„Aktualioji istorija“: Jėzuitų misijos ir Lietuva (video) (17)

Dainius Razauskas ir Tomas Baranauskas | Alkas.lt, Jono Vaiškūno nuotr.

Dainius Razauskas ir Tomas Baranauskas | Alkas.lt, J. Vaiškūno nuotr.

Šiuos metus Seimas yra paskelbęs Jėzuitų misijos metais. Mes jau turėjom vieną pokalbį šia tema su mūsų svečiu Dainiumi Razausku – jis yra religijos tyrinėtojas. Kalbėjome apie jėzuitus – jis pakankamai kritiškai nusiteikęs jėzuitų ir ne tik jų atžvilgiu.

Bet vis dėlto jėzuitai vykdė misijas ir rašė ataskaitas. Šiandien mums tos ataskaitos yra žinių apie to meto Lietuvą šaltinis. Tad pakalbėkim ne tiek, ką jie blogai darė, bet vis dėlto, ką mes iš jų sužinom? Juk tose misijų ataskaitose yra žinių apie mitologiją, apie kaimą, apie tai, kuo gyveno žmonės.

Kategorijos: Aktualioji istorija, Alko radijas, Istorija, Kultūra, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , .

17 komentarų

  1. valdas:

    pokalbį vesti nusisukus, iš padilbų tartum prisidirbus…mokslų nebaigęs kaimietis pagarbiau elgiasi su pašnekovu.

  2. Kęstutis:

    Kas liečia 17a. krikščionybės įsigalėjimo lygį tai priminsiu Bumblausko nuomonę apie krikščionybę Lietuvoje, o jis tai labai jau prokrikščioniškas – “pirmoji parapija Lietuvoje įkurta vos daugiau kaip prieš 200 metų, o iki to vietiniai lietuviai krikščionybę vadino “polska viara”…

  3. Luotinykas:

    Beje, „anduo“ (jei tai „vanduo“) yra neregėtas pavidalas. „v“ nukritimas gali būti prieš „u“ (tada bus „unduo“) arba prieš žemaitišką „o“ (tada bus „ondou“). Todėl nei „andeinis“, nei „andeivis“, nei Andojas negali būti iš „vandens“. KItas klausimas, kodėl tam tikro tipo dievybės linkę smukti iki vien tik „vandenų dievo“? Plg. Varuna, Patrimpas, galimai ir mūsų Andojas.

  4. Raimis:

    Ne tą žmogų pasikvietė Tomas. Turbūt gailisi. Nesmagu ir jam pačiam, kaip istorikui, buvo klausytis apie tautinę savigarbą. Dar reikėjo Dainiui papasakoti, kaip jėzuitai prancūzų botaniką Žiliberą išėdė iš universiteto, o jo išleistas knygas apie Lietuvos gamtą tabokės fabrikan atidavė, kaip prieštaraujančius “Kristaus mokslui”. Dėkui, Dainiau, kad pamokei jaunuolį.

  5. Nusivylęs katalikas:

    1. Dėl katalikybės ir prigimtinio tikėjimo derinimo, ką sugebėjo A. Patackas ir ko nesugeba D. Razauskas. Pavyzdžiui dangaus karalystėje, pagal Bibliją, kartu gulės jautis ir liūtas, jų vaikai žais kartu, o juos prižiūrės mažas vaikas. Jis kiš ranką į gyvatės urvą. Taigi sugebėjimas derinti visiškai priešingus dalykus – žmogaus dvasinės brandos pasireiškimas. Sugebi derinti – esi dangaus karalystėje, nesugebi – esi įstumtas į dualumo pragarą. A. Žarskus sugeba derinti ir etnokultūrą, ir katalikybę, ir budizmą, ir mistiką, ir ezoteriką.
    2. Dėl lietuvių moterų skundo karaliui Vytautui, kad iškirtus šventus miškus, nebėra kur melstis Dievui. Kai aš tą pasakiau Rimvydui Petrauskui, tai jis atsakė, kad tai XIX a. romantikų išsigalvojimas

    • Nusivylęs katalikas:

      Praplėsiu ir papildysiu savo pasisakymą. Prieš porą-trejetą metų Valdovų rūmuose vyko vieša paskaita apie krikščionybės įvedimą Lietuvoje. Dalyvavo istorikas R. Petrauskas ir keletas kitų žinomų asmenų. Paskaitos esmė buvo ta, kad Lietuvoje XIV a. pagonybė jau buvo išsisėmusi, visuomenė, o ypač kunigaikščio dvaras, jau buvo pribrendusi vieno Dievo religijai, ir beliko tik pasirinkti, kokia ji bus: katalikybė, pravoslavybė ar netgi islamas. Ir tas Lietuvos apkrikštijimas vyko gana sklandžiai: nebuvo jokių sukilimų, jokių maištų. Jei katalikybę senoji karta dar sutiko su pasipriešinimu, tai jau jų vaikams katalikybė tapo sava religija. Ir katalikybė Lietuvoje įvesta tapo iš esmės per vieną žmonių kartą.
      Po paskaitos buvo galima užduoti klausimus, tikėjausi audringos diskusijos, bet nieko panašaus nebuvo. Ko gero salėje aš buvau pats didžiausias prigimtinio tikėjimo gerbėjas. Ir tiktai po paskaitos prisiminiau girdėjęs ( iš N. Balčiūnienės ) apie lietuvių moterų skundą Vytautui apie iškirstus miškus, kad nebus kur melstis ir kur gyventi Dievui. Kai tą pasakiau R. Petrauskui, tai jau rašiau, ką jis atsakė…
      Taigi tie, kurie kalbate apie dešimtis tūkstančių sudegintų ant laužo ar nukirsdintų, apie kraujo upes, apie terorizuojamus nenorinčius priimti krikščionybės, tai jūs darote tik ,,Alko” komentaruose bei bendraminčių susibūrimuose. Kai reikia apie tai argumentuotai padiskutuoti su oficialiais istorikais, jūsų nėra nė vieno ( na, nebent D. Razauskas ).

      • Luotinykas:

        1. Nieko nereikia deginti. Užtenka marginalizuoti tam tikrą soc. grupę. Tarkime katalikybė: Neduoti pinigų, atimti visas mokesčių lengvatas, pašalinti iš tv ir mokyklų. Jeigu jie nesugeba išlaikyti savo gražių pastatų, tai išnuomoti ar parduoti tiems, kas gali, pvz. kazino. Atimti iš kunigų soc. garantijas, tegu parapijiečiai išlaiko. Nu va, ir jokios prievartos, gyvenkite laisvai. Gal ką dar pamiršau?

        2. Jeigu sumanai, kad Dievas vienas, tai ir pasakai sau – Dievas vienas.

        3. Ne dėl religinio alkio buvo „renkamasi“. Tokiam politiniam turgui viena katalikybė galėjo kainuoti dešimt stačiatikybių arba atvirkščiai. Apie Dievą dar Gediminas kalbėjo.

      • Vytautas ir Jogaila buvo naujos kartos žmonės, nebuvo žemaičiams kuo skųstis…..

      • Žemyna:

        Na, nemažai teko ir pr. a. patirti. Nes vien krikščioniu būti nepakako. Tavo krikščionybė privalėjo „teisinga” būti – ne lietuviškai ir netgi ne slavų k. (jei ji kita), o būtent TIK polskai skelbiama, pagal polska wiara… Ar nekilo niekam klausimų,
        kodėl tos tautos kunigai Dievą už save kvailesniu laiko, žmogaus kalbos nesuprantančiu?
        Kodėl buvo uždaromos lietuviškos, (balta)rusiškos, ukrainiečių mokyklos,
        kodėl buvo iš darbo išmetami, žudomi net ir tie, kas ginklu prieš okupantą nekovojo, o tik atsisakė persikrikštyti ar kitiems padėjo savo tikėjimo laikytis?
        O jei nežudomi, tai visas turtas būdavo nusavinamas, šeima bename ir bedarbe tapdavo? (Kaip krikščioniška, ar ne – turėdamas tokius „tikro” Tikėjimo nešėjus, Dievas net šokinėjo Danguje iš džiaugsmo?).
        Kodėl negalima buvo tuoktis, išpažinties eiti, melstis, krikštyti ne pas lenkų kunigą?
        Kodėl Vilniaus gubernijos miestelio stačiatikių dvasiškio (taigi, slavo, krikščionio!), tuokusio jaunuosius tokius, kaip jie atėjo (pvz., lenką su lietuve, ruse, ar bet kokia kita tautine kombinacija – ne tik neliepdamas jiems eiti į naujųjų ponų bažnyčią, bet net nereikalaudamas jiems į stačiatikybę persikrikštyti, t.y., atsižvelgdamas į esamą situaciją, į galimybę išsaugoti ištikimybę tai bažnyčiai, kuriai jie buvo prisiekę), – kodėl jo žmona „nuskendo” ten, kur tai fiziškai neįmanoma, ir liko 4 jo našlaičiai mažyliai, o jaunas giminaitis dingo be žinios (nė Raudonasis kryžius po karo jo pėdsakų nepadėjo rasti)?…
        Bet čia tik dalis tų nesuvokiamų, protu nepaaiškinamų „kodėl”, su kuriais savo kasdienybėje teko susidurti nepasitraukusiems, okupuotose žemėse likusiems, o dar, neduokdie, nuosavybės turėjusiems…
        O visa tai vyko todėl, kad religija buvo tik KAUKĖ, kuria prisidengus buvo žemės okupuojamos, vienos tautos galybė pučiama. Todėl pirmiausia buvo gujama lauk bet kuri kita tautybė, kad užgrobtas „aveles” kunigai ganytų, kad jie suprastų „žemesnės padermės” kalbų turinį. T.y., jie atliko ne Dievo nešimo, o sovietinių politrukų, polpredų vaidmenį (šie „dirbo” kiekviename didesniame darbo kolektyve, stebėjo, kad nebūtų nukrypta nuo „partijos generalinės linijos”) …
        Nežiūrint, kad jėzuitų įnašas į švietimą, į kai kurias sritis buvo teigiamas, visgi bendras suminis polskos wiaros brukimo poveikis akivaizdžiai iliustravo, jog OKUPACIJOS (net ir tokiais melagingais tikslais pridengiamos, kai į iškrypimą vedantis gobšumas bei valdžios troškimas, dangstomas „Dievo nešimu”), jog
        PRIEVARTINIS, SMURTINIS tautos TIKĖJIMO KEITIMAS bei NUTAUTINIMAS DEMORALIZUOJA okupuotąsias tautas (ar jos dalis).
        Kartu su gimtąja kalba bei prigimtiniu tikėjimu savus išduoti priversta tauta (jos dalis) praranda turėtos moralės pamatus, saitus, visą tautą telkusius aplink jos dvasinį centrą, garantavusius jiems saugumą ir iš to kylančią dvasios ramybę, nes čia – „vienas už visus, o visi už vieną”. Čia nei vienas tavęs neišduos, ir tai tavo moraliniam stuburui suteikia tvirtybės, pasitikėjimo savimi.
        PRIMESTAS tikėjimas neatneša perkrikšto sielai Ramybės (aš išdaviau, ir iš to pasipelniau; tačiau kitas kaimynas irgi tai gali – pvz., mane išduoti!).
        Be sielos ramybės nėra tikro, gilaus, įsisąmoninto tikėjimo. Tai nebent paverčia fanatikais, kuriems tikslas pateisina priemones*, net jei į tą tikslą ves per DEKALOGO LAUŽYMĄ. Svarbu, kad tas, kas siūlo prie jo persimesti, atrodo naudingesnis, katras daugiau duos už išdavystę. (Tačiau ir okupantas turi suvokti, jog tokį perkrikštą gali pervilioti ir kitas, dosnesnis jo konkurentas?)
        Net ir vieną kartą nutautintieji perkrikštai – tartum ta budinti bikfordo virvelė. Kai link valstybės, kurios pilietis yra, sienų (fizinių ar virtualių) vėl artės koks nors okupantas, toks ir vėl nebusi tas, kas gins šią žemę, nes bus vėl skaičiuojama, kas iš konfrontuojančių stipresnis, katro pergalė tikėtina, kas daugiau naudos duos… Juk, „kartą pabandęs, negali sustoti” 🙁 Juos varys nerimas, apsigyvenęs juose nuo tada, kai pirmą kartą jų protėviai buvo priversti keisti savo prigimtinę kalbą, tautybę, tikėjimą, t.y., MORALĘ. DVASINĮ STUBURĄ.
        Todėl manau, jog „profesionalių” kolaborantų** gyvenamos teritorijos – ne tik Europai pavojingos. Man rodosi, jog tai itin svarbus, skubiai spręstinas Vatikano ir kt. religijų dvasinių tėvų reikalas bei psichologijos autoritetų kompetencijos klausimas. Praeities, nei protėvių padarytų klaidų ar nuodėmių jie neištaisys, ir ne jie už jas atsakingi. Tačiau jie gali jų nekartoti, netapti savo valstybių sprogdintojais, išdavikais. Reikia padėti tiems žmonėms atrasti savo Ramybę ir liautis būti kruvinų konfliktų pavojumi Europai.
        Ypač svarbu tą Ramybė suteikti augančiai kartai, nes jos sąmonė ir dvasia bręsta sąlygomis, panašiomis į buvusias, kai „statėm komunizmą” – mokykla teigia vieną, namai – kitą, viešumoje girdi trečią, o per „tvorą į sodą”, tartum į savą pirmyn atgal siuvantys gretimos šalies politikai gundo gyvenimu Rojaus sode, jei jie „bus protingi”…
        Nežinau, ar sugebėjau bent kiek suprantamai išdėstyti, ką mąstau šiuo klausimu.
        ———————————-
        * Gal kas matė „perestroikos” laikais „vidiaką” „Partijos sekretorius”? Apie tada pačioje KPSS prasidėjusį skilimą.
        Iš pačių socialinių apačių kilęs raikomo sekretorius pajuto pavojų netekti to, ką jam „partija duoda” – kartu su gautom partinėm pareigom iš baisios „komunalkės” (kur, su viena visiems bendra virtuve, tualetu bei vandens čiaupu, sugrūstai gyveno neaišku, kiek šeimų) partija perkėlė jį į erdvų butą. Scena, kai jis su savimi šnekasi, jog jis bet ką padarys dėl savo partijos, ir nė už ką neatsisakys buvimo joje bei savo pareigų duodamos NAUDOS!.. – Ar ne panašų vyksmą jau 30 m. stebime savo pietryčiuose?
        ** Turiu galvoje teritorijas, kur vietos gyventojai kelis kartus keitė (ar buvo priversti keisti) „šeimininką” (okupantą), tautybę, tikėjimą bei ištikimybės priesaiką.

    • Kęstutis:

      1. Patackas nesulaukė šių dienų ir nepamatė kokia nauda iš jo derinimo sau, tik sau. Daug mes čia su juo šiuo klausimu pabendravom… Vaizdelis išryškėjo kai reikėjo tik formaliai Romuvą patvirtinti kaip “tradicine religija” ir katalikai pasielgė taip kaip Senasis testamentas ir moko – “žudyti pagonis, tik ne visus iš karto…” Žarskus irgi nieko nesuderino, tik krikščionybę “padarė” ezoterine, o kitus tikėjimus priderino kaip jam atrodė geriausiai…
      2. Dėl šio atvejo nesiginčysiu, bet va Elektrėnų kraštotyrininkai atrado, kad Vytauto įsakymu apylinkėje buvo sudegintas visas kaimas su visais gyventojais, nes bajoras atsisakė krikštytis ir greičiausiai tai buvo ne vienintelis atvejis. Mirties bausmė galiojo iki pat 16 amžiaus už bet kokias senojo tikėjimo apraiškas ir jos buvo vykdomos…
      3.Kaip paaiškinti “taikų” krikščionybės atėjimą, kai 200 metų buvo skelbiami kryžiaus žygiai Lietuvai? O toliau dar kartą siūlau pasiklausyti D.Razausko, galite pasiskaityti ir G.Burneikos
      4. Kokių audringų diskusijų galima tikėtis, kai atstovaujama tik viena pusė?

  6. Raimis:

    Žmogeli, nesuvoki baltiškos protėvių didybės – tai ir būk, kaip šuva, pririštas prie krikškčioniškos grandinės.

  7. Tvankstas:

    Dėkui D. Razauskui už gilių žinių sklaidą.

  8. Žemyna:

    O šios dienos žinia iš LRT –
    žemaičių žemėje egzistuoja kažkokia lenkų bendrija. Kokios jos nuotaikos ir tikslai, kokia kilmė (PAW, ar ZPL) – neaišku, nes neteko apie juos girdėti. Įdomu, o jų kokios pavardės?

  9. Audrius:

    Dar pirmoje laidoje gerbiamas D.Razauskas taikliai pastebėjo ,,Pavliko Morozovo fenomeno” ištakas. Pats geriausias pavyzdys – tai Radvilos Juodojo tragedija. Jis pats buvo reformatas, savo lėšomis 1553m. įkūrė Brastoje spaustuvę ir 1563 m. išleido Bibliją išverstą į lenkų kalbą, (500 egzempliorių) – poligrafijos meno šedevrą (lenkai jam turėtų paminklą pastatyti, bet…- reformatas!). Radvila Juodasis mirė 1565m., o 1569m. į Lietuvą atėjo jėzuitai. Visi keturi Radvilos Juodojo sūnūs tapo uoliais katalikais ir sistemingai griovė tėvo darbus (Stanislovas jėzuitams perleido tėvo dvarą ir turėjo pravardę ,,Dievobaimingasis”, Jurgis tapo netgi kardinolu…) . 1581m. vyriausias sūnus Radvila Našlaitėlis (tuo metu jam buvo 32 metai) kartu su jaunesniu Jurgiu Radvila (tuo metu jam buvo 25 m. ir jis jau buvo Vilniaus vyskupas) kiek pajėgdami supirko tėvo-reformato išleistų biblijų ir viešai prieš Jonų bažnyčią sudegino!!! Katalikai patys savo rankomis visų krikščionių Bibliją degino, ką kalbėti apie kitas knygas?! Štai kaip religinis fanatizmas (ideologija) paveikia netgi gana subrendusių žmonių samonę.
    ht tp://w ww.bernardinai.lt/straipsnis/2013-04-24-brasradvilos-ir-lietuviskas-polinkis-buti-oktos-arba-radvilu-biblija-poligrafijos-meno-paminklas/99787
    upuotiems.d?id=6670235

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: