Saulė pažadino vėžliukus (0)

pixabay.com nuotr.

pixabay.com nuotr.

Pajutę pavasarį, baliniai vėžliai kiša nosį iš savo kiauto. Didesnieji giliai dumble žiemą praleidę, mažiausieji, kurie tik praėjusį rudenį iš kiaušinėlių išsirito, šaltąjį sezoną visai negiliai žemėje pramiegoję. Veisiejų regioninio parko direkcijos specialistams teko pasirūpinti dėčių apšiltinimu, nes žiema buvo nepalanki baliniams vėžliams, sniego apklotas jų nesaugojo nuo šalčio. 

Atšilus žemei, mažyliai po truputį kapstosi iš smėlio lizdo į paviršių. Ir vos tik išropoję, kažkiek pasiblaškę aplink dėtį, strimgalviais leidžiasi link artimiausios balos. Intuityviai jaučia vandens telkinį. Net nuriedėję į duobutę, ar pagalį apėję, nepasimeta, apsisuka ir vėl nosies tiesumu link vandens – jokio kompaso nereikia. Tik kad žemyn kiautu neapsiverstų, tik kad miškinės skruzdės neužpultų, tik kad plėšrūnai neužuostų… 

Įveikti tuos pora dešimčių metrų iki vandens prireikia beveik visos dienos. O dar, neduok dieve, jei prie balos pasitiks koks gandras ar gervė. Jiems gi jaunikliai vėžliukai kaip ir varlės – tikras delikatesas.

Kai sunkus kelias sėkmingai pasibaigs, kai nuo pavojų juos paslėps tamsus kūdros vanduo, galės sau mėgautis įprastai ramiu vėžlių gyvenimu. Šiltą pavasario dieną šie šaltakraujai gyvūnai išplaukia smagiai gulinėti saulėkaitoje. Stengiasi sugerti kuo daugiau saulės energijos. Tokiu būdu įgavę jėgų, jie pasirengę ieškotis sau tinkamo maisto – vandens bestuburių, lervų ir buožgalvių. Vėžliai yra savotiški vandens telkinių sanitarai – sugeba pasigauti maistui sergančius varliagyvius, žuvis. Tokiu būdu užkertamas kelias ligoms tarp gyvūnų plisti.

Apsaugoti balinius vėžlius – mums visiems svarbi užduotis. Lietuvoje jų vos pusė tūkstančio beliko. Tad Veisiejų regioninio parko darbuotojai gyventojų prašo supratingumo, užtikus vėžlių buveines pranešti apie tai regioninio parko direkcijai. 

Naujų radimviečių žinojimas padės specialistams pasirūpinti vėžlių jaunikliais ir populiacijos didinimu. Juk reikia ir balinių vėžlių dėtis sužiūrėti, tinklu uždengti nuo plėšrūnų, o nesaugioje vietoje sudėtus kiaušinėlius ir pažeidžiamiausius jauniklius ramiam peržiemojimui į inkubatorių patalpinti. Tik tokiu būdu išsaugosime mūsų krašte šią itin retą rūšį. 

Kategorijos: Gamta ir ekologija, Gamta ir žmogus, Visi įrašai | Žymos: , , , .

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: