Genocido tyrimo centras laimėjo bylą dėl pažymos apie J. Noreiką

Tik teisėtais būdais… Bet taisyklių turi ABI pusės laikytis.
Deja, šis karas vyko ne pagal riterių laikų dvikovų, ar tų laikų karų taisykles, kai vienos kariuomenės vadas plyšoja iš įniršio, kad kariuomenės, su kuria šiandien turėjo kariauti jo kariuomenė, sulaužė sutartį, kad juos „išdavė, įžeidė: apsisuko ir nuėjo į kitą pusę su kita kariuomene kautis!”. Buvo sutarę dėl toookio kautynių scenarijaus, ir viskas perniek…
Kažkokių „riteriškų” taisyklių dar laikytasi I-me PK, bet ne II-me.
Čia prieš tave siuntė kariuomenę, tačiau tuo pat metu tave puolė iš pogrindžio, iš užnugario, iš ten, iš kur pagal riterių taisykles negalima, negarbinga ir t.t. II-me naudota klasta net ir prieš savo paties draugus, pažįstamus, gimines. Tskant, nieko asmeniško, tik skerdynės be taisyklių. Sako, jog kai kurie senieji vokiečių karininkai aristokratai dėl to piktinosi, kad bolševikai nesilaiko civilizuotų taisyklių…
Nenoriu rašyti pavardės, nes man labai skaudu dėl jų: tai mano labai mielų bičiulių tėvas. Koks smūgis jiems buvo sužinoti apie užkulisinį savo tėvo gyvenimą! Kai pagalvoju, tai protu nesuvokiama, kaip žmogus galėjo būti toks klastingas, iš karto keliais frontais veikti, o viešumoje inteligentas, autoritetas, prieš kurį balso niekas kelti nedrįstų. Tai jo rūpesčiu buvo sukurtas (o gal ir ne vienas!) „pogrindininkų” būrys, jis užmezgė ryšius gal net su visais mūsų Laisvės kovotojų padaliniais, turėjo savo infiltruotų šnipų tuose būriuose, per juos skleidė partizanams dezinformaciją, apšmeiždamas niekuo dėtus taikius žmones. Kadangi savo juodą darbą dirbo profesionaliai, gal net tobulai, Miško broliai, savaime aišku, surengdavo operaciją prieš jo „išaiškintus kolaborantus”. Aplinkinių žmonių atmintyje įsirėžė tikras faktas – juos užpuolė Miško broliai. Niekšiška klasta ne sykį pavyko – be jo asmeniško dalyvavimo buvo ir lietuviai nužudyti, ir dėmė ant Miško brolių krito, sukėlė bent jau tų kaimų gyventojų priešiškumą – vis Kremliaus naudai.
Beje, Kremliaus stribai VIENODAI veikė ir BY, PL, LT, LV, EE, UA gal ir kitur. Tas pats braižas. Užmiršau kaimelio pavadinimą prie Minsko. Jo ir Pirčiupių tragedija buvo pagal tą patį scenarijų organizuota – šalia to kaimo miške veikė irgi „partizanų” būrys. Ir ten, kaip ir Pirčiupiuose, kaimo gyventojai, sužinoję apie rengiamą puolimą, ėjo prašyti „partizanų”, kad to nedarytų. Kaip ir čia, taip ir ten „partizanai” specialiai išprovokavo vokiečius. Nukentėjo niekuo dėti žmonės. O ir Pirčiupių, ir to BY kaimo aplinkinių įsivaizdavimu nežmoniškai mirčiai nasrus juos būtent partizanai, Miško broliai įstūmė.
Nemažiau kraupi buvo jo veikla ir vėliau, po Stalino mirties. Tas žmogus pats prisidėjo prie mokslininko persekiojimo, suėmimo ir tardymo, prie jo žūties. Vėliau – prie „susirūpinusios” komisijos, nagrinėjusios tą „atsitikimą”, o galiausiai paskelbusios nekrologą apie „žuvusį talentingą mokslininką”, kurį pasirašė „grupė draugų”.
Tada, kai sugebėjo taip suartėti su mūsų Laisvės kovotojais, jis bendravo ne su naiviais ir dorais kaimiečiais, o su išsilavinusiais, net ir karininkais. Tačiau jo protas veikė tobulai, tad net ir profesionalams jiems nekilo įtarimų, jog „kažkas ne taip”. O kai vienas po kitos dezinformacijos ir provokacijų faktai pradėjo kelti jiems įtarimus, jis labai sėkmingai išslydo – jo savisaugos instinktas buvo stebėtinas. O ir vėliau jis sėkmingai maskavosi. Net kyla įtarimas, iš kur žmogaus tokia laukinė uoslė pavojams, toks savisaugos instinktas.
Senosios kartos mano artimųjų jau nebėra. Apie „partizanus” iš asmeninės patirties jie galėtų daugiau papasakoti, nes gyveno girių apsuptoje vietovėje, kur paties įvairiausio plauko ginkluotų būrių ir gaujų buvo privisę (beje, tarpusavyje nekonkuravusių, veiksmus derinusių – net ir tai, katra gauja katrą savaitės naktį eis miestelin „rinkliavos”). Žinoma, buvo ir BY partizanai. Vokiečių valdžia tose vietose tik dienomis veikė. Naktimis miestelyje įvairių pakraipų gaujos – AK, stribai, mišrios plėšikų gaujos – valdžią perimdavo, per trobas eidavo, žmones iš lovų versdavo. Plėšikų gaujos stribams netrukdė, jie netgi pasidraugaudavo, gal net veiksmus koordinuodavo.
Mano artimiesiems ir jų išsilavinimas ir veikla leido skirti, kas yra kas. O ar galėjo eiliniai, dažnai beraščiai žmonės susigaudyti tame klastų kamuolyje, katras iš jų partizanas, o katras „partizanas”; katras tiesą sako, o katras pinkles rezga; katras tau išsigelbėjimą siūlo, o kas pražūtį? Jiems paprasčiau buvo – kas caro (ar lenkų) kariuomenėje, tas karys, o kas miške ginkluotas, tas plėšikas, banditas, prisistatantis partizanu. Tik kai miške buvo savas žmogus, dėl jo bei jo būrio padorumo neabejojo.
Kai šiandien kai kurie įvykių liudininkai sako, kad į tą ar kitą namą, kaimą atvyko partizanai, kartais jie sako tiesą – tai buvo suklaidinti, dezinformuoti partizanai, įtikinti, jog į išdavikų ar žiaurių žudikų šeimą atėjo, kurie jų būrio narius išdavė MGBistams (nors jiems SAVO kaltę suvertė inkorporuotas stribų šnipas). Ar tokiose situacijose Miško broliai buvo kalti, kad tai tebuvo gudriai suregztas šmeižtas, provokacija, kurios paskirtis buvo apjuodinti partizanus, nuteikti prieš juos įvykio liudininkus, kad šie stribus, vėliau išgaudžiusius ar sušaudžiusius Miško brolius, gelbėtojais laikytų?
O tie senukai liudininkai – ar kalti, kad tuo iš proto varančiu laikmečiu jie nebuvo nei politologai, nei profesionalūs diversantai ar šnipai, kad jiems net negalėjo įtarimas kilti, jog viskas ne taip yra, kaip atrodo, kaip valdančiųjų „kibirai” nuo miestelio stulpų bei per reproduktorius per dienas rėkavo? O ir šiandien jau 30 m. „žinovai” ir „liudininkai” kašpirovskių bei neuroligvistų technologijomis iš paskutiniųjų stengiasi palaikyti jų paklydimą, įtvirtinti būtent tokius „prisiminimus”… Lygiai taip pat, kaip ir „prisiminimus” iš miestelio, šalia kurio buvo mūsų giminės žemės, kur bolševikai traukdamiesi savo kalinius išskerdė, nufotografavo, o vėliau tas nuotraukas publikavo kaip „fašistų žvėrišką susidorojimą su tarybine liaudimi”. Atsiverčia dėdė žurnalą ir patikėti negali – jis pats, vos bolševikams pasitraukus, tame rūsyje per nužudytųjų kraują braidė, kad padėtų žmonėms savo artimuosius atsirinkti, palaidoti. Vokiečiai tik po poros dienų miestelį pasiekė, įžengė. Ar šis pasakojimas apie „fašistų darbą” nieko neprimena? Kai šiuo atveju rašė, jog tai fašistų darbas, tai buvo visiška tiesa – tai fašistų darbas. Tik ne tuos fašizmu apkaltino. Analogiškai ir apie partizanus pasakoja.
Atsiprašau už pražiūrėtas klaidas – pavargau tiek rašydama.

Nieko nuostabaus – juk tiek darbo įdėta, kad kuo daugiau žmonių būtų suklaidinta, kad tauta savo šaknų negerbtų, kad visi susipriešinę būtų, nežinotų nei kas jie, nei iš kur. Ko gero, ne mažiau pastangų, negu tais laikais, kai mirtinai reikėjo įrodyti, jog jie – gelbėtojai, o Miško broliai – liaudies priešai, kuriuos reikia kuo greičiau sunaikinti, kad neužstotų garvežiui kelio į šviesų rytojų.