G. Burneika. Krikščioniškas galios siekis

Krikščionybė priskiria sau aukščiausią meilę ir absoliučią tiesą. Galios siekis esą būdingas pagonims, o pavyzdinis krikščionio įvaizdis – silpnas, nuolankus, pasiaukojęs Kristus. Iš kur tada nuožmūs kryžiaus karai ir įkyri, besąlygišką savo pranašumą virš visų kitų religijų teigianti propaganda?

Imperatorius ir filosofas Markas Aurelijus, išleidęs įsakymą už nepagarbą romėnų papročiams bausti krikščionis tremtimi, jų propagandistus pavadino silpnų sielų drumstėjais. Lyg patvirtindamas Aurelijaus žodžius, apaštalas Paulius sako: „Silpniems pasidariau silpnas, kad laimėčiau silpnuosius“ (1 Kor 9, 22) [1], kitaip tariant, krikščioniškąjį mokymą jis taiko silpniesiems pritraukti. Silpnieji viliojami būsimos galios pažadu. Pauliaus žodžiais, „nes būdamas silpnas esu galingas“ (2 Kor 12, 10). Jis pažada jiems garbę (Rom 8, 18), apaštalas Jonas – valdžią (Apr 5, 10), Petras – šlovę (1Pt 2, 7), Jokūbas – išaukštinimą (Jok 4, 10).

Taigi, pasak paties Šv. Rašto, krikščioniškoji ideologija nutaikyta užvaldyti silpno žmogaus sąmonę per galios instinktą, kurį austrų psichiatras Alfredas Adleris (Alfred Adler) laikė svarbiausiu žmogaus elgesio motyvu. Didele dalimi tam pritarė ir Karlas Gustavas Jungas (Carl Gustav Jung), sakydamas: „Nėra jokių abejonių, kad galios instinktas vaidina nepaprastą vaidmenį“ [2].

Pasak Adlerio, „nepilnavertiškumo, netikrumo, nepajėgumo jausmas“ lydi žmogų nuo vaikystės [3]. Jį galima būtų perskirti į būtiškąjį – būdingą žmogui kaip būtybei – ir asmenišką. Pirmasis, anot Jungo, yra tiesiog „bejėgystė ir silpnumas – amžinas žmonijos išgyvenimas“ [4]. Arvydas Šliogeris pritaria, jog tai paprasčiausiai kiekvieno žmogaus išgyvenama tikrovės stoka [5]. O asmenišką silpnumą galima apibūdinti klerikalinį mentalitetą tyrinėjusio psichologo ir buvusio kunigo Eugeno Drevermano terminu „egzistencinė baimė“ [6]. Ji paūmėja pasaulėžiūros krizės ir asmeninio gyvenimo virsmų metu (šeimyninio gyvenimo sunkumai, sveikatos sutrikimai, prarastas darbas ir t. t.). Jos stiprumas priklauso nuo prigimties, auklėjimo, socialinės aplinkos ir kitų aplinkybių.

Krikščionys, kaip ir visi kiti, siekiantys galios, pirmiausia griebiasi meduolio ir bizūno. Bizūnas šiuo atveju – tai gąsdinimas pragaro kančiomis, atskyrimu nuo Bažnyčios, grasymas atimti amžiną palaimą rojuje. Meduolis – tai savivertės ir galios pojūtis, patiriamas atsiradus galimybei save iškelti virš kitų. Biblija pilna įvairiausių jo apraiškų.

Paulius pripažįsta, kad dauguma krikščionių yra buvę socialiai ir psichologiškai silpni. Jo žodžiais, „nedaug tarp jūsų kūno atžvilgiu išmintingų, nedaug galingų, nedaug kilmingų“ (1 Kor 1, 26 K. B). Bet tuojau pat išaukština atsivertėlių menkumą ir kvailumą, paniekindamas įgaliuosius ir išmintinguosius: „Dievas išsirinko, kas pasaulyje kvaila, kad sugėdintų išminčius. Dievas išsirinko, kas pasaulyje silpna, kad sugėdintų, kas galinga. Ir kas pasaulyje žemos kilmės, kas paniekinta, kas yra niekas, Dievas išsirinko, kad niekais paverstų tai, kas laikoma kažkuo“ (1 Kor 1, 27–28 K. B.) Krikščionims išmintį atstoja atpirkimo malonė ir jų „teisumas“: „Jo dėka jūs esate Kristuje Jėzuje, kuris mums tapo išmintimi iš Dievo, teisumu, pašventinimu ir atpirkimu“ (1 Kor 1, 30 K. B.). Taigi atsivertėlis viliojamas pagunda jaustis vertingesniu, išmintingesniu, teisesniu ne dėl savo paties gebėjimų, darbų ir sunkiai įgytos patirties, ne dėl ugdomų taurių būdo ypatybių, pareikalaujančių daug pastangų ir kančių, bet dėl lengva ranka prisiskirto sau „išrinktojo“ statuso, kartu paniekinus visus kitus, tarp kurių jis ką tik dar buvo menkysta.

Biblija ypač pabrėžia krikščionio „pranašumą“ prieš pagonį, kuris jo atžviliu tesąs „šuo“ ir „kiaulė“ (Mt 15, 22–26; 2 Pt 2, 20–22), o jis pats tuo tarpu – „Dievo sūnus“ (Ef 1, 5), Dievo „šventasis“, „išrinktasis“, „numylėtinis“ (Kol 3, 12) ar netgi „dievas“ (Jn 10, 34 – 35). Jis vienintelis aukoja tikrajam Dievui (Rom 12, 1), o paklydėliai pagonys – tik demonams (1 Kor 10, 20). Kad ir koks išmintingas būtų, pagonis tėra protinis menkysta (1 Kor 1, 20, 27–28 K. B.; Ef 4, 17). O krikščionis, nepaisant jo asmeniškų savybių, išmintį lengva ranka gauna dovanų iš Dievo (1 Kor 1, 30 eil.). Pagonys nieku gyvu „nepažįsta Dievo“ (1 Tes 4, 5; Gal 4, 8), o krikščionys, kad ir iš dalies (1 Kor 13, 9), be abejo, yra „pažinę Dievą, arba, geriau sakant, Dievo pažinti“ (Gal 4, 9), taigi – geri pažįstami. Užtat krikščionys bus valdytojai, o pagonys – jo engiamieji (Apr 2, 26–27), ką ir reikėjo įrodyti. Štai ji, galios saldybė.

Jei krikščionys įjunksta ištvirkauti, tai sugėdinimui Biblija juos palygina su pagonimis – kaip su visiškais degradais, už kuriuos blogesnių nebegali būti. Nors iš Pauliaus užuominų darosi aišku, jog tuo krikščionys juos iš tikrųjų sugebėjo pralenkti: „Tenka girdėti apie ištvirkimą tarp jūsų ir net apie tokį ištvirkimą, kokio nesigirdi net pas pagonis“ (1 Kor 5, 1 K. B.). Jis ragina krikščionis nepasiduoti „nežabotiems geismams, kaip esti tarp pagonių“ (1 Tes 4, 5). Iš to irgi aišku, kad ką jau ką, o krikščionis tie nežaboti jausmai tikrai persekiojo. Petras sudraudžia: „Gana, kad praėjusį laiką buvote pasidavę pagonių valiai, gyvendami begėdystėmis, geiduliais, girtavimu, pokyliavimu, išgėrimais ir neleistinomis stabmeldystėmis“ (1 Pt 4, 4). Iš to matyti, kokie būtent žmonės pirmiausia atsivertė.

Taigi, visas žmogiškas ydas ir sipnybes Biblija primeta pagonybei kaip religijai ir taip jos menkinimo bei pasmerkimo sąskaita pati išsikelia, tuo suteikdama saviškiams progą pasimėgauti savo tariamu pranašumu ir taip kompensuoti asmenišką menkystę.

Visus tokius atsivertėlius Biblija sutelkia į bendruomenę ir apdovanoja pranašo, apaštalo bei kitais iškiliais savimeilę pamaloninančiais titulais. Paulius sako: „Dievas kai kuriuos paskyrė Bažnyčioje, pirmiausia – apaštalais, antra – pranašais, trečia – mokytojais“ (1 Kor 12, 28). Pasak Jungo, tapatinimasis su bendruomene asmenišką susireikšminimą (infliaciją) perkelia į sisteminį lygį. Joje žmogus tampa „laimingu didžiosios, vis dar neatrastos tiesos, šio galutinio pažinimo, reiškiančio tautų išganymą, savininku“. Tai „sušvelninta didybės forma, daugiausia būdinga reformatoriams, pranašams ir kankiniams“. O juk tai „silpnadvasiai žmonės, kurie paprastai pasižymi kaip tik didesne ambicija, tuštybe ir neprideramu naivumu“ [6]. Jiems reikėte reikia sekėjų, kurie jais žavėtųsi, nes, pasak Jungo, „tikro arba tariamo pranašo gyvenimas yra pilnas kančių, nusivylimų ir nepritekliaus, taigi Osana giedančių mokinių būrys yra vertingas kaip kompensacija“ [7].

Tačiau kokia gi savivertė ir galia lieka žemiausiajai bendruomenės grandžiai, paprastiems nariams, kurie nebeturi ką žeminti ir kuriems skirta tik „su baime ir pagarba“ (2 Kor 7, 15) paklusti?

Jungas sako: „Be galimybės tapti pranašu, vilioja ir kitas, subtilesnis ir tarsi teisėtesnis malonumas, būtent tapimas pranašo mokiniu. Absoliučiai daugumai tai tiesiog ideali technika. Jos pranašumas yra šis: otium indignitatis (niekingumo ramybė), kuomet žmogus tampa nevertu, nuolankiai sėdi prie „mokytojo“ kojų ir saugosi savo minčių. Dvasinė tinginystė virsta dorybe, leidžiančia mėgautis pusdievio (mažų mažiausiai) saulės spinduliais. Pasąmoninės vaizduotės archaizmas ir infantiliškumas visiškai patenkinamas nededant jokių pastangų, nes visa atsakomybė suverčiama mokytojui. Iškeldamas jį į padanges žmogus auga pats, regis, to nepastebėdamas. <…> Pats gi esi tik mokinys, bet kartu ir didžiojo lobio, kurį atrado mokytojas, bendravaldis. Jauti visą tokios pareigybės garbingumą bei naštą ir laikai savo didžiausia pareiga ir moralinę būtinybe juodinti visus, kitaip mąstančius, verbuoti prozelitus ir apskritai nešti žmonijai šviesą – tarsi pats būtum pranašas“ [8]. Taigi susireikšminimu ir galios pojūčiu apdovanojamos ir paprastos bendruomenės avys.

Biblijos sankcionuota agresija ir panieka vadinamiesiems pagonims tikinčiojo sąmonėje atveria kelią nuožmiems archetipiniams vaizdiniams. Nes archetipus, pasak Jungo „sudaro ne tik visa tai, ką gražiausia ir geriausia žmonija yra kada nors galvojusi ir jautusi, bet ir visos šlykščiausios niekšybės bei piktadarystės, kokias tik žmonės kada nors sugebėjo įvykdyti“, be to, šie „pirmykščiai vaizdiniai sąmonę veikia kerimai, viliojamai ir todėl gali gana stipriai pakeisti subjektą. Tai matome religinių atsivertimų, sugestijos, o ypač tam tikrų šizofrenijos formų protrūkio atvejais“ [9]. Ar ne tokių vaizdinių paveikti vieni krikščionys, susitelkę į sukarintus ordinus, ėmėsi masiškai žudyti visus „klaidatikius“ (tarp jų ir kitos konfesijos krikščionis), o kiti, išniekindami jų šventybes, provokavo sau atitinkamą bausmę ir susisvarbinę mirdavo kankinio mirtimi? Vieni agresiją nukreipė prieš kitus, kiti – prieš save, bet abiem atvejais tai – agresija, ne išliaupsintoji meilė. Ir vieni, ir kiti siekė Biblijoje jiems pažadėtos galios, valdžios ir šlovės.

Jiems galima pritaikyti Kaino ir Abelio pavyzdį. Vieniems Biblija liepia pasiimti piniginę, krepšį, kalaviją (Lk 22, 36, 38), naikinti pagonis (Apr 2, 26–27), žudyti biblinio Kristaus priešus (Lk 19, 27), prakeikinėti (1 Kor, 16, 22; Gal 1, 8–9), kitiems – išparduoti ir išdalyti išmaldai savo turtą (Lk 12, 33), nenaudoti kalavijo (Jn 18, 11), nes „kas žudo kalaviju, turės nuo kalavijo žūti“ (Apr 13, 10 K. B.), nesipriešinti smurtui, „mylėti“ savo priešus (Mt 5, 44), ir jei kas suduotų per vieną skruostą, atsukti jam kitą (Mt 5, 39). Taigi nuo pat pradžių vieni ruošiami žudyti, kiti – būti žudomi. Bet ir vieni, ir kiti – iš neapykantos kitokiems, vadinamiems pagonims.

Vieni galios siekia akivaizdžiai, kiti išrodo kaip nekaltos aukos. Bet ar tikrai jos tokios nekaltos? Šiuos charakterių tipus yra išnagrinėjęs Eugenas Drevermanas. Pasak jį plačiai komentavusio Gintaro Beresnevičiaus, „Abelis prikišamai rodo, kad jis yra auka šiame santykyje. Jis kaip tik ir aukojasi. <…> Retai pastebima, kad Abelio charakteriui priklausanti aukojimosi laikysena jokiu būdu nekyla iš jo didžiaširdiškumo, vidinio turto. Priešingai! Šita Abelio laikysena yra tam tikra strategija, kurios besilaikantis žmogus siekia gauti meilę, pagarbą ir laimėti toje konkurencijoje, laimėti prieš kitus kitų sąskaita. Ir tai yra tam tikra narcistinė klerikalinės psichodinamikos pusė“.

Taigi, ar deklaruojama krikščioniškoji meilė, lydima kitatikių žeminimo ir prievartos, nėra vien primityvaus dominavimo priedanga? Jungas sako: „Kiekvienam individui būtinas perversmas, vidinis konfliktas, esamos padėties panaikinimas ir jos atnaujinimas, būtinas ne tam, kad visa tai primestų savo artimui, veidmainiškai prisidengęs krikščioniška artimo meile arba socialinės atsakomybės jausmu, ar dar kokiais gražiais žodžiais, slepiančiais jo asmeninius galios poreikius“ [10]. Todėl kalbant apie krikščionišką meilę ir aukščiausią jos apraišką – auką ant kryžiaus, pravartu prisiminti šiuos biblinio Kristaus žodžius: „Mano priešus, nenorėjusius, kad būčiau jų karalius, atveskite čionai ir nugalabykite mano akyse“ (Lk 19, 27–28, plačiau žr. 11–28). Ir dar:„Tam, kuris nugali ir iki galo laikosi mano darbų, aš duosiu valdyti pagonis; jis ganys juos geležine lazda, ir jie bus sudaužyti tarsi moliniai indai“ (Apr 2, 26–27). Ką patvirtino istorija, deklaruotąją meilę ar šį nuoširdžiai išpažintą galios siekį?

Galios siekis krikščionybėje pridengiamas ir „objektyvios“ arba „absoliučios tiesos“ kategorija. Ji gimdo fanatizmą, neigiantį bet kokį kitą žiūros kampą bei pateisinantį nuožmiausius „vienintelio teisingo“ tikėjimo plėtros būdus. Šliogeris sako: „Fanatikui dialogas tikrai nereikalingas, nes jis visada ir viską žino: jis žino tiesą, kurią jam padiktavo Dievas, Absoliuti dvasia. <…> Įsiklausyk į tą pavojingą žodį: objektyvi tiesa“ [11].

Tokia „tiesa“ reikalauja absoliutaus klusnumo, nuolankumo. Prieš ją tegalima bejėgiškai pulti ant kelių. Bet ji ir kompensuoja bejėgiškumą: išaukština kitų pažeminimo sąskaita, leidžia jos vardu niekinti, plėšti ir trempti, kitaip tariant, galios siekiui leidžia reikštis pačiomis šiurkščiausiomis, žiauriausiomis formomis, savo „objektyvumą“ jį pašventindama ir tą savo „objektyvumą“ pateisindama svariausiu argumentu – milijonus gyvybių pareikalavusiu pasauliniu išplitimu. Menkos savivertės žmogeliui tai tiesiog gyvybės eliksyras, bet ir stipresnis, pasitaikius tokiai progai, jo neatsisakys. Už tokį atlygį jis fanatiškai tarnaus ideologijai, negailėdamas nė gyvybės.

Apie nuolankiuosius Dievo tarnus, slapta puoselėjančius galios siekį, Frydrichas Nyčė yra taikliai pasakęs: „Pikti yra jie priešai: nerasi nieko kerštingesnio kaip nuolankumas jųjų. <…> Krauju jie kelią tą apšlakstė, kurį jų pėdos lietė, o jų kvailybė mokė, jog tik krauju įrodoma teisybė. Bet kraujas – jis visų blogiausiai paliudija teisybę; užnuodija jis mokymą net ir gryniausią, paversdamas jį dar širdžių iliuzijom ir neapykanta didžiausia“ [12].

Kaip tik vadinamajai pagonybei svetima bet kokia „absoliuti“ tiesa, o kartu ir galios siekis kitų menkinimo sąskaita, nes ji kiekvienam pripažįsta savitą kelią į šviesą. Na, žmogus lieka žmogumi, godumas ir neapykanta lieja kraują ir ašaras, tačiau bent nemėgina savęs pateisinti „absoliučia“ tiesa. Šliogeris sako: „Todėl pagonis galbūt ir gali būti despotiškas, bet negali būti totalitariškas“ [13].

Pagoniui galia svarbi kaip bet kuriam žmogui ir gyvam padarui. Kovoje už būvį ji yra gyvybingumo, šventumo, laimės sinonimas. Būtent galia, gebėjimas įgyti materialių bei dvasinių vertybių ir jomis dalintis daro žmogų laimingą. Atrodytų, to moko krikščionybė. Tačiau per visą jos mokymą, o kartu ir per visą juo sekančiojo elgesį raudona gija eina poreikis dominuoti, galios siekis, visus biblinius meilės himnus ir dešimt Dievo įsakymų paverčiantis tik veidmainiška priedanga ir netgi priemone galiai. Jokia kita religija tiek neišžudė, garsiai skelbdama „nežudyk“!

Tokios charakterio struktūros varomoji jėga – dominavimas, paniekinant kitą. Tai iš esmės parazitinis santykis, pasinaudojantis kitu savo galios pojūčiui pasiekti ir prisiskiriantis sau visus jo nuopelnus. Kuo laikosi krikščioniškoji Vakarų civilizacija? „Pagoniška“ graikų filosofija ir romėnų teise. Prancūziškoji „Vikipedija“ sako: „Krikščionybė pasimaitino ir pasinaudojo antikos kultūra“ [14], nors tuo pat metu ją niekino. Galima tik pritarti mitologui Dainiui Razauskui, kad ji yra kaip „[g]egutė, dedanti kiaušinius į laisvų sielų lizdus, užsėjanti jas savo išperomis ir taip svetima sąskaita plintanti. Prisikėlęs negyvėlis, mintantis užkerėtų gyvųjų krauju“.

Tokie krikščionys nė iš tolo neprilygsta tikriems didvyriams, kaip Pilėnai arba pokario partizanai, kurie, nors dauguma irgi krikščionys, miške dažniausiai prisiimdavo lietuviškus, „pagoniškus“ slapyvardžius ir savo tikėjimo turiniu buvo ypač artimi senajai tradicijai. Nei Pilėnams, nei partizanams nereikėjo niekinti kitų, net ir užpuolikų, nuo kurių jie savo krauju gynė mūsų tėvynę, ir taip jų sąskaita pasitaurinti. Tikras jų pasiaukojimas nė iš tolo nelygintinas su mesianistinėmis krikščionių kankinių provokacijomis kaip, pavyzdžiui, Adalberto ar Brunono. Vieni žūsta už visų, „mūsų ir jūsų“ orumą ir laisvę, kiti – nusižudo, niekindami ir save, ir kitus.

Nuorodos:

[1] Visos Biblijos citatos Senojo Testamento – iš Antano Rubšio, Naujojo Testamento – iš Česlavo Kavaliausko vertimų, išskyrus Kosto Burbulio, nuordant K. B.

[2] Carl Gustav Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi Raštai, 2012, p. 56–57.

[3] Alfred Adler. Žmogaus pažinimas. Vilnius, Vaga 2015, p. 68.

[4] Carl Gustav Jung. Archetipai ir kolektyvinė pasąmonė. Vilnius: Margi raštai, 2015, p. 27.

[5] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes. Vilnius: Tyto Alba, 2013, p. 194–196.

[6] Carl Gustav Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją. Vilnius: Margi Raštai, 2012, p. 213–214.

[7] Ten pat, p. 216.

[8] Ten pat, p. 215–216.

[9] Ten pat, p. 95.

[10] Carl Gustav Jung. Du traktatai apie analitinę psichologiją, p. 10.

[11] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 157.

[12] Frydrichas Nyčė. Rinktiniai raštai. Vilnius: Mintis, 1991, p. 94–96.

[13] Arvydas Šliogeris, Virginijus Gustas. Pokalbiai apie esmes, p. 315.

[14] https://fr.wikipedia.org/wiki/Christianisme_dans_le_monde_romain.