V. Valiušaitis. V. Gylys: Kodėl priešintis? (12)

Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje, Danijoje ir Norvegijoje Vytautas Gylys. [1938 m.] | LCVA, P-40516 nuotr.

Lietuvos nepaprastasis pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje, Danijoje ir Norvegijoje Vytautas Gylys. [1938 m.] | LCVA, P-40516 nuotr.

Apvali sukaktis – prieš 75-erius metus pasibaigė Antrasis pasaulinis karas. Pasibaigė Europoje, tik ne Lietuvoje ir kitose Baltijos valstybėse.Būtent čia ir yra esminė sankirta su Rusijos skleidžiamu istoriniu paskojimu, pagal kurį užplūdusios Stalino ordos vaizduojamos kaip „išvaduotojai“, tuo metu mums tai buvo tik vienos okupacijos pakeitimas kita.

Ir šita pastaroji okupacija Lietuvai ir kitoms Baltijos valstybėms pasibaigė tik 1991 m., kai šių šalių nepriklausomybę vėl iš naujo pripažino tarptautinė bendrija, o Rusija 1993 m. išvedė iš jų okupacines pajėgas.

Bet aiškiausiai apie tai kalba ne mūsų dabarties išvedžiojimai ir spekuliacijos, o ano meto dokumentai.

Lietuvos pasiuntinys ir įgaliotasis ministras Švedijoje Vytautas Gylys buvo gerai informuotas asmuo, turėjo ryšius su daugeliu svarbių informacijos šaltinių: lietuvių pasipriešinimo pogrindžiu Lietuvoje, politinės rezistencijos centrais Šveicarijoje, Jungtinės Valstijose, Vokietijoje, diplomatiniais sluoksniais Švedijoje, etc.

Čia pateikiu du V. Gylio 1944 m. rašytus dokumentus, kai tapo aišku, kad išvengti Lietuvai antrosios sovietų okupacijos nebus įmanoma.

Pirmasis dokumentas, pažymėtas 1944 m. gegužės 18 d. data, yra tik priedas prie kažkokio kito 1944-05-12 dokumento, kurio man surasti nepavyko. Manyčiau, kad šis raštas, pavdintas „Kodėl priešintis?“, perduoda antinacinio ir antisovietinio pogrindžio to meto politinį nusistatymą.

Tai labai svarbu pažymėti, kadangi pokarinio partizaninio pasipriešinimo motyvų neįmanoma suprasti, nematant ryšio tarp pirmosios sovietinės okupacijos, antinacinio pasipriešinimo judėjimo ir pokarinės partizaninės kovos. Tai vientisas ir nuoseklus istorinis procesas.

Antrasis V. Gylio dokumentas rašytas 1944 m. liepos 24 d., vokiečiams traukiantis iš Lietuvos, o sovietams jau užėmus rytinę jos dalį ir braunantis gilyn. Tai labai išraiškingas liudijimas apie tai, kas darėsi „išvaduojamoje“ Lietuvoje.

Bet tegul istorija kalba pati.

Vytautas Gylys | archyvinė nuotr.

Vytautas Gylys | archyvinė nuotr.

KODĖL PRIEŠINTIS?

Vidiniai motyvai

Nuorašas

Prie 1944.V.12 d. P.M.

1. Priešintis didžiausiam mūsų tautos budeliui yra i n s t i n k t y v u s ir visuotinis lietuvių tautos siekimas, kurio negali panaikinti ar bet kuria kita kryptimi pakreipti nei šio meto vokiečių persekiojimai, nei eventualus bet kurios politinės mūsų vadovybės įsakymas, juo mažiau mūsų tautiečių, gyvenančių užsienyj, vienoks ar kitoks nusistatymas. Tai yra g y v y b i n ė mūsų tautos r e a k c i j a, kurios negalima yra racionaliai suvokti. Tik tas, kas yra išgyvenęs bolševikinę okupaciją, gali tat suprasti. Kova prieš sovietų invaziją Lietuvoje yra traktuojama, kaip kova už gyvybę ar mirtį, ir priešinantis blogiausiu atveju galima bent pratęsti tautos mirimo terminą… Todėl ir kiekviena politinė tautos atstovybė, kuri eitų p r i e š šitą tautos siekimą, bus krašte nepopuliari ir neturės pasitikėjimo.

2. P r i e š i n t i s yra pagrindinis m o r a l i n i s mūsų šiometinio tautinio sąjūdžio principas. Kova už laisvę ir nepriklausomybę (taigi, ypač prieš didžiausius šio meto mūsų laisvės pasikėsintojus – sovietus) yra paremtas visas mūsų tautinis pasipriešinimo sąjūdis. Šito principo atsisakius, t.y. mums savanoriškai leidžiant v ė l okupuoti mūsų kraštą, tektų atsisakyti nuo tautinio sąjūdžio ir iš viso bet kurios kovos. Taip padarius, krašte įvyktų milžiniška dezorganizacija. Tauta nebetektų moralinio ramsčio. Ji susmuktų, ir kiekvienas stengtųsi tada gelbėti tik savo paties gyvybę. Niekas daugiau nebesistengtų tautą laikyti suburtą, niekas nebesistengtų ją suorganizuoti, jai vadovauti. Tas praktiškai reikštų tautą visiškai išblaškyti, ją palikti savo valiai.

3. Negalime mes pamiršti, kad bolševikai pas mus laikomi p r i e š u  nr. 1, o vokiečiai – nr. 2. Kur tada būtų sveika logika, jei mes priešą nr. 1 sutiktume su duona ir druska, o priešintumėmės priešui nr. 2. Todėl visiškai suprantama, jei pas mus kai kas yra linkęs susidėti su bet kuo, – kraštutiniu atveju net ir su vokiečiais! – kad tik nugalėjus priešą nr. 1. (Todėl mūsų padėtį ir laikyseną lyginti su lenkų vargiai ar yra tikslu, nes lenkams priešas nr. 1 yra ne bolševikai, bet vokiečiai. Savaime suprantama, kad lenkų tautos nusiteikimas gali būti poliariniai priešingas lietuvių).

Šis pasiryžimas priešintiis yra ne vien pas mus. Jis yra tiek pas l a t v i u s, tiek ypač pas e s t u s, kurie kur kas blogesnėje padėtyje, kaip mes. Argi ir jie klysta ?

Stokholmas, 1944.V.18 d.

96629808_10220356124246382_3509400378649083904_o96293398_10220356129646517_1508463265351467008_oPADĖTIS LIETUVOJE 1944 m. LIEPOS MĖN.

1. Vokiečių civilverwaltung’o evakuacija.

Jau apie birželio galą buvo pastebėti pirmieji pasiruošimai evakuoti vokišką civilinę administraciją iš Kauno. Buvo deginamos policinės ir kt. administracinės bylos, baigiant 1943 m.

Liepos 7-8 d. evakuacjios pasiruošimai ėjo plinu įkarščiu. SD šefas Lietuvoje Fuchs (neseniai pakeitęs Jäger’į) davė įsakymą sudeginti ir visas 1944 m. policines bylas. Civilverwaltung’as dieną ir naktį degino savo archyvų popierius. Dauguma jo tarnautojų gavo ginklą į rankas ir buvo pasiųsti į rytus, Vilniaus kryptimi. Pati įstaiga su likusiais tarnautojais turėjo persikelti į Jurbarką.

Prieš pat apleisdamas Kauną, civilverwaltung‘as metėsi tuštinti Kauno s[unkiųjų] d[arbų] kalėjimą. Suimtieji arba nuteistieji už vad[inamąją] spekuiaciją ir nelegalią prekybą buvo paleisti. Sėdejusiems kalėjimo vad[inamąjame] IV skyriuje, kitaip tariant, kalinamiems už nelegalią tautinę veiklą, buvo uždėti ant rankų retežiai, ir jie visi, apie 700 lietuvių, buvo nugabenti į IX fortą. Tuoj pat, t.y. liepos 9 d. 14 val., vokiečiai juos sušaudė.

Tos pačios liepos 9 dienos priešpietį, tame pačiame IX forte buvo iššaudyti Kauno ghetto paskutiniai žydai – iš viso apie 3.000-4.000 žmonių.

(Vilniaus ghetto paskutiniai žydai buvo išnaikinti jau kovo mėn[esį]. Paskutiniųjų egzekucijos dieną vyko ilgoka kova su atėjusiais likviduoti vokiečių SS daliniais – Vilninus žydai užsibarikadavo ir gynėsi su ginklu rankoje. – Kauno ghette š.m. pačioje pradžioje būta dar apie 9.000-10.000 žydų. Jie buvo naikinami keliais protarpiais. Masinis jų priešpaskutinis žudymas vyko kovo mėn[nesį] po to, kai buvo aptiktas jų sunkiu darbu išsikastas tunelis iš ghetto srities į Neries pakrantę. Sąryšį su tuo netikėtu aptikimu vokiečial perkratę visą ghettą ir atrado nemažą kiekį prislėptų ginklų bel žymių maisto atsargų. Kaip represaliją už tuos atradimus, vokiečiai sustatė visus žydus į eilę, kas antram žydui prisakė išeiti pirmyn ir vieną iš dviejų taip gautų ellių išgabenę išžudė. Lietuviškų žydų, be vieno antro šimto besislapstančių, Lietuvoje nebėra. Kai kuriose vietose yra žydų, prigabentų iš vidurio ir vakarų Europos. Pav., Kretingoj yra apie 4.000 žydų iš Belgijos ir Olandijos, atgabentų apie birželio pabaigą. Jie yra pristatyti transporto darbams, barakams statyti ir iš viso kitokiam sunkiausiam darbui. Liepos 22 d. tie žydai tebesirado Kretingoje, bet niekas neabejoja, kad, vokiečiams prireikus pasitraukti, ir tie žydai bus išžudyti.)

Atrodo, kad civilverwaltung’as, t.y. pats jo centras, Jarbarke nebeapsistojo. Liepos 22 d. vakarų Lietuvoje buvo tik jo liekanos. Tos liekanos – Landwirtschaftsführer’iai, kurie diktatoriškai vykdė visas civil[inės] administracijos funkcijas, jų tarpe ir dirigavimo policijai. Tų Landwirtschaftsführer’ių valdymo dienomis vokiečių teroras pasidaręs dar kietesnis. Kretingos apskrityje Kreislandwirtschaftsführer Bergner ir jo pav[aduotojas] Otto Knorr pasižymėję ypatingu žiaurumu.

2. Gyventojai masiniai bėga į vakarus.

Prieš apleisdami kurią Lietuvos sritį, vokiečiai jokių evakuacijos priemonių nesiima. Jie, pagaliau, ir neturi laiko galvoti apie bet kurią evakuaciją vietos gyventojų. Bet šimtai tūkstančių lietuvių įvairių socialinių grupių patys bėga, dar prieš vokiečiams pasitraukiant, vakarų kryptimi. Tikslesnio bėgančių skaičiaus ir neįmanoma, kad ir labai apytikriai, nurodyti, nes tai yra labai ištysusi procesija, traukianti visais keliais į vakarus. Daugybė lietuvių, viską pametusių ir esančių “be rodos”, suplaukė išilgai vokiečių sienos ir prie mūsų pajūrio. Kiekvienas nori vykti toliau, daugelis svajoja apie Švediją. Visi laukia išsigelbėjmo, nors ir neįsivaizduoja, iš kur jis gali ateiti. Pav., Palangoje yra susipietę nemaža daugiau ar mažiau žinomų lietuvių iš Kauno ir kitų miestų. Tenai visai nesniai buvo matytas su savo žmona gen. Nagevičius, kurs buvo vokiečių areštuotas, likviduojant [Vietinę] Rinktinę, ir pastaruoju metu paleistas. Palangoje esą taip pat per 50 kunigų, subėgusių iš įvairių Lietuvos kampų.

Jei kas ir galėtų nusipirkti ar nusisamdyti laivą kelionei į Švediją, tatai dabar neįmanama, kadangi visi didesni žvejų laivai yra paimti vokiečių žinion ir randasi jų labai griežtoje kontrolėje, nes, matyt, rezervuoti repariantų ar šiaip vokiečių evakuacijai.

96287401_10220356128406486_968766050122334208_oToliau bėgti Vokietijon taip pat nėra jokio galimumo. Jau apie birželio 25 d. vokiečių siena buvo visai uždaryta, ir tik gavę specialius leidimus galėjo ją peržengti. Liepos 10 d. vokiečių siena buvo visai aklinai uždaryta, jokie perėjimo leidimai toliau nebeduodami ir išimtys nedaromos. Sakoma, jog vokiečai kalbą, kad lietuviai ir nebus leidžiami bėgti Vokietijon, nes jie vokiečiams nepadėję ir jų antisovietines pastangas sabotavę.

Nuo pat ankstyvo pavasario vokiečiai buvo ypač suaktyvinę propagandą, kad lietuviai rašytųsi darbams Vokietijoj. Miestuose ar miesteliuose teužsirašydavo du, trys ar penki žmonės. Bet sovietams pradejus veržtis Lietuvon, daug lietuvių, ieškodami išsigelbėjimo, registravosi tiems darbams. Ypač inteligentija šoko gelbėtis tuo būdu nuo sovietų. Bet ir tų darbams užsirašiusiųjų vokiečiai per sieną neleidžia. Negana to. Net tie, kurie prieš sieną aklai uždarant, dar suskubo per ją persikelti, grąžinami sustiprinimams prie vokiečių sienos kasti (grąžinama vyrai, jų žmonos siunčiamos į fabrikus ar ūkius Vokletijoje, o tuo būdu nuo tėvų atskirti vaikai vežami į vokiškas vaikų stovyklas).

Kiek konsekvertiškai Lietuvos-Vokistijos siena uždaryta, rodo dar tas faktas, kad ir nė vienas repatrijantas pro ją nepraleidžiamas. Tie 30.000 repatrijantų, kurie buvo suspėta apgyvendinti Lietuvoje, tūno dabar prie savo vaterlando sienos gairių. Neabejojama, kad jie bus perkelti Vokietijon. Tačiau tuo tarpu ir jie pristatyti kasti sustiprinimų liniją.

Vokiečių policija vykdo sistematinę medžioklę lietuvių bėglių tarpe ir pristato sugautuosius prie tų pačių kasimo darbų. Čia neatsižvelgiama nei lyties, nei amžiaus, nei profesijos. (Sustiprinimų linlja, kuri būsianti ne daugiau, kaip paprasti apkasai, pradėta kasti 5-10 kilom[etrų] atstume nuo vokiečių sienos apie liepos vidurį. Tam reikalui liepos 12-13 d. buvo prigabenta iš pačios Vokietijos vaikų nuo 12 mt. amžiaus, invalidų ir senesnių vyrų iki 60 mt. amžiaus).

Be bėglių lietuvių traukia Lietuvos keliais į vakarus didžiausios minios rusų, net iš tiek tolimų sričių, kaip Orelo, Smolensko, Oršos. Turint galvoje dar tuos rusus, kurių per 200.000 vokiečiai per prievartą buvo suvežę Lietuvon anksčiau, yra susidaręs tikras rusų užplūdimas. Naujieji rusų bėgliai yra didžia dalimi savanoriškai bėgą “iš kašmaro”, kaip jie patys sako. Didžiausi jų būriai sustojinėja Lietuvos laukuose ir nualina, nuvalgo viską, ką pakeliui randa. Suvalkijos laukai daugelyje vietų yra visai ištrypti ir ištuštinti tos rusų “armijos”, taip kad badas gręsia tai Lietuvos daliai jau vien dėl šios priežasties.

Bėgančius rusus vokiečiai prisiima darbams Vokietijoj (kokia parodija!). Pav., iš Kretingos kiekvieną dieną vokiečiai išsiveža 1.000-2.000 rusų į Reichą.

3. Komunistai ir sovietiniai partizanai Lietuvoje.

a) Vietiniai komunistai.

Sovietams iš Lietuvos pasitrtaukus, komunistinis elementas pasijuto priblokštas ir ilgai norodė jokio aktyvumo. Tačiau po Stalingrado komunistai kiek sukruto, bet jų veikla teapsiribojo šapirografuotų lapukų pabarstymu. Be to, jie išleido vieną antrą spausdintą laikraštuką.

Tik pačiu pastaruoju laiku, kai sovietų didžioji ofensyva aiškiai pakrypo link Lietuvos, vietiniai komunistai pradėjo gyviau judėti. Pradėjo gana plačiu mastu gąsdinti antikomunitiniai pasireiškusius lietuvius, siuntinėdami anoniminius laiškus (kurių tekstas: „pasirūpinkit savo siela, o kūnu pasirūpinsim mes“ ir pan.), paišinėdami ant durų kaukuoles ir kita. Buvo girdėti kai kuriose vietovėse komunistai sudarė ir savo komitetus. Rietave toks komitetas buvo net paėmęs į savo rankas „valdžią“ ir įvedęs sovietinę santvarką. Tačiau tas epizodas tetruko vos porą dienų. Vokiečių policija tą „sovietinę respubliką“ bematant sulikvidavo, o iniciatorius sušaudė.96087907_10220356129766520_4126088584920825856_oNežiūrint to, kad 99 proc. visų lietuvių laiko savo priešais tiek vokiesčius, tiek ir sovietus, vis tik, šiems gilyn į Lietuvą besiveržiant, atsiranda oportunistų, kurie stengiasi įtikinti aplinką, kad jie esą raudoni. Pastaruosius įskaičius, komunistinis elementas gali siekti iki 5 proc. Lietuvos gyventojų.

Gestapo per visus trejus vokiškos okupacijos metus dėl komunistų veikimo sau galvos nesuko ir užsiiminėjo tiktai “demokratų”, t.y. slaptai veikiančio tautinio elemento, persekiojimu (tarp kitų šiuo atžvilgiu ypač pasįžymėjo SD vyras Scholz, Lietuvos vokietis, kadaise su Talmantu surašęs vokiečių-lietuvių kb. žodyną). Tik pačiu pastaruoju metu, kai sovietai jau įsiveržė į Vilniaus sritį, Gestapo atsiminė komunistus ir pradejo kai kiek užsiimti jų gaudymu. Įvairiose vietose vienas antras komunistas ar įtariamas buvo sušaudytas. Daugelyje atvejų nubaudimas pasibaigė priverčiamais darbais.

b) Sovietiniai partizanai.

Lietuvos prieškarinėje teritorijoje sovietinių partizanų nedaug, ir tie patys didžiausia dalimi yra kilę iš Lietuvon privežtų rusų ir vietinių “burliokų”. Tikri lietuviai suduro juose menką nuošimtį. – Sovietiniai partizanai pasireiškia beveik išimtinai tose apylinkėse, kur esama “burliokų” kaimų. Jų veikla, be gryno banditizmo, labiau regimai pasireiškia geležinkelio bėgių suardymu ir traukinių nuo bėgių nuleidimu. Toks sobotažas būdavo ypač dažnas Kauno-Vilniaus, Panevėžio-Rokiškio ir iš dalies Šiaulių-Tauragės ruožuose. Gi Kauno-Šiaulių ruože tokio sabotažo nėra pasitaikę. – Vilniaus krašte gausingos sovietinių partizanų gaujos yra daug padėjusios raud[onajai] armijai pagreitinti jos prasiveržimą Lietuvos žemėn.

e) Lenkų partizanai.

Raud[oniosios] armijos operacijas Vilniaus krašte jaučiamai palengvino ir lenkų partizanų paspirtis. Tie partizanai yra ypač padėję apsupti ir užimti Vilniaus miestą.

Vos sovietams pradėjus veržtis į Vilniaus kraštą, lenkų partizanai tuojau metėsi jiems aktyviai padėti. Jie nukreipė savo gausius ir itin moderniškus ginklus į tuos vokiečius, iš kurių, Vilniaus gebietskomisrui Wulff širdingai padedant, jie buvo įsigiję tų ginklų. Tik dabar vokiečiams supratus, kiek žalos jiems patiems pridarė Wulff, proteguodanas lenkus ir remdamas lenkų partizanus, jis buvo sušaudytas, sakoma, net jo paties kabinete Vilniuje. Plačiai ėjo gandai, kad tuo laiku, t.y. 3-4 dienas prieš Vilniaus apsupimą, Hitleris, aplankęs Kauną, atvyko Vilniun, ir, jam čia pat būnant, Wulff buvo nubaustas už savo trejų metų “politiką”.

4. Grįžtą sovietai masiniai žudo lietuvius.

Į Švediją atbėgęs lietuvis, inž. Chmieliauskas, apie liepos 17 d. Raseiniuose buvo sutikęs vaikiną, kurs per fronto liniją pabėgo iš sovietų liepos 11 d. užimtos Utenos. Šis su sovietų nauja okupacija susiduręs žmogus papasakojo štai ką:

Kai tik sovietai užėmė Uteną, tuojau išlipino plakatus su atsišaukimu rusų ir lietuvių kb., pasirašytu “sovietų pajėgų vyr. vado”, bet be pavardės. Šiame atsišaukime, be kalbos apie išlaisvinimą ir lozungų už Staliną, raud. armiją ir pan., buvo duotas įsakymas, kad visi vyrai nuo 15 iki 65 mt. amžiaus tuojau stotų raud[onojon] armijon. Tai sovietų totalinei mobilizacijaį įvykdyti visi Utenos vyrai buvo suvaryti į turgaus aikštę. Čia, vieno antro vietinio komunisto nurodymu, buvo išrinkti 1941 m. sukilimo partizanai ir visi tie lietuviai, kurie kuo nors tarnavo vokiečių okupacijos metu lietuviškoje policijoje, bendrai vad[inamojoje] savivaldoje ar miesto, valsčių valdybose ir seniūnijose. Visas tas didelis lietuvių burys buvo čia pat tuoj iššaudytas. – Sovietų užimtose vietovėse visi ūkiai tuoj pat perkratomi, ir sovietai paima visą maistą, nepalikdami ūkininkui nieko net rytojaus dienai.

Kitas Švedijon atbėgęs lietuvis, prekyb[ininkas] Klova, girdėjęs pasakojimą vieno lietuvio, perbėgusio fronto liniją apie Alytų. Iš esmės šis pasakojimas visai atitiko viršiau aprašytąjį. Šis antras lietuvis papasakojo dar, kad per prievartą į raud[onąją] armiją varomi lietuviai suskirstomi į dvi kategorijas: tinkami karo tarnybai imami aktyvion armijon (matyt, bus siunčiami apmokymui), gi netinkami pristatomi prie amunicijos transporto, kasti apkasų ir pan.

Iš abiejų papasakojimų gaunasi aiškus įspūdis, kad sovietai, vos tik užėmę kurią Lietuvos vietovę, nė valandos nedelsdami įveda savo „tvarką“.

96508591_10220356129486513_8012691116266618880_o5. Vokiečių pasitraukimo pėdsakai krašto ūkyje.

Jau š.m. kovo mėn. vokiečiai evakuavo iš Lietuvos vieną kitą iš pačių moderniškų fabrikų, pav., “Inkarą” Kaune. Tačiau masinės fabrikų evakuacijos neįvykdė iki pat paskutinio laiko. Vilnių apsupus, vokiečiai pradėjo labai kruopščiai rinkti metalą ir gabenti Reichan. Prikrovę vagonus, vežė visokius geležgalius – net sudegusių ar sudaužytų vagonų metalinius skeletus, nenaudojamus bėgius etc. Pačiu paskutiniu metu masiniai vežė iš fabrikų žaliavas (pav., Pabedinskų fabrike Plungėje paliko žaliavos tik porai savaičių.)

Pasitraukdami, vokiečiai pas ūkininkus rekvizicijų nevykdo. Aišku tiek, kad ne iš geros širdies, bet vien todėl, kad nesuspėja apiplėšti ir neturi kuo ir kaip grobio gabenti.

6. Lietuvių tautiniai partizanai.

Tarp Lietuvos miškuose besislapstančių įvairaus plauko partizanų (sovietų, dezertyravusių vokiečių ir išsigelbėjusių žydų) po Liet[uvių] Viet[inės] Rinktinės likvidavimo pasirodė ir lietuvių tautiniai partizanai. Bent 50 proc. Rinktinės karių su pilna turėta amunicija randasi miškuose. Jų didesni susibūrimai pastebėti Suvalkijoj, apie Ukmergę, Luokės, Tryškių ir Žarėnų apylinkėse Žemaičiuose ir Bubių miškuose apie Šiaulius.

Lietuvių tautiniai partizanai veda aktyvią kovą prieš vokiečius ir yra ne kartą padarę jiems nuostolių. Keliais tarpais vokiečiai yra siuntę specialinių dalinių prieš lietuviškuosius partizanus.

Sovietams besiveržiant gilyn, eilė karininkų, nenorinčių ir mėginti bėgti Vokietijon, sudarė savo partizaninius dalinius ir šiuo metu traukia į miškus. Jie pasiruošę kovoti prieš sovietišką okupaciją, tikėdamiesi, kad netolimoje ateityje bus atstatyta nepriklausoma Lietuva. Tie mūsų karininkų jau iš anksto sudaryti partizaniniai daliniai turi pakankamų ginklų ir amunicijos atsargų. (Nuoširdi ginklų teikėja mūsų patriotams buvo ispanų “mėlynoji divizija”. Ji, vykdama per Lietuvą frontan, išparduodavo visus turimus ginklus už labai menkus pinigus. Sakoma, kad ispanai atvykdavo į frontą ginti Europos be batų, be kojinių ir dažnai net be kelnių).

Stokholmas, 1944.VII.24 d.

P.S. Pasitraukdami iš Lietuvos miestelių vokiečiai sudeginą triobas. Miestuose jie susprogdina didesnius pastatus.

V[ytautas] G[ylys]

Kategorijos: Istorija, Kultūra, Lietuvos kelias, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: