Z. Tamakauskas. Pasižvalgymas po Dzūkijos žemę (0)

Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Liškiavos Švč. Trejybės bažnyčioje | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Prisiminus prieškaryje vykusią Tautos šventę, skatinusią Lietuvos žmonių širdyse patriotizmą, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Kauno filialo vadovybė surengė tokios pačios krypties pažintinę ekskursiją, aplankant kai kuriuos Dzūkijos krašto kampelius.

Pirmasis stabtelėjimas – prie Nemuno ir Merkio upių santakos įsikūrusioje Merkinėje. Ji 2016 metais buvo paskelbta Mažąja Lietuvos kultūros sostine. Archeologų duomenimis šioje vietovėje žmonių gyventa jau paleolito – akmens amžiaus pabaigoje. Miestelis 14 amžiuje, kaip žymus gynybinis, administracinis bei prekybos centras, minimas svarbiausių rytų Europos miestų sąrašuose. Merkinė buvo minima ir kaip viena stipriausių LDK tvirtovių, sudariusių Panemunės pilių gynybinę sistemą.

Tačiau jai teko pergyventi ir skaudžių dienų. Ją dažnai puldinėdavo kryžiuočiai, o vėliau ją niokojo rusai ir švedai.

Vytautas ir Jogaila po pergalingo Žalgirio mūšio čia priiminėdavo ir kitų valstybių pasiuntinius. Priimta čekų delegacija siūliusi Vytautui užimti čekų sostą. Merkinėje Jogaila pasirašė dokumentą, kuriame buvo suteikiamos Vilniaus miestui Magdeburgo teises. Abu valdovai mėgo medžioti prie Merkinės esančioje girioje.

Žygimantas Augustas 1569 metais patvirtino miesteliui Magdeburgo teises ir suteikė herbą, miesto centre buvo pastatyta rotušė su bokštu ir laikrodžiu. Pastatytos trys bažnyčios, du vienuolynai, nemažai mūrinių pastatų, amatininkų dirbtuvių, prekybos įmonių. Miesto savivaldos ribos pažymėtos keturiais mūriniais stulpais, miestiečiai patys rinkdavo miesto valdžią, teisėjus ir tarybos narius. Merkinė garsėjo ir svarbiu upiniu uostu. Gyventojai turėję savo upinių laivų – vytinių. Vykusi gyva prekyba su Gardinu ir su kitais miestais. 16 – 17 amž. buvo Merkinės klestėjimo metai.

Merkinę buvo pamilęs ir karalius Vladislovas IV Vaza. Atvykęs čia jis rengdavo prabangias medžiokles. Jas mini Lietuvos jėzuitų auklėtinis, Vilniaus universiteto profesorius, Vladislovo IV Vazos nuodėmklausys ir jo dvaro pamokslininkas poetas Kazimieras Sarbievijus lotyniškai parašytame kūrinyje „Miško žaidimai“. Po vienos tokios surengtos  medžioklės 1648 metais karalius susirgo ir mirė. Karaliaus mirtis Merkinės gyventojams padariusi didelį įspūdį. Pagal pasakojimus, mirdamas Vladislovas IV Vaza prašęs išnešti jį su lova į miesto aikštę, kad visi matytų, jog karalius miršta taip, kaip visi žmonės.

Panaros vienuolyno Dievo Gailestingumo koplyčioje prie malonėmis garsėjančio paveikslo | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Panaros vienuolyno Dievo Gailestingumo koplyčioje prie malonėmis garsėjančio paveikslo | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Merkinę nelaimės ištiko 17 amžiaus antrojoje pusėje, kai į ją pradėjo skverbtis iš visų pusių rusai ir švedai. Ypač ją nualino Šiaurės karas, o paskui ir kilęs maras. Tado Kosciuškos sukilimo metu miestas skendo gaisruose. Ant sunaikintos rotušės pamatų rusai pasistatė cerkvę, uždarė vienuolynus, bažnyčias, ištuštėję niekieno neprižiūrimi namai pradėjo griūti.

Savo pėdsakus Merkinėje paliko ir vykę 1831 bei 1863 metų sukilimai. Spaudos draudimo metais čia, kaip ir daugelyje Lietuvos vietų, atsirado knygnešiai. Platinta lietuviška spauda buvo kovojama prieš rusifikaciją ir polonizaciją, įvairiais būdais buvo ugdoma lietuviška savimonė. Sulenkėję kunigai versdavo tikinčiuosius kalbėti ir melstis lenkiškai. Kovojant prieš lenkinimą, ypač pasižymėjo Merkinės kunigas K. Jagminas. Jis išdrįso pirmą kartą bažnyčioje per Velykas užtraukti lietuviškai giesmę „Linksmą dieną apturėjom, kurios iš seno norėjom…“ Susirinkę bažnyčioje žmonės, išgirdę lietuviškai giedamą giesmę, iš džiaugsmo net verkė. Kunigas pats su savo seserimi rengė lietuviškos spaudos gabenimą iš Tilžės.

Miestelio gyventojai imdavę iš jo rankų lietuvišką maldaknygę ar lietuvišką laikraštį su didele pagarba. Pasakojama, kad kartą kunigas Jagminas paraginęs žmones sunešti visas lenkiškas maldaknyges ir jas sukrauti į krūvą bažnyčios šventoriuje. Galvota, kad jos bus šventinamos. Einant procesiją kunigo pamokytas zakristijonas vietoje pašventinto vandens užpylė jas žibalu ir padegė. Sudegintų maldaknygių savininkai gavo gražiai Tilžėje įrištas lietuviškas maldų knygas. Nuo to laiko žmonės tapę gerais lietuviais, kovojusiais ne tik su lenkinimu, bet ir su rusinimu. Sovietinės okupacijos metais stribai pamatę didelio Lietuvos patrioto kunigo K. Jagmino portretą, jį sužalojo apšaudydami, kaip taikinį,  kulkomis. Šis sužalotas kunigo Jagmino portretas dabar kabo miesto muziejuje, liudydamas sovietinės partokratijos neapykantą mūsų dvasinėm vertybėm, žmonėms,  kovojusiems už Lietuvos išlikimą, jos laisvę tarsi primindamas ir mūsų dienų kai kuriuos įvykius: stengimąsi iš mūsų atminties ištrinti antinacistinio ir antisovietinio pogrindžio dalyvio, sovietinių čekistų nužudyto Lietuvos karininko Jono Noreikos – Generolo Vėtros, Lietuvos diplomato, pulkininko, vieno iš mūsų kariuomenės rengėjų, 1919 m. sausio 1 dieną iškėlusio Lietuvos vėliavą Gedimino pilies bokšte, ir kitų Lietuvos patriotų atminimą, brukant nuolatinę saviplaką, kosmopolitinį liberalizmą ar suklastotos istorijos puslapius. Nežinia kokia trispalve norima pervadinti Kazio Škirpos alėją Vilniuje.

Kovojant prieš lenkinimą bažnyčioje ir rusinimą Merkinėje ir jos apylinkėse taip pat pasižymėjo kunigas J. Bakšys, knygnešiai K. Milius, K. Barysas ir kiti.

Liškiavos architektūrinio ansamblio ekskursijų vadovė Jacinta | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Liškiavos architektūrinio ansamblio ekskursijų vadovė Jacinta | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Merkinės krašto muziejuje mus šiltai sutiko muziejaus mokslinis darbuotojas Žygimantas Buržinskas – knygos „Istorinė Merkinės rotušė“ autorius. Jis mums papasakojo apie muziejuje sukauptus eksponatus, miestelio istoriją, sovietinės okupacijos metais stribų siautėjimą, Lietuvos partizaninį judėjimą, 1945 m. gruodžio 15 d. įvykusį Merkinės mūšį, kuriame kovojant su NKVD pajėgomis Adolfo Ramanausko – Vanago vadovaujami Merkio rinktinės partizanai buvo užėmę net miestelį. Prisiminėme taip pat Merkinės šviesuolį, buvusį miesto kraštotyros muziejaus direktorių mokytoją Juozą Kaupinį, įkūrusį Merkinės kryžių kalnelį, Lietuvos laisvės kovų ir kančių muziejų, surinkusį daugybę muziejinės vertės turinčių eksponatų. Jo pastangomis buvo išsaugoti ir svarbiausi muziejaus eksponatai – 1670 metais nulietas buvusios miesto rotušės varpas, Lietuvos pasienyje buvęs varinis Lietuvos herbas su užrašu „Lietuvos Respublika“ ir kt. Juozas Kaupinis 1989 metais atkūrė iš išlikusių nuotraukų sovietinių okupantų sunaikintą memorialinę lentą su žuvusių dėl Lietuvos laisvės vardais. Džiaugiuosi, kad su šiuo iškiliu žmogumi – aktyviu savo krašto patriotu teko ir man bendrauti surengtose studentiško ir mokyklinio jaunimo ekskursijose. Dabar jo darbus tęsia dabartinis muziejaus vadovas Mindaugas Černiauskas, parašęs 2006 metais knygą „Europos tautų nacionaliniai himnai“.

Pagal Juozo Kaupinio idėją įrengtame Kryžių kalnelyje apžiūrėjome čia pastatytus memorialinius paminklus. Prisiminėme poeto Stasio Stacevičiaus aprašytą J. Kaupinio pasakojimą: „Dauboje prie Merkinės kapinių vis nesuspėdavo žole apaugti smėlis. Dar vaikas būdamas vieną rytą ten nuslinko Juozas. Stribų nebuvo matyti. Nei girtų, nei išsiblaiviusių. Tik šviežiai surausta žemė rudavo. Ir kyšojo iš tos žemės neužkasta partizano ranka. Lyg ištiesta atsisveikinti. O tą ranką graužė baltas kruvinas šuva…“ Stribai toje vietoje užkasdavo nužudytus Lietuvos partizanus. Norėdami užmaskuoti savo kruvinus darbus sovietinė partokratija ant tų žmonių kaulų įrengė mokyklos stadioną. 1989 metais per Vėlines Juozas Kaupinis čia pastatydino pirmąjį kryžių, žuvusiems kovotojams už Lietuvos laisvę. Jo rūpesčiu čia 1994 metais pastatytas ir pagrindinis Kryžių kalnelio akcentas – Partizanų koplyčia. Jos granito plokštėse iškaltos 385 žuvusių partizanų pavardės, įsimintinų partizanų raštų ištraukos. Dabar šiame Kryžių kalnelyje – memoriale yra daugiau kaip du šimtai kryžių, kuriuose įvardinti žuvę kovose ir mirę tremtyje laisvės kovotojai. Kalnelyje yra paminklas ir Dainavos apygardos partizanų vadui Adolfui Ramanauskui – Vanagui. Nuo 1989 metų čia vyksta laisvės kovų dalyvių pagerbimo renginiai.

Netrukus pasiekėme Merkinės piliakalnį, kur stovėjo viena stipriausių Nemuno ir Merkio santakoje medinių pilių Lietuvos pasienio gynybinėje sistemoje. Šią pilį su romantiška nuotaika yra aprašęs Vincas Krėvė savo „Dainavos šalies senų žmonių padavimuose“: „Ten, kur sravus Merkys tekėdamas per žalias pievas, per alksnynus, krūmuotus šlaitus, plukdavo savo tyrų vandenėlį platun Nemunėlin, yra ten aukštas ir status kalnas, visų kalnų aukščiausias, o ant to kalno tvirta pilis, garsi Merkinė, visų pilių tvirčiausia. Milžinai ją statė, ne žmonės; nuo septynių mylių iš vakarų, iš pietų ir kitų šalių nešiojo jie sunkius akmenis, kurie guli tos pilies pamatuose. […]

Daugel daugel jos matė priešininkų: ir gudų, ir lenkų, ir kraugerių kryžiuočių. Visi jie ne kartą ir ne du aplankė Merkinę, visi jie plėšė draskė jos akmens krūtinę, o ji stovėjo tvirta, niauri ir baisi jiems, kaip kad stovėjo pirmą dieną…

Merkinės kryžių kalnelyje prie Partizanų koplyčios | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Merkinės kryžių kalnelyje prie Partizanų koplyčios | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Daugel kraujo prasiliejo ten: ne vienas gudas, kursai iš pasalų muša, ne vienas lenkas, kursai ne taip narsus, kaip save giria, ne vienas kryžiuotis, kuris piktesnis negu patsai apie save mano, paguldė tenai savo galvą…

Tyli ir rami tvirtovė. Tik Stangės upelė, bėgdama aplink kalną grioviais perkasais, be pertraukos kalbėjo senai piliai, ką ji matė, ką girdėjo tamsiose giriose, žaliose pievose ir giliuose ežeruose…“

Šiandien nebėra jau čia pilies, piliakalnis tylus, ramus, tačiau jautrios širdies žmonėms  nebyliai pasakojantis apie savo istoriją, primindamas, kad ja turime domėtis, saugoti savo žemę, savo kalbą, savo atmintį, savo namų židinį – nacionalinės kultūros gyvybę.

Kas pajėgė, kopė per nutiestus ilgus laiptus į kalną, kas negalėjo, stebėjo piliakalnį ir upių santaką iš tolo. Piliakalnio dalį jau senokai nuplovė Stangės upė, gerokai susiaurėjo piliakalnis, bet jis vis tiek mojuodamas savo grožiu ir buvusia didybe traukia čia atvykusių žmonių širdis.

Panaros vienuolyno aplinka | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Panaros vienuolyno aplinka | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Gaila, kad dėl laiko stokos negalėjome apžiūrėti nemažą meninę vertę turinčią Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčią. Pasakojama, kad prieš kurį laiką nesėkmingai joje ieškota Vytauto Didžiojo palaikų. Skubėjome nustatytu laiku nuvykti į Liškiavą ir į Panaros vienuolyną.

Pakeliui siauru miško keliu dar užsukome į Česukų kaimą, įsikūrusiame Nemuno upės slėnio Dzūkijos nacionaliniame parke. Dalis mūsų keliauninkų norėjo savo akimis pamatyti išgarsintą ir prieštaringai vertinamą Povilo ir Onutės Žėkų sodyboje pastatytą piramidę, pavadintą „Širdžių šventove“. Nežinia, ar kas pajuto čia tariamą energetinę galią.

Liškiavoje, kaip rodo archeologiniai tyrinėjimai, žmonių gyventa, kaip ir Merkinėje, jau akmens amžiuje. Čia gyvenusi senovės baltų gentis – jotvingiai. Vietovė rašytiniuose šaltiniuose minima 1044 metais. Manoma, kad Liškiavą įkūręs 13 amžiaus pradžioje kunigaikštis Erdvilas. Tačiau istorikas Teodoras Narbutas vietovės vardą sieja su Žibinto Liškos vardu, kuris Jogailos pavedimu nužudęs kunigaikštį Kęstutį. Už tą nuveiktą „darbą“ čia, prie Nemuno gavęs žemių.

Įdomu pastebėti, kad kai kurie istorikai, iš jų ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius dr. Jonas Totoraitis spėliojo, kad Liškiava galėjusi būti Mindaugo sostine, kurioje jis buvo karūnuotas Lietuvos karaliumi… Kiti istorikai Mindaugo sostinę nusako buvusią kitose vietose. Pavyzdžiui, ir Vilniuje.

Merkinės krašto muziejuje atidžiai klausomasi muziejininko Ž. Buržinsko pasakojimo | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Merkinės krašto muziejuje atidžiai klausomasi muziejininko Ž. Buržinsko pasakojimo | A. Grigaitienės ir V. Sungailos nuotr.

Pirmaisiais Lietuvos nepriklausomybės metais ši vietovė vadinta Liškevos miesteliu. 1920 metais miestelyje susikūrė veiklus šaulių būrys, gynęs gyventojus nuo lenkų puldinėjimų, o 1923 metais dalyvavęs Klaipėdos krašto išlaisvinimo žygyje.

Prieš mūsų akis iškilo didingos baroko stiliaus Švč. Trejybės bažnyčios, pastatytos 18 amžiaus pirmoje pusėje, realizavus buvusio Liškiavos valdytojo Vladislovo Jurgio Kosylos domininkonams paliktus turtus, ir buvusio Domininkonų vienuolyno ansamblio pastatai. Bažnyčia priskiriama prie trijų Lietuvos baroko perlų, į kurių tarpą įeina Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia bei Pažaislio bažnyčia Kaune.

Teritorija gražiai sutvarkyta, ją puošia veikiantis fontanas, išmaningai išdėstyti suoliukai, augantys medeliai, gėlės. Apie bažnyčią ir jos menines vertybes nuoširdžiai bei išsamiai papasakojo mūsų laukusi vietos ekskursijų vadovė Jacinta. Bažnyčią puošia jos centrinis kupolas, septyni vėlyvojo baroko altoriai, sakykla, klausyklos, 18 – 19 amžiaus sienų tapybos kupoliniuose skliautuose ir vargonų choro arkoje, 18 amžiaus daug malonių tikintiesiems suteikęs „Švč. Mergelės Marijos su Kūdikiu“ bei „Šv. Marijos Magdalietės“ paveikslai, 19 amžiaus Kryžiaus kelio stotys, dailininko Antano Žmuidzinavičiaus 1914 metais sukurtas „Šv. Baltramiejaus“ paveikslas ir kiti meno kūriniai. Pažymėtina, kad 1899 metais „Anykščių šilelio“ autoriaus vyskupo Antano Baranausko vizitacijos proga bažnyčioje buvo pastatyti vargonai su kuriais grojo dailininko ir kompozitoriaus M. K. Čiurlionio tėvas Konstantinas.

Į Lietuvos Respublikos kultūrinių vertybių registrą be pačios bažnyčios įrašytas ir paminklinis stulpas su šv. Agotos skulptūra, varpinė bei kiti kultūrinę vertybę turintys pastatai. Šv. Agotos skulptūrą pagal buvusios senosios modelį sukūrė skulptorius Alfonsas Vaura, sukūręs ir paminklinę  prezidento Antano Smetonos skulptūrą Kauno istorinės prezidentūros sodelyje. Minint vyskupo Motiejaus Valančiaus 210-ąsias gimimo metines, pagal mūsų iniciatyvą, Kauno savivaldybės pavedimu, tas pats skulptorius Kaune prie vyskupo M. Valančiaus gyvento namo sienos jam atminti sukūrė ir memorialinę lentą su bareljefu.

Prikeliant naujam gyvenimui sovietinės okupacijos metais čia apleistus Liškiavos meninio ansamblio pastatus ir atnaujinant pačią bažnyčią, daug pasidarbavo čia klebonavęs nuo 1989 iki 2013 metų kunigas kanauninkas Valius Zubavičius, dabar vadovaujantis Kauno Šv. Kazimiero parapijai.

Jau beveik pavakary pasiekėme paskutinį mūsų kelionės tikslo objektą – kunigo Valerijaus Rudzinsko įkurtą nuostabų Panaros vienuolyną, vadinamą Pilnų namų bendruomene. Jos reabilitaciniame centre nemokamai gydomi priklausomybę turintys įvairių socialinių sluoksnių žmonės. Bendruomenė išsilaiko pati iš aukų ir iš įkurto ekologiniame ūkyje išaugintų parduotų vaistažolių gautų pajamų. Vaistažolės čia auginamos ir džiovinamos panaudojus modernias kompiuterizuotas technologijas. Gaminamos ir vaistažolinės arbatos bei įvairūs prieskonių mišiniai.

Dirbantiems specialistams, socialiniams darbuotojams algos mokamos iš gautų projektinių lėšų, Europos socialinio fondo. Čia atvykusiems keliama pagrindinė sąlyga – patiems norėti atsikratyti priklausomybių ir būti po detoksikacijos, neturint atvirų žaizdų. Bendrijoje taikoma prisilietimo prie žemės – žemės darbų terapija. Čia įgyjami ir pirmieji darbo įgūdžiai, kurie jų neturėjo ankstesnėje aplinkoje. Minėtą terapiją papildo ir dvasinė terapija, dvasinis atsinaujinimas čia 2009 metais iškilusioje Dievo Gailestingumo koplyčioje vykstančiose sekmadieninėse šventose Mišiose. Koplyčios priekinėje dalyje laiminančio Kristaus ištiestos laiminančios rankos tarsi kiekvieną bendruomenės narį kviečia su juo susitikti, pamąstyti, susikaupti, pasimelsti.

Bendruomenės laukas labai gražiai, su dideliu atidumu, meile ir skoniu prižiūrimas, tvarkomas. Takeliai nusagstyti įvairiais medžio drožiniais, optimizmą keliančiomis figūromis, trykštančio fontano purslais. Visi pajutome čia didelį jaukumą, minėtos koplyčios bei aplinkos tos gerosios Rankos skleidžiamą spindulių šilumą, kanauninko ir poeto Valerijaus Rudzinsko čia įdėto kilnaus darbo ir pastangų prasmės žydinčius vaisius.

Baigiantis mūsų pažintinei kelionei, prisiminėme prelato Adomo Jakšto testamentinius žodžius: mes ne savo ugnimi žėruojam ir ne sau aplinkui šviesą liejam…                                                          

Kategorijos: Dienoraščiai, įspūdžiai, apžvalgos, Gamta ir žmogus, Istorija, Kelionės, Kultūra, Skaitiniai, Visi įrašai, Visuomenė, Žmonės | Žymos: , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , , .
Skaityti komentarusKomentavimo taisyklės

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

Taip pat skaitykite: