A. Ažubalis. Gydytojas, savo gyvenimą paskyręs lietuviškam žodžiui (0)

Jonas Spudulis | wikipedija.org nuotr.

Jono Spudulio 160-osioms gimimo metinėms

Būsimasis karo gydytojas-medicinos tarnybos generolas majoras ir lietuvių kultūros veikėjas J.Spudulis gimė1860 m. sausio 7 d. Pašvinių kaime, Šiaulių r. Pradinį mokslą išėjo namuose, 1881 m. baigė Šiaulių berniukų gimnaziją.

J.Spudulis labai mėgo kalbas ir ypač domėjosi gimtąja lietuvių kalba, kurios dar rusiškoje gimnazijoje mokydamasis pradėjo mokytis savarankiškai. Tuo metu gerai išmokti lietuvių kalbą buvo nelengva, nes ją dėstė tik Kauno dvasinėje seminarijoje. Jaunuolis susirašinėjo su seminarijos auklėtiniais literatais. Tuomet lietuvių kalbą seminarijoje dėstė poetas kunigas Antanas Baranauskas (1835-1902).

Baigęs gimnaziją, J.Spudulis studijavo mediciną Maskvos universitete, Peterburgo karo medicinos akademijoje. Vasaros atostogų metu J.Spudulis važinėdavo po kaimus ir tyrinėdavo bei aprašydavo gimtąją Kurtuvėnų tarmę.

Maskvos universitete J.Spudulis susidraugavo su Jonu Šliūpu (1861-1944) ir mėgino įsteigti filologijos draugiją, tačiau caro valdžia neleido. Bandė gauti leidimą spausdinti Vilniuje savaitraštį „Mūsų amžius“, 1882 m. buvo paruošęs „Ūkininko kalendorių“, tačiau ir to negalėjo išspausdinti.

Gyvendamas Peterburge įstojo į lietuvių studentų būrelį. 1885 m. leido hektografuotą laikraštėlį „Žinių nešėjas“ (išėjo 10 numerių). Studijuodamas Peterburge padėjo išleisti Antano Juškos (1819-1880) žodyną. 1889 m. gimtąją Kurtuvėnų tarmę aprašė bei išsiuntė Peterburgo geografų draugijai ir už rankraštį gavo sidabro medalį. Rašybos ir kitais klausimais rašė žurnale „Draugija“. Bendravo su profesoriumi kalbininku baltistu Filipu Fortunatovu (1848-1914). Rinko vietovardžių ir pavardžių medžiagą. Tą darbą jis labai mėgo ir surinko daug medžiagos, kurios dalį 1900 m. išspausdino žurnale „Žinyčia“. Rašė ir į rusiškus leidinius, įrodinėdamas lietuvių kalbos reikalingumą ir svarbą mokslui. J.Spudulis buvo „Aušros“ ir „Varpo“ bendradarbis.

1885 m. baigęs Karo medicinos akademiją, jis dirbo gydytoju Turkestane: Katta-Kurgane, Taškente, Samarkande, Sankt Peterburge, Šiauliuose, Tauragėje. 1893 m. Sankt Peterburge apgynė medicinos daktaro disertaciją.

Apie J.Spudulį, tarnavusį Katta-Kurgane, 8-ajame atskirajame šaulių batalione, jo tarnybos draugas, būsimasis Nepriklausomos Lietuvos generolas Vincas Grigaliūnas-Glovackis (1885-1964) rašė: „Tai buvo vyresnio amžiaus nevedęs, ar kaip mes vadindavom, senas kavalierius. Buvo tikras konservatyvus žemaitis. Mylėjo, gal iki ekscentriškumo, viską kas lietuviška. Baltinius dėvėjo tik namie austos lininės drobės. Tokie pat buvo jo paklodės, staltiesės, rankšluosčiai. Mat aiškino, tai yra sveikiausi, patvariausi, o be to, gerai plaunami. Valgė viską, ką tik galėjo gauti iš tėviškės. Pas jį visad buvo tiesiog neišsemiamas aruodas rūkytų naminių dešrų, kumpio, skilandžio, „polendvicų“ (nugarinės – A. A.), džiovintų sūrių ir t. t. Kai kas eidavo prie galo, jis tuoj pat užsakydavo naują siuntą.“

J.Spudulis domėjosi ir matematika, kurią mėgo dar būdamas gimnazistas. Studijuodamas Peterburge, jis su Peterburgo Miškų instituto studentu Povilu Matulioniu (1860-1932), kuris vėliau tapo pirmuoju Lietuvos žemės ūkio akademijos rektoriumi, profesoriumi, 1885 m. išleido J.Gailučio slapyvardžiu pasirašytą pirmąjį aritmetikos uždavinyną lietuvių kalba „Užduotinas, tai ira Rankius (rinkinys – A.A.) užduocziu Aritmėtikos arba Rokundos mokslo“, skirtą slaptosioms daraktorių mokykloms. Leidimą parėmė Panemunėlio (dabar Rokiškio r.) parapijos klebonas, vienas aktyviausių slaptųjų daraktorinių mokyklų steigėjų Lietuvoje Jonas Katelė (1831-1908). Aišku, autoriai sekė to meto rusiškais, lenkiškais ir vokiškais uždavinynais, bet patiems reikėjo sukurti iki jų niekada lietuviškoje spaudoje nevartotus aritmetikos terminus. Jie jų sukūrė 58, iš kurių 13 prigijo visam laikui ir tebevartojami dabar. Šis jo darbas lietuvių tautos švietimui turėjo daugiausia įtakos.

Gydytojas ir kalbininkas labai mėgo ir muziką, gerai griežė smuiku, kurių ne vieną pats sumeistravo.

Išėjęs į atsargą ir grįžęs Lietuvon 1911 m., J.Spudulis apsigyveno Šiauliuose. Jau gaudamas pensiją, J.Spudulis, norėdamas rinkti lietuviškus žodžius žodynui, gydė žmones ir buvo jų mylimas, nes su ligoniais kalbėdavęs valandų valandas, teiraudamasis ne tik apie ligonio sveikatą, iškamantinėdavęs, kur jis gyvena, ką turi, kokios bėdos spaudžia. Kalbėdamas su ligoniu jis vis užrašinėdavęs naujus žodžius. Manydavęs, kad daktaras jo ligas surašinėja, ligonis išeidavo labai patenkintas. Kitas po tokio pašnekesio nebejausdavęs reikalo ir vaistų pirkti.

Per Pirmąjį pasaulinį karą J.Spudulis pasitraukė iš Šiaulių, palikdamas viską, net brangiausią savo turtą – lietuvių kalbos žodyną, su kuriuo jis iki karo niekur ir niekuomet nebuvo išsiskyręs. Žodynas liko Šiauliuose, didelėje žalioje skrynioje ir keliose medinėse dėžėse. Skrynia ir dėžės buvo prikrautos dėžučių nuo tabokos ir papirosų, kuriose buvę sudėti kortelėse surašyti žodžiai. Deja, per kautynes ties Šiauliais sudegė namai, kuriuose buvo gyvenęs J.Spudulis. Visa surinkta medžiaga žuvo.

Po karo 1918 m. vasarą Lietuvon iš badaujančios porevoliucinės Rusijos sugrįžęs J.Spudulis atrodė sunykęs, buvo nebepanašus į žmogų. Ėmėsi gydytojo praktikos, bet buvo labai silpnas ir prislėgtas dėl žuvusio žodyno. Jis ėmė iš naujo rinkti lietuvių kalbos žodžius ir darė tai iki savo gyvenimo pabaigos.

1919 m. J.Spudulis atvyko į Tauragę, kur iki 1920-ųjų liepos 6 d., iki savo mirties, dirbo apskrities gydytoju ir vienintelės Lietuvoje psichiatrinės ligoninės vedėju.

Gydytojas mirė nuo ligonio apsikrėtęs dėmėtąja šiltine. Sergantį brolį slaugė sesuo R.Kurkauskienė. Krizei praėjus, sesuo grįžo į Šiaulius, tačiau tą pačią naktį gavo telegramą, kad brolis mirė.

J.Spudulis palaidotas Tauragėje. Deja, kur yra jo kapas, nežinoma. Gydytojo vardu pavadinta viena Tauragės gatvė.