S. Gorodeckis. Ar gebame girdėti atsakymus į kvailus klausimus? (12)

Sakalas Gorodeckis | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Lietuva, pasaulis, miestai ir atskiros bendruomenės susiduria su problema COVID-19 pandemija, tapusia krize ir turinčia katastrofos požymių, griūvant nusistovėjusiam gyvenimo būdui ir t.t.

O kas gi yra katastrofa, tai padėtis, kai nesitikint nutinka mažai tikėtinų įvykių seka ir dar išlieka labai didelė tikimybė, kad nutiks dar ir vėl net nežinant kada ir kas. T.y. gal kažko tikėjomės, kažką nujautėm, prognozavom, stebėjome, manėm kad valdome ir žinome, bet nesitikėjome, kad viskas kartu visur tuo pačiu metu bei dar daugiau netrukus.

Kad to neįvyktų ar bent būtų valdymo požymiai – gyvenime veikimo iniciatyvos, jei tik ją gauna su įgaliojimais, imasi žmonės, turintys rizikos nustatymo ir valdymo, saugaus elgesio ir kitas kritines profesines bei asmenines kompetencijas. Šių kompetencijų nedemonstruojantys tampa pavojingi, nes jie dažniausiai slepia savo trūkumus, nes elementariai neskyrė tam reikiamo dėmesio ir prarado pinigais nenuperkamą laiką mokintis.

Priminsiu, kad kompetencija yra žmogaus gebėjimas demonstruoti tokį elgesį, kuris leidžia efektyviausiai panaudoti turimas (ar kosminiu greičiu dabar įgyjamas) žinias. Klasika sako, kad geriausiai kompetencijos vystosi per patirtį ir praktiką. Jei moki groti instrumentu, tai dar nereiškia, kad nerepetuodamas grosi puikiai. Tai taip ir gyvenime bei darbinėje veikloje, vertiesi, mokaisi ir darai vis geriau, dažniausiai pavyksta jei esi motyvuotas ar esi sąlygose, kurios verčia.

Pas bet kurį žmogų, jei tik jo IQ nors kiek matuojamas, yra bet kurios įvairiausios kompetencijos bent minimalūs požymiai. Pvz. niekas, tame tarpe ir beždžionės, nekiša rankos į liepsną, nors instrukcijos, kai tai gali nudeginti, neskaito (dokumentuotų žinių neįgyja), nei tuo labiau jų nerašo (nekuria žinių) kitiems, kad nekaišiotų. Tačiau karti patirtis ar tėvų pamokymai jau verčia ją demonstruoti neabejotinai savo elgesyje. Taip ir gyvenime dabar ypač viešoje erdvėje stebime situaciją, kai vieni žmonės nesusišneka su kitais, nes elementariai jie yra pasiekę įvairių kompetencijų skirtingus lygius specifinėse srityse. Vieni geriau komunikuoja pristatydami savo mintis, kiti geriau vertina rizikas ir tikimybių, kad jos įvyks/neįvyks, neapibrėžtumus. Bet jeigu nesusišnekame, gal labiau nenorime susišnekėti ir girdėti, tik daugės veiksnių, kurie mažai tikėtini, bet tampa realesni ir prisidedantys prie krizės stiprinimo, t.y. tikimybė, kad gali būti kas nors tikrai ne taip, nemažėja.

Pateiksiu vienos įmonės, kurios veiklai sauga ir rizika yra kritiniai reikalavimai, kompetencijų modelio vieną kompetenciją (esu šioks toks jos autorius).

Atskirų veiklos sričių rizikų nustatymas ir valdymas

Gebėjimas identifikuoti tam tikros veiklos srityje kylančias rizikas bei parinkti rizikos vertinimo metodus, bei priimti sprendimus rizikai suvaldyti.

0 lygis – kompetencijos poreikio požymis
Turi bendras žinias apie teisės aktų (gyvenimo patirties – buitiškai) reikalavimus standartinėse su rizika susijusiose darbo situacijose.

1 lygis – pradinis kompetencijos naudojimo lygis
Geba nustatyti bendras savo darbo srityje kylančias rizikas. Pritaiko teisės aktų reikalavimus savo darbo vietoje, atliekant su rizika susijusius darbus (pvz. laikosi kelių eismo taisyklių).

2 lygis – vidutinis kompetencijos naudojimo lygis
Sugeba išnagrinėti rizikingą veiklą, jos faktorius bei poveikį, pritaikyti šias veiklą reglamentuojančius vidinius dokumentus. Geba tinkamai organizuoti saugų darbų įvykdymą, valdant atskiras rizikas (gyvenimiškai – kitus verčia laikytis tvarkų).

3 lygis – geras kompetencijos demonstravimo lygis
Sugeba kokybiškai ir kiekybiškai įvertinti rizikas, pasirinkti rizikos valdymo būdus, metodologiją, numatyti ir vykdyti rizikos mažinimo priemones. Sugeba parengti rizikų registrus ir rizikų valdymo planus. Organizuoja rizikos valdymo procesą savo srities aplinkoje (sprendžia kaip daryti nurodytoje srityje).

4 lygis – išskirtinis kompetencijos demonstravimo lygis
Sugeba įvertinti rizikos valdymo efektyvumą ir numatyti priemones jo gerinimui. Organizuoja rizikos valdymo procesą megaprojekto (pvz. valstybės) ir atskirų programų lygyje, bendradarbiaujant su vadovais. Ruošia metodologinę rizikų valdymo medžiagą, rengia ataskaitas ir priemonių planus rizikų valdymo gerinimui.

O dabar pabandykime save priskirti kažkuriam šios kompetencijos lygiui ir pabandykime suvokti, kuriame yra, o gal turėtų būti (čia jau pareigybės reikalavimai, ne asmens), asmenys, kuriuos girdime ar matome viešoje erdvėje krizės fone.

Na pvz. žurnalistai, populiariai vadinami masinės medijos spartuoliai, susirūpinusiu bešališku veidu klausinėjantys savo pašnekovų, sprendimų priėmėjų ar neabejotinų profesionalų, tiesioginėse TV laidose. Dažniausiai jų rizikos valdymo kompetencija (o ne jie kaip asmenys) yra tarp 0 ir 1 lygio, nors kiti yra padirbėję, parinkę faktų, pasityrinėję kitas situacijas, kas bus baisaus ir t.t. Deja, jie nieko nesiskiria nuo kokio FB komentatorių, kurie skaito kitų komentarus taip pat, tik pirmųjų auditorija didesnė ir pudruoja juos prieš kalbant.

Kas gi tada 2-3 lygyje? O gi pavyzdžiui turėtų būti kokios savivaldybės administracijos vadovai, kurie dažniausiai lygiu yra aukščiau už savo politinį merą. Manau Lietuva džiaugtųsi, jei pavyzdžiui sostinė turėtų merą, kurios asmeninės kompetencijos atitiktų nerašytus pareigybės reikalavimus ir jis bent epizodiškai demonstruotų 3 lygį, kad ir neviešai darbo vietoje. Deja taip nebus, nes link 3 lygio dažniausiai sukasi premjero ar ministro lygio pareigybių kompetencijos, be kurių demonstravimo jie elementariai negalėtų vykdyti savo pareigų. Į 4 lygį galėtų traukti profai, kurie bent 5-10 metų tobulino savo kompetencijas ir įgydami vis šviežesnes kompleksines žinias. Deja, bijau tokių Lietuvoje dabar jau nėra, nes neliko institucijų, kuriose jie būtų kaupę šias žinias ir vystę visapusiškai savo kompetencijas. Matome tik epizodinį jų demonstravimą, kas, yra pagrįsta, suneramina paprastą pilietį, besitikintį supermenų elgesio bent dalyje situacijų.

Sumaniose valstybėse tokių nukritusių mums ant galvos rizikų suganymą atlieka paramilitarinės civilinės saugos struktūros, kurios mūsų šalyje buvo supaprastintos ir galutinai išnaikintos 2010 metais, likviduojant Krizių valdymo centrą prie Krašto apsaugos ministerijos pagal LRV saulėlydžio tamsumų prašalinimo komisijos sprendimus. Bet kažkodėl eilei naivių politikų vis kirba viltis, kad krašto apsauga ims ir sutvarkys, bet funkcijos ir gebėjimai tai liko kažkur PAGDe prie VRM (beje, dilema tai gaisrininkai ar ugniagesiai, ar dar ir gelbėtojai jie). Tiesiog triukšmaujantys politikai turi vilčių, kad yra 4 lygio kompetencijos piliečių, galinčių būti tikraisiais gelbėtojais, tokių krizių valdytojais, kurie štai startuos ir pradės vadovauti, pakeičiant ministrus ir suvartant visus reikalus. Būtų per daug gerai, jei taip būtų, deja, … bet galėjome turėti. Jei iš esmės, tai per 15 metų pagal  NATO leksiką „civil defence“ (CSD) pas mus virto tik „civil protection“ (gelbėjimu) ir ramiu delegatų pasisėdėjimu kokiame posėdyje Briuselyje, o ne sistemos stiprinimu ir reikalingų specialistų ugdymu. Problema yra ta, kad į krizę reaguojame kaip į sveikatos apsaugos problemą, o ne kaip civilinės gynybos operaciją apsaugant visuomenę nuo pandemijos realios grėsmės. Dabar tik vyksta virsmas valstybės veikime ir nėra ko piktintis, kad iki tol buvo daroma pagal kitą logiką. Kuo greičiau tai vyks, tuo geriau bus.

Suvokite, kai pas asmenis yra kažkurios konkrečios kompetencijos skirtumai bent 2 lygiai, žemesnio lygio personos elementariai nesugeba suvokti aukštesnį lygį demonstruojančių, nes tie mato problemą daug kompleksiškiau ir atsakingiau. Kaip politologai nevaldo valstybės savo komentarais viešumoje, nors norėtų, taip ir mes nenorėtume, kad žurnalistai dirbtų gydytojų darbą operacinėse ar vietoje ministrų vadovautų ministerijų darbui.

Kelkime savo kompetencijas, galvodami kaip galime panaudoti sukauptas žinias. Tai vietos neužima ir IQ didina. Kad tik visi sveiki ir gyvi būtume!

Mąstykime savo galva, kai sumąstysiu ką brūkštelsiu vėl viešai neįkyrėdamas.

Autorius yra Lietuvių tautininkų ir respublikonų sąjungos pirmininkas