R. Jasukaitienė. Pamąstymai perkant megztas kojines (5)

Megztos raštuotos kojinės | tarpmergaiciu.lt nuotr.

Megztos raštuotos kojinės | tarpmergaiciu.lt nuotr.

Lynoja. Neįtikėtinai šiltas spalio lietus plauna klevų geltoną šviesą, mirkdo šermukšnių kekes. Rudens spalvų švytėjimas blėsta, sugrįžta į žemę visa, kas pavasarį pumpuru skleidėsi. Drėgmė smelkiasi į kūną. Visi, kas gyvas, ieško šilumos ir jaukumo.

Grįždama iš parduotuvės stabteliu prie miestelio turgavietės. Petražolės, svogūnai, bulvės, obuoliai… „Pirk prekę lietuvišką“, – suskamba reklamos žodžiai. Apžiūrinėju obuolius. Anąkart nusipirkau. Parduodanti bobelė patikino, kad skanūs. Už kilogramą prašė nedaug – tik 50 centų. Parsinešusi paragavau – rūgštūs, laukinukai. Nemanau, kad apgavo. Žmogui gal labai tų pinigėlių reikėjo, juk nebūtų kiurksojusi šiaip sau.

Šiandien dėmesį patraukia vilnonės kojinės. Močiutė primezgusi visokių dydžių, visokių spalvų. Paprastos, kaimietiškos, grubaus mezgimo, bet tikros vilnos, šiltos. „Po kiek?“ – vartau apžiūrinėdama, mintyse matuodama, kam kurios tiktų: anūkėms į Airiją pasiųsiu spalvingesnes, sau – ne tokias margas. „Tos mažos – po 5 eurus, didelės –7 eurai“. Noriu paklausti, kodėl taip pigiai, bet susilaikau, klausimą pasuku kitaip: „Tai ar Jums apsimoka darbas? Vilnoniai siūlai kiek kainuoja!” Močiutė šypsosi akimis: „Šis tas lieka“. Pasitaiso skarelę, žilą plaukų sruogą paslėpdama. „Jau daugiau nebenumegsiu – akys nusilpo. Varau iš įpratimo, nežiūrėdama, pačios rankos dirba“.

Nepaklausiu, kiek per savo amželį kojinių numezgė. Ryšulėly, matau, turi ne tik kojinių: pirštinės, kepurės, šalikai… Močiutė norėtų pasikalbėti, išsipasakoti. „Žinai, vaikeli (kas ir kada mane vaikeliu pavadino? Nebeturiu mamos…), nunešiau numezgusi savo daktarėlei, tai toji nuo kėdės pašoko, apkabino. Mokytas žmogus, daktarė, o apkabino. Septynių eurų juk nepaduosi, o čia – daiktas, ne gėda paduot“. Sureaguoju jautriau nei reikėtų, vos susilaikau neapkabinusi –taip labai ji man primena mamą. Išeina mūsų gerosios mamos, močiutės, į rudenio žemę sugrįžta jų darbščios rankos. Laiku neapkabintos, nepaglostytos…

Grįžtu pro kiemus, pro konteinerius – trumpinu kelią.  Iš vieno kažkoks neaiškus bildesys sklinda. Nepaisydama smarvės prieinu arčiau: po puvėsius, išmatas kuičiasi susivėlusi žmogysta – ieško butelių, į mane nekreipia dėmesio, dirba savo „darbą“. Kasdien prie konteinerių matau nuolatinių „ieškotojų“, „patikrinančių“ šiukšliadėžių turinį, pavartančių lazda ar rankomis šiukšles pasklaidančių. Bet kad pačiame konteineryje kuistųsi… Daugiausia – pusamžiai vyrai, išpurtusiais veidais, sulipusiais plaukais, iš tolo dvokiantys „dugnu“ – žmogaus žmogiškumo dugnu. Kaip jame atsiduriama? Kodėl Lietuvoje jų tiek daug?

Kokios priežastys pastūmėja žmogų nusiristi į paraštę? Sveiki, galintys dirbti ir užsidirbti – kodėl pasirenka tokį gyvenimo, o gal greičiau – išgyvenimo  būdą? Tik nesakykite, kad čia nedarbas kaltas. Darbo yra, tik dirbančių prisišaukti sunku: pataisyti varvantį čiaupą, vonioj plyteles pakeisti… Nerandu  tokio, kuris smulkius darbelius norėtų dirbti: vieniems per menkas „navaras“, o kiti nesugeba. Nesugeba kantriai megzti, siūti, plyteles klijuoti, elektros jungiklį pakeisti. Buvo laikas, kai pakako bedarbio pašalpos, o  dabar jau kitaip nebegali – rankos dreba nuo pigaus alaus…

Kaip rudenio lapai, lietaus ir vėjo nublokšti ant grindinio, praeinančio laiko mindomi, nes patys save, savo žmogiškąjį orumą kasdien trypia. O juk turėjo pasirinkimą – nusimegzti  gyvenimo kelią, tegul gruoblėtą, tegul neįmantraus rašto, bet šiltą ir jaukų.

Kategorijos: Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės, Žodžiai sielai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: