Apie gydomąją skaitymo galią (1)

Rūta Kotryna Vyšniauskiene | Asmeninė nuotr.

Rūta Kotryna Vyšniauskiene | Asmeninė nuotr.

Šiemet šiuolaikinės lietuvių literatūros lobynus papildė dar vienas gan retam žanrui priskiriamas kūrinys – filosofinė pasaka „Vandenynas ir Žaliamėlė“, pasirodžiusi lietuvių ir anglų kalbomis. Jo autorė lituanistė ir etnomuzikologė Rūta Kotryna Vyšniauskienė, savo skaitytojams prisistatanti kaip Rūta Vyšnia, džiaugiasi, jog yra alternatyvaus meno atstovė, o su skaitytojais dialogą atranda sutartinių principu. Kur slypi riba tarp kūrėjo meninės logikos ir kasdienio gyvenimo sferos? Kokiomis filosofinėmis idėjomis grįsta ši naujo formato knyga ir kokias reakcijas lietuvių mitologijos motyvai iššaukia užsienio skaitytojams? Kada literatūra ir muzika tampa viena neatskiriama meno rūšimi? Kokie pavojai tyko šiuolaikinio menininko ir kaip apsaugoti asmeninę erdvę visuotinio pozityvumo ir demonstratyvumo skatinimo eroje? Kaip jaunam rašytojui išleisti knygą?

– Ar galėtum teigti, kad tavo kasdienis gyvenimas už literatūros ribų taip pat yra savotiškas kūrybinis procesas, rašymo vyksmo atspindys?  Ar tu gyveni taip, tarsi nuolat kurtum – ar fiksuoji kasdienes detales, nugirstas frazes? Ar esi pasirengusi nuolat „įrašyti“ patirtis, kurios vėliau galbūt pavirs grožine literatūra? Ar savo kasdieniu gyvenimu tarsi pratęsi kūrybą?

– Galbūt ne kiekvieną akimirką įsisąmoninu taip sąmoningai, kaip norėčiau, bet kalbant apskritai – vienareikšmiškai taip: stengiuosi sąmoningai žvelgti į mane supantį pasaulį ir kartais rašydama atsimenu tam tikras patirtis, žingsnius ar atvaizdus vandenyje ir integruoju tai į kūrybą.

– Kur yra riba tarp tavo knygos meninės logikos ir kasdienio gyvenimo sferos? Ar tuo metu, kai rašymo procesas nevyksta, tu tampi visiškai kitu žmogumi? Ar meninė erdvė ir kasdienis gyvenimas – tai vientisas reiškinys, ar vis tik šie pasauliai skirtingi? Ir ar meno pasaulis bei tavo asmeninis pasaulis už meno ribų vienas kitą pratęsia ir papildo, o gal tai – dvi visiškai atskiros „paralelinės tikrovės“?

– Į šį klausimą yra du atsakymai. Iš vienos pusės, manęs mano kūryboje yra labai daug… Ten patenka visos mano patirtys: muzikinės, folklorinės, visi skaityti kūriniai, matyti, regėti, pažinti motyvai, dainuotos dainos, sutartinės, regėti vaizdai ir provaizdžiai. Tai integruojama į mano kūrybą, tačiau, žinoma, prasiveria ir kitas klodas. „Vandenynas ir Žaliamėlė“ atplaukia iš kitos kūrybinės versmės – tai nesu aš, bet kuriu aš. Anksčiau sakydavau, kad man rašant pro debesis prasiskyrė šviesos ruožas, per kurį ėmė tekėti kūryba. Iš pradžių save nuo knygos atsiedavau – sakydavau, kad visa tai atėjo iš tam tikrų kūrybinių versmių. Tačiau dabar savęs nebeanuliuoju. Jei nebūčiau gyvenusi gyvenimo, susijusio su tradiciniu pasaulėvaizdžiu, pasaulėjauta, folkloro muzika, ši knyga nebūtų gimusi.

– Vis tik ar nėra griežtos priešpriešos tarp tavyje slypinčios menininkės ir žmogaus, kuris gyvena kasdienį disciplinuotą gyvenimą, pradedant šeima, baigiant profesinėmis veiklomis ir pomėgiais? Ar kartais jauti priešpriešą tarp menininko ir žmogaus, kuriam reikia prisiderinti prie kasdienių struktūrų? Ar atlikdama menininkės misiją sutinki ir kitokių prieštaravimų – tarp emocijų ir logikos, tarp meninio pasaulio ir kasdienių struktūrų, kuriems nuo meno pasaulio nutolusieji galbūt išliktų abejingi?

– Prieštaravimų tikrai pastebiu. Visgi man labiau norėtųsi, kad mano knygutė, dainavimas, muzikavimai, apskritai mano kūryba kalbėtų vietoj manęs, kad mano asmenybė nebūtų dėmesio centre. Pirmenybę norėčiau teikti kūrybai.

– Ar tai susiję su noru išlaikyti paslaptį – kad skaitytojai patys pratęstų knygos reikšmes, užuot sieję galimas interpretacijas su autore ir nesusiaurintų savo interpretacijų lauko dėl to, kad žino autorės biografinių detalių?

– Visiškai taip – atsieję knygą nuo manęs, kaip autorės, skaitytojai gali praplėsti savo suvokimo lauką. Norisi leisti pačiai kūrybai skleistis. O čia labai svarbi individuali erdvė – kai ji nėra visiems pažįstama, ir kuo daugiau jos turi, tuo lengviau gali gimti kūryba: muzika, poezija ir visi kiti meno žanrai. Privati, saugi erdvė svarbi kūrybai. Reikia ją užpildyti savo gyvenimu. Man svarbu pasilikti vietos buvimui su savo asmenybe, su savo mintimis. Nors mėgstu bendrauti, man reikalinga kontempliacija ir žvilgsnis į save.

– Net ir nenorėdama būti ryškiai pastebima, teiki svarbą kūrybos sklaidai: aktyviai pristatai knygą įvairiose Lietuvos vietovėse savo iniciatyva, savo laiko sąskaita ir dažnai – savo lėšomis. Kokia pagrindinė tavo motyvacija, skleidžiant savo kūrybinę žinią daugelyje Lietuvos kultūros institucijų?

– Jeigu kūrybos neskleisi ir ja su žmonėmis nesidalinsi pats, kūryba skaitytojų apskritai nepasieks. Noriu dalintis, rengti pristatymus, kad knyga taptų prieinama.

– Ilgainiui populiarėjant kūrybai rašytojo asmenybė taip pat neišvengiamai tampa vis labiau matoma. Kaip rašytojui išsaugoti ribą, neįsileisti visuomenės per giliai į savo asmeninę erdvę? Kokiomis priemonėmis apsaugai save – menišką, grožiui ir žmogaus kančiai jautrią asmenybę?

– Universalų receptą rasti sunku, tačiau man labai svarbu dalintis kūryba, kūrybiniais procesais, dalykais, kurie įkvepia, yra susiję su mano knyga, o ne tam tikrais asmeniškumais. Mano asmeninis gyvenimas – atskira paralelė.

– Kiek tau svarbi žmonių reakcija knygos pristatymų metu ir kokios tai būna reakcijos? Ar galėtum pasidalinti pavyzdžiais, kaip žmonės priima tavo kūrybą? Kaip jie sutinka jauną rašytoją, kurios pavardės galbūt anksčiau nėra girdėję? Ir ar skaitytojai nebijo prieiti, pasidalinti įžvalgomis su rašytoja tiesiogiai?

– Būna labai įvairiai – kiekvieno pristatymo metu kuriama nauja aplinka, nauja patirtis. Bet žmonės, kurie ateina, dažniausiai būna labai atviri ir drąsiai užduoda klausimų, diskutuoja, džiaugiasi. Žmonės anaiptol nebijo dalintis pastebėjimais tiesiogiai – ne tiek per pristatymus, kiek ją perskaitę. Kartais skaitytojai parašo man asmeniškai, dalinasi patirtimis. Pavyzdžiui, dažnai žmonės įvardija, kad ši knyga jiems yra kaip gydymosi priemonė. Viena moteris neseniai sakė, kad tai – puikus vaistas nuo depresijos. Toks reiškinys vadinamas biblioterapija (gydymas knygų skaitymu, įvairiais žanrais). Labai džiaugiuosi, kad knyga paliečia žmonių vidinį būvį, sielos kerteles, kad jie geriau jaučiasi, ir kad knyga atlieka gydomąją paskirtį.

– Ar pati rašydama turėjai tokį tikslą – kad knyga atliktų gydomąją paskirtį?

– Tokio tikslo neturėjau, man visa tai gimė savaime, bet man pačiai labai svarbus teigiamas nusiteikimas, geras jausmas, vidinė žmogaus darna, ramybė, todėl tai atsispindi ir knygoje, o žmonės įvardija tai kaip gydomąją galią.

– Kas labiausiai padeda išsaugoti vidinę darną, teigiamą, saugią, jaukią dvasinę būseną?

– Man labiausiai padeda muzika, dainavimas, gamta. Esu baigusi filologijos ir etnomuzikologijos studijas, todėl mano gyvenime itin svarbu – žodis ir muzika, taip pat – įvairių grožinės literatūros kūrinių skaitymas. Ypač – sutartinių giedojimas, lietuviškas rymojimas, sutarimas, susitelkimas, vaizduotės laisvė.

– Ne veltui knyga labai muzikali – versdama ją į anglų kalbą negalėjau nepastebėti ypatingos intonacijos, žodžių derinių išraiškingumo, rimo, ritmo elementų ir garsų sąskambių įvairovės. Buvo išties malonus kūrybinis darbas atkartoti šiuos muzikinius aspektus angliškoje knygos versijoje, pagal anglų kalbai įprastas muzikines savybes. Akivaizdu, kad tiek muzikiniai elementai, tiek mitologiniai motyvai sudaro labai svarbią knygos dalį. Kokią vietą tavo gyvenime užima mitologijos įvaizdžiai, mitinės būtybės? Gal turi artimiausią savo asmenybės augimo vyksmams?

– Ne veltui knygutė vadinasi „Vandenynas ir Žaliamėlė“. Jos siužetas išplaukia iš vandenyno mitologemos. Vandenynas – tai ne tiek mitinė būtybė, kiek mitologinė stichija, fundamentali ir dažnai randama indoeuropiečių mitologijoje. Mane ypač įkvepia vandens simbolika, siejama su atsinaujinimu. Žmogaus gyvenimo ratas, besisukantis kartu su gamta, gali būti sugretintas su nuolat atsinaujinančiu, regeneruojančiu vandens įvaizdžiu. Studijų metu rašydama mokslinius darbus išsamiai nagrinėjau mitologinę medžiagą, skaičiau M. Gimbutienės knygą apie senąją Europą – ten daug paukštės Deivės įvaizdžių, egzistavusių senuosiuose Europos tikėjimuose. Tad viskas labai organiškai susipynė, peraugo į Vandenyno ir paukštės Žaliamėlės veikėjus, kaip tai atsispindi ir šioje knygoje. Svarbu paminėti ir Didžiojo pasaulio medžio simbolį. Tai – kosmogoninis pasaulio, visatos centras, pasaulio ašis, mitologinė pasaulio struktūra. Jis ir šioje knygoje užima reikšmingą vietą.

– Pakalbėkime apie knygos žanrą. Ar jo pasirinkimas buvo tikslingas, ar knyga pati įsiliejo į šio netradicinio žanro rėmus?

– „Vandenynas ir Žaliamėlė“ – tai filosofinė pasaka, sakmė, giesmė. Lietuvių literatūroje šis žanras gan retas, bet yra jam priklausančių L. Gutausko, J. Degutytės pavyzdžių. Užsienio literatūroje šiam žanrui priskiriama A. de Sent Egziuperi „Mažasis princas“ ir R. Bacho „Džonatanas Livingstonas Žuvėdra“. Knyga į šio žanro kategoriją pateko natūraliai, neturėjau tikslo jam priskirti šios knygos. Tokiam žanrui ją priskyrė mano dėstytoja profesorė Vilija Janušauskienė. Juk kiekvienam rašytojui norisi apibrėžti, įvardyti savo kūrinį. Smagu žinoti ir atsakyti kitiems, kas tai yra ir kam priklauso.

– Ar turi vieną mėgstamą filosofą ar filosofinę kryptį, kurios fone rašai, ir stengiesi ja vadovautis?

– Šliogeris yra pasakęs, kad jis jau tiek filosofinių koncepcijų ištyrinėjo, jog daugiau tarsi nebeverta, nes vis tiek viską apima gamta. Iš čia išteka visos upės. Man artimiausia yra ciklinė, nelinijinė laiko samprata, kuri yra būdinga visoms senosioms kultūroms, įskaitant ir mūsų senąją baltų mitologinę tradiciją. Amžinas sukimasis ratu – man svarbiausia filosofinė idėja.

– Kokia šios knygos tikslinė auditorija?

– Kaip sakė mano profesorė, knyga skirta suaugusiesiems, bet ne tik jiems. Norisi, kad ir įvairaus amžiaus vaikai nardytų po mitologinius, filosofinius vandenis. Praktika rodo, kad knygą skaitantys suaugusieji nusprendžia, jog norėtų ją padovanoti ir savo artimiems vaikams. Tiesiog kiekvienas pagal savo raidos etapą atras knygoje savas prasmes, potekstes, vaizdinius ir perskaitys ją skirtingai.

– Kaip pasirinkai iliustracijų pobūdį ir autorę?

– Norėjau, kad įvyktų vidinis kūrybinis pokalbis, susikalbėjimas su iliustracijų autoriumi, kad jis suprastų mano kūrybą. Su nuostabia dailininke Sigita Mockute toks susikalbėjimas įvyko, mūsų kūrybinė draugystė buvo itin džiugi. Jautėsi erdvinis, atmosferinis motyvas – nuo pat pradžių buvo akivaizdu, kad susikalbėsime. Jos kūryba kaip vandenynas susiliejo su mano knygute… Labai ačiū draugui, kuris supažindino su šia dailininke.

– Kokį literatūrinį kontekstą, labiausiai formavusį tavo pažiūras, minėtum?

– Tai – visų pirma mano mylimas poetas Sigitas Geda. Apie jį rašiau savo bakalauro darbą. Jo kūryboje daug mitologinių motyvų. Jį minėčiau kaip labai įkvepiantį poetą, kurio eilėraščiuose irgi daug intertekstų iš mitologijos.

– Tave, kaip rašytoją, tikriausiai neretai aplanko suvokimas, kad ir pati prisidedi prie lietuvių literatūros istorijos formavimo. Kaip minėjome, tiek tematika, tiek žanras nėra dažnai sutinkami. Turbūt nebūtų per drąsu teigti, kad ši literatūros kryptis yra alternatyvi vyraujančioms tendencijoms? O gal kaip tik dabartiniuose postpostmodernizmo rėmuose viskas dera, viskas gali eiti kartu? Ką manai apie alternatyvų meną apskritai – koks yra jo poveikis? Galbūt jis kartais netgi pranašesnis už kanonines meno formas?

– Tikrai manau, kad kūrinys yra alternatyvus, nišinis. Nedrįsčiau teigti, kad alternatyvus menas pranašesnis už kitus – visi menai turi savo klausytoją, skaitytoją žiūrovą, yra lygiaverčiai. Bet aš tikrai jaučiuosi esanti alternatyvioje plotmėje. Manau, kad mano skaitytojai priklauso neabejotinai specifinei auditorijai. Galbūt tai – į mane kažkuo panašūs žmonės…

– Ar sunku būti alternatyvaus meno atstove, ar ir čia yra privilegijų?

– Esama privalumų, nėra griežtų, įpareigojančių rėmų. Aš, kaip žmogus, galiu išsaugoti savastį, o kūrinys irgi gali turėti savitumo. Tada tiek savimi, savo kūriniu tiek muzikiniais pristatymais pritrauki panašius žmones. Nesijaučiu atstumtojo menininko statusą turinti rašytoja vien dėl to, kad neplaukiu pasroviui. Aš atsiriekiu savo kūrybinės duonos riekę. Žmonės skaito, klausosi ir vyksta susikabėjimas sutartinių principu: aš giedu, jie man atsiliepia, atitaria. Mes giedame kartu. Šie žmonės man įdomūs vien dėl to, kad jie domisi tokiomis pat sritimis kaip aš: intelektualiniais dalykais, mitologija, tradicine muzika.

– Paminėjai intelektą, intelektualumą. Ar tai tau – didelė vertybė?

– Pats intelektas savaime nebūtų vertingas, bet tai, ką mes kuriame, yra vertybė, ir mūsų protui reikia intelekto reikšmėms suvokti. Aš pati daug skaitau, domiuosi, rašau, tad man intelektas yra reikšminga savybė. Kitos kertinės vertybės, kuriomis vadovaujuosi –  tai šeima, sveikata, artimieji. Anaiptol ne įvaizdis, ne reputacija, ne pinigai. Intelektas vertybių sąraše irgi nebūtų pirmas. Jis svarbus tiek, kiek kalbame apie kūrybą. Yra racionalioji ir iracionalioji kūrybos pusė. Intelektas susijęs su pirmąja jų. Atsidavimas vidinei tėkmei – tai, kas išsiveržia iš gelmės, kas nėra konstruojama logiškai, priskiriama iracionaliems kūrybos procesams. Žinoma, protas ir intelektas čia taip pat dalyvauja, tačiau iracionalaus kūrybos proceso metu neriboji savo laisvės, leidi sau tiesiog būti ir kurti.

– Kokie tavo literatūriniai tikslai? Ar neturi ambicingų literatūrinės karjeros siekių surinkti kuo pilnesnių salių, parduoti kuo didesnių tiražų?

– Visų pirma kūryba man – didelis džiaugsmas. Man labai gera, kai galiu kurti grožį ir juo dalintis tiek muzikiniu, tiek literatūriniu požiūriu. Minios žmonių nėra būtinos. Kartais renginiuose jų būna daugiau, kartais – mažiau, tačiau mane įkvepia kiekvienas žmogus, jo atgarsis, refleksija. Tokių atgarsių gaunu nemažai. Knygelės keliauja tiek po Lietuvą, tiek už jos ribų – tai labiausiai ir įkvepia: žinoti, jog pasiekei žmonių širdį. Jie sako, kad naudoja mano knygą kaip terapiją, kad nardo po ją kaip po vandenyną. Taip pat teigia, kad buvo įdomu skaityti kūrinį, pripildytą tradicinių motyvų, ir tai juos įkvepia gilesnei pažinčiai su tradicine kultūra. Taigi, aš pajutau kūrybinį džiaugsmą ir dabar šis džiaugsmas kaip ratilai plečiasi. Toks ir yra mano tikslas. Esu dėkinga visiems manimi tikėjusiems žmonėms, kurie prisidėjo prie mano knygos atėjimo, rėmėjams, kurie padėjo įgyvendinti praktinius leidybos aspektus.

– Girdėjau apie neeilinę knygos gimimo istoriją. Ar tiesa, kad knygą leidai pati su būsimų skaitytojų pagalba?

– Tai – ganėtinai ilga istorija, bet pasistengsiu perteikti ją glaustai. Iš pradžių turėjau įtikinti save, ar knyga verta būti išleista į šį pasaulį, tad po metų pertraukos, kai parašiau knygą, pradėjau ją po truputį rodyti draugams, literatūros dėstytojams… Po padrąsinamųjų žodžių ėmiau kreiptis į leidyklas, tačiau dėl netipinio knygos žanro ir (arba) neužtikrintos komercinės sėkmės daugelis jų palinkėjo kreiptis kitur, dalis leidyklų išvis neatsakė. Mažos leidyklos patarė kreiptis į kitas mažas leidyklas, išėjo toks uždaras ratas. Tačiau ir čia susilaukiau paskatinamųjų žodžių, kad šią knygą reikia leisti. Sukūrėme internetinę platformą, surinkome išankstinių užsakymų iš būsimų skaitytojų, šių lėšų užteko būtiniausiems darbams, vertimui, iliustracijoms, patys atlikome maketavimo darbus, susiradome puikią spaustuvę, teko investuoti ir savų lėšų. Tačiau labai džiaugiuosi, jog knyga išvydo šį pasaulį.

– Ar galima sakyti, kad meno estetinė funkcija svarbesnė už visas kitas?

– Man estetinė meno funkcija itin svarbi. Menas turėtų būti gražus, bet nebūti tuščias. Šiuolaikinis menas nėra mano prioritetas, nors stengiuosi suprasti jo svarbą ir prasmę. Visgi grožis mene man itin svarbus, o jį aš randu tradicinėje lietuvių ir kitų tautų muzikoje, tautodailėje, tautosakoje, dainuojamojoje poezijoje.  Taip pat žaviuosi simbolizmu, impresionizmu.

– Kokius įkvėpimo šaltinius įvardytum?

– Tai visų pirma būtų tautosaka: pasakos, sakmės, padavimai, mitai, sutartinės, tautosakos pateikėjai – žmonės, tęsiantys gyvąją dainavimo tradiciją, kuriuos sutikau ekspedicijų metu. Taip pat pats gyvenimas, žmonės, stebėjimas, pokalbiai, gamta, eilės.

– Koks buvo pirmasis susitikimas su minėtais tautosakos žanrais? Ar tokia buvo šeimos tradicija, ar visiškai netikėtai priartėjai prie jų pati?

– Vaikystėje mane supo artimųjų dainos, sekamos pasakos ir dainuojamos lopšinės. Taip pat nuo mažų dienų lankiau folkloro ansamblį, kuriame skleidėsi mano pažintis su tradicinėmis dainomis, sutartinėmis, kalendorinėmis šventėmis. Studijų metais dar labiau priartėjau prie tradicinių dalykų. Dalyvavau kalbinėse bei etnomuzikologinėse ekspedicijose, kalendorinių švenčių šventiniame vyksme bei skaičiau ir domėjausi tautosaka, pasakomis, mitologija. Tad mitologiniai, muzikiniai motyvai susijungė su mano poetinėmis gijomis.

– Tavo asmenybę nusako literatūros ir muzikos sąveika. Ar šios dvi meno rūšys viena kitai padeda, ar netrukdo, ar gražiai susikalba? Ar visada pavykdavo jas suderinti?

– Šios meno rūšys viena kitą darniai papildo. Knygelės melodingumą pastebi daugelis. Tai, kad daug dainuoju, įsipina ir į literatūrą. Manyje gyvenanti rašytoja ir muzikantė viena kitai netrukdo, palaiko viena kitą.

– Pakalbėkime apie kertinius tavo muzikinės karjeros etapus.

– Savo gimtajame Joniškyje nuo vaikystės užsiėmiau tradicinės muzikos veikla. Atvykusi į Vilnių filologijos studijų metais lankiau įvairius ansamblius, dalyvavau daugelyje renginių, koncertų, festivalių, kalendorinių švenčių. Po filologijos studijų įstojau į etnomuzikologijos specialybę LMTA, kur toliau skleidžiausi. Šios studijos man suteikė itin naudingų specifinių šios artimos srities žinių – tiek teorinių, tiek praktinių. Esu dėkinga muzikinio kelio kontekste svarbiems asmenims – folkloro ansamblio vadovei vaikystėje Ritai Kipšaitei, jau vėliau – etnomuzikologijos profesorei Daivai Vyčinienei, praturtinusiai įvairiais aspektais, ypač – sutartinių repertuaru, ir jau minėtai literatūros profesorei Vilijai Janušauskienei. Atrodo, kad su šiais žmonėmis susišaukia sielos, nepaisant skirtingų karjeros laiptelių, patirties skirtumų.

– Ar Lietuvos kultūros įstaigos noriai įsileidžia jaunus rašytojus ir ar šalies kultūrinė erdvė jiems atvira?

– Iš esmės kultūros institucijos labai atviros, nepaisant amžiaus nei žinomumo. Organizuojant knygos pristatymus visoje Lietuvoje, bibliotekos įsileidžia į savo erdves noriai, geranoriškai bendradarbiauja.

– Kokią žinią ši knyga siunčia užsienio auditorijoms?

– Keliaudama po JAV muzikiniais tikslais, susipažinau su vietos gyventojais ir supratau, kad jie stokoja aiškiai apibrėžto identiteto, savų šaknų bei tautinio „veido“, todėl nori pasisemti įkvėpimo iš kitų tautų tradicijų. Jie labai domisi senosiomis kitų tautų kultūromis, tradicine muzika, istorija. Vienas amerikietis muzikantas bei skaitytojas rašė, kad knyga sužadino sutartinių patirtį, jis pajuto itin gilų knygos poveikį. Štai vienas amerikiečių poetas labai gyrė knygos turinį ir vertimą, net rado pavyzdžių amerikiečių literatūroje, kieno filosofinės idėjos artimos šios knygos idėjoms. Jis įvardijo kelis filosofus ir rašytojus. Tai – Henry David Thoreau bei Ralph Waldo Emerson, kurie skaitytojus įkvepia būti laisvais, kūrybiškais ir pasitikinčias savimi bei savo vaizduote. Taigi, vertimas į anglų kalbą padeda reikšmingai praplėsti auditoriją. Knygelė gali tekėti į visas pasaulio puses kaip fundamentalus vandenynas.

Kategorijos: Kultūra, Lietuvoje, Literatūra, Menas, Naujienos, Visi įrašai | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: