustodami riedėjo Ariogalos link. Netrukus pasirodė motociklininkai. Jokio rusų pasipriešinimo mūsų apylinkėse nebuvo. Tik po kelių dienų į bažnytkaimį atėjo ginkluotų rusų kareivių būrys pasiduoti, matyt, nusprendę, kad savųjų nepavys. Vokiečiai paimdavo jų šautuvus už vamzdžių, trenkdavo į akmenį ir mėtė į griovį. Liepė sumesti ten ir šovinius, o kareiviams parodė, kad eitų Ariogalos link.

Dar kelias dienas važiavo vokiečių sunkvežimiai su kažkokiais kroviniais. Pagaliau pasirodė gurguolė. Šių dalinių ūkininkai bijojo: jie keisdavo savo nuvarytus arklius, atimdami pačius geriausius, lašiniavo, kiaušiniavo, žodžiu, alino ir taip nustekentą kaimą. Gal savaitę visa ta vokiška karo mašina pro mus dardėjo į rytus. Toks greitas vokiečių kariuomenės žygiavimas į Rusiją, tos didelės pergalės darė įspūdį, kad bolševizmas būsiąs sunaikintas. Žmonės lyg ir atsikvėpė.

Susikūrus laikinajai Lietuvos vyriausybei, pradėjo eiti laikraštis (pavadinimo neatsimenu), kuriame perskaičiau apie Rainių žudynes, Pravieniškių kalinių sušaudymą. Siaubą kėlė nukankintų žmonių nuotraukos. Paskui jas mačiau vokiečių okupacijos metais išleistame „Lietuvos archyve“, o po 1991 m. kovo 11 d. – ir kituose leidiniuose. Išaiškėjo ir daugiau bolševikų sadizmo faktų. Pasirodė pulkininko Petruičio atsiminimų knygelė „Kaip jie mus sušaudė“. Ji man padarė nepaprastą įspūdį. Mat tarp Červenėje šaudomų kalinių buvo ir mano pusbrolis, buvęs Lietuvos policininkas Kazys Mockus. Jis taip pat išliko gyvas po lavonais ir parbėgo į Lietuvą. Nors buvo tik 25 metų, grįžo pražilęs ir labai nusilpęs: Pradėjo gerti ir 1945 m. rudenį Juodaičiuose tragiškai žuvo. Ėjo su apylinkės pirmininku K Kačiušiu turbūt išgėrę ir pamatė prie parapijos salės prikaltą proklamaciją. Ji buvo su sprogstamuoju įtaisu. Beplėšiant proklamaciją, sprogimas pirmininkui apgadino veidą, o K Mockui buvo lemtingas (V. Ramojus leidinyje „Kritusieji už laisvę“ (Brooklyn, 1969. T. 2. P. 111) K Mockaus žuvimo aplinkybes nušviečia netiksliai).

Pilna įvykių 1941 m. vasara greit prabėgo. Artėjo rugsėjis. Reikėjo galvoti apie tolesnį mokymąsi. Mat aš su seserimi Vlada buvome baigę šešis skyrius, o Juodaičių mokykloje tai buvo aukščiausias skyrius. Buvo nuspręsta leisti mudu mokytis į Kauną, kur gyveno mamos sesuo. Tačiau, mūsų nelaimei, Juodaičių mokyklos vedėju paskyrė Žibūną, kuris, sužinojęs, kad yra ir daugiau norinčiųjų toliau mokytis, pasisiūlė mus parengti į trečią gimnazijos klasę. Šitoks variantas mums visiems atrodė labai geras. Tėvas parvežė iš Kauno vadovėlius, ir mes laukėme mokslo pradžios. Deja, nesulaukėme. Žibūnas atrado įdomesnių užsiėmimų, o aš praradau vienerius mokslo metus.

1942 m rudenį sužinojome, kad mokytojas Vosylius rengia kelis mokinius į gimnaziją. Tėvas nuėjo prašyti, kad ir mane priimtų. Dėl neaiškių priežasčių mokytojas atsisakė. Tada tėvas patarė, kad nueičiau pas jį aš pats. Taip ir padariau. Nuėjau tiesiog į kambarį, kur mokytojas gyveno, ir pareiškiau, kad noriu mokytis. Matyt, pats mano vizitas buvo labai iškalbingas, kad mokytojas, nieko nesakęs, liepė eiti į klasę. Ten kiek paklausinėjęs pareiškė, kad mokytis galėsiu. Tačiau mano mokslai pas Vosylių neilgai tetruko: iki 1943 m Velykų atostogų. Po atostogų mokytojas negrįžo, tolesnio jo likimo nežinau. Esu mokytojui Vosyliui dėkingas, kad suprato mane. Jeigu ne jis, gal būtų buvusi visų mano mokslų pabaiga.

Egzaminams į Raseinių gimnazijos trečią klasę baigiau rengtis savarankiškai. Iš keturių Vosyliaus mokinių įstojau tik aš vienas.

Įžengiu į jaunystę

IIIc klasė buvo mišri. Daugumas mokinių čia jau mokėsi nebe pirmus metus. Raseinių gimnazijoje buvo daug gerų mokytojų. Netrukus pasivijau bendraklasius ir, nepaisydamas visų karo bėdų, 1944 m šią klasę baigiau.

Raseinius atsimenu ir dėl to, kad rudenį vokiečiai mus išvarė iš naujųjų gimnazijos rūmų. Artėjant frontui, jie ruošė patalpas ligoninei. Mums teko net trimis pamainomis mokytis senojoje gimnazijoje. Šeštadieniais paprastai eidavau namo. Nors iki Juodaičių buvo 24 kilometrai, bet kulniuodavau pėsčias. Atgal jau pavėžindavo. Be to, tą žiemą buvo pasirodę lyg ir šiltinės epidemijos požymių, todėl paleido neribotų atostogų, kurios truko apie dvi savaites.

Tais metais, berods vėlų rudenį, Raseiniuose lietuvis, vokiečių kariuomenės savanoris, parvykęs atostogų, nušovė du aukštus vokiečių pareigūnus – žandarmerijos ir gestapo viršininkus. Kalbėjo, kad jie tą kareivį išvarę iš „Nur für Deutschen“ („Tik vokiečiams“) skirtos kavinės. Tas kareivis vietoje nusišovęs. Visą gimnaziją vedė laidoti tų viršininkų.

Tais pačiais metais Raseiniuose buvo suformuotas generolo Plechavičiaus armijos batalionas. 1944 m. pavasarį gimnazija jį išlydėjo ginti Lietuvos sienų nuo bolševikų.

Taigi mokslo metai trečiojoje klasėje man buvo pirmasis išėjimas iš tėvų namų. Tie metai buvo nelengvi, bet ir įspūdingi.

Vasaros atostogos vėl buvo kupinos nerimo. Artėjo frontas. Sklido gandai apie besiartinančių mongolų žiaurumą. Žmonės nežinojo, ką daryti: bėgti į Vakarus, į nežinią, ar pasilikti vietoje?.. Daugelis su žeme, su ūkiu nesusijusių žmonių, jautusių, kad bolševikai jiems pavojingi, traukėsi. Matyt, ir mano tėvas svarstė, ką daryti. Bet gal jis nesijautė niekuo nusikaltęs, gal jį slėgė šešių žmonių šeima, gal jautė patriotinę pareigą, kad nusprendė pasilikti? Mūsų klojime kelias dienas gyveno policininkų ir šiaip valdininkų iš Ariogalos, todėl akivaizdžiai matėme jų nuotaikas.

O vasara buvo karšta ir sausa. Anksti pribrendo rugiai. Juos nupjovėme liepos pabaigoje, tačiau į klojimą nevežėme, kad, sudegus trobesiams, bent šis tas liktų duonai. Grėsmingai artėjo frontas. Jau buvo girdėti artilerijos kanonados. Pasirodė besitraukiančios vokiečių kariuomenės užnugario daliniai. Ruošėmės ir mes. Į statines sudėjome rūkytą mėsą, lašinius, grūdus, geresnius rūbus ir užkasėme į žemę. Buvo nutarta fronto bangą pergyventi miške. Dėdės Kazio Šandrikio miške ir buvo paruošti aptvarai gyvuliams. Į vežimą įkrovėme maisto kelioms dienoms bei kitų būtiniausių daiktų ir laukėme, kada jau reikės pasitraukti.

Tuo metu man į rankas pakliuvo vokiečių paliktas kareiviams skirtas žurnalas „Signal“, kuriame radau straipsnį „Gott hilft uns Fūhrer“. Jame buvo rašoma apie nepavykusį pasikėsinimą prieš Hitlerį. Sklido gandai, kad Hitleris dar trinktelsiąs durimis, kad baigiamas gaminti naujas stebuklingas ginklas. Tačiau buvo liūdna žiūrėti, kai į frontą pro mus vežė penkiolikos šešiolikos metų kareiviukus – Hitlerjungendą.

Pagaliau, kai jau masiškai pradėjo trauktis vokiečių kariuomenė, kai jau vyko mūšiai prie Ariogalos, mes su pakrautu turtu ir gyvuliais išsikraustėm į mišką ir gal porą dienų gyvenom jame. Girdėjom, kaip netoliese vyko mūšiai, virš galvų kovėsi lėktuvai. Siaubinga buvo paskutinė naktis. Virš miško kaukė artilerijos sviediniai, pamiškėmis be pertraukos žlegėjo tankai. Juodaičių pusėje švytėjo gaisrai. Paryčiui mūšis aprimo, ir tėvas, pasikliaudamas rusų kalbos mokėjimu, patraukė namų link. Labai jam rūpėjo, ar nesudegė trobos. Apsižvalgęs sugrįžo ir nusprendė važiuoti namo. Bevažiuodami pro kaimyno Masaičio lauką, patekom į artilerijos ugnį. Išlindę iš apkasų rusų kareiviai liepė skubiai sukti į rytus ir važiuoti tolyn. Matyt, tai buvo antra ar trečia rusų pozicija. Įsitikinę, kad į namus grįžti negalima, tėvai nutarė važiuoti į Vosbutus. Ten gyveno teta, tėvo sesuo. Pakely, netoli Pakarklių kaimo, prie upelio, matyt, neseniai buvo vykęs tankų mūšis. Aplinkui riogsojo daugybė sudegusių rusų tankų. Buvo matyti ir daug žuvusių tankistų, apdegusių, persisivėrusių per atidarytus tankų liukus. Pašautų ar sudegusių vokiečių tankų nemačiau. Vėliau žmonės kalbėjo, kad vokiečių savaeigis pabūklas „Leopard“ traukėsi, o jį vijosi visa rusų tankų kolona. Tai šis vokiečių savaeigis, atsišaudydamas tarp Butkiškės ir Mišiūnų kaimų, maždaug 12 km nuotoliu sunaikino apie 40 rusų tankų.

Po kelių dienų grįžome į namus. Nesunku įsivaizduoti, kaip jie atrodė, kai čia pašeimininkavo rusų kareiviai. Gaila buvo rąstų ir lentų, kuriuos taip sunkiai buvome paruošę naujo, didelio namo statybai. Rąstai buvo sutiesti į pelkėtą vieškelio ruožą, lentos išvežtos apkasų ir bunkerių sutvirtinimams. Taigi kariškiai nesidrovėjo: ko reikėjo, tą ir pasiėmė.

Tuoj pat susikūrusi vietinė valdžia iš karto pradėjo reikalauti prievolių, pirmiausia bulvių, paskui grūdų. Apie rugpjūčio vidurį mums buvo įsakyta evakuotis. Dieną būdavo leidžiama dirbti, o nakčiai privalėdavome iš tos zonos išnykti. Mat frontas sustojo apie 15-20 km nuo mūsų, ir rusai rengėsi puolimui. Tuoj pat buvo paskelbta jaunų vyrų mobilizacija, o tie pradėjo slapstytis.

Vėl artėjo rugsėjis. Raseiniuose dar tebevyko mūšiai. Tėvas mane nuvežė į Vilkijos gimnaziją. Apsigyvenau pas tetą buvusiame Gaižuvos dvare. Kasdien žingsniuodavau šešis kilometrus į gimnaziją ir tiek pat iš jos visus mokslo metus. 1945 m. pavasarį baigiau ketvirtąją klasę.

Tą rudenį netekau jauniausio broliuko. Jį sunkiai sužeidė pėstininkų mina. Tėvai atvežė į Vilkijos ligoninę, bet dar nebaigę operacijos gydytojai liepė, kol dar veikia narkozė, skubiai vežti į Kauną. O iki Kauno 30 kilometrų! Tėvas plakė šlapius, apsiputojusius arklius. Suspėjo. Tik nieko nepadėjo ir Raudonasis kryžius. Eugenijus rytojaus dieną mirė. Laidotuvės sutapo su jo gimtadieniu – sukako dvylika metų…

Nuo 1944 metų rudens Lietuvoje prasidėjo žiaurūs laikai. Vyrai slapstėsi nuo mobilizacijos, juos pradėjo gaudyti NKVD kariuomenė ir vietiniai kolaborantai – stribai. Besislapstantieji pradėjo ginkluotis, organizuotis į būrius.

Pirmasis jų mūšis įvyko gruodžio mėnesį Vosbutų kaime. Jame dalyvavo ir Juodaičių kaimo būrys. NKVD sudegino daug trobų, žuvo ir mūsų vyrų, ir NKVD kareivių. Savo kieme nušautas Jonas Nagreckis, mano tetos vyras, o jų sūnus Augustinas tada enkavedistų buvo išvežtas ir dingo be žinios. Dabar tuo metu žuvusiems Vosbutų kaime vyrams pastatytas paminklas.

Vosbutų kautynės skaudžiai palietė ir mūsų namus. Jose žuvo mūsų bendrapavardis Antanas Bukauskas, taip pat juodaitiškis. Į Juodaičius atvažiavo baudėjai. Namie buvo tik mama ir sesuo. Kareiviai, nė nesigilindami, kad žuvęs Antanas yra ne tų Bukauskų, padegė klojimą, daržinę, tvartus. Mama išmeldė, kad neliestų trobos ir svirno.

Atrodo, kad ta žiema buvo Lietuvai viena iš žiauriausių. Reikėtų suskaičiuoti, kiek besiautėdami enkavedistai sudegino ūkininkų sodybų, išgrobstė turto, kiek nužudė visiškai nekaltų žmonių!

Vyresnysis brolis Vincas buvo šaukiamojo amžiaus. Po trobų sudeginimo tėvas jį išvežė į Kauną ir įdarbino geležinkelio gaisrinėje, iš kur į kariuomenę neėmė.

Atėjo 1945 m pavasaris. Raudonoji armija saliutavo pergalę. Birželio mėnesį išlaikiau keturių gimnazijos klasių egzaminus. Grįžus namo laukė beveik visi 18 ha ūkio žemės darbai: brolis tarnavo Kaune, tėtė nesveikas. Trobos buvo sudegintos, reikėjo statyti naujas. Apie kolchozus dar nebuvo garsiai kalbama, o, be to, ir girdėti apie juos niekas nenorėjo. Taigi pasinėriau į nepabaigiamus vasaros žemės darbus. Be to, dar prisidėjo trobų statyba. Samdytas meistras padėjo sunerti klojimo griaučius, o visi kiti darbai – sienų apkalimas, stogo dengimas -teko daugiausia man. Brendo javai ir reikėjo skubėti paruošti jiems pastogę. Labai sunki ta vasara man buvo, bet kartu ir smagi, kad laiku nudirbom svarbiausius darbus, kad vėl galėsiu mokytis be didelio sąžinės graužimo, kad likę tėtė, mama ir sesuo su kitais darbais šiaip taip susitvarkys.

Tą vasarą vyko masinės NKVD operacijos prieš partizanus. Pasklido gandas, kad iš Vokietijos traukiasi maištinga Žukovo armija, nepatenkinta Stalino pažadais panaikinti kolchozus. Tai tokios neaiškios kariuomenės daliniai apsistojo Burbinės miške, apie 4 km nuo

Juodaičių. Jie pradžioje ieškojo ryšio su partizanais, o kai nepavyko jiems iš žmonių nieko sužinoti, parodė, ką sugeba NKVD sadistai. Ten buvo žiauriai nužudytas tarp kitų ir mūsų tolimas giminaitis Antanas Liaudenskas. Apie Burbinės miško žudynes buvo rašyta 1991 m. „Švyturyje“ (Nr. 7).

1945    m. rudenj išvažiavau mokytis į Kauną, kur tuo metu gyveno ir dirbo vyresnysis brolis. Mokiausi „Aušros“ berniukų gimnazijos penktojoje klasėje. Dėl mokslo jokių problemų neturėjau -sekėsi gerai, nors persikėlimas jau į trečią gimnaziją mokslo metų pradžioje ir turėjo šiokią tokią įtaką rezultatams. Tačiau man greit pasisekdavo pasivyti ir prisitaikyti prie naujų mokytojų mokymo metodikos. Paprastai mokslo metų pabaigoje aš jau patekdavau tarp gerųjų mokinių.

Gyventi Kaune buvo ramiau, bet provincijoje itin siautėjo NKVD ir kolaborantai, žmonėms ramybės ten nebuvo.

1946    m. pavasarį rusų kariuomenės vadovybė, nemokšiškai gelbėdama medinius Neries ir Nemuno tiltus, sukėlė tokį potvynį Kaune, kokio dar nebuvo. Prieš pat potvynį aš spėjau išbėgti iš Kauno. Pradėjus kilti Nemuno ir Neries vandens lygiui ir padidėjus potvynio pavojui, mus paleido pavasario atostogų. Aš perbėgau per medinį Neries tiltą į Vilijampolę. Transportui jau neleido per jį važiuoti – mat jis buvo ledų išjudintas iš vietos ir šiek tiek pakrypęs. Iki Nevėžio nuvažiavau pasitaikiusiu sunkvežimiu, o nuo Nevėžio iki namų teko pareiti apie 40 km pėsčiomis. Labai rizikingai tarp ledo lyčių persikėlėm per Nevėžį. Pasibaigus atostogoms, šiaip taip atvažiavau į Kauną. Gatvėse dar styrojo krūvos ledų. Visas miestas bjauriai dvokė. Valančiaus gatvėje, kur aš gyvenau, pirmasis aukštas per potvynį buvo apsemtas. Buvo apsemta ir mano klasė „Aušros“ gimnazijos pirmajame aukšte.

Ankstyvą pavasarį brolis važiavo į namus atviru sunkvežimiu, dėl to stipriai peršalo ir susirgo šlapiuoju pleuritu. Sirgo sunkiai ir ilgai. Jei ne jo stiprus organizmas, vargu ar būtų išgijęs.

1946 m pavasarį sėkmingai baigiau penktąją klasę ir vasarą vėl pasinėriau į žemės ūkio darbus. Buvau tuo metu pats stipriausias darbininkas šeimoje.

Kaip ir praėjusiais metais, mane labiausiai piktino naujosios valdžios elgetystė. Dar javai tik bręsta, o jau mums įteikdavo pranešimus, kiek ir kada pristatyti javų. Reikėdavo primityviu būdu blokšti rugių ir kviečių pėdus, kad tik atsikratytum įkyraus raginimo ir grasinimų. Ir buvo priversti žmonės vežti „raudonosiomis gurguolėmis“ savo kruvino prakaito vaisius alkanam okupantui.

1946 m. vasaros pabaigoje brolis šiek tiek pagijo, tačiau dėl nesustiprėjusios sveikatos turėjo mesti darbą Kaune ir sugrįžo į namus. Tą rudenį ir man iškilo klausimas – kur mokytis? Tuo metu Ariogaloje jau buvo susikūrusi gimnazija su priaugančia klase, todėl ir pradėjau ten mokytis šeštojoje klasėje. Gaila buvo Kauno „Aušros“ gimnazijos, bet Ariogala – tik 9 km nuo namų. Lengviau susisiekti, pigiau išsinuomoti kambarį. Pokario laikotarpiu tai buvo labai svarbu.

Labai greit susigyvenau su savo nauja klase, nes tai buvo mano vienminčiai – artojų vaikai. Nebuvo tarp jų nė vieno komjaunuolio. Toji aplinkybė leido mums labiau suartėti ir pasitikėti vienas kitu. Bolševikinės valdžios vykdoma grobuoniška politika, NKVD ir stribų žiaurios represijos kaimuose žadino mūsų neapykantą okupantui. Neretai Ariogalos gatvėse būdavo guldomi išniekinti nužudytų jaunų vyrų lavonai. Vienas Dievas žino, kiek iš jų buvo partizanų ir kiek niekuo nekaltų žmonių. O visai nekaltai žuvusiųjų tikrai buvo didesnė dalis, nes kiekvienas vyras enkavedistams vaidenosi kaip „banditas“, todėl žudė nesivaržydami, o nužudę kiekvieną pavadindavo „banditu“. Už nužudytus žmones okupantai ir kolaborantai tikriausiai būdavo kaip nors skatinami, nes kuo gi galima būtų paaiškinti tokį uolumą ir žiaurumą.

Tylomis sklisdavo žinios, kad vienas ar kitas gimnazijos mokinys buvo tardomas. Tačiau niekas apie tai garsiai kalbėti nedrįso. 1947 m. pavasarį išvežė su šeima į Sibirą mūsų klasės mokinę Antaniną Laurinavičiūtę. Žemesnėje klasėje mokėsi keli uolūs komjaunuoliai, kurie buvo Ariogalos valsčiaus aktyvistai ir dalyvavo represinėse akcijose – žmonių trėmimuose, prievolių plėšime ir kitose. Jie net į klasę ateidavo su pistoletais. 1947 m rudenį, jau į septintąją klasę, atėjo vienas iš tų komjaunuolių D. Abromaitis, dėl kurio mes buvome priversti kontroliuoti savo žodžius. Tačiau, mūsų laimei, šis komjaunuolis tik vienerius metus mokėsi mūsų klasėje. Jis vedė ir išvažiavo į Kėdainius. Minėjau, kad mūsų klasė Ariogalos gimnazijoje buvo priauganti. Toji aplinkybė mums lyg ir užtraukė tam tikrą atsakomybę, pareigą. Beje, mūsų karta mokėsi dar tuo metu, kai vidurinis mokslas buvo neprivalomas. Taigi mokėsi tie, kurie norėjo mokytis, kurie norėjo ką nors nuveikti Lietuvos labui.

studentu-byla-3

Sėdi – pirmas iš kairės A. Bitvinskas, trečias – V. Bukauskas, septintas -V. Kaminskas. Pirmoje eilėje stovi – T. Jagelavičius, trečias – L. Gaižauskas, ketvirtas J. Bersėnas, šeštas – P. Čižas. Antroje eilėje stovi pirmas – A. Urbonas, antras – J. Kreimeris, ketvirtas – C. Ajauskas, septintas – J. Petkevičiu | Knygos „Studentų byla“ nuotr.

1949 m. pavasarį klasės draugę D. Digrytę paėmė tiesiog iš klasės ir išvežė į Sibirą. Išvežė tą kartą ir daugiau mokinių iš kitų klasių.

Birželio mėnesį, per abitūros egzaminus, sklandė gandai, kad vėl būsią vežami žmonės. Egzaminams rengiausi savo namuose. Naktimis slapstydavausi, nes buvo nuogirdų, kad numatyta išvežti ir mūsų šeimą. Bet laimingai praėjo tas juodas debesis, išlaikėm abitūros egzaminus, atėjo laikas išsiskirti. Po išleistuvių visa buvusi aštuntoji klasė pasirašė slaptąjį testamentą, apie kurį net ir mokytojai nežinojo. Testamente įsipareigojom visom galimom priemonėm kovoti dėl Lietuvos Nepriklausomybės ir dirbti jos naudai. Pasirašytą testamentą įdėjom į butelį, užlakavom ir užkasėm Taurupio upelio krante. Buvom žadėję tą testamentą iškelti po 25 metų. Tikėjomės, kad tuo metu Lietuva jau būsianti laisva. Testamente buvo pakankamai inkriminuojamos medžiagos, kad KGB visą klasę nuteistų 25 metams. Kai pasižiūri iš dabarties viršukalnės į tas jaunystės dienas, išgyventas žiauraus bolševikmečio ir NKVD siautėjimo metais, neretai nusistebi, iš kur atsirado tiek energijos, optimizmo ir kantrybės visa tai pakelti ir nepalūžti.

Kai grįžome iš lagerių, V. Kaminskas, kuris gyveno arčiausiai prie užkasto testamento, bandė jo ieškoti. Deja, medis, netoli kurio buvo užkastas testamentas, nupjautas, upelio krantas paplautas. Butelis su mūsų testamentu, matyt, potvynio vandens nuneštas nežinia kur.

Nerami jaunystė

Baigus gimnaziją, daugumas mano klasės draugų norėjo mokytis toliau. O kas turi ir kas neturi teisės mokytis aukštosiose mokyklose, nulemdavo charakteristikos, kurių turinį kurdavo valsčių partorgai. Iš 22 abiturientų šiokias tokias charakteristikas gavo vienuolika berniukų ir trys mergaitės. Visi šie jaunuoliai išlaikė stojamuosius egzaminus ir pradėjo studijuoti. Penki vaikinai įstojo į Kauno universitetą, du -į Veterinarijos akademiją, viena – į Žemės ūkio akademiją, vienas -į Vilniaus universitetą, kiti penki – į pedagoginius institutus. Aš mokiausi Kauno universiteto Mechanikos fakultete. Nors komjaunimo aktyvistai labai stropiai mane verbavo į jų organizaciją, tačiau aš atsilaikiau ir į tas „garbingas“ eiles nepatekau.

Mokantis pirmajame kurse, toliau plėtėsi mano ir kitų draugų akiratis. Įkyrus marksizmo-leninizmo tiesų brukimas per paskaitas sukėlė mums atvirkštinę reakciją. Pamatėme tų teorijų absurdiškumą, visišką atitrūkimą nuo gyvenimo tikrovės. Lietuvoje tebevyko ginkluotas pasipriešinimas okupantams ir jų kolaborantams. Jau daug žmonių buvo žuvę, o dar daugiau pasodinta į kalėjimus ir lagerius. Radijas ir spauda skleidė tik melą. Lietuvoje tuo metu buvo vykdoma prievartinė kolektyvizacija – viena iš skaudžiausių ūkininkų ekonominio ir dvasinio pavergimo priemonių. O priversti ūkininkus stoti į kolchozus bolševikai jau turėjo patyrimo. Tam padėjo gąsdinimai, šantažai, nepakeliamos prievolės ir mokesčiai. Ūkininkus sodindavo į kalėjimus už tai, kad neatidavė savo kruvino prakaito vaisių tiek, kiek nusprendė visagalis valsčiaus partorgas. Žodžiu, vyko dvasinis ir fizinis Lietuvos gyventojų naikinimas.

Ar galėjome, ar turėjome moralinę teisę mes ramiai stebėti ekonominį ir fizinį Lietuvos naikinimą? Ar galėjome mes su juo susitaikyti, užsimerkti ir tapti pasyviais ar aktyviais kolaborantais? Atėjo valanda ir mūsų kartai tarti savo žodį.

1950 m. vasarą Ariogaloje susirinkom visi vienuolika vaikinų, jau studentų, iš pirmosios laidos ir nutarėm pradėti aktyvią antisovietinę veiklą. Beje, mes nebuvom naivuoliai utopistai, gerai supratom, ką pradedam, žinojom, kad okupantas yra didelis ir stiprus ir kad kova su juo bus sunki ir ilga. Taip pat žinojom, kas mūsų laukia, jei saugumui pavyktų susekti. J. Petkevičiui, kaip Teisės fakulteto studentui, pavedėm parengti būsimos organizacijos programą ir įstatus. 1950 m. rudenį susirinkę Kaune jau aptarėme tą programą ir įstatus. Organizaciją pavadinom Vieningąja darbo sąjunga (VDS). Programoje buvo numatyta organizacijos uždaviniai okupacijos sąlygomis ir ateityje, kai Lietuva taps nepriklausoma. Galutinis organizacijos tikslas – sukurti laisvą, nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. Okupacijos sąlygomis organizacija turėjo plėstis tarp studentijos, inteligentijos. Buvo padaryta išvada, kad tolesnis ginkluotas pasipriešinimas, sustiprėjus kolaborantinei valdžiai, jau netikslingas dėl didelio aukų skaičiaus, kad reikia išsaugoti ateičiai kuo daugiau gyvųjų tautos jėgų, kad tų jėgų jau paaukota pernelyg daug. Tačiau buvome įsitikinę, kad tos aukos nėra beprasmės, kad jų reikšmė bus didžiulė žadinant tautos rezistencinę dvasią, kad Lietuvos partizanų pralietas kraujas gėdos dėme ilgai žymės tuos Vakarų veikėjus, kurie galėjo, bet laiku neištiesė pagalbos ranką kovojančioms prieš okupantą tautoms. O jos taip tikėjomės! Buvo numatyta okupacijos laikotarpiu aktyviai dalyvauti pogrindžio spaudoje, žadinančioje ir šviečiančioje visuomenę, siekiant galutinio tikslo – Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo. Per mokytoją Kazimierą Banį, tuomet dirbusį netoli Betygalos esančioje Pagojuko mokykloje, užmezgėm ryšį su Kęstučio partizanų apygarda. Pogrindžio spaudai per jį perdavinėjom VDS narių straipsnius ir eilėraščius, o iš ten gaudavom pogrindinius leidinius. Ne vieną kartą man teko gabenti tokį paštą. Iš pogrindžio gaudavau „Laisvės varpą“, „Laisvės žvalgą“ ir kitus laikraštėlius, kuriuos perskaitęs perduodavau kitiems draugams. Vieno VDS nario, Algirdo Bitvinsko (mirusio 1982 m), slapyvardžiu „Keranas“, trejetas eilėraščių įtraukta į antologiją „Kovos keliu žengiant“, sudarytoje iš Vakarų (Jūros) srities partizanų leidinių.

VDS Kauno grupėje buvo 7 studentai: Jonas Bersėnas, Tadas Jagelavičius, Vytautas Kaminskas, Jonas Kreimeris, Liudas Gaižauskas, Alfonsas Urbonas ir aš. Pradžioje buvau išrinktas Kauno grupės sekretoriumi. Po kurio laiko L. Gaižauskas rekomendavo priimti į VDS Veterinarijos akademijos studentą Kazimierą Vaišvilą. Susipažinę su juo ir patyrę, kad jis protingas ir drąsus vaikinas, nutarėme priimti. Ir neapsirikome. Po kurio laiko išrinkome jį Kauno grupės sekretoriumi, juo jis ir išbuvo iki pat arešto. Su Vilniaus grupe santykius palaikėme tiesiogiai: arba mūsų atstovas vykdavo į Vilnių, arba jų atstovas atvykdavo pas mus. Vilniaus grupės branduolį sudarė Celestinas Ajauskas, Algirdas Bitvinskas, Pranas Čižas, Juozas Petkevičius. Vėliau Vilniaus grupė pasipildė Brone Kryževičiūte, Adomu Lukaševičium, Jadvyga Žukauskaite ir nelemtuoju Vytautu Murausku.

Ėjo 1952 metai. Jau buvo išžudyta dešimtys tūkstančių narsiausių mūsų sūnų ir dukrų. Ginkluotas Lietuvos rezistencijos kovotojų pasipriešinimas darėsi neracionalus ir net neįmanomas. Per daug Lietuvoje atsirado kolaborantų ir išdavikų, kurie neblogai talkino okupantams, tuo suduodami mirtiną smūgį ginkluotajai rezistencijai. 1952 m. vasaros pabaigoje gavome žinią, kad rezistencija nutarė nuo ginkluotojo pasipriešinimo pereiti prie ideologinės kovos, kad šiam tikslui įkuriama Vyčių sąjunga, kurios uždavinys – sujungti visus žmones, kovojančius dėl Lietuvos laisvės. Čia ir turėjo prasidėti naujas Vieningosios darbo sąjungos veiklos etapas.

Tačiau…

Saugumo gniaužtuose

1952 m rugsėjo 23 d. į savo butą Valančiaus gatvėje grįžau vėlokai. Tik įėjus į koridorių, prie manęs prišoko du nepažįstami vyriškiai: „Ruki v verch! Kak familija?“ Iškratė kišenes ir liepė greitai pasiimti savo daiktus. Supratau, ką tai reiškia. Pasiėmiau baltinių, apsivilkau žieminį paltą. Netrukus, laikydami už parankių, įsodino į „gaziuką“ ir atvežė į Kauno saugumą.

Įvedė į kažkokį kabinetą. Liepė sėstis. Matyt, ko nors dar laukė. Dar bute, kai tik aš apsivilkau žieminį paltą, pajutau, kad apatinėje kišenėje kažkas yra ir tuoj pat prisiminiau, kad tai nelegali spauda. Mane areštuodami čekistai labai skubėjo ir neiškratė visų rūbų. Sukau galvą, kaip toje situacijoje nusikratyti tų įkalčių. Bet kaip? Du čekistai atidžiai mane stebėjo. Paprašiau į tualetą. Mane ten nuvedė ir uždarė duris. Atsirado auksinė proga, ir aš ja pasinaudojau. Tie įkalčiai būtų smarkiai apsunkinę mano padėtį per tardymą. Pasirodo, ir čekistų darbe būna niekalo.

Tą patį vakarą įsodino į „juodąją varnelę“ ir išvežė į Vilnių, į tuos rūmus, į kuriuos ilgus dešimtmečius nuo aukšto postamento savo ranka rodė Leninas. Šiuose rūmuose prasidėjo man iki šiol nepatirtos procedūros, kurias neišvengiamai turi pereiti kiekvienas čia patekęs. Tai nuodugni rūbų ir kūno krata, visų metalinių daiktų, sagų, kabliukų, diržų, batraiščių eksproprijavimas. Ir, žinoma, vienutės suteikimas.

Sunkios, oi, kokios sunkios yra pirmosios nelaisvės valandos! Ypač kai nežinai, kas atsitiko kitiems draugams, kai privalai nieko neišduoti. Tačiau prokuroro sankcija mane suimti rodė, kad čekistams daug kas žinoma, todėl jie elgėsi labai pasitikėdami. Pirmoji naktis vienutėje prabėgo be miego, kaip ir daugelis kitų, be galo ilgų. O tai tęsėsi beveik tris mėnesius, kol pasibaigė tardymas. Visi tardymai prasidėdavo tuoj pat atsigulus, kartais užmigus, kartais ne ir trukdavo iki pat ryto, kai jau reikėdavo keltis. Dieną prižiūrėtojai ypač saugodavo, kad jokiu būdu bent kiek nepasnaustum Šią užduotį jie vykdė labai uoliai. Nemigos iškamuotas, tuoj pat nevalingai užmigdavai, dėl ko prižiūrėtojas pabelsdavo ir pagrasindavo karceriu. Taip būdavo ir tardymo metu. Kol tardytojas užrašo vienokį ar kitokį parodymą, neretai pavykdavo minutę kitą snustelėti ant taburetės. Išvydęs snaudžiantį tardomąjį, jis pašokdavo nuo kėdės kaip žvėris, plūsdavosi ir grasindavo. Tardomųjų kankinimas draudžiant miegoti buvo vienas iš kankinimo metodų, beje, laikomas humanišku.

Nemigos iškankintas tardomasis tampa viskam abejingas ir, matyt, tardytojas tokiu būdu palengvina savo darbą. Kartais tardytojas per visą naktį parašydavo 2-3 puslapius protokolo, kuriems parašyti praktiškai užtektų 1-2 valandų. Matyt, tardytojui negaliojo stachanovietiško darbo metodai, o gal jam buvo atlyginama už valandas, praleistas su tardomuoju? Mane tardė KGB kapitonas Bogatovas, maždaug 40 metų amžiaus. Labai ilgai jis mane laikė vienutėje, turbūt apie 2 mėnesius. Kameroje, lyg pasityčiojimui, buvo šachmatai, tačiau knygų skaityti nedavė. Tai, norėdamas sutrumpinti ilgą bemiegę dieną, vienas žaisdavau šachmatais. Padarydavau ėjimą baltąja figūra, paskui pavaikščiodavau ir apgalvodavau juodųjų figūrų ėjimą. Paskui vėl baltųjų ėjimą… Ir šitaip valandų valandas. Nemigos, alkio ir žiaurios tikrovės iškankintam tai buvo šioks toks išsigelbėjimas – kaip skęstančiajam šiaudas.

Pradžioje tardytojas pareiškė, kad kalbėsime apie VDS, ir panoro išgauti iš manęs, ką aš apie ją žinau. Supratau, jog esame išduoti, bet nežinojau kaip, kas tai padarė ir kiek mūsų čia esame. Todėl kelias dienas tardytojui kūriau „pasakėles“, nenurodydamas pavardžių. O tam turėjau pagrindą, nes suimant ir darant kratą, jokių įkalčių pas mane nerado. Tačiau vieną dieną tardytojas smarkiai supykęs išvardijo nemaža VDS narių pavardžių, kurios jau buvo žinomos išdaviko dėka. Atskleisti išdaviką tardytojas nenorėjo. Pradžioje teigė, kad vieną ar kitą pavardę pasakę kiti VDS nariai. Užsispyręs reikalavo nurodyti, kur yra VDS archyvas, ir tvirtino, kad pas mane turį būti kokie nors VDS dokumentai. Žadėjo važiuoti į tėvų namus ir, kaip jis sakė, „išdraskyti juos po skiedrelę, bet vis tiek dokumentus surasti“.

Maždaug po dviejų mėnesių iš vienutės perkėlė mane į kitą kamerą, kur radau jau senokai sėdintį jauną vaikiną Giedraitį, rodos, vardu Vytautas. Jam neturėjo pagrindo sudaryti bylos. Vaikinas buvo gerokai išsekęs, bet dvasiškai nepalūžęs. Šioje kameroje šachmatų nebuvo, o ir paprašius nedavė. Pasidarėm figūras iš kuklaus duonos davinio. Žaidėm ir tokiu būdu trumpinom savo nelengvas dienas. Neprisimenu, kiek man teko išbūti su Giedraičiu, gal apie porą savaičių. Vieną dieną jį iškvietė iš kameros su daiktais ir daugiau aš su juo niekur nesusidūriau. Matyt, nesudarius bylos, ko gero, Maskvos ypatingasis pasitarimas už akių paskyrė kokią nors bausmę. Vėl likau vienas, bet neilgai. Atvedė vilnietį Povilą Ramošką, su juo jau išbuvau iki pat teismo. Dar po kelių dienų atvedė trečią gyventoją -Joną Norkų, kurį KGB darbuotojai atvežė net iš Lenkijos, iš Ščecino miesto. Taigi visų socialistinių valstybių saugumo organai glaudžiai bendradarbiavo su KGB.

Gulago karalystės gyventojų biografijose tardymo periodas yra vienas iš sunkiausių fiziniu ir psichiniu požiūriu. Tai pereinamasis laikotarpis iš tariamai laisvo į nelaisvą gyvenimą, į fizinio pažeminimo ir prievartos būklę, dvasinę ir psichinę priespaudą. Fiziniam pažeminimui ir prievartai tardomasis negali pasipriešinti, bet dvasinė ir psichinė jo būklė priklauso nuo jo asmeninės valios ir dvasinės stiprybės, kurią tardytojams visais laikais sunkiausia buvo įveikti, todėl čia jie ir naudojo įvairiausias neleistinas tardymo priemones, tarp jų ir miego varžymą. Ši „terapija“, matyt, turėjo įtakos mano fizinei būklei, nes daugelio smulkmenų iš to laikotarpio ir vėliau iki šiol negaliu prisiminti.

Pagaliau tardymas baigėsi. Tardytojas supažindino su visa 3 mėnesių rašliava. Tardymui, mano nuomone, mūsų byla nebuvo sudėtinga, nes išdavikas pateikė apie VDS visą svarbiausią informaciją.

Tačiau čekistai niekuomet neapsiribodavo vien tik suimtųjų tardymu. Jie stengdavosi apklausti kuo daugiau tardomojo aplinkos žmonių, su kuriais bendravo, kad, suradę mažiausią dingstį, galėtų įtraukti juos į bendrą bylą kaip bendrininkus. Savaime suprantama, kad aktyviai buvo tardomi mano tėvai, brolis, sesuo, taip pat ir buto, kur aš gyvenau besimokydamas, šeimininkai Palšauskai. Byloje yra tie apklausos protokolai, kur jų buvo klausiama, kas pas mane lankėsi, su kuo bendravau. Iš šių garbingų žmonių čekistai sužinojo, kad pas mane niekas nesilankė. Nepaliko čekistai ramybėje ir šeimininkų keturiolikos metų dukters Genovaitės. Ją išsikvietę į Kauno saugumo rūmus tardė, įvairiai gąsdino, žadėjo nukirpti kasas už tai, kad ji nieko prieš mane nepaliudijo. O Genovaitei aš buvau davęs ne kartą skaityti pogrindinių laikraštėlių.

Teismas prasidėjo 1952 m. gruodžio 23 d. ir vyko saugumo rūmų salėje net 4 dienas, penktąją paskelbė nuosprendį. Nepaisant, kiek kas buvo prisidėjęs prie VDS veiklos, „įvertinti“ visi buvome vienodai – po 25 metus lagerio ir 5 metams atimtos piliečio teisės. Teisė karo tribunolas. Visą teismą sudarė KGB karininkai, išskyrus tris advokatus, kurių dalyvavimas buvo tik formalus, juos pamatėme tik teismo salėje. Visiems pritaikė 58 straipsnio la, 10 ir 11 dalį.

Išgirdus nuosprendį, kažkodėl pasidarė pašėlusiai linksma. Turbūt mums suteikė stiprybės ankstesnis įsitikinimas, kad anksčiau ar vėliau ši tironija žlugsianti, kad mums neteksią daug kalėti. Be to, buvo džiugu, kad jau baigėsi KGB bjauraus tardymo kalėjimo režimas. Nors mūsų laukė nesaldus lagerių gyvenimas, bet vis tiek tikėjomės geresnės buities.

Paskelbus nuosprendį, į saugumo kalėjimo kamerą negrąžino ir tuoj pat išvežė į Lukiškių kalėjimą. Čia buvo leista parašyti apeliaciją Aukščiausiajam teismui. Bet tai buvo tik formalumas. Man rodos, joks Aukščiausiasis teismas tuo laikotarpiu neišdrįso pakeisti KGB tribunolo sprendimo.

Apgyvendino mane 329-ojoje kameroje, kur jau sėdėjo trys kaliniai: du iš jų atvežti iš lagerių pakartotiniam tardymui ar liudijimui, rodos, Gružinskas nuo Užpalių ir Kiauleikis iš Žemaitijos, o trečias -neseniai nuteistas aukštaitis Gaidys. Lukiškių kalėjime režimas jau buvo lengvesnis: galėjai dieną atsigulti, iš kalėjimo bibliotekos gauti knygų, kasdien išvesdavo pasivaikščioti į specialius gardus su aukštomis sienomis, kurių viršuje vaikščiodavo sargybinis ir stebėdavo, kad ko nors neįmestume iš vieno gardo į kitą. Tačiau vis tiek man pavyko tokiu būdu gauti popierėlį su Morzės abėcėle. Mat mano kameroje niekas jos nemokėjo, o ryšys tarp kamerų buvo labai reikalingas. Greit šią abėcėlę išmokau ir tuoj sužinojau, kad šalimoj kameroj yra Juozas Petkevičius. Labai pamėgau šiuos pasikalbėjimus, nes gaudavau daugiau informacijos. Vieną kartą Juozas paprašė pasivaikščiojimo metu į jų gardą įmesti kandiklį. Kitą dieną tuo pačiu būdu jis man buvo grąžintas, tik jau su išgraviruotais žodžiais „Omnia mutantur“. Pasirodo, su Juozu sėdėjo, rodos, Juodis, kuris mokėjo gražiai graviruoti. Lotyniškai žodžiai „Omnia mutantur“ („Viskas praeina“) savotiškai mane veikė visą kalėjimo ir lagerio laikotarpį, nuolat primindavo, kad viskas vieną kartą baigsis, ir teikė vilties.

Apie lagerių gyvenimą mane apšvietė kameros draugas Gružinskas, atvežtas iš Norilsko. Atsitiktinai išgirdau, kad viename lageryje ir net tame pačiame barake su juo kalėjo mano mokytojas Vincas Bazilevičius. Mokė jis mane 1945-1946 m. Kauno „Aušros“ berniukų gimnazijoje, penktojoje klasėje. Gružinskas iš visų mūsų buvo didžiausias pasakotojas. Kitas kameros draugas – žemaitis Kiauleikis, atrodo, buvo kažkokio vokiečių savisaugos bataliono kareivis. Aukštaitis Gaidys nebuvo kalbus, bet už tai dažnai tyliai dainuodavo.

Taip ir slinko mūsų dienos Lukiškių mūruose. Labai pasitaisė mūsų nuotaika, kai kovo 5 dieną pastebėjome ant prižiūrėtojų rankovių raudonus raiščius su juoda juosta. Morzės telegrafas tuoj pranešė, kad  mirė Stalinas. Aišku, tai buvo pati geriausia žinia, daug ką galinti pakeisti būtent mūsų gyvenime.

Mano tėvas, matyt, žinojo, kada vyko mūsų teismas (lyg ir advokatas pranešė!), nes netrukus Lukiškėse gavo pasimatymą su manim. Sunkus tai buvo pasimatymas ir man, ir jam. Mačiau jį prislėgtą ir susirūpinusį mano likimu. Kalbėjomės atskirti dvigubos vielų tinklo tvoros, maždaug trijų metrų nuotoliu, esant didžiausiam triukšmui ir klausantis prižiūrėtojui. Paraminau jį, kad esu sveikas, kad viskas baigsis gerai, kad manim nesirūpintų. Pasimatymas truko apie tris minutes.

Po pasimatymo į kamerą atnešė tėvo siuntinį. Vieną siuntinį jau buvai gavęs baigiantis tardymui saugumo kalėjime. Čia kameros draugai siuntinių negaudavo. Tai visi dalijomės tuo, ką turėjome. Tiesa, kelioms dienoms, matyt, per klaidą į mūsų kamerą buvo atvedę Tadą Jagelavičių. Paprastai bendrabylius stengdavosi laikyti atskirai.

Saugumo kalėjime langų stiklai buvo armuoti viela, nepermatomi. Ten dangaus lopinėlį galėdavom pamatyti tik išvesti į pasivaikščiojimo gardą, kaip ir Lukiškėse. Čia gi per kameros langelius dangaus lopinėlį matydavom nuolat, bet daugiau nieko. Ant langų buvo uždėti vadinamieji „namordnikai“ (antsnukiai). Tai vėl čekistų išradimas sovietiniam kaliniui visiškai izoliuoti nuo pasaulio.

Dar norėčiau paminėti vieną kalėjimų „malonumą“ – kratas. Saugumo kalėjime jas darydavo kas 2-3 dienas, o Lukiškių kalėjime gal kiek rečiau. Atrodo, kalinys jau taip nuo visko apsaugotas, kad, rodos, net uodas pas jį neįlįstų, o kalėjimo administracija nei tomis priemonėmis, nei savo pavaldiniais nepasitikėjo. Ko ieškojo -nepasakydavo.

1953 m. balandžio pradžioje mane ir kai kuriuos kitus bendrabylius išvežė Į Leningrado skirstomąjį kalėjimą. Ten teko išbūti apie porą savaičių. Sužinojome, kad iš Leningrado etapai dažniausiai siunčiami Į europinės dalies šiaurę, į Komiją. Taigi teks atsivėsinti.

Balandžio pabaigoje išdardėjome Stolypino vagonais. Tai rusiškas išradimas, priešrevoliucinis, bet čekistams labai patikęs, nes metalinės vagono sienos, lubos ir grindys neleido pabėgti, o sargyba per grotas galėjo nuolat stebėti kalinių elgesį. Vežė kelias dienas. Prieš tai išdavė sausą davinį: duonos ir labai sūdytos žuvies. Vandens duodavo lydinti sargyba.

Išvažiuojant iš Leningrado, jau buvo šiltas pavasaris. Keliaujant į šiaurę, vaizdai pamažu keitėsi, pradėjo rodytis sniego lopinėliai, o paskui ir ištisa sniego danga. Atvežė į Vorkutą pirmomis gegužės dienomis. O čia dar viešėjo žiema su daugybe sniego. Dienomis saulė sušildydavo orą iki nulio, o naktimis nukrisdavo iki 20 ir daugiau laipsnių šalčio.

Mane vieną atvežė į 9-osios ir 10-osios kasyklos lagerį ir įkišo į kamerą, karantinu vadinamą. Ten radau du kriminalinius kalinius, kurie mane šiek tiek „apšvarino“. Keletą dienų išbuvus karantine, mane perkėlė į baraką, kur gyveno Vorkutos miesto statytojų brigados. Vieną dieną išvedė ir mane su brigada į miesto statybą. Išeinant iš lagerio zonos, iškratė, surikiavo po keturis, koloną apsupo ginkluoti sargybiniai su šunimis. Sargybos viršininkas atkalbėjo savo įprastinę maldelę: „Žingsnis kairėn ar dešinėn laikomas bandymu pabėgti! Sargyba šaus be įspėjimo!“ Išėję už lagerio zonos, kaliniai atsidurdavo visiškoje sargybos valdžioje. Ji galėjo su jais elgtis, kaip panorėjo. Galėjo kalinių koloną suguldyti į purvyną, į vandenį, ant sniego ir laikyti, kiek jai patinka. Juk tiems jauniems kareiviams buvo „pripūsta“, kad politiniai kaliniai esą baisiausi nusikaltėliai, žmogžudžiai ir išdavikai. Taigi ir kareivių elgesys buvo atitinkamas. Tačiau ir tarp kareivių buvo vienas kitas žmoniškesnis. Kalinių skaičiavimo, kratų, ėjimo į darbą ir grįžimo procedūros buvo gana ilgos ir į darbo laiką neįtraukiamos. Ypač jos iškamuodavo kalinius žiemą, kai šaltis neretai siekdavo 40 laipsnių šalčio.

Taigi išvedė pirmąją dieną mane į Vorkutos miesto kareivinių statybą kasti tranšėjos šildymo trasai. Žemė ten amžinai įšalusi. Įteikė tokį rusišką išradimą, vadinamą „kirka-motyga“, su kuriuo privalėjau iškirsti nustatytą normą. Aukštai užsimojęs kirtau ir nusivyliau – lyg būčiau smogęs į kietą gumą. Mat jau oro temperatūra buvo beveik nulinė, žemės paviršius tapo elastingesnis ir ne toks trapus, kaip esant -20 ar daugiau laipsnių šalčio. Šiaip taip iškneibiau apie 0,1 m3 grunto. Mano laimei, tuo metu, t.y. 1953 m gegužės mėnesį, darbas jau buvo vertinamas rubliais, o ne maisto daviniu. Anksčiau už nustatytos darbo normos neįvykdymą kaliniai gaudavo blogesnį davinį. Tai buvo pasityčiojimas iš žmonių bejėgiškumo ir kuo didesnių kančių suteikimas jiems. Žinoma, kalinys pralaimėdavo visais atvejais: ir gerai dirbdamas, ir neįvykdydamas užduoties. Įvykdydamas užduotį, jis gaudavo šiek tiek geresnį maistą, daugiau duonos, tačiau jo panaudota energija intensyviam fiziniam darbui buvo nepalyginamai didesnė. Praktika parodė, kad besistengiantys gerai dirbti ir gaunantys pilnesnį „katilą“, greičiau fiziškai susidėvėdavo. Išsekus organizmui, kalinys visą laiką jautė alkį. Geresnio maisto nauda buvo reliatyvi.

1953metais lageriuose kalinių darbas buvo labai neekonomiškas, neprotingas. Tikriausiai valdančioji partija ir gulagų viršininkai dar manė, kad kalinių srautas į lagerius niekada nemažės, todėl nėra ko jų tausoti. Jie tikėjosi, kad ir toliau jų kaulais bus galima grįsti geležinkelių pylimus, užpildyti tranšėjas ir kasyklas, kad bolševikinė sistema amžina ir nepajudinama, kad jie gali su žmonių likimais ir gyvybėmis elgtis kaip patinka. Net mirus Stalinui, iš esmės niekas nepasikeitė, kol politiniai kaliniai nepradėjo ryžtingų veiksmų – streikų ir sukilimų. Pradžioje bolševikai bandė paskandinti kraujuje tuos streikus ir sukilimus, – tuo jie siekė įbauginti visus. Tačiau visuotinis kalinių pasiryžimas toliau nebekentėti vergijos privertė padaryti kai kurių nuolaidų, lengvatų. Po pirmųjų streikų ir sušaudymų Vorkutos

29-osios kasyklos lageryje 1953 m panaikino asmens numerius, nuo barakų langų nuėmė grotas. Taigi kruvinų aukų dėka buvo pragraužtas plyšys storoje Gulago sienoje. Šis plyšys po 1954 ir 1955 metų streikų toliau platėjo, kol pagaliau 1956 m išgriuvo didelė tos sienos dalis.

Kai kurie naivuoliai iki šiol mano, kad Gulago sistemos griuvimas yra Chruščiovo ar dar kieno nuopelnas. Tai netiesa! Jei kaliniai ir toliau būtų kantriai kentėję, niekas toje sistemoje nebūtų pasikeitę. Tik beviltiška kalinių padėtis ir jų laisvės troškimas pažadino juos ryžtingiems veiksmams. Neturiu informacijos ir todėl negaliu pasakyti, kuriuose lageriuose pirmiausia prasidėjo streikai. Vorkutos anglies kasyklose šis procesas prasidėjo 1953 m. liepos mėnesį. Iš kasyklų teritorijų išvažiuodavo tušti vagonai su užrašais „Net svobody – net uglia!“ Streikų banga persimetė ir į kitus lagerius. Tačiau tuose lageriuose, kur kaliniai buvo pasyvūs, senasis režimas išliko dar ilgai. Pavyzdžiui, kai sugrįžau į Lietuvą, rudenį iš Mordovijos lagerių grįžo mano dėdė Kazimieras Šandrikys, kuris patvirtino, kad kaliniai numerius ant rūbų nešiojo iki pat jo išleidimo. Matyt, Mordovijoje buvo kalinami vyresnio amžiaus žmonės, jie nestreikavo, nekėlė reikalavimų, o senasis režimas tuo tik naudojosi. Taigi Gulago sistemą sugriovė patys kaliniai. Tuometinė SSSR vadovybė, tokių įvykių sukrėsta, pradėjo vaidinti geradarę: 1956 m siuntė Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo komisijas į lagerius, kad jos per kelias minutes nuspręstų kalinio likimą. Tais metais iš lagerių paleido daug kalinių. Deja, tai nebuvo amnestija. Nors didžiosios daugumos paleistųjų pažymose nurodė, jog paleidžiami kartu panaikinant teistumą ir kitus apribojimus, bet tai buvo tik formalūs žodžiai. Sugrįžus į Lietuvą, diskriminacija truko ilgus dešimtmečius.

Taigi grįžtu prie žemės darbų su „kirka-motyga“. Mano laimei, šis Sizifo darbas neilgai truko. Matyt, 9-osios ir 10-osios kasyklos lageryje buvo susikūrusi grupelė lietuvių, kurie rūpinosi tautiečiais. Susipažinau su miesto statybos mechaninių dirbtuvių mechaniku ar brigadininku (neatsimenu) Pranu Valiuku. Šis, patyręs, kad šiek tiek nusimaniau apie metalo tekinimą, darė atitinkamus žygius, kol mane perkėlė dirbti tekintoju į mechanines dirbtuves. Ten aš išdirbau iki rudens.

9-osios ir 10-osios kasyklos lageryje buvo nemaža lietuvių. Susipažįstant jie patarė nedelsiant parašyti laišką namiškiams. Ir kuo trumpiau, kad tik sužinotų, kur aš esu. O laiškų buvo galima išsiųsti tik du per metus ir tik rusiškai rašytus. Aš ir parašiau trumpai: „Živ, zdorov, živu chorošo“. Ir perdaviau lagerio administracijai. Praėjo mėnuo, antras, trečias, o atsakymo – jokio. Tuomet man patarė nueiti į lagerio raštinę pas „kūmą“ ir pasiteirauti, ar jie išsiuntė laišką. „Kūmas“ tuoj pasižiūrėjo į kartoteką ir pareiškė: „Neotpravili. Vidimo čego nibud tam namaral. Napiši zanovo“. Parašiau tokį pat antrą laišką. Tas jau pasiekė namiškius. Po kokio mėnesio gavau tėvo rašytą laišką, o netrukus ir siuntinį.

Šiame lageryje man nebuvo lemta ilgiau pabūti. Rudenį surinko mūsų grupę ir išvežė į šaldytuvo statybą. Čia pagrindiniai statybos darbai jau buvo baigti, tik montuojami įrengimai ir atliekami kiti vidaus darbai. Mane vėl paskyrė dirbti su tekinimo staklėmis į antrąją pamainą. Naujame lageryje kalinių nebuvo daug ir tie patys – įvairūs specialistai. Susipažinau su elektriku Velbasiu, atvežtu iš kažkokio Maskvos spec. lagerio, montavusiu čia liftų elektrinę dalį. Šaldytuvo lageryje teko išbūti iki 1954 m kovo mėnesio. Ta žiema Vorkutoje buvo itin šalta ir gili. Vieną dieną termometras parodė net 62 laipsnius šalčio. Į darbą, aišku, nėjome. Bet toks stiprus šaltis neilgai teišsilaikė, gal dvi tris valandas. Tačiau jis padarė daug bėdos objektams, buvusiems ant žemės. Mat metalas, dėl tokios žemos temperatūros labai susitraukdamas, deformavosi, todėl metalinės konstrukcijos, tokios kaip transporterių estakados, sutrūkinėjo ir nukrito. Tik žmogus turėjo išlaikyti visas šiaurės išdaigas.

Ir šaldytuvo statybos lageryje man nebuvo lemta ilgiau išbūti. Vos tik pradėjau geriau susipažinti su lietuviais, vėl patekau į etapą. Jau turbūt buvo kovas, kai atsidūriau 31-osios kasyklos lageryje. Čia buvau paskirtas į įvairių darbų brigadą. Krovėm iš vagonų medieną, o dažniausiai atkasinėjom užsnigtus kelius, geležinkelį ir kasyklos teritoriją.

Šioje kasykloje dirbo įrengimų montuotojų brigada, kurioje buvo daug lietuvių. Čia susipažinau su Antanu Lukausku, Stasiu Kazilioniu, A Baleišiu, Belecku, Januškevičiumi. Tai brigadai vadovavo nesimpatiškas kalinys Tcharževskis, kurio akys net parausdavo, kai supykdavo. O pykdavo nuolat ir jam įtikti buvo nelengva. Matyt, jis buvo inžinierius, nes jam patikėdavo sudėtingus ir atsakingus darbus. Į jo brigadą įtraukė ir mane. Pradžioje teko dirbti įvairius šachtos lifto keltuvo viršutinės metalo konstrukcijos, vadinamos „kopior“, montavimo darbus. Montavau ir kitus stambius kasyklų įrengimus.

Artėjant vasarai, buvau paimtas į katilų montavimo grandį, kur mes, trys kaliniai, dirbome savarankiškai: „batka“ Miskiv, ukrainietis, jau senas, bet daug praktikos turįs žmogus, latvis Dauguvytis ir aš. Montavome katilus DKVR-6 nuo pat pradinių darbų iki jų užkurinio. Sunkiausia būdavo, kai reikėdavo vienam katilui užvalcuoti apie 700 vamzdžių. Užsidirbdavau tiek pinigų, kad jau galėdavau lagerio parduotuvėje nusipirkti šiek tiek maisto. Su lietuviais sugyvenau gerai.

31-osios kasyklos lageryje gavau pirmą laišką iš savo buvusios klasės draugės, deja, rašytą rusiškai, kitaip nebūtų atėjęs. Išsaugojau tą laišką iki šių dienų. Aš pats nebuvau jai rašęs, nenorėjau „gadinti“ jos biografijos. Be to, 1954 metais dar nežinojau, kiek man reikės sėdėti. Ji buvo baigusi universitetą ir mokytojavo Pagėgių rajone, bet laišką išsiunčiau jos tetos adresu, į Kauną. Parašiau, kad mano gyvenimas dar neaiškus, kad neįpareigoju laukti. Siūliau gyventi taip, lyg manęs nebūtų. Tačiau ji tokių pasiūlymų nepaisė, o laiškais ir jau vien savo buvimu šildė mano dienas ir naktis Vorkutoje.

Šiame lageryje susitikau Juozą Kinderį, kuris papasakojo, kad kalėjęs kartu su Antanu Miškiniu. Taigi jau tada išgirdom apie šio poeto psalmes.

1954 m rudenį jau buvo gerokai prisnigę, kai su 31-osios kasyklos lagerio kalinių kolona pėsčiomis buvom nuvaryti į naujai pastatytos 30-osios kasyklos lagerį. O ten nei vandens, nei tvarkos. Atsisakėm eiti į darbą. Maždaug po savaitės surinko mus, katilų montuotojus, ir išvežė į 40-ąją kasyklą sumontuoti katilo. Čia ir praleidom 1954-1955 m žiemą.

1955 m. pavasaris man buvo ypatingas. Vieną dieną pasikvietė lagerio „kūmas“ ir klausia: „Kokia jūsų pažiūra į taiką?“ Atsakiau: „Iš principo aš už taiką“. – „Tai ir gerai. Tada pasirašyk“. Mat tuo laiku buvo bandoma rinkti ir kalinių parašus už taiką. „Ne. Kol aš čia, nepasirašysiu“, – atšoviau jam. – „Atvažiavo tavo tėvas. Neleisiu pasimatyti“, – piktai atrėžė „kūmas“. – „Jūsų valia“, – atsakiau. „Kūmas“ net drebėdamas pagrasino: „Eik! Bet tu, niekšeli, dar mane prisiminsi“. Buvo skaudu ir liūdna, bet argi galima laužyti savo principus?

Pasimatyti su tėvu leido. Gal dėl to, kad jis, senas žmogus, gerai kalbėjo rusiškai, buvo sukoręs kelių tūkstančių kilometrų kelią? Nežinau… Pasimatymo kambarys buvo namelyje prie lagerio vartų. Kai įėjau, tėvą radau jau nusirengusį. Pasisveikinome vyriškai, be ašarų. Beje, visą gyvenimą nesu matęs nė vienos tėvo ašaros.

Niekada nuo manęs nebuvo nutolę gimtieji Juodaičiai, tėvų namai ir artimieji. Šaltomis Vorkutos naktimis aš dažnai ten grįždavau per sapną. Ir dabar taip staiga viskas atsirado čia pat. Tiesiog pajutau, kad ir Juodaičiai, ir mama, ir visa mūsų šeima – tame mažame kalėjimo kambarėlyje. Džiaugiausi tuo netikėtu jausmų antplūdžiu ir priekaištavau tėvui, kam jis ryžosi į tokią vargingą kelionę. Šnekėjom apie daug ką: namiškius, gimines, pažįstamus. Bet tėvą labiausiai domino mano likimas. Kiek galėdamas dailinau savo lagerinę buitį ir perspektyvas, stengiausi kiek galėdamas jį nuraminti. Įtikinėjau, kad tikrai nereikėsią man kalėti 25 metų, kad vis tiek toji vergija pasibaigsianti. Man atrodė, kad tėvui nuo širdies nuslinko didelis sunkumas, kai pamatė, jog aš sveikas ir nebadauju. Tačiau prošvaistės dar nebuvo matyti. Juk išbuvau tik 2,5 metų. Tačiau jį prislėgė Vorkutos lagerių miškas, kurį jis pamatė, kol pasiekė mano kasyklą. Grėsmingai atrodė spygliuotų vielų tvoros, sargybų bokšteliai.

Atėjo atsisveikinimo valanda. Abudu buvom santūrūs. Išleidau tėvą galvodamas: kažin ar teks dar pasimatyti?..

1955 metų pavasarį, gal birželio pradžioje, mane vėl grąžino į 30-osios kasyklos lagerį. Čia atvykęs jau radau kalinius nusiteikusius streikuoti. Ir streikas tuoj pat prasidėjo. Iš lagerio zonos į darbą nėjom turbūt daugiau kaip savaitę. Lagerio administracija per tą laiką bandė įkalbinėti geruoju, o paskui ir grasinti. Galų gale vieną dieną per radijo mazgą įsakė visiems išeiti per padarytą tvoros angą į tundrą, už zonos.

Niekas, žinoma, nėjo. Tuomet į zoną įleido degtine apsvaigintų kareivių būrį su pagaliais ir metaliniais strypais. Jie ėjo išilgai barakų, mušė visus nesivaržydami ir varė tos angos link. Kadangi lageris buvo nedidelis, daugiausia pagyvenę žmonės, tai kareiviams pavyko išvaryti visus į tundrą. Tundroje buvo pastatyti kulkosvaidžiai ir daug kareivių su automatais. Atvyko būrelis viršininkų. Tikėjomės sulaukti egzekucijos. Kažkuris iš viršininkų paklausė: dirbsime ar ne? Vienas kalinys atsiliepė: „Budem“, jam pritarė antras, trečias, dar keletas. Masinio pasiryžimo viršininkai nepajuto, bet jo ir nereikalavo, moralų nekalbėjo. Tada iš kolonos išvedė keletą kalinių, matyt, „stukačių“ išduotų, ir tikriausiai juos išvežė į drausmės lagerį. Visus kitus grąžino į lagerio zoną ir tuo šis nedidelis streikas pasibaigė. Dėl tokios streiko baigties kaliniai nelabai nusivylė. Sakyčiau, jie greičiau didžiavosi, kad ir toks nedidelis lageris prisidėjo prie Gulago griovimo. Šis streikas turėjo ir praktinę reikšmę. Tuoj po streiko daugeliui kalinių davė leidimus į darbą eiti be sargybos. O tai jau šis tas. Gavau ir aš tokį leidimą.

Tik atvežtas iš 40-osios kasyklos lagerio į 30-ąjį, gavau pranešimą, kad mano byla peržiūrėta ir bausmė sumažinta iki 10 metų. Didelio džiaugsmo dėl to nepajutau. Nesupratau, kas tuo pasirūpino. Tik vėliau sužinojau, kad tai bendrabylys J. Petkevičius rašė skundą dėl bylos peržiūrėjimo. Kartu buvo sumažintos bausmės visiems VDS nariams.

Tą patį rudenį kalinius pradėjo leisti gyventi už zonos, t.y. gyvenk kur nori, maitinkis kaip nori, o į darbą eiti privalai, kas dvi savaitės turi registruotis priskirtame lageryje. Tai jau buvo griežto režimo griūties pradžia. Išleido ir mane gyventi už zonos, nes montuotojams tekdavo dirbti įvairiuose objektuose ir montavimo valdybos administracijai buvo reikalingi laisvi darbininkai. Todėl montavimo valdyba ir išrūpino beveik visiems montuotojams leidimus gyventi už zonos. Šiuo atveju ir vergvaldžio, ir vergo interesai sutapo. Montavimo valdyba šitaip sumažino savo rūpesčius, nes gyvenantis už zonos kalinys pats privalėjo pasirūpinti savo buitimi bei atvykimu į darbą kaip ir laisvas darbininkas. Kita vertus, kaliniui išėjimas gyventi už zonos buvo savotiškas jo svajonių išsipildymas.

Tačiau tas mažas gabalėlis laisvės užpoliarėje kaliniui sukeldavo nemenkų buities rūpesčių, kuriuos įveikti ne taip jau paprasta. Pirmiausia – pastogė ir mityba. Prie naujai statomų kasyklų laisvų žmonių gyvenviečių nebuvo. Už poros kilometrų nuo 30-osios kasyklos lagerio stūksojo seno lagerio liekanos, kur jau apsigyveno laisvi kaliniai. Netoli tos gyvenvietės montuotojai pasistatė medinį kilnojamą namelį ant rogių. Jame buvo galima šiaip taip gyventi keturiems žmonėms. Kai mane išleido gyventi už zonos, tame namelyje gyveno trise: žemaitis Alfonsas (pavardės neprisimenu), ukrainietis Arkadijus ir vienas latvis. Šitas internacionalas sutiko priimti ir mane. Nors neilgai su jais teko pabūti, gal apie 4 mėnesius, bet sunki buitis mus suartino. Alfonsas tapo virėju, nes turėjo polinkį, be to, jam ir sekėsi, sakyčiau, visai neblogai. Mes parūpindavom produktų. Pagrindinis produktas dažniausiai būdavo šaldyta šiaurės elnio mėsa. Labai savotiška toji mėsa. Kad ir kiek elnių mėsos teko pirkti ir valgyti, ji būdavo be jokių riebalų – liesa, kažkokių samanų skonio. Kitokia mėsa ten buvo retenybė. Būdavo, perki konservų, taip pat šaldytos žuvies, na, ir įvairių kruopų. Bulvių ir kitų daržovių, išskyrus šaldytas kopūstų galvas, čia nebūdavo. Valgį Alfonsas gamindavo vakare, po darbo. Rytą, išeidami į darbą, kai būdavo daugiau kaip 30 laipsnių šalčio, išgerdavome po 100 g degtinės, kuri suteikdavo šilumos, ir ne taip baisu buvo žengti į bjaurų šaltį. Mūsų namelis sukaltas iš lentų su šiluminės izoliacijos sluoksniu, tačiau, kai šaltis viršydavo 40 laipsnių ir dar pūsdavo vėjas, viduje būdavo šalta. Viduje stovėjo metalinė anglimi kūrenama krosnelė. Užkurta ji greit sušildydavo būstą, o naktį jos nekūrendavom Turėjom dar savos gamybos elektrinį šildytuvą – šiferio lapą apvyniojom spyruoklėmis ir prijungėm jas prie elektros kabelio. Tai šitas šildytuvas ir gelbėdavo mus nuo šalčio naktimis. Kai būdavo didesni šalčiai, vis tiek per naktį vanduo kibire užšaldavo per 3-4 centimetrus. Tačiau po šiltomis antklodėmis ir šiltais baltiniais galėjom kentėti. Vieną dieną, kai visi dirbome, netoli dirbantys kriminaliniai kaliniai įsibrovė į mūsų namelį, išnešė mūsų geresnius drabužius, pinigus ir pabėgo nuo sargybos. Juos pagavo, teisė, bet jie jau buvo viską praulioję, ir mes nieko neatgavom.

Po šito įvykio pasisekė toje gyvenvietėje rasti kambarėlį, kurį baigęs bausmę kalinys man perleido už 100 rublių. Kambarėlis buvo sename apgriuvusiame barake. Jame tilpo lova, spintelė ir iš molio nukrėsta viryklė. Priešais duris įrengta pašiūrė, lyg ir prieangis, kur laikiau anglį ir malkas. Netoli barako buvo gyvenvietės parduotuvė, kur galėdavau nusipirkti kai kurių maisto produktų. Žiema vėl buvo labai gili, pusnis sunešė iki pat mano namo pastogės. Į kambarėlį nusileisdavau sniege išskobtais laiptais. Langas irgi buvo užpustytas, bet jo neliečiau: storas sniego sluoksnis gerai saugojo nuo vėjo ir šalčio. Gerai atsimenu, kaip mane čia aplankė bendrabylis Adomas Lukaševičius, vilniškis teisininkas, dabar mieliausias mano bičiulis. Kartu praleidom ne vieną poilsio dienos valandėlę. Ir pats buvau nuvykęs į kapitalinės kasyklos gyvenvietę. Aplankiau bendrabylį Juozą Petkevičių, taip pat jau gyvenusį už zonos.

1956 m. liepos mėnesį į Vorkutą atvyko Aukščiausios Tarybos Prezidiumo komisija peržiūrėti politinių kalinių bylų. Nuvežė ir mūsų kalinių grupę į Vorkutą, į tos komisijos posėdį.

–    Ką veiksi, kai grįši į Lietuvą? – paklausė manęs.
–    Jei bus galima, baigsiu institutą, – atsakiau.

Dar pasiteiravo, į kokią vietovę važiuosiu, ir tuo baigėsi mano apklausa. Po kelių dienų mūsų lageryje iškabino paleidžiamųjų kalinių sąrašas. Buvo ten ir mano pavardė.

Safronas Kirilovičius, donkichotiškos išvaizdos vyras, vadovavęs Vorkutos katilinių montavimo darbams, aktyviai agitavo mane pasilikti. Žadėjo gerą darbą ir užmokestį, tačiau nebuvo jėgos, kuri būtų galėjusi mane sulaikyti Vorkutoje. Pradėjau ruoštis namo, tvarkiau reikalingus dokumentus.

Savijautos neįmanoma ir nusakyti. Mums, izoliuotiems nuo politikos, atrodė, kad griūvanti lagerių sistema – tai visos bolševizmo sistemos irimo rezultatas. Pradėjo šviesėti šiokia tokia perspektyva, atsirado iliuzijų. Todėl tuo didesnis noras buvo sugrįžti į Tėvynę, į Lietuvą. Ir kuo greičiau!

Pagaliau aš jau traukinyje. Jis nuveš mane ir dar keletą lietuvių į Maskvą. Išlydėjo čia dar pasiliekantys artimesni draugai, pamojavo rankomis. Jautėm, kaip jie troško kuo greičiau atsidurti mūsų vietoje. Todėl ir toji atsisveikinimo valanda buvo neapsakoma.

Iki Maskvos važiavom tris paras. Visos Komijos miškuose ir pamiškėse šmėkščiojo lagerių zonų vieliniai aptvarai. Jie pradėjo retėti tik pravažiavus Kotlą. Pagaliau Maskva, Jaroslavlio stotis. Iš jos nuvykom į Baltarusijos stotį ir vakare išvažiavom į Lietuvą. Gimtojo krašto artumas neleido užmigti. Dar tik švito, o aš jau įsitempęs žiūrėjau, kada pasirodys pirmieji lietuviški užrašai, kada jau būsiu Lietuvos žemėje. Iki pat Kauno nesitraukiau nuo lango, gėrėjausi seniai matytais Lietuvos vaizdais, pamažu įsitikindamas, kad nesapnuoju.

Kaunas. Dar pro vagono langą pamačiau, kad perone manęs laukia. Ten stovėjo ji, mano draugė, kurios laiškus iš Vorkutos vežiausi namo.

Nesitikėjau čia jos pamatyti. Juk nepranešiau, kada sugrįšiu. Pasirodo, ji jau dvi paras budėjo perone. Pasitiko visus iš tos pusės atvykstančius traukinius. Pagaliau sulaukė! Ką galėjau pasakyti tokio susitikimo akimirką? Visi žodžiai atrodė per menki. Juk buvo ir žmonų, kurios nelaukė savųjų.

– Sveika, mergaite, – pasakiau, net negirdėdamas savo balso.

Paskui buvo ir graudūs, ir džiaugsmingi susitikimai su tėvais, seserim, broliu, giminėmis ir pažįstamais. Grįžau sveikas, radau tėvus gyvus, rodos, ko daugiau reikia. Lyg ir laiminga pabaiga.

Durpynuose

Artėjo rugsėjis. Buvau sumanęs toliau mokytis neakivaizdiniu būdu, kad nebūčiau kam nors našta. Tačiau artimieji patarė važiuoti į stacionarą. Nuvažiavau į Kauno politechnikos institutą, kreipiausi į savo fakultetą. Deja, ketvirtojo kurso, kurio man kaip tik reikėjo, grupė buvo perpildyta. Galįs stoti tik į trečiąjį kursą arba metus palaukti. Ką gi, teko palaukti. Pamaniau: per tuos metus užsidirbsiu studijoms.

Pasitaikė puiki proga. Juodaičių vidurinėje mokykloje aukštesnėms klasėms trūko fizikos ir matematikos mokytojo. Direktorius Minalga pats mane prašė ir įkalbinėjo. Namiškiai tam pritarė. Nusprendžiau pabandyti. Netgi turėjau dvi pamokas. Bet tuo mano pedagoginė karjera ir baigėsi. Iš Ariogalos rajono sugrįžęs direktorius pasakė, kad partijos komitetas griežtai stojęs prieš mano darbą mokykloje. Tegul geriau niekas fizikos ir matematikos nemokąs, bet manęs įsileisti negalima. Taigi ir vėl pajutau KGB žvėries alsavimą prie pakaušio. Juodaičiuose jokio kito darbo nebuvo. Galėjau eiti dirbti tik į kolūkį. Važiuoti į rajono centrą atrodė beprasmiška. Visur budėjo akyla partija. Namiškiai ramino, liepė neskubėti į darbą, o pailsėti. Kadangi sesuo jau buvo ištekėjusi, o brolis vedęs ir gyveno atskirai, nusprendžiau padėti bent kiek apsikuopti sveikatos nelabai turintiems tėvams. Tačiau greitai mano planai pasikeitė – lapkričio mėnesį pradėjau ieškoti darbo durpynuose.

Pirmiausia nuvykau į Kauno rajone esantį Ežerėlį, paskui – į Didįjį Raistą prie Jonavos. Durpių gamybos sezonas jau buvo pasibaigęs, laisvų etatų nebuvo ir be pavasario kažin ar būtų atsiradę. Taigi nieko gero. Pagalvojau tada, gal geriau būtų sugrįžti į Vorkutą. Ten man žadėjo darbą, ten, jau būnant laisvam, nereikėtų žemintis prieš partijos veikėjus ir funkcionierius, ten griūvančio Gulago valdymo aparatas, apstulbintas politinių kalinių parodyto ryžtingumo, nedrįso rodyti tokios atviros diskriminacijos kaip čia, Lietuvoje. Be to, ten labai trūko darbininkų.

Tačiau artimieji atkalbėjo nuo tokio sumanymo,o ir pačiam buvo gaila Lietuvos, į kurią taip veržiausi. Kiek paklajojęs nusprendžiau kreiptis į savo buvusį dėstytoją, Kuro pramonės valdybos vyr. inžinierių A Briedelį. Jis patarė važiuoti į Panevėžio durpynų kontorą – ten esą reikalingi darbuotojai. Apie durpių pramonę institute jau buvau gavęs teorinių žinių, o ir praktiką jau buvau atlikęs Duseikiuose.

Nuvykau į Panevėžį. Direktorius nuvežė mane pirma į Šilo, paskui į Dučių durpynus Pakruojo rajone. Norėjo ten paskirti meistru. Lyg ir sutikau. Tačiau, kai jau galutinai atvažiavau į Panevėžį, mano laimei, paskyrė Nendrės durpyno dirbtuvių vedėju. Čia kaip tik ir buvo mano mėgstama sritis: įrengimai ir jų remontas. Taip nuo 1957 m. vasario pradėjau ilgą, dvidešimt vienerius su puse metų trukusį, darbą durpynuose.

1956 m. rudenį Raudonoji armija kraujuje paskandino vengrų laisvės troškimą. Humaniški ir demokratiški Vakarai tylėjo. Kaune tuo pat metu buvo išvaikyti Vėlinių demonstracijos dalyviai. Stalino šmėkla dar tebeskraidė visoje socializmo stovykloje. TSKP ir KGB tvirtovė dar buvo nepajudinama. Ekonominė žmonių būklė buvo sunki ir vis blogėjo. Prasidėjo visuotinis girtavimas, padažnėjo vagystės, žodžiu, – sustiprėjo visuomenės dorovinis nuosmukis. Ne vienas silpnavalis lietuvis, siekdamas sau gerovės, tapo kolaborantu. O tai tik stiprino totalitarinę sistemą. Į stiprius ideologinius gniaužtus pateko visos mokymo įstaigos. Toliau tęsėsi žiauri jaunimo mankurtizacija. Aktyvioji rezistencija jau buvo nuslopinta. Didžioji dauguma mano bendrabylių jau buvo sugrįžę, bet išblaškyti po visą Lietuvą. Darbas ir kasdieninis gyvenimas sunkino ryšius su jais.

Ruošiau Nendrės durpyno įrengimus 1957 m. sezonui. Atrodo, pavyko parodyti, ką sugebu ir ką galiu padaryti. Deja, mano neblogam startui sukliudė karinis komisariatas: teko išvykti trijų mėnesių kariniam mokymui į Rytprūsius, netoli Ragainės. Ten, buvusio generolo Pauliaus arklidėse, buvo įrengtos kareivinės ir stovėjo artilerijos pulkas. Kadangi institute karinio mokymo kurso dar nebuvau baigęs, tai jokio laipsnio neturėjau. Atsižvelgiant į išsilavinimą, buvau paskirtas haubicos taikytoju, t.y. su taikomuoju prietaisu turėjau nustatinėti šaudymo parametrus.

O Rytprūsių kraštas atrodė labai liūdnai. Miestai sugriauti, žemės ūkis apleistas. Visa teritorija – ištisas karinis poligonas su gausybe kariuomenės ir technikos.

Tik sugrįžęs iš karinių pratybų, buvau paskirtas visų Panevėžio durpynų vyr. mechaniku. O tų durpynų buvo nemažai, prie esančių keturių dar priskyrė tris didelius cukraus fabrikui priklausiusius durpynus. Be to, tuo laikotarpiu prasidėjo durpių pramonės techninės pažangos ir gamybos plėtimo laikotarpis. Reikėjo primityvius durpių kasimo elevatorius rekonstruoti į ekskavatorinio tipo bagerius, garo lokomobilius keisti dyzeliniais varikliais, lynų transporterius – durpių klojimo mašinomis. Pasirodė nauja, pasluoksninė durpių gamybos technologija ir nauji įrengimai. Gamybos technologijoje taip pat buvo naujovių: pereita nuo gabalinių prie trupininių durpių gamybos. Įsitraukęs į šiuos naujus darbus, nepajutau, kaip praėjo penkeri metai. Nepamenu, ar per tą laiką atostogavau. Žiemą – įrengimų remontas, už jį atsakingas vyr. mechanikas, vasarą-įtemptas įrengimų darbas dviem pamainomis, už jo sklandumą irgi atsakingas vyr. mechanikas. Vasarą darbo diena neretai trukdavo iki tamsos.

1957 m rudenį vėl bandžiau stoti į Kauno politechnikos institutą. Tačiau man buvo pasiūlyta nedelsiant atsiimti dokumentus ir institute daugiau nebesirodyti. Mat Vengrijos, taip pat Kauno įvykiai tą patį rudenį pakeitė politinį klimatą. Partija, pajutusi, iš kur gresia pavojus, ėmėsi priemonių ir prieš represuotuosius asmenis. J. Paleckis pats ar kieno nors iniciatyvos paskatintas 1957 m. sausio 20 d. išleido Aukščiausiosios Tarybos Prezidiumo įsaką, užkertantį kelią grįžti į Lietuvą buvusiems politiniams kaliniams. O kiek dar buvo mums nežinomų nurodymų ir aplinkraščių su žyma „Visiškai slaptai“. Taigi „epochos sąžinė, garbė ir protas“, padedama represijų įrankio KBG, uoliai darbavosi toliau.

O gyvenimas vis tiek ėjo į priekį. 1958 m pavasarį vedžiau savo draugę. Tikėjomės, kad dviese bus lengviau, bet staiga ir jai iškilo sunkumų dėl darbo. Nors jau buvo „padariusi karjerą“ – tapusi pirmąją laidą išleidusios Vilkiškių vidurinės mokyklos direktore, Panevėžio švietimo skyriaus vedėjos Misiutės buvo labai nemaloniai sutikta. „Dėl manęs – nors ir griovius kaskit“, – taip ji atsakė į žmonos pareiškimą. Tik po kurio laiko ją paskyrė dėstyti lietuvių kalbą rusų mokyklos mokiniams. Tai irgi buvo be galo sunkus ir nedėkingas darbas. Bet pasirinkimo nebuvo. O rūpesčių dar padaugėjo: mums gimė dvynukai – sūnus ir duktė. Gerai, kad žmonos mama ketverius metus padėjo auginti mūsų atžalas.

Apie 1961 m. rudenį į Panevėžio durpynų kontorą paskyrė naują direktorių – A. Antanavičių, buvusį raudonųjų partizanų ryšininką, o gal ir partizaną. Maniau, kad man jau nebebus gyvenimo – toks tarybiškas jis pasirodė. Greit tapo miesto kompartijos biuro nariu, įtakingu asmeniu. Tačiau Antanavičius buvo gana gudrus, suprato, kad sėkmė ir rezultatai priklauso ne nuo plepėjimo, todėl stebėjo, kaip kas dirba, kai kuriuos girtuoklius atleido. Aišku, jis žinojo mano biografiją, bet su manim elgėsi pagarbiai. Ir visai netikėtai, kai 1963 m išėjo mūsų vyr. inžinierius į kitą darbą, direktorius man pasiūlė užimti jo pareigas. Žinodamas, kas tvirtina vyr. inžinierių, pasakiau, kad mano kandidatūra užkliūsianti. Jis atsakė, kad tai esąs ne mano, o jo reikalas. Ir iš tikrųjų – partijos komitetas mano kandidatūrą patvirtino! Ir paskui, iki pat A Antanavičiaus mirties 1975 m., jaučiau jo užuovėją nuo partijos ir saugumo skersvėjų. Tačiau man teko beveik kasmet jį pavaduoti ir dirbti vienam už du, kai jis po du tris mėnesius sirgdavo.

Tuo laiku jau buvau įstojęs į Kalinino politechnikos instituto neakivaizdinį skyrių. Įklimpęs į durpynų darbus, negalėjau labai sparčiai mokytis. Diplominį darbą apgyniau tik 1968 m

Panevėžio saugumiečiai buvo iškvietę mane tris ar keturis kartus. Teiravosi, ar bendrauju su buvusiais bendrabyliais, tačiau verbuoti nebandė. Dar teiravosi apie žmones, kilusius iš mano krašto, kurių aš nepažinojau. Po Kalantos susideginimo padėtis Panevėžyje paaštrėjo. Juo labiau kad interpatinės sporto mokyklos mokiniai po kažkokių varžybų suvarė į Nevėžį rusų mokyklos mokinius. Žinoma, neprigėrė nė vienas, bet skandalas buvo išpūstas. Atleido iš darbo antrąjį partijos sekretorių B. Cemnolonskį. Saugumo viršininkas Kišonas, sukvietęs miesto inteligentiją, aiškino, kad Panevėžyje yra 33 tokie potencialūs bepročiai kaip Kalanta, – tai buvę politiniai kaliniai. Įpareigojo, kad būtų budrūs, tačiau atvirų akcijų nesiėmė.

Mano veikloje įvyko esminių pasikeitimų. 1973 m. Panevėžio durpių įmonę sujungė su Šepetos kraiko gamykla ir pavadino Kupiškio durpių įmone. Antanavičiui, mano direktoriui, buvo leista pasirinkti pagrindinius kadrus. Kupiškio partijos komitetas labai norėjo, kad vyr. inžinieriumi liktų S. Kisielius. Tačiau direktorius spyrėsi, ir jis laimėjo. Taigi likau aš. Beveik kasdien (išskyrus sekmadienius ir atostogas) vos ne penkerius metus važinėdavom į Šepetą. Mirus Antanavičiui, pradėjau jausti, kad partija ir saugumas manęs vyr. inžinierius pareigose nelaikys.

1978 m. vasarą mūsų valdybos viršininkas pasikvietęs pasakė, kad naujienos prastos, kad mūsų gamyklų vyr. inžinieriai, kaip ir pirmieji direktorių pavaduotojai, privalo būti partiniai. Aš, kaip darbuotojas, esąs tinkamas ir galiu dirbti kitose, kokiose tik norėsiu, pareigose. Atsakiau jam, kad viskas aišku, dirbti nepasiliksiu. Man patarė neskubėti ir rado išeitį – pasiūlė perkelti į Vilniaus žinybinę statybos aikštelę mechaniku. Sutikau, juo labiau kad žmona, vadovaujama daktarės M. Lukšienės, jau buvo parašiusi kandidatinę disertaciją, o vaikams atėjo studijų metas. Valdyba už ilgametį darbą durpių įmonėje paskyrė man Vilniuje butą, o mūsų butą Panevėžyje pasiėmė. Tik Vilniaus statybos aikštelėje, kurios centras buvo Juodšiliuos, neilgai tedirbau – vos penkiolika mėnesių. Tokio palaido darbo ir šitaip alkoholyje paskendusio kolektyvo neteko matyti. Vėliau įsidarbinau Vilniuje, Projektavimo technologijos biure, kur išdirbau iki 1992 metų.

Vilniaus saugumiečiai tik vieną kartą buvo mane pasikvietę. Prašė, kad parašyčiau straipsnį, smerkiantį savo pogrindinę veiklą kaip klaidą, kad man, nors ir nusikaltusiam tarybų valdžiai, buvo leista baigti mokslą, dirbti atsakingą darbą. Aišku, atsisakiau. Liepė dar pagalvoti ir pranešti apie savo sprendimą. Tuo viskas ir pasibaigė. Bet aš vis dėl to parašiau, bet ne pagal jų užsakymą – parašiau šiuos atsiminimus.

Man teko nelaimė, o gal ir laimė pergyventi tokį skaudų ir reikšmingą Lietuvos istorijos laikotarpį.

Ankstyvoji vaikystė prabėgo prieškarinėje nepriklausomoje Lietuvoje. Tas laikotarpis mano atmintyje išliko pats gražiausias ir ramiausias. Paskui mačiau, kai sovietų okupacija 1940 metais sujaukė sparčiai tobulėjančios Lietuvos gyvenimą. Mačiau, kaip okupantai eksportavo į Lietuvą neteisybę, žiaurumą, žmogaus ir visų humanizmo vertybių nuvertinimą ir kitas blogybes.

Mačiau 1941 ir 1944 metų vokiečių ir rusų karus, tuos mums svetimų, bet galingų valstybių karus, kurie padarė Lietuvai nesuskaičiuojamus žmonių ir materialinius nuostolius. Mačiau, kaip drąsiausi Lietuvos žmonės, niekieno neremiami, vos ne dešimt metų kovojo su šimtą kartų stipresniu okupantu ir kaip jų išniekinti kūnai tysodavo aikštėse ir gatvėse.

Nedalyvauti pasipriešinimo judėjime aš negalėjau. Pergyvenau sovietų lagerių klestėjimą ir jų žlugimą, sunkų Lietuvos merdėjimą ilgos okupacijos metais ir sulaukiau tos valandos, kai trispalvė suplevėsavo Vingio parke, Gedimino pilies bokšte ir prie kiekvieno namo. Aš mačiau atgimusią Lietuvą, kai jos vaikai išsirikiavo Baltijos kelyje. Pagaliau sulaukiau Kovo 11-osios, girdėjau jos priešų dantų griežimą ir regėjau jų pastangas pasukti istorijos ratą atgal. Grėsmingomis Lietuvai dienomis budėjau prie Parlamento. Laidojau sausio 13-osios ir liepos 31-osios aukas. Niekada neabejojau mūsų pergale. Pergyvenau raudonųjų pučą ir jo gėdingą žlugimą. Sulaukiau visapusiško Lietuvos nepriklausomybės pripažinimo. Ar gali būti kas maloniau žmogui, to siekusiam ir apie tai svajojusiam?

Dabar, kai jau žengiame Nepriklausomybės įtvirtinimo keliu, dar norėčiau būti naudingas Lietuvai. Dažnai pasikalbu su buvusiais politiniais kaliniais. Jų dvasios stiprybė ir noras dar kuo nors padėti Lietuvai – tai pavyzdys jaunesnėms kartoms. Tegul niekada neužgęsta lietuviška rezistencijos dvasia, tegul ji budi ir pažadina tautą, jei kada nors koks okupantas pasikėsintų į jos LAISVĘ!

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .

1 komentaras

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: