V. Valiušaitis. Nėra to blogo, kas neišeitų į gera (3)

Pasvalio krašto muziejuje saugomas istorinių įvykių dalyvio Jono Nistelio užsakymu plačiau nežinomo dailininko B. Kebliko nutapytas paveikslas 1919 m. sausio 1 d. įvykiams atminti (XX a. 3 dešimt.?).

Kas būtų taip išpopuliarinęs Kazį Škirpa ir Joną Noreiką-Generolą Vėtrą, jeigu ne pasikėlsinimas į jų garbę ir atminimą? Net tie, kurie niekada šių vyrų biografijomis nesidomėjo ir vargu ar kada būtų susidomėję, apie juos nemaža sužinojo. Nekalbant jau apie tai, kad tie išpuoliai paskatino labiau pasigilinti į jų darbus ir palikimą ne vien oponetus, bet ir šalininkus.

Šįsyk noriu atkreipti dėmesį į labai įdomius rezistencijos istorijos tyrimus vykdančio

istoriko žygius, besidriekiančius „Vykinto keliais“. Jis užsiiminėja rezistencijos archeologija tiesiogine ir perkeltine prasme – atkasinėja miškuose ne tik partizanų mūšių su sovietų ginkluotomis pajėgomis vietas, renka ten išlikusius tų kovų įrodymus bei liudijimus – šovinių gilzes, granatų ir kovos įrankių liekanas, bet „atkasa“ įdomių faktų bei radinių provincijos muziejuose bei kitose įstaigose.

Vienas iš jų – įdomus paveikslas iš tų laikų, kai dar niekas neabejojo kokios spalvos vėliavą Gedimino kalno bokšte Vilniuje iškėlė K. Škirpa. Dailininkas tada tas spalvas tiesiog įamažino. Šiandien mums jau kyla klausimų: o gal ten vis dėlto buvo „raudona“ vėliava, ne trispalvė? Gal K. Škirpa „blefavo“?…

Vykintas Vaitkevičius savo rašinyje panaudojo vertą dėmesio metaforą apie „miegančią kariuomenę“. Man atrodo, kad ši metafora labai tinka Škirpos ir Noreikos atvejui įvardyti. Kadangi jiedu irgi savotiškai pažadino „miegančią kariuomenę“ – Lietuvos pilietinę visuomenę, kuri pakilo į garbės žygį prieš neteisingą, vienpusišką, istorinį kontekstą ignoruojančiais aiškinimais pagrįstą šių narsių vyrų politinį pažeminimą.

Kaip parodė šis atvejis – ir mirusieji kovoja! Kovoja drauge su gyvaisiais! Kadangi tautą, pasak prancūzų filosofo Ogiusto Komto (Auguste Comte), sudaro gyvieji ir mirusieji.

Mūsų padavimai, kaip rašo Vykintas, irgi byloja apie „piliakalniuose ir pilių požemiuose miegančią ir tuoj tuoj prabusiančią lietuvių kariuomenę“, kuri XIX a. pabaigoje „žadino viltį, kad Tėvynė netrukus bus išvaduota iš svetimųjų priespaudos“.

Dabar šių kritusių Lietuvos karininkų neteisingas nužeminimas pakėlė visuomenę protestui prieš įvykdytą neteisybę. Juo gyvieji yra sąmoningesnė tautos dalis, juo labiau jaučia ir supranta savo egzistencinį ryšį su praeitimi. Jiems natūralu saugoti savo piliakalnius, žyminčius praeities buvimo aukštumas, kitas tautos darbo, kūrybos, gyvenimo vertybes.

Štai ką apie tai sako Juozas Brazaitis, kitas šviesios atminties rezistencinio sąjūdžio herojus: „Sukilimai susiklosto vienas paskui kitą laiko eigoje kaip, sakytum, piliakalniai teritorinėje erdvėje. Ir vieni ir antri byloja apie žmones, kurie buvo tokie pat kaip ir dabar. Su tais pačiais džiaugsmo, geresnio gyvenimo siekimais. Tačiau atėjo tokios gyvenimo dienos, kada tie žmonės rizikavo savo laime ir savo gyvybe vardan aukštesnio ir bendresnio tikslo – tautos ir tautiečių laisvės. Rizikavo savo laisva valia, nepriversti, nemobilizuoti. Laisvas savęs aukojimas aukštesniam idealui tai aukštesnio prado laimėjimas žmoguje, tai asmens moralinis kilimas, kuris gali vienus nuvesti į šventuosius, kitus į herojus.”

Tuos 1919 m. sausio 1 d. herojus yra įamžinęs vienas paveikslas, saugomas Pasvalio krašto muziejuje. K. Škirpa ten pavaizduotas paveikslo centre.

***

Dėkoju Vykintui Vaitkevičiui už tekstą (paskelbtą dar 2018-12-31!) ir paveikslo nuotrauką, o Aušrai Tallat-Kelpšai – už nuorodą į šaltinį.