Vašingtone pasauliui pristatytas restauruotas pirmasis spalvotas lietuviškas filmas (2)

Vašingtone pasauliui pristatytas restauruotas pirmasis spalvotas lietuviškas filmas „Marš, marš, tra-ta-ta!“ | Lietuvos kino centro nuotr.

Vašingtone pasauliui pristatytas restauruotas pirmasis spalvotas lietuviškas filmas „Marš, marš, tra-ta-ta!“ | Lietuvos kino centro nuotr.

Lapkričio 3 d., Jungtinėse Amerikos valstijose prestižinėje Nacionalinėje Vašingtono meno galerijoje, įvyko istorinis restauruoto pirmojo spalvoto lietuviško filmo „Marš, Marš! Tra-ta-ta“ (rež. Raimondas Vabalas, 1964) rodymas. Lietuvos vardui tarptautiniuose kino šventėse skambant vis garsiau, vis dažniau renginių programose galima išvysti ir šiuolaikiniams kino ekranams pritaikytą lietuvių kino paveldą.

Prieš 55 metus sukurta ir Vakaruose niekada nerodyta istorija į kino ekranus sugrįžo programoje „Absurdistan: Central European Cinema of the Absurd“, kurią sudaro 1950-1989 m. Centrinėje ir Rytų Europoje sukurti filmai. Renginio tikslas – pažymėti 30-ąsias postsovietinių šalių nepriklausomybės metines, prisimenant tuo metu sukurtus siurrealistinius kūrinius. „Marš, Marš! Tra-ta-ta“, kuriame pinasi politinė parodija ir groteskas, Jungtinėse Amerikos Valstijose buvo rodoma drauge su to meto ukrainiečių, rumunų, lenkų, vengrų ir čekų filmais.

Filmo veiksmas nukelia į neegzistuojančių šalių – Centijos ir Grišijos pasienį. Kaimyninėse, amžinai besikivirčijančiose, šalyse gyvena įsimylėjėliai Zigmas ir Jadzė. Romantiški jų santykiai nepriimti, todėl jiedu vienas kitą paslapčia lanko naktimis kirsdami šalių sienas. Tačiau vieną rytą Grošijos majoras Varnalėša netyčia įkrenta į gatvėje atidarytą kanalizacijos vamzdį. Ieškodamas kaltų, jis beda pirštu į Zigmą ir Jadzę – taip tarp šalių prasideda karinis ginčas. Naujoviškais sumanymais pasižymėjęs režisierius Raimondas Vabalas, filme pats pasirodo režisieriaus vaidmenyje, vis primindamas žiūrovams, jog tai, ką jie mato, nėra tikra.

Pasak kino kritiko Gedimino Jankausko, filmą „Marš, marš, tra-ta-ta!“ reikėtų vadinti pamfletu, nes, kaip reikalauja šio žanro taisyklės, jis išjuokia konkrečius istorinius įvykius ar asmenis, jų tiesiogiai neįvardindamas. „Savo metu filmas susilaukė ir rimtų priekaištų. Bet kritikuojant nereikėtų pamiršti, kad pamfletas ir pasauliniame kine yra retas reiškinys, todėl lietuviško filmo kūrėjus reikėtų pagirti ir už drąsą, ir už išradingumą,“ – teigia G. Jankauskas.

Šiai minčiai pritaria ir kinotyrininkė Ana (Anna) Mikonis-Railienė: „Šiandien filmas „Marš! Marš! Tra-ta-ta!“ atrodo kaip pokarinės totalitarinės sistemos ir jos paprastų piliečių elgesio atkūrimo bandymas. Politiniame-satyriniame pamflete režisierius pavaizdavo atitinkančią veikėjų laikyseną. Karinė satyra Vabalui buvo pretekstas užduoti visuomenei pamatinį klausimą: ką reiškia gyventi didvyriškai karo metu? Ar verta kovoti, jei kiekviena kova yra tik absurdo teatro mėgdžiojimas? Jei karus sukelia valstybių sienas pažeidęs paprastas laukinis kiškis ir dviejų žmonių meilė? Filmą, besiremiantį „brechtianizmo“ estetika, galima aiškinti kaip ankstesnės (taip pat – dabarties) politinės padėties audiovizualinę pastabą.“

Pasaulinę premjerą Jungtinėse Amerikos Valstijose sutikusį filmą „Marš! Marš! Tra-ta-ta!“ vėliau tikimasi pristatyti ir Europoje.

Lietuvos kino centro užsakymu iš viso šiais metais suskaitmeninti ir restauruoti šeši Lietuvos kino klasikos filmai: „Marš, marš, tra-ta-ta!“ (rež. Raimondas Vabalas, 1964), „Riešutų duona“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1964), „Paskutinė atostogų diena“ (rež. Arūnas Žebriūnas, 1964), „Laiptai į dangų“ (rež. Raimondas Vabalas, 1966), „Moteris ir keturi jos vyrai“ (rež. Algimantas Puipa, 1983) ir „Neatmenu tavo veido“ (rež. Raimundas Banionis, 1988).

Artimiausiu metu žadama restauruoti ir visuomenei pristatyti dar keletą legendinių kino kūrinių.

Kategorijos: Kultūra, Menas, Naujienos, Užsienyje, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , .

2 komentarai

  1. Skalvė:

    Mačiau ! Nerealus filmas. Buvau apšalusi – 1964 metai, o toks filmas sukurtas. Ir pati idėja, ir jos įgyvendinimas – kaip jiems tai pavyko, gilaus totalitarizmo laikotarpiu? Žiūrėjau ir galvojau – ir čia lietuviai pastatė? Kurių filmai paprastai būna giliai giliai melancholiškai flegmatiškai giliai kapstantys, ištempti laike ir erdvėje. O čia – gyvas, pilnas veiksmo, laisvos dvasios filmas, tarsi kokių prancūzų sukurtas. Galima pažiūrėti internetu, per kinofondo puslapį.

  2. Kūkū:

    Šitą filmą anapus buvusio soclagerio galima rodyti tik kartu su išsamiu istoriniu komentaru. Kuriame būtų labai nuodugniai išaiškinta, kad ano laikų režisieriai beveik neturėjo jokios kūrybinės laisvės. Ko verta pačia filmo pradžia: “Jas [Grošiją ir Centiją] valdė patriotai… fašistai.” Arba užrašas, kad veiksmas vyksta ketvirtame XX a. dešimtmetyje.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: