A. Duda. Tiesa, kuri negali mirti (15)

Andžejus Duda | president.pl nuotr.

Andžejus Duda | president.pl nuotr.

Lenkijos prezidento A. Dudos kalba Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo 75-osioms metinėms

Lenkijos prezidentas apie nacistinės Vokietijos naikinimo stovyklos, Aušvico koncentracijos stovyklos, išlaisvinimo 75-ąsias metines 1945 m. sausio dvidešimt septintąją sovietų kariai išlaisvino vokiečių nacistų naikinimo stovyklą – Aušvico koncentracijos stovyklą. Tai, ką jie ten rado, iki šiol kelia didžiausią siaubą ir reikalauja absoliutaus moralinio pasmerkimo.

Tuomet laisvę atgavo apie 7 tūkstančiai kalinių. Šiek tiek anksčiau, sausio 17–21 dienomis, iš Aušvico koncentracijos stovyklos bei jai priklausiusių kitų stovyklų naciai, rengdami vadinamuosius mirties žygius, evakavo maždaug 56 tūkstančius kalinių į Trečiojo reicho gilumą. Stovykloje liko žmonės-šešėliai, visam laikui sužaloti neįsivaizduojamais fiziniais ir psichiniais kankinimais. Jie per stebuklą išgyveno nežmoniškomis sąlygomis, atlaikė alkį, šaltį, ligas, nepakeliamą darbą, negailestingą mušimą bei pjudymą šunimis, skriaudikų riksmą ir keiksmažodžius. Kai kurie tapo nusikalstamų medicinos eksperimentų aukomis. Kasdien stebėjo aplinkinių – vyrų, moterų, senolių, žmonių su negalia ir vaikų – mirtis. Jie buvo daugybės egzekucijų liudininkai – tarp jų ir tokių, kurias sužvėrėję esesininkai vykdė vien dėl pramogos. Dalis kalinių privalėjo pernešinėti dujų kamerose nužudytųjų kūnus ir juos deginti krematoriumuose, žinodami, kad jų laukia toks pat likimas.

Tai tik trumpas pragaro žemėje, kokia buvo Aušvico koncentracijos stovykla, aprašymas – tai buvo vieta, kurioje buvo nužudyti daugiau nei milijonas žydų bei tūkstančiai kitų tautybių aukų, tarp jų lenkų, romų, sintų bei Raudonosios armijos karo belaisvių. Toks pat likimas laukė milijonų žydų, nužudytų kitose vokiečių nacistų mirties stovyklose: Tremblinkoje, Sobibore, Belžece, Kulmhofe, Štuthofe bei dešimtyje kitų. Trečiojo reicho valdžia suplanavo ir vykdė masinio žydų tautos sunaikinimo planą. Todėl buvo įkurtas stovyklų, veikusių kaip tikri mirties fabrikai, tinklas. Žudymas ten buvo vykdomas kaip pramoninė veikla – šimtais ir tūkstančiais, efektyviai, atsižvelgiant į transportavimo laiką bei išlaidas, kruopščiai viską dokumentuojant. Tokio absoliutaus milijonų nekaltų aukų nužmoginimo bei pažeminimo niekada anksčiau nėra buvę.

Sunku apie tai rašyti, skaityti, kalbėti… Biblinėje Koheleto knygoje randame tokius žodžius: „Juk su didele išmintimi ateina ir daug rūpesčių; kuo daugiau žinai, tuo labiau kankinies“. Tačiau reikia imtis to triūso. Reikia perduoti tas žinias naujajai kartai. Net jei to žinojimo kaina būtų kančia. Pasaulio ateitį privalome kurti remdamiesi giliu supratimu to, kas daugiau nei prieš 75-erius metus atsitiko Europos širdyje bei apie ką vis dar gali papasakoti tiesioginiai liudininkai. Tebūnie amžinu įspėjimu tai, kas atsitiko su Leibnizo, Goethe’ės, Schillerio bei Bacho palikuonių tauta – kai ji buvo infekuota imperinio išdidumo bei rasistinės paniekos virusu. Taip pat negalime pamiršti to fakto, kad paskutinis, lemiamas žingsnis į Antrąjį pasaulinį karą – be kurio nebūtų Holokausto tragedijos – buvo slaptas Hitlerio ir Stalino 1939-ųjų rugpjūčio 23-iosios susitarimas. Jame buvo numatytas Vidurio ir Rytų Europos valstybių laisvės ir suvereniteto atėmimas, o anuomet inicijuotas glaudus abiejų totalitarinių režimų bendradarbiavimas truko iki paskutiniųjų valandų prieš puolimą, kai 1941-ųjų birželio 22-ąją nacistinė Vokietija netikėtai įsiveržė į TSRS.

Tiesa apie Holokaustą negali mirti. Jos negalima iškraipyti bei paversti kokių nors tikslų siekimo instrumentu. Vardan šventos žydų naikinimo atminties bei gerbdami kitas dvidešimtojo amžiaus totalitarizmų aukas – negalime ir netoleruosime to. Nenuilstamai stengsimės, kad pasaulis atsimintų tą nusikaltimą. Ir kad nieko panašaus daugiau nepasikartotų.

Lenkijos pasipriešinimo judėjimas labai anksti ėmėsi misijos kalbėti tiesą apie Holokaustą bei padėti žydams, kuriems grėsė išnaikinimas. Mūsų okupuotose žemėse sukurta Lenkijos pogrindžio valstybė stengėsi apsaugoti visus žmones, kurie dar neseniai buvo nepriklausomos Lenkijos piliečiai. 1940 m. rugsėjį Lenkijos kariuomenės karininkas Witold Pilecki, bendradarbiaudamas su konspiracine valdžia, sąmoningai leidosi įkalinamas Aušvico koncentracijos stovykloje. Iš jos pabėgo 1943-iųjų balandį, o po to perdavė raportą apie tai, kas ten vyko. Štai minėto raporto fragmentas: „Segantys [šiltine], be sąmonės ir beveik pasveikę (…) buvo įstumti į automobilį ir išvežti (…) į dujų kameras. (…) Vienas aštuonmetis berniukas prašė esesininko, kad jį paliktų. Atsiklaupė prieš jį ant žemės. Esesininkas spyrė jam į pilvą ir įmetė į automobilį kaip šunytį.“

Taip pat Lenkijos emigracinės valdžios emisaras Jan Karski savo akimis matė žiaurumus Varšuvos gete bei Izbicos perkėlimo stovykloje. Jis paruošė memorandumą apie vokiečių vykdytą sisteminį žydų genocidą. Nuo 1942-ųjų gruodžio jis pristatydavo jį informacijos skleidėjams bei aukščiausiosioms valstybių sąjungininkų valdžios institucijoms. Prieš tai Lenkijos vyriausybės Londone premjeras generolas Władysław Sikorski persiuntė sąjungininkams Ministrų Tarybos 1942 m. birželio 6-osios posėdyje patvirtintą notą. Joje jis raportavo: „… vyksta neįtikėtino masto žydų naikinimas. Vilniaus, Lvovo, Kolomyjos, Stanislavovo, Liublino, Žešuvo, Miechovo miestuose vyksta dešimčių tūkstančių žydų skerdynės. Varšuvos ir Krokuvos getuose gestapas kasdien vykdo masines egzekucijas. (…) Lenkijoje žydai kenčia baisiausius per savo istoriją persekiojimus.“

Tuo pat metu Lenkijos pogrindžio valstybė prie Lenkijos Respublikos Vyriausybės delegatūros įkūrė Pagalbos žydams tarybą, kuri beveik 50 tūkstančiams žmonių išdavė dokumentus, aprūpino pastoge, pinigais ir suteikė medicininę pagalbą. Lenkijos diplomatai organizuodavo žydų pabėgimą į nacistinės Vokietijos nekontroliuojamas teritorijas. Didžiulis nuo Holokausto išgelbėtų žmonių skaičius už gyvybę yra dėkingi tūkstančiams Lenkijos Pasaulio tautų teisuolių.

Mūsų šeimyniniuose pasakojimuose, istoriniuose bei literatūriniuose dokumentuose išsaugotas atminimas apie daugybę žydų kilmės žmonių, kurie buvo slepiami pastogėse, rūsiuose bei daržinėse. Apie dalijimąsi su žydų pabėgėliais kukliu maistu arba saugaus pabėgimo kelio jiems parodymą. O juk būtina žinoti, kad Lenkijoje už kiekvieną tokį poelgį vokiečių okupantas baudė mirties bausme. Tokių atvejų buvo šimtai. Tarp milijonų lenkų buvo ir tokių žmonių, kurie galėjo padėti besislepiantiems žydams, tačiau nesugebėjo įveikti baimės dėl savo ir savo artimųjų gyvybės. Buvo ir tokių, kurie dėl žemų priežasčių išduodavo žydus vokiečių okupacinei valdžiai arba patys atlikdavo gėdingus veiksmus. Dramatiškomis anų laikų aplinkybėmis Lenkijos pogrindžio valstybės teisėsaugos institucijos tokiems nusikaltėliams skirdavo mirties bausmę.

Okupuotoje Lenkijoje vokiečių nacistų įkurtos koncentracijos stovyklos buvo ir iki šiol yra mums nepakeliamas pažeminimas. Jos drastiškai prieštarauja mūsų tūkstantmetei kultūrai ir istorijai, lenkų laisvės dvasiai, tolerancijai bei solidarumui. Žydų genocidas, nors buvo vykdomas beveik visos Europos teritorijoje, sudavė ypač stiprų smūgį Lenkijos valstybei, kuri nuo amžių buvo daugelio konfesijų it daugianacionalinė valstybė. Žydų bendruomenė prieškarinėje Lenkijoje buvo viena gausiausių visoje šios tautos istorijoje. Iš 6 milijonų Respublikos piliečių, žuvusių per Antrąjį pasaulinį karą (tai daugiau nei 1/5 visos populiacijos), net 3 milijonai buvo Lenkijos žydai. Ir būtent jie sudarė didžiausią Holokausto aukų grupę. Žydų bendruomenė, gyvenusi ir besiplėtojusi mūsų žemėse beveik devynis amžius, per keletą metų beveik visiškai išnyko. Lenkija staiga prarado tūkstančius žydų kultūros kūrėjų, tyrėjų, gydytojų, teisininkų ir tarnautojų, verslininkų, amatininkų, pirklių bei kitų gerbiamų specialistų.

Tarp žudomų žmonių taip pat buvo ne žydų kilmės sutuoktiniai, bičiuliai, kaimynai bei bendradarbiai. Mūsų miestuose iki šiol gyva atmintis apie žydų kankinimus vokiečių okupantų įkurtuose rajonuose-kalėjimuose, t. y. getuose. Tik viena kita prieškarinė sinagoga šiandien tarnauja kaip maldos namai. Išlikusiuose žydų religinių mokyklų ar ritualinių pirčių pastatuose jau neskamba jidiš bei hebrajų kalbos. Dabartinės Lenkijos ribose buvo identifikuota apie 1200 žydų kapinių, tačiau ten esamų kapų nėra kam prižiūrėti. Negrįžtamai sunaikinti žydų meno bei amatų kūriniai, senos knygos bei mokslininkų, literatų ir kompozitorių spaudiniai ir rankraščiai.

Lenkijos žydų bei jų sunaikinto pasaulio istorijas šiandien pasakojame per publikacijas ir mokslines konferencijas, festivalius, parodas, koncertus ir paminklus, valstybinių mokslo ir kultūros institucijų – muziejų, teatrų, archyvų bei bibliotekų – veiklą. Palaipsniui atgimsta žydų religinės bendruomenės, visuomeninės organizacijos, leidyklos ir žurnalai. Mes remiame šią veiklą, nes pasakojimuose apie Lenkijos žydus ir jų kankinimus vokiečių nacizmas negali tarti paskutinio žodžio.

Tragedijos, kokia buvo žydų genocidas, įamžinimas turi būti svarbus ir nuolatinis švietimo taikos labui elementas. Tai turi būti žmonių širdis persmelkiantis pasakojimas, įveikiantis prietarų, susiskaldymo ir neapykantos barjerus. Tai turi būti pamoka to, kaip suprasti bei padėti žmonėms, kuriuos likimas nuskriaudė labiausiai.

Būtent tokia dvasia minėsime tarptautinę Holokausto aukų atminimo dieną. JT Generalinės Asamblėjos sprendimu jau 15 metų ją minime Aušvico koncentracijos stovyklos išlaisvinimo dieną. Todėl po keturių dienų Lenkijos valstybinio Aušvico-Birkenau muziejaus teritorijoje – toje vietoje, kur išbarstyti daugiau nei milijono Holokausto aukų pelenai – susitiksime su viso pasaulio valstybių lyderiais bei aukšto rango šalių atstovais. Su mumis bus ir garbaus amžiaus išgelbėtieji. Simbolinės genocido pabaigos 75-ųjų metinių proga paliudysime tiesą. Kartu pakviesime užtikrinti taiką, teisingumą ir pagarbą tarp tautų.

Tebūnie amžinai prisiminti ir pagerbti žuvusieji Aušvico koncentracijos stovykloje!
Tebūnie amžinai prisimintos ir pagerbtos Holokausto aukos!

Kategorijos: Akiračiai, Istorija, Kultūra, Nuomonių ratas, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , .

15 komentarų

  1. Stebėtojas:

    Tai nacistinio Trečiojo Reicho žydų naikinimo politika lietuvių tautai turėtų būti esminis klausimas?! Įdomu…

    • Žemyna:

      09.12. Įsigaliojo EŽTT sprendimas – Lietuvos partizanų naikinimas pripažintas genocidu
      O jų kovos su okupantu bei jo kolaborantais teisėtumo nepripažinimas, dangstantis tautybe?
      O jų vardo dergimas ir jų atminimo ženklų naikinimas?
      Pagal EŽTT sprendimą – ar neturi būti visiems, pradedant meru, taikoma atsakomybė už jų veiksmus?
      ——————
      Kas žiūrėjote vakar FK per LRytą?

  2. Vidinis Balsas:

    Nuoširdžiai: o kaip jūs įsivaizduojate Lietuvą ir Lenkiją , jeigu Naciai nebūtų atėję ?

  3. Nuomonė:

    Bet kodėl niekas nemini, kad jau 1945 m. gegužės mėn. ir vėliau vokiečių mirties stovyklose pradėjo veikti komunistinės Lenkijos stovyklos… Apie tai rašo Marekas Luszczyna knygoje “Mala zbrodnia”. Pvz., Sventochlovicų stovyklos komendantas Salomonas Morelis taip pasitiko naujuosius kalinius: “Aušvicas – tai smulkmena, palyginti su tuo, ką jums čia surengsiu”.

  4. Taip:

    Išties hitlerininkai išnaikino ir suluošino milijonus žydų Centrinėje ir Rytų Europoje,- tebūnie amžina atmintis žuvusiems,kentėjusiems.Prezidentas Duda pateikė daug teisingų įžvalgų ir pastebėjimų.Lenkija II-ojo pasaulinio karo tapo auka ,o ne iššaukė šį neapsakomai žiaurų karą.Žinotina ir tai,kad Lenkija ,keleta metų prieš kylant II-ajam pasauliniam karui ,sudarė politinę sutartį dėl nepuolimo viena kitos su hitlerine Vokietija, ,o 1938 m.imperialistiniais sumetimais užėmė dalį Čekijos žemių.Minėtame Prezidento pranešime nepaminėta nė žodžio,kad pokary 1945-1951m.socialistinėje Lenkijoje buvo įkurta iš viso per 200 priverstino darbo lageriai ir kocentracijos stovyklos,kur socialistinė tuometinė Lenkijos valdžia,ypač jos Saugumo organai,bei sovietinis Tarybų Sąjungos žiaurus Saugumas vykdė neapsakomai sunkus- dažniausiai eilinių vokiečių ,ukrainiėčių,lemkų ir lenkų veikiančių pogrindy – tardymus,naikinimus,sušaudymus.Pvz.per pokario pirmąjį dešimtmetį minėtuose darbo lageriuose ir koncetracijos stovyklose /beje dažniausiai įrengtose buvusiose hitlerinėse koncetracijos stovyklose/ išžudyta per 60 tūkst.vokiečių bei kitų tautybių žmonių ir lenkų pogrindžio dalyvių.Tad,Lenkijoje žiauriai naikino ir žudė hitlerininkai žydus,bet eilinius piliečius panašiai persekiojo ir žudė ir socialistnės Lenkijos Saugumo organai bei komunistinės Tarybų Sąjungos Saugumo budeliai.

  5. Vidinis Balsas:

    O kur pagarba Aušvico išlaisvintojams ? Ar ne jiems turėtume reikšti meilę ir pagarbą ? Jūs ką – anti semitai ?

  6. Hau:

    Kodėl “mirties” stovyklos? Taigi jos vadinosi darbo stovyklos. Ar tai tautybei darbas -mirtis?

  7. Romas:

    Jo, vaizdelis ne koks. Istorijos pamokos daugelio žmonių sąmonei įtakos nedaro. Kaip buvo amžina konkurencija, konfliktai ir karai tarp tautų ir valstybių, taip ir tęsiasi…
    Nebent trečias pasaulinis viską pabaigtų…

  8. Tvankstas:

    Keletas priminimų.
    1. Lietuva prarado valstybingumą 1940.06.15 ir negali atsakyti už judėjų naikinimą, negali atsakyti ir lietuvių tauta pagal TARPTAUTINĘ TEISĘ, tegali atsakyti pavieniai asmenys, prisidėję prie žudymo.
    2. 1941.06.14.-15. trėmimų vadovai buvo lietuvis A. Guzevičius ir 8 judėjai, santykis 11 : 89 nuošimčiais.
    Tomis dienomis buvo ištremta 6, gal 8 tūkstančiai turtingų, aukšto išsilavinimo judėjų (H. Perelšteinas buvo virtuozas pianistas-vunderkindas, Sibire nušalo pirštus, tai grįžęs į Lietuvą sukūrė ‘Ąžuoliuko’ berniukų chorą, kiek tokių nuostabių judėjų vaikų liko Sibiro platybėse, išliko praradę sveikatą, suluošintais kūnais ir palaužta dvasia ?)
    Tie ž…-bolševikų ištremti į Sibirą judėjai yra holokausto aukos ?
    3. Kaip po ž…-bolševikų siautėjimo Lietuvoje nuo 1940.06.15 galėjo neatsirasti judėjų nekentėjų lietuvių tarpe, kai buvo luošinami tardant, kankinami, tremiami artimieji, giminės, žudomi Rainiuose, Panevėžyje,…?
    P. Matiukas labai aiškiai nusakė 1962 m. teisme : mane suėmė ž…., tardė ž…., kankino ž…., Pravieniškėse ant duobės krašto pastatė ir šaudė ž…., išlipau naktį iš duobės, paklaustas, kodėl šaudė žmones, atsakė : ‘aš žmonių nešaudžiau, šaudžiau ž….’. Iki kokios neapykantos privedė ž…-bolševikai kai kuriuos lietuvius, siaubinga pagalvoti.
    4. Kraupi tiesa : visi judėjai, išsiųsti sušaudyti IX forte, buvo pagal Kauno geto Judenrat sudarytus sąrašus, išsiųsti sušaudyti Paneriuose buvo pagal Vilniaus Judenrat sudarytus sąrašus.
    Taip buvo kiekviename gete : Judenrat sudarė sąrašus žmonių, kuriuos reikia siųsti sušaudyti.
    Neužmirškime paprastos tiesos, o judėjams palinkėkime išsispręsti savo Judenrat kanibališką veiklą.
    Daugybė Judenrat veikėjų po karo yra parašę atsiminimus – tai atperka jų kaltę siunčiant savo brolius ir seseris į duobes ?
    5. Lietuviai policininkai paleidę judėjus iš vagonų prie Panerių 1943 m. ir sušaudyti Vilniaus geto policijos yra holokausto aukos ?
    Kodėl apie tai nerašo Lietuvos istorikai ?
    6. Majoras A. Impulevičius išteisintas JAV po apklausų komisijose, tai kodėl Lietuvoje vis dergiamas kaip judėjų naikintojas, kai dar 1979 m. Lietuvos Bažnyčios Kronika, redaguojama dabartinio kardinolo S. Tamkevičiaus, labai aiškiai pasisakė pagal apklausų dokumentus ? Jei į batalioną buvo įjungti šaudymuose dalyvavę, tai dar nereiškia, kad batalionas dalyvavo, kas ir buvo įrodyta apklausose JAV.
    7. Gal laikas pripažinti tikrovę : IX forte buvo sunaikinta 11-13 tūkst. judėjų pagal Judenrat sudarytus sąrašus, bet ne 80tūkst., Paneriuose apie 18 tūkst. vėlgi pagal Judenrat sąrašus, bet ne 100tūkst., taip pat prisidėjus Vilniaus geto policijai šaudymuose.
    8. Kažkada sovietiniais laikais buvo duodamas aukų skaičius 130 tūkst., po to vis didinama, kol pasiekė 200tūkst. kaip nauja dogma.
    Kiek teko kalbėtis su keletu Lietuvos judėjų (litvakų), tai stebino, kad daugiau kaip pusė šeimos, artimųjų išliko gyvi, po karo iš vakarų okupacinių zonų išvyko į JAV ar Izraelį, kaip ir lietuviai pabėgėliai vakarų Vokietijoje, kiti kaip Lenkijos piliečiai išvažiavo į Lenkiją, kiek vėliau iš ten į JAV ar Izraelį.
    9. Japonų diplomato Sugiharos išsiųsti tūkstančiai litvakų vėlgi holokausto aukos ? Buvo apgyvendinti Šanchajuje, tuščiame amerikiečių kvartale ir labai gausiai dirbo saugume, pasižymėjo kaip uolūs darbuotojai naikinant Kinijos komunistų pogrindį, paprastai sakant – šaudė nesigailėdami ir nedvejodami kinus.
    10. Vokietijos – SSSR biznis iki 1941.06.22 išsiunčiant judėjus į Japoniją kodėl nutylimas ? Vėlgi tūkstančiai litvakų išvažiavo, kaip ir 300tūkst. Vokietijos judėjų, dar pridėkime ir Lenkijos.
    11. Kremliaus Agitpropas, holokausto industrialistai ir Lietuvos šabes-gojai kartoja tas pačias ž…-bolševikines ‘tiesas’ nuo Džiugašvili (Ž… sūnus kartveliškai) laikų, kai pasaulyje atskleisti visi jų melai kaip niekiniai, kaip besistengiant neleisti TIESAI išlįsti į šviesą, naikinant, žudant atskleidėjus, dešimtmečiais tąsant po teismus, nekalbant apie apspjaudymus, suspardymus,…
    12. Dogma – 6 mln. aukų – seniai perskaičiuota ir siekia gal apie 2 mln.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: